Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Medvedevienės, Ramūno Šarkos, Astos Urbonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos mažosios bendrijos „Alcorra“ skundą atsakovei Alytaus miesto savivaldybės administracijai dėl įsakymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Administracijos direktoriaus 2022-01-19 įsakymo Nr. DV-67 (b. l. 10), kuriuo pareiškėjai panaikintas licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimai galiojimas ir nauja licencija neišduodama vienerius metus nuo licencijos galiojimo panaikinimo dienos, teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos rašytiniais duomenimis neginčijamai nustatyta, kad 2021-10-15 pareiškėjai buvo išduota licencija verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais (licencijos Nr. (duomenys neskelbtini), prekybos vieta - (duomenys neskelbtini)). Inspekcija 2021-11-05 atliko patikrinimą pareiškėjai priklausiančiame bare, adresu (duomenys neskelbtini). Inspekcija 2021-11-24 nutarimu taikė ekonomines sankcijas pareiškėjai už su mokesčiais nesusijusių įstatymų pažeidimus, t. y. už tai, kad 2021-11-05 pareiškėjos veiklos vykdymo vietoje - bare, esančiame (duomenys neskelbtini), buvo laikomi 24 (dvidešimt keturi) 0,355 litro talpos buteliai alaus „Corona Ekstra“, 29 (dvidešimt devyni) 0,5 litro talpos buteliai degtinės (pažymėti Lenkijos banderolėmis), neturint juridinę galią turinčių jų įsigijimo dokumentų. Pareiškėjai paskirta 289 Eur bauda už AKĮ 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 289 Eur už AKĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų pažeidimus (b. l. 39-40). Su šiuo Inspekcijos nutarimu pareiškėja susipažino, jo neapskundė, o paskirtą baudą sumokėjo. Šių aplinkybių pareiškėjos atstovas neginčijo ir teismo posėdžio metu.

AKĮ 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas šio įstatymo tikslas – mažinti bendrąjį alkoholio suvartojimą, jo prieinamumą, ypač nepilnamečiams, piktnaudžiavimą alkoholiu, jo daromą žalą sveikatai ir ūkiui, nustatyti teisės gaminti, parduoti, įvežti, importuoti ir eksportuoti šiame įstatyme reglamentuojamus alkoholio produktus suteikimo ūkio subjektams teisinius pagrindus. Šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad alkoholio produktai yra priskiriami specialiems gaminiams, kurių apskaitai, gamybai, įvežimui, importui, eksportui, prekybai ir vartojimui pagal šį ir kitus įstatymus bei teisės aktus taikomas ypatingas valstybinio reglamentavimo režimas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje yra ne kartą konstatuota, kad alkoholiu prekiaujantis ūkio subjektas yra licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais turėtojas ir yra atsakingas už tai, kad ši prekyba vyktų nepažeidžiant AKĮ reikalavimų. Taigi ūkio subjektas, kaip prekybos alkoholiniais gėrimais licencijos turėtojas, turi pareigą imtis visų būtinų teisinių, organizacinių (administracinių) priemonių tam, kad nebūtų pažeisti AKĮ reikalavimai (žr., pvz., LVAT 2012-09-12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2241/2012). Pažymėtina, jog tokios priemonės turi būti efektyvios, kad užtikrintų AKĮ nustatytų imperatyvų laikymąsi (žr., pvz., LVAT 2017-06-02 nutartį administracinėje byloje Nr. A-506-822/2017).

Teisėjų kolegija nustatė, jog Inspekcija 2021-11-24 nutarimu paskyrė pareiškėjai 289 Eur baudą už AKĮ 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 289 Eur baudą už AKĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkto pažeidimus, kurio pagrindu buvo priimtas ginčijamas įsakymas.

AKĮ 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad Lietuvos Respublikoje draudžiama parduoti alkoholio produktus, kurie neįrašyti į licencijas juos gaminti, importuoti, parduoti ir alkoholio produktus neturint juridinę galią turinčių privalomų tų produktų įsigijimo arba gabenimo dokumentų. Pagal to paties straipsnio 1 dalies 3 punktą Lietuvos Respublikoje parduoti draudžiama alkoholinius gėrimus (išskyrus alų, alaus mišinius su nealkoholiniais gėrimais ir natūralios fermentacijos sidrą, kurio tūrinė etilo alkoholio koncentracija neviršija 7,5 procento), nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka specialiais ženklais – banderolėmis.

Sistemiškai išanalizavus AKĮ 17 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktus, matyti, jog draudžiama įmonėms laikyti alkoholio produktus, neturint juridinę galią turinčių privalomų tokių produktų įsigijimo arba gabenimo dokumentų arba nepaženklintus nustatyta tvarka specialiais ženklais – banderolėmis. Minimose teisės normose įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvaus pobūdžio. Draudimas yra formalus, nėra siejamas su pasekmėmis arba alkoholio laikymo tikslais, motyvais bei alkoholio valdymo faktu ar laikymo trukme.

Nagrinėjamoje byloje ginčo dėl faktinių aplinkybių bei priimto Inspekcijos 2021-11-24 nutarimo nėra. Todėl įvertinus šias teisės aktų nuostatas, LVAT praktiką analogiško pobūdžio bylose, darytina išvada, jei tam tikras individualus administracinis aktas yra priimamas ankstesnių procedūrinių dokumentų pagrindu, tai tokiame individualiame administraciniame akte nėra būtina pakartoti tuose dokumentuose nustatytas aplinkybes. Tokiu atveju individualaus administracinio akto įžanginėje dalyje pakanka nurodyti tuos procedūrinius dokumentus, kuriais remiantis priimtas individualus administracinis aktas, asmeniui sukeliantis materialiąsias teisines pasekmes, ir tokie atvejai traktuojami, kad individualaus administracinio akto įžanginėje dalyje nurodyti procedūriniai dokumentai yra to individualaus akto sudėtinė (motyvuojamoji) dalis (žr., pvz., LVAT administracines bylas Nr. A-327-146/2015, Nr. A-1266-624/2015 ir kt.).

Pažymėtina, jog pagal AKĮ 34 straipsnio 16 dalies nuostatas nenumatyta licenciją išduodančiai institucijai pareigos aiškintis bei vertinti, dėl kokių priežasčių, kokiomis aplinkybėmis ir kieno iniciatyva įmonėje buvo padarytas licencijuojamos veiklos pažeidimas, už kurio padarymą įmonės turima licencija pagal AKĮ 34 straipsnio 16 dalies nuostatas yra panaikinama ir neišduodama vienerius metus. Šios nuostatos taip pat nenumato ir galimybės atliktus pažeidimus vertinti kaip mažareikšmius, individualizuoti pažeidimų atlikimo pasekmes pagal tai, ar pažeidimai buvo atlikti tyčia, ar atlikti pirmą kartą, ar vykdomi sistemingai ir kt. Minėtos nuostatos dispozicijoje aiškiai numatyta, kad įmonės turimai alkoholio prekybos licencijai panaikinti užtenka tik nustatyti faktinę aplinkybę apie konkretaus pažeidimo, nurodyto 34 straipsnio 16 dalyje, padarymą, nevertinant nei šių pažeidimų atlikimo priežasčių, nei dažnumo, nei kitų aplinkybių, neturinčių reikšmės pažeidimo kvalifikavimui ir atitinkamai, sankcijos už pažeidimą skyrimui. Taigi, vertindama Inspekcijos pranešime pateiktą informaciją ir priimdama ginčijamą įsakymą, Administracija neturėjo šiuo atveju papildomai įvertinti ir nustatyti papildomas aplinkybes, turinčias reikšmės pažeidimo kvalifikavimui, sankcijos skyrimui. Priimant ginčijamą įsakymą atsakovei pakako to fakto, kad pareiškėja padarė tokius pažeidimus, todėl atsakovė, vadovaudamasi aukščiau išdėstytu teisiniu reguliavimu bei Inspekcijos pateiktu pranešimu, pagrįstai priėmė ginčijamą įsakymą, kuriuo panaikino pareiškėjai išduotos licencijos galiojimą. Pažymėtina, jog Administracija nagrinėjamu atveju neatliko jokių neteisėtų veiksmų pareiškėjos atžvilgiu, veikė savo kompetencijos bei teisės aktų ribose. Ne kartą administracinių teismų praktikoje pažymėta, jog Administracijos įsakymai, kuriais nuspręsta ūkio subjektams panaikinti licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais galiojimą, nėra naikinti, kadangi tokie įsakymai yra teisėti, neprieštaraujantys aukštesnės galios teisės aktams, o griežtas AKĮ nuostatų aiškinimas grindžiamas poreikiu užtikrinti ir šių teisės normų saugomas vartotojų teises bei būtinumą tokį produktą pardavinėjančiam subjektui laikytis aukštesnių atidumo ir rūpestingumo standartų, kad nebūtų padaryta žala žmogaus sveikatai ir gyvybei (žr., pvz., LVAT 2016-01-04 nutartį administracinėje byloje Nr. A-43-520/2016).

Kaip jau minėta, Administracija, kaip viešojo administravimo subjektas, kuris yra įgaliotas spręsti dėl licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais galiojimo panaikinimo, neturi pasirinkimo teisės spręsti panaikinti licenciją ar jos nepanaikinti, jeigu buvo padarytas AKĮ 34 straipsnio 16 dalyje nurodytas teisės pažeidimas, ir ji privalo licenciją panaikinti. Kaip seka iš įsakymo turinio, jame yra nurodoma, kokiais teisės aktais vadovaujamasi, nurodytas Inspekcijos raštas, kuriuo remtasi priimant skundžiamą įsakymą. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo spręsti, kad licencijos galiojimo panaikinimas šiuo atveju būtų per didelė ir neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui sankcija ir dėl to neteisinga. Pažymėtina, jog ekonominę sankciją, t. y. licencijos panaikinimą, teismas gali pripažinti neteisinga ir dėl to nuspręsti, jog ji neturi būti taikoma tik esant išimtinėms aplinkybėms, kai tokia sankcija yra akivaizdžiai neproporcinga padarytam pažeidimui.

Įvertinusi bylos faktines aplinkybes, ginčo situaciją reglamentuojančius teisės aktus, LVAT praktiką, teisėjų kolegija, daro išvadą, jog ginčijamas įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas įgalioto subjekto, atitinkantis VAĮ 10 straipsnio reikalavimus, todėl naikinti jį pareiškėjos skunde nurodomais ar kitais motyvais pagrindo nėra. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos skundas atmestinas, kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.