- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-03-25
- Bylos Nr.
- BIK-235/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-46413-2024-9
- Teisėjai
- Alvydas Pikelis (pirm.), Alenas Piesliakas, Artūras Ridikas
- Nuteistasis
- E. K.
- Advokatai
- Raimundas Jurka
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Pikelio (kolegijos pirmininkas), Aleno Piesliako ir Artūro Ridiko, rašytinio proceso tvarka spręsdama nuteistojo E. K. gynėjo advokato Raimundo Jurkos kasacinio skundo dėl Marijampolės apylinkės teismo 2025 m. liepos 21 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. gruodžio 19 d. nutarties priėmimo klausimą,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistojo E. K. gynėjas advokatas R. Jurka prašo panaikinti Marijampolės apylinkės teismo 2025 m. liepos 21 d. nuosprendį, Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. gruodžio 19 d. nutartį, baudžiamąją bylą nutraukti ir E. K. priteisti išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą iš Lietuvos Respublikos.
Kasaciniame skunde keliamas klausimas, ar galima vertinti, kad E. K. veikė tiesiogine tyčia ir suvokė savo elgesio pavojingumą, jeigu jis buvo įsitikinęs užtikrinantis savo nepilnamečiams vaikams teismų sprendimais priteistą ir nustatytą išlaikymą periodinėmis mėnesinėmis išmokomis įskaitymo būdu, t. y. negaudamas jam priklausančių iš bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto nuomos gautų pajamų, kuriomis disponuoja tik su nepilnamečiais vaikais gyvenanti sutuoktinė. Keliamas klausimas, ar baudžiamoji atsakomybė kaip ultima ratio gali būti taikoma kaltininko atžvilgiu, jeigu kaltininkas, nors ir formaliai nevykdydamas teismų sprendimais civilinėje byloje nustatytos pareigos teikti nepilnamečiams vaikams išlaikymą periodinėmis mėnesinėmis išmokomis, tai daro kitu būdu ir dėl to būdamas įsitikinęs, kad jo nepilnamečiai vaikai gauna jiems būtiną išlaikymą, reikalingą visapusiškai brandai, būtiniausiems poreikiams įgyvendinti.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas ignoravo nuteistojo ketinimų turinį ir priežastingumą, paaiškinantį jo elgesio motyvus ir jo suvokimą, kad už nekilnojamojo turto nuomą gautų jam priklausančių pajamų dalis, kurių jam nesumoka ar kitaip neatiduoda su jo nepilnamečiais vaikais kartu gyvenanti sutuoktinė, su kuria vyksta jau ilgą laiką besitęsiantis santuokos nutraukimo procesas, atitenka jo nepilnamečiams vaikams. Šis teismas, nurodydamas, kad nekilnojamojo turto objektai ir jų nuomos generuojamos pajamos yra šalių ginčo objektas civilinėje byloje dėl turto padalijimo, todėl jos nėra nei vienos iš šalių nuosavybė, nė vienos iš jų negali būti traktuojamos kaip susitarimo dalykas ar įskaitymas už išlaikymą ir pan., klaidingai aiškino Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatas dėl bendrosios jungtinės nuosavybės, kol ši nėra padalinta teismo sprendimu, turinio. Tokią pačią teisės taikymo klaidą padarė ir apeliacinės instancijos teismas, pakartodamas tokį vertinimą.
Teismui neigiant nuteistojo apsisprendimą savo turto, kuriuo jis fiziškai nedisponuoja (t. y. sutuoktinei atsisakant pervesti nuteistajam iš nuomos pajamų jam priklausančią dalį), dalimi įskaityti išlaikymą nepilnamečiams vaikams, nes neva šis turtas jam nepriklauso dėl vykstančio santuokos nutraukimo proceso, paneigia ne tik nuteistojo teisę teikti išlaikymą vaikams įskaitymo būdu, bet ir galimybę esantį išlaikymo įsiskolinimą nukreipti į iš nekilnojamojo turto nuomos gaunamų pajamų jam priklausančią dalį.
Nuteistasis, pagrįstai tikėdamas, kad jam lygiomis dalimis su sutuoktine priklauso ir iš nekilnojamojo turto nuomos gaunamų pajamų dalis, tikėjo, kad minėta pinigų dalis yra skiriama jo nepilnamečiams vaikams. Dėl šios priežasties jis ir nemokėjo teismo priteisto išlaikymo nepilnametėms dukterims. Be to, šie bylos duomenys neleidžia daryti išvados apie nuteistojo piktavališkumą, t. y. aiškų jam skirtos pareigos ignoravimą. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, jog nuteistasis sąmoningai sukūrė situaciją, dėl kurios taptų neįmanomas net ir priverstinis išlaikymo vaikams lėšų ar kitokios materialios paramos išieškojimas, ir tai, kad nagrinėjant civilinę bylą dėl santuokos nutraukimo tarp nuteistojo ir jo sutuoktinės, buvo visos galimybės nukreipti įsiskolinimo priverstinį išieškojimą į nuteistojo turto dalį, gaunamą iš nekilnojamojo turto nuomos.
Nuteistojo E. K. tyčinė kaltė dėl sąmoningo vengimo išlaikyti dukteris nagrinėjamoje byloje nustatyta nesilaikant įrodymų tyrimo išsamumo, nekaltumo prezumpcijos, in dubio pro reo principo ir kitų įrodymų vertinimo reikalavimų. Abiejų instancijų teismai dalį bylos aplinkybių preziumavo pagal vis dar nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-28-374/2025 dėl santuokos nutraukimo nustatytas aplinkybes, nors šioje byloje nustatyti duomenys turėjo būti tinkamai patikrinti.
Apeliacinės instancijos teismo nutarties 21 ir 22 punktuose suformuluoti prieštaringi teiginiai, iš kurių neįmanoma suprasti, kokias išvadas šis teismas daro. Iš vienos pusės, teismas neturi pagrindo netikėti nepilnamečių vaikų motinos parodymais, kad faktiškai nebuvo jokio susitarimo su nuteistuoju dėl jam priklausančios nuompinigių dalies panaudojimo (įskaitymo) vaikų išlaikymui. Tačiau šis teismas vis tik pripažįsta, kad nuteistajam priklausančia nuompinigių suma buvo dengiamas iš jo vaikams priteistas materialinis išlaikymas.
Baudžiamajame procese nenurodyta galimybė naudoti prejudicinius faktus. Tai reiškia, kad nagrinėdamas bylą teismas privalo tiesiogiai ištirti įrodymus ir savarankiškai nustatyti bei nuosprendyje išdėstyti aplinkybes ir duomenis, nepaisydamas to, kad kitoje byloje dėl kitų asmenų tos pačios aplinkybės buvo tirtos ir yra ar gali būti priimtame nuosprendyje išdėstytos bei įvertintos. Tai reiškia, kad teismai, nagrinėję vertinę E. K. nusikalstamo elgesio subjektyviuosius požymius – kaltės turinį ir veiksmų galimo pavojingumo vertinimą, nebuvo tiek aktyvūs, kad būtų galėję išreikalauti baudžiamajai bylai galimai reikšmingus duomenis iš civilinės bylos Nr. e2-28-374/2025, siekiant įvertinti, pavyzdžiui, nepilnamečių vaikų motinos materialiuosius teisinius reikalavimus jos pateiktuose dokumentuose, iš kurių būtų galima nustatyti tikrąją civilinės bylos šalių valią dėl nepilnamečiams vaikams priteisto išlaikymo mokėjimo aplinkybių. Šios faktinės aplinkybės nagrinėjant baudžiamąją bylą nebuvo tiriamos ir vertinamos, nors jos yra itin reikšmingos nustatant kaltę dėl vengimo išlaikyti dukteris.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinį skundą atsisakytina priimti.
Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 376 straipsnio 1 dalis). BPK 369 straipsnyje yra nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai (netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir (ar) padaryta esminių BPK pažeidimų). Kasaciniame skunde turi būti nurodyti teisiniai argumentai, pagrindžiantys BPK 369 straipsnyje nurodytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis).
Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasaciniu skundu, BPK 369 straipsnyje nurodytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų, juolab grindžiamų teisiniais argumentais, nenustatė.
Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad yra nesutinkama su E. K. nuteisimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 164 straipsnį dėl vengimo išlaikyti vaikus, nesutikimą grindžiant savu susiklosčiusios situacijos vertinimu. Antai, kasaciniame skunde pripažįstama, kad nuteistasis nevykdė teismų sprendimų dėl vaikų išlaikymo, kartu pateikiant argumentus, kodėl nuteistasis manė, jog nepilnamečiai vaikai gauna jiems būtiną išlaikymą.
Kasacinės instancijos teismas vadovaujasi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis veikos faktinėmis aplinkybėmis, todėl kasaciniame skunde keliami klausimai, susiję su veikos faktinėmis aplinkybėmis, negali būti nagrinėjami kasacine tvarka. Nagrinėjamoje byloje abiejų instancijų teismai faktą, kad nuteistasis nevykdo įsiteisėjusių teismų sprendimų išlaikyti vaikus, nustatė. Be to, abiejų instancijų teismai, ką nurodo ir kasatorius, įvertino pagrindinį kasacinio skundo argumentą, susijusį su iš nuomos gautomis pajamomis, kuriomis disponuoja nuteistojo sutuoktinė. Kasacinės instancijos teismas nėra trečioji instancija, dar kartą atliekanti įrodymų tyrimą ir jų vertinimą bei nustatanti veikos faktines aplinkybes. Šis teismas nenagrinėja tų argumentų, kurie nėra grįsti teisiniais argumentais, o tik nesutikimu su nuteistajam nepalankiomis išvadomis. Kartu pažymėtina, kad akivaizdžiai neteisingas susiklosčiusios situacijos ir baudžiamojo įstatymo normų turinio vertinimas nėra teisinis argumentas, grindžiantis netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą ar esminį BPK nuostatų pažeidimą. O kasatoriaus argumentai dėl prieštaringų apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstytų argumentų, dėl šio teismo pareigos atlikti įrodymų tyrimą ir išreikalauti papildomus duomenis, nėra pagrįsti teisiniais argumentais, sudarančiais pagrindą pagrįstai manyti, kad skundžiama nutartis yra neteisinga ar kad buvo suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistojo teisės.
Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 3 dalimi, 4 dalies 3, 4 punktais, 5 dalimi,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Atsisakyti priimti nuteistojo E. K. gynėjo advokato Raimundo Jurkos kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.