- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-03-21
- Bylos Nr.
- A-1235-756/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01290-2016-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Arūnas Dirvonas, Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.)
- Pareiškėjas
- V. A.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. A. (V. A.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas V. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir Ligoninė, LAVL), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas nurodė, kad LAVL buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis. Ligoninėje nuolat buvo pažeidžiamos galiojančių teisės aktų nuostatos, kameros buvo perpildytos, jų būklė – avarinė, o gyvenimo sąlygos – antisanitarinės. Ligoninėje kalinamas sveikas žmogus yra verčiamas nuolat gulėti arba sėdėti. Dėl visų šių neigiamų aplinkybių jis jautė (duomenys neskelbtini), poilsio trūkumą ir įtampą.Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ligoninės, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su juo nesutinka, todėl prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, taip pat prašė pareiškėjo skundo reikalavimams taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Ligoninė nurodė, kad pareiškėjas prašė priteisti neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2011 metų, o skundą teismui pateikė 2016 m. kovo 29 d., taigi suėjus trejų metų ieškinio senaties terminui.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 31 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.Teismas nustatė, kad pareiškėjas LAVL buvo laikomas laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 21 d. iki 2012 m. balandžio 26 d. (b. l. 11).Teismas pažymėjo, kad ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę, pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyvia aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyvaus kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009). Teismas, atsižvelgęs į išdėstytą teisinį reglamentavimą ir taikytiną teismų praktiką, pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovo prašymu pritaikė trejų metų ieškinio senaties terminą, o pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
III.
Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 31 d. sprendimo, prašydamas jį panaikinti ir jo skundą tenkinti – priteisti jam iš atsakovo 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui.Pareiškėjas pažymi, kad nagrinėjamu atveju Ligoninėje buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis, neužtikrinant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje įtvirtintų teisių, todėl jokie senaties terminai iš tokių teisių pažeidimo keliamiems reikalavimams negali būti taikomi. Prašo vadovautis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, suformuota taikant Konvencijos 3 straipsnį.Prašo ieškinio senaties termino netaikyti ir dėl to, kad į Ligoninę buvo paguldytas dėl sunkios ligos (tuberkuliozės), taip pat serga ir kitomis ligomis, todėl dėl prastos sveikatos negalėjo anksčiau kreiptis į teismą su skundu. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad su juo nesutinka, todėl, sutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 31 d. sprendimo motyvais, prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui V. A. už kalinimą Laisvės atėmimo vietų ligoninėje laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 21 d. iki 2012 m. balandžio 26 d. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, susijusiu su ieškinio senaties taikymu, aktualia teismų praktika, ir atsižvelgęs į tai, jog atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi 2016 m. kovo 29 d., t. y. praleidęs senaties terminą. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu nesutinka, apeliaciniame skunde teigdamas, jog šiuo atveju ieškinio senaties terminai negali būti taikomi, nes tai nenumatyta Konvencijoje bei EŽTT praktikoje, be to, ieškinio senaties terminas buvo praleistas dėl jo sunkios sveikatos būklės.Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodomus argumentus dėl senaties taikymo negalimumo bei tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.). CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėjamos kategorijos bylose, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017; 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013; 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013 ir kt.).Byloje nustatyta, ir ginčo dėl to nėra, jog pareiškėjas kreipėsi dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį, kuriam jau buvo pasibaigęs senaties terminas.Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises, ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑301‑858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, nes pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą, egzistavimo. Tuo tarpu pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl jo sunkios sveikatos būklės nepatvirtina, kad ši būklė trukdė laiku kreiptis į teismą. Pateikti dokumentai patvirtina, jog pareiškėjas 2014 m. gruodžio mėnesį buvo siunčiamas specialisto konsultacijai, fiksuotos lėtinės ligos, tačiau jokios kliūtys kreiptis į teismą 2012, 2013, 2014 ar net 2015 m. nenustatytos ir įrodymais nepagrįstos. Taigi analizuojami pareiškėjo argumentai nesudaro pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Pažymėtina ir tai, kad pagal pareiškėjo 2015 m. lapkričio 13 d. pateiktą skundą Šiaulių apygardos administraciniame teisme buvo nagrinėjama administracinė byla Nr. I-986-394/2016 dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje, iš ko matyti, jog pareiškėjui šią bylą inicijuoti jo sveikatos būklė nesutrukdė (Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys). Be to, atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą suformulavo prašymą taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimams, tačiau pareiškėjas, susipažinęs su šiuo atsiliepimu, prašymo teismui atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą nesuformulavo, termino praleidimą pateisinančių objektyvių aplinkybių nenurodė bei jas patvirtinančių įrodymų nepateikė.Dėl apelianto teiginių, kad senaties terminas negali būti taikomas, nes tokie terminai nenumatyti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje, pasisakytina, jog Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismas yra akcentavęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT didžiosios kolegijos 2006 m. kovo 29 d. sprendimo byloje Scordino prieš Italiją Nr. 189 p. (pareiškimo Nr. 36813/97). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtinti ribojimai būtų proporcingi, jais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94), 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93), taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1592-624/2017; 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑1864‑624/2017 ir kt.).Iš to konstatuotina, kad byloje nesant jokių duomenų, jog senaties terminas buvo praleistas dėl svarbios priežasties, pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismas atmetė pagrįstai (CK 1.131 str. 1 d.). Teisėjų kolegija pabrėžia, jog toks skundo atmetimo pagrindas yra savarankiškas ir pakankamas netenkinti skundo reikalavimų.Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų bei laikantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
V. A. (V. A.) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.