Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Malijauskienė viešame teismo posėdyje,

išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas tenkintinas iš dalies.

Ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) administracinės bylos Nr. A5-665/2005, Nr. A525-1355/2010, Nr. A82-932/2011). Neteisėti veiksmai konstatuojami, kai valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Kaip minėta, pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų inter alia (be kita ko) minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto neužtikrinimo pareiškėjui.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m.

Pareiškėjo įskaitos kortelės duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2017 m. sausio 13 d., o į Alytaus pataisos namus išvyko 2017 m. sausio 24 d. (b. l. 37). Šiuo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kameroje, kurios plotas 7,61 kv. m, išskyrus pirmąją atvykimo dieną, kai pareiškėjas buvo laikomas kameroje, kurios plotas 7,38 kv. m (b. l. 16). 7 dienas pareiškėjas buvo laikomas 7,61 kv. m ploto kameroje kartu su dar vienu asmeniu. Kameroje esantis sanitarinis mazgas užėmė 0,56 kv. m plotą (b. l. 64). Taigi, visas šias dienas (savaitę) pareiškėjui teko mažesnis gyvenamosios patalpos plotas, nei 3,6 kv. m. Šią išvadą teismas daro, atsižvelgdamas į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, pagal kurią kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturi būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą (2016 m. spalio 20 d. sprendimas Muršić prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 7334/13). Kitomis dienomis Lukiškių TI-K laikėsi reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto suteikimo. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebūtų vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Pagal LVAT formuojamą nuoseklią praktiką ta aplinkybė, kad įstaigos administracija neturėjo galimybių užtikrinti asmeniui minimalaus gyvenamojo ploto, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui (LVAT administracinės bylos Nr. A438-121/2009, Nr. A756-122/2010, Nr. A502-913/2011, Nr. A143-2844/2012, Nr. A444-343/2013, Nr. A492-496/2013 ir kt.). Konstatuotina, kad Lukiškių TI-K, CK 6.271 straipsnio prasme, neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija privalėjo veikti.

Kamerų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus nustato Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – Taisyklės). Minėtų taisyklių 14.5 punkte inter alia nustatyta, kad sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Nesant tokių galimybių, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara, padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Iš byloje esančių sanitarinio mazgo nuotraukų akivaizdu, kad sanitarinis mazgas nėra izoliuotas (b. l. 80–81). Lukiškių TI-K šios aplinkybės neneigia. Lukiškių TI-K nepateikė teismui duomenų, patvirtinančių, kad kamerose sanitarinį mazgą visiškai izoliuoti nėra techninių galimybių. Be to, iš pateiktų nuotraukų matyti, kad sanitarinis mazgas sienele yra atskirtas tik iš dalies, t. y. sanitarinio mazgo patalpa nėra atitverta sienele nuo likusio kameros ploto, kaip to reikalauja Taisyklių 14.5 punktas. Taigi, Lukiškių TI-K nepateikė teismui įrodymų, kad pareiškėjo privatumas, jam naudojantis tualetu, buvo užtikrintas. Teismas konstatuoja, kad Lukiškių TI-K pažeidė Taisyklių 14.5 punkto reikalavimą, nes pareiškėjui kameroje būnant kartu su dar vienu asmeniu, 7 dienas nebuvo užtikrintas pareiškėjo minimalus privatumas.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 134:2015) 17 punkte yra nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K nurodė teismui, kad kamerų langai yra pritaikyti vėdinimui, todėl, jei kamerose jautėsi padidėjusi drėgmė, iš esmės tai reiškia, kad kameros nebuvo pakankamai vėdinamos. Teismas šiai Lukiškių TI-K išvadai pritaria. Be to, iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento 2017 m. sausio 9 d. patikrinimo akto matyti, kad HN 134:2015 reikalavimų (taip pat ir reikalavimų dėl santykinės oro drėgmės) pažeidimų kameroje Nr. 329, kurioje po kelių dienų buvo patalpintas pareiškėjas, nebuvo nustatyta (b. l. 65–66). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundo argumentai, susiję su didele drėgme kamerose, atmetami kaip nepagrįsti bylos duomenimis. Tais pačiais motyvais atmetamas kaip nepagrįstas ir pareiškėjo argumentas, susijęs su tuo, kad jam trūko puodelių, todėl teko rinktis tarp duodamo pieno ir arbatos. Šiuos pareiškėjo skundo argumentus paneigia byloje esantis Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2017 m. sausio 15 d. raštas, kuriame nurodoma, kad pareiškėjui buvo išduotas visas plastikinių indų komplektas, be kita ko, ir 2 puodeliai (b. l. 47).

Kaip minėta, pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad jam nebuvo sudarytos galimybės gryname ore praleisti ne 1, o 3 valandas.

Atsiliepime Lukiškių TI-K sutinka, kad pareiškėjas pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 73 straipsnio 1 dalies 5 punktą turi teisę kasdien pasivaikščioti 3 valandas, tačiau nurodo, kad pareiškėjas su tokiu prašymu į atsakingus pareigūnus nesikreipė, o 2017 m. sausio 19 ir 23 dienomis teisės pasivaikščioti apskritai atsisakė (b. l. 21). Iš byloje esančio Lukiškių TI-K Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2017 m. vasario 6 d. pranešimo matyti, kad pareiškėjas nepareiškė noro vaikščioti ilgiau nei 1 val. ir grįžo į kamerą kartu su tuo metu vaikščiojusiais asmenimis (b. l. 49). Iš esmės tokia pati informacija buvo nurodyta ir kituose prižiūrėtojų pranešimuose (b. l. 50–59). Pareigūnai nurodė, kad pareiškėjui buvo suteiktas pasivaikščiojimas pagal atskirą grafiką, tačiau pareiškėjas pageidavo pasivaikščioti tik 1 val., todėl po valandos buvo grąžintas į kamerą (b. l. 56, 58–59). Šiuo aspektu teismas pažymi, kad pasivaikščiojimas gryname ore yra nuteistųjų teisė, tačiau ne pareiga. Nuteistieji turi teisę patys nuspręsti, ar šia teise pasinaudoti, ar ne. Pareiškėjui neišreiškus pageidavimo vaikščioti 3 valandas, minėtos pareiškėjo teisės pažeidimas (neteisėti Lukiškių TI-K veiksmai) teismo nekonstatuotinas.

Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildina iš nepagrįstai ilgo jo laikymo Lukiškių TI-K. Pareiškėjas mano, kad iš Lukiškių TI-K jis turėjo būti grąžintas į Alytaus pataisos namus kitą dieną po teismo posėdžio (t. y. 2017 m. sausio 18 d.). Lukiškių TI-K nurodė, kad pareiškėjo laikymu Lukiškių TI-K buvo siekiama užtikrinti pareiškėjo dalyvavimą Vilniaus miesto apylinkės teisme. Nurodė, kad minėtame teisme 2017 m. sausio 17 d. buvo numatytas civilinės bylos, kurioje pareiškėjas yra ieškovu, posėdis. Lukiškių TI-K paaiškino, kad, 2017 m. sausio 23 d. gavo iš minėto teismo raštą, kad teismo sprendimo paskelbimas buvo atidėtas 2017 m. vasario 6 d., todėl pareiškėjas sekančią dieną po šio rašto gavimo buvo konvojuotas atgal į Alytaus pataisos namus.

BVK 62 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad laisvės atėmimo bausmę vykdančios pataisos įstaigos yra šių rūšių: pataisos namai, nepilnamečių pataisos namai, kalėjimai ir atviros kolonijos. Kokios rūšies pataisos įstaigoje nuteistasis atliks laisvės atėmimo bausmę, nustato teismas (BVK 63 straipsnis). Pagal BVK 69 straipsnio 1 dalį, nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės atėmimas, visą bausmę turi atlikti vienoje pataisos įstaigoje, o iš vienos pataisos įstaigos į kitą perkelti nuteistąjį tęsti bausmės atlikimą leidžiama dėl ligos arba kitų išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje.

Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, kad 2016 m. gruodžio 6 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-40605-294/2016 priėmė nutartį, kuria pripažino pareiškėjo dalyvavimą 2017 m. sausio 17 d. 14.30 val. teismo posėdyje būtinu ir nutarė pareiškėją laikinai (nuo 2017 m. sausio 16 d. iki 2017 m. sausio 17 d.) perkelti į Lukiškių TI-K, kad būtų užtikrintas pareiškėjo dalyvavimas minėtame teismo posėdyje. Taigi, Vilniaus miesto apylinkės teismas įpareigojo užtikrinti pareiškėjo dalyvavimą tik bylos nagrinėjime teismo posėdžio metu. Pareiškėjo privalomo dalyvavimo, skelbiant teismo sprendimą, teisės aktai nenumato. Tokio įpareigojimo (užtikrinti pareiškėjo dalyvavimą sprendimo paskelbime) nebuvo ir minėtoje Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartyje. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatuoja, kad Lukiškių TI-K neturėjo pagrindo pareiškėją Lukiškių TI-K laikyti iki 2017 m. sausio 24 d. Taigi, beveik savaitę pareiškėjas atliko bausmę Lukiškių TI-K, o ne Alytaus pataisos namuose, nesant tam teisinio pagrindo (išimtinių aplinkybių pagal BVK 69 straipsnio 1 dalį).

Remiantis tuo, kad nagrinėjamu atveju, buvo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai, teismui kyla pagrindas svarstyti neturtinės žalos atlyginimo klausimą.

Pagal savo pobūdį neturtinė žala – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklausanti nuo jo paties išgyventų emocijų. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita.

Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. LVAT tokio pobūdžio bylose yra išaiškinęs, kad asmuo, kuris yra kalinamas, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A438-121/2009). LVAT taip pat yra nurodęs, kad šios kategorijos bylose nėra būtina iš pareiškėjo reikalauti pagrįsti patirtą žalą ir kančias, nes atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką panašiose bylose, toks formalus įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą neatitinkančiomis reikalavimų sąlygomis, be to, tai yra susiję ir su pačios žalos, už kurios patyrimą yra prašoma atlyginti ir kompensuoti, prigimtimi (LVAT 2016 m. kovo 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-336-858/2016). Darytina išvada, kad šiuo atveju egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai, žala ir tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos, todėl pareiškėjas turi teisę į neturtinės žalos kompensavimą.

Kaip minėta, pareiškėjas prašo iš Lietuvos valstybės priteisti 2 000,00 Eur. Šio pareiškėjo reiškiamo prašymo prasme teismas pastebi, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad teismas gali tenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje ir pažymima, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. LVAT, gindamas teisės aktuose įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, savo praktikoje yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012), t. y. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

Spręsdamas dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo būdo, teismas pažymi, kad buvo nustatyti keli pažeidimai, t. y. 7 dienas pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, taip pat 7 dienas (pareiškėjui būnant kameroje ne vienam) nebuvo užtikrintas pareiškėjo minimalus privatumas, naudojantis tualetu, be to, pareiškėjas beveik savaitę Lukiškių TI-K buvo laikomas nepagrįstai (nesant tam būtinybės). Vertindamas šių pažeidimų pasekmes, teismas pastebi, kad byloje nėra duomenų, jog dėl Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų būtų kilę rimtos pasekmės pareiškėjo fizinei sveikatai ar rimtai sutrikdyta jo psichologinė būsena. Vis dėlto, teismo vertinimu, šiuo atveju asmens teisių pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu, atsižvelgiant į byloje nustatytų aplinkybių visetą, nebūtų pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl pareiškėjui neturtinė žala turi būti kompensuota pinigais.

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti. Atsižvelgdamas į pažeidimo mastą, trukmę ir pasekmes, vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti adekvati suma yra 200,00 Eur. Šiuo aspektu teismas pastebi, kad asmens dvasinių kančių pinigais išmatuoti neįmanoma, todėl neturtinės žalos nustatymas pinigų suma visada yra tik tam tikros kompensacijos už patirtas kančias suteikimas, t. y. santykinio atlygio už skriaudą nustatymas.

Lukiškių TI-K, kaip minėta, prašė teismo iš pareiškėjo priteisti 3,66 Eur bylinėjimosi išlaidų (už dokumentų kopijų teismui darymą). Teismas, konstatavęs Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus, tenkino pareiškėjo prašymą dėl neturtinės žalos kompensavimo, todėl laikytina, kad sprendimas yra priimtas pareiškėjo naudai. Be to, Lukiškių TI-K remiasi Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039 (toliau – Tvarka). Minėtos Tvarkos 1 ir 2 punktuose nustatyta, kad ji reglamentuoja oficialių rašytinių, grafinių, garsinių regimųjų, kompiuterinės informacijos dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimą, kai pareiškėjų pageidavimu valstybės ir savivaldybių įstaigos (toliau vadinama – įstaigos) parengia oficialių dokumentų kopijas, nes nėra galimybės susipažinti su šių dokumentų originalais. Pareiškėjas, pageidaujantis gauti oficialaus dokumento kopiją, turi pateikti įstaigai atitinkamą prašymą pagal Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo 6 straipsnio nuostatas. Šiuo atveju Lukiškių TI-K su ginču susijusią medžiagą teikė vykdydamas teismo nutartį, kaip tai nustatyta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme. LVAT administracinėje byloje Nr. A1827-858/2015 yra nurodęs, kad bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Tvarka, kuria remiasi Lukiškių TI-K, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina. Atsižvelgiant į visa tai, Lukiškių TI-K prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų (3,66 Eur) priteisimo iš pareiškėjo atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo R. G. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui R. G. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 200,00 Eur (du šimtus eurų 00 ct) neturtinei žalai kompensuoti.

Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 1 mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.