Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Pauliukėno,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. A., gim. (duomenys neskelbtini), apeliacinį skundą dėl 2007-10-01 Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo T. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 str. 2 d. laisvės atėmimo bausme vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 64 str. 2 d., prie paskirtos bausmės pridėta 2005-07-26 Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmė - 285 litų bauda, ir paskirta subendrinta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė bei 285 litų bauda.

Nukentėjusiajam A. P. atsisakius civilinio ieškinio, procesas dėl jo nutrauktas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. A. nuteistas už tai, kad jis, 2007-09-24, apie 12.30 val., (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, į savo namus pasikvietė pažįstamą A. P. ir, paprašęs trumpam duoti apžiūrėti mobiliojo ryšio telefoną, su telefonu iš buto pasišalino. Tokiu būdu atvirai pagrobė A. P. priklausantį 800 litų vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 6300” kartu su SIM kortele “Tele-2”, kurios nukentėjusysis materialiai nevertina.

Nuteistasis T. A. apeliaciniu skundu prašo šį nuosprendį pakeisti, nurodo, kad teismas neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir neteisingai kvalifikavo nusikalstamą veiką. Motyvų atvirai pagrobti mobiliojo ryšio telefoną iš A. P. jis neturėjo. Pabrėžia, kad pats nukentėjusysis parodė bei davė jam telefoną. Be to, prašo skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

Nuteistojo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Prokuroras prašo skundą atmesti.

Skundas atmestinas.

Nuteistojo prašymas perkvalifikuoti nusikalstamą veiką ir sušvelninti bausmę yra nepagrįstas.

Dėl veikos kvalifikavimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ 10 punkte nurodoma, kad kaip va­gys­tė kva­li­fi­kuo­ja­mi ir to­kie veiksmai, kai kal­ti­nin­kas lai­ki­nai gau­na pa­si­nau­do­ti tur­tu (pa­si­ma­tuo­ti, pa­va­žiuo­ti ir pan.) ar at­lik­ti su juo tik tech­ni­nes ope­ra­ci­jas (pa­sau­go­ti, pa­neš­ti ir pan.) ir ne­tei­sė­tai jį už­val­do. Šiuo atveju iš nukentėjusiojo A. P. parodymų matyti, kad T. A. paprašė pasižiūrėti jo mobilaus ryšio telefoną ir, palikęs nukentėjusįjį savo bute, iš karto su telefonu iš buto pabėgo. ( Teisiamojo posėdžio protokolas, b. l. 97 ). Kaltinamasis pripažino, kad, sugalvojęs nukentėjusiojo telefoną užstatyti lombarde, paėmęs iš A. P. telefoną, sakydamas, kad nori jį parodyti savo mamai, iš buto pabėgo ir tuoj pat telefono aparatą be nukentėjusiojo sutikimo užstatė už 300 Lt. ( Teisiamojo posėdžio protokolas, b. l. 96). Kad telefono aparatas tą pačią dieną buvo užstatytas lombardui, matosi ir iš įkeitimo bilieto ( b. l. 24). Todėl apeliacinio skundo teiginys, kad nukentėjusysis pats atidavė kaltinamajam savo mobilaus ryšio telefono aparatą, nepagrįstas. Nukentėjusysis davė telefono aparatą parodyti tame pačiame bute buvusiai nuteistojo motinai, bet nedavė sutikimo jį išsinešti ir užstatyti. Nukentėjusiojo turtas buvo užvaldytas prieš jo valią, pagrobtas atvirai, todėl pirmos instancijos teismas T. A. nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 178 str. 2 d.

Dėl bausmės.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, vadovavosi BK 54 str. numatytais bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais ir nustatė pagrįstą bei teisingą bausmę.

Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgė į tai, kad T. A. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatė. Be to, atsižvelgė ir į tai, jog nuteistasis pagrobė nedidelės vertės turtą bei į tai, kad nusikalstama veika priskiriama prie apysunkių nusikaltimų, nes pagal BK 178 str. 2 d. maksimali sankcijoje nustatyta bausmė už šią nusikalstamą veiką yra 6 metai laisvės atėmimo. Kadangi T. A. padarė tyčinį nusikaltimą, yra teistas kelis kartus, teistumas neišnykes, todėl jis laikomas recidyvistu (BK 27 str. 1 d.), o recidyvistams pagal BK 56 str 1 d. teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Akivaizdu tai, jog ankstesni teistumai bei taikytos bausmės nesulaikė T. A. nuo nusikalstamų veikų darymo, nepaveikė jo taip, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų. Kaip matosi iš byloje esančios pažymos ( b. l. 30), T. A. ankstesniu teismo nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę atlikęs 2006 -12-29, nepraėjus nei metams po paleidimo iš pataisos namų, vėl padarė apysunkį nusikaltimą. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, darytina išvada, kad bausmės tikslai, numatyti BK 41 str., gali būti pasiekti paskyrus nuteistajam tik griežčiausią sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatytą bausmę – laisvės atėmimą. Pažymėtina, kad 200 - 07- 26 Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendžiu T. A. buvo paskirta nesusijusi su laisvės atėmimu bausmė – bauda, tačiau iki šiol jis nėra jos sumokėjęs.

Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog pirmos instancijos teismas T. A. paskyrė ženkliai mažesnę laisvės atėmimo bausmę nei BK 178 str. 2 d., numatančios atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje nustatytas šios bausmės vidurkis ( 3 m. 1,5 mėn.), todėl keisti apylinkės teismo nuosprendį ir švelninti paskirtą bausmę nėra jokio teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo T. A. apeliacinį skundą atmesti.