Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-04-06 · Administracinė byla Nr. I-843-644/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-04-06
Bylos Nr.
I-843-644/2017
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-02571-2016-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Audrius Grauželis
Pareiškėjas
D. V.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-843-644/2017Proceso Nr. 3-62-3-02571-2016-8Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2; 55.1 (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. balandžio 6 d.Kaunas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Audrius Grauželis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas D. V. skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir Ligoninė), 350 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 4-5, 11-12).

Pareiškėjas skunde nurodė, jog jis laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 7 d. iki 2014 m. birželio 10 d. buvo laikomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje netinkamomis sąlygomis. Paaiškino, kad buvo laikomas šešiavietėje kameroje, kurios plotas 19,8 kv. m., t. y., vienam asmeniui teko apie 3,3 kv. m. ploto. Pažymėjo, kad jam nebuvo užtikrinta minimali 5,1 kv. m. gyvenamojo ploto norma. Daug kameros ploto užėmė baldai, dėl vietos trūkumo nebuvo galimybės judėti, tarp kameroje laikomų asmenų kildavo konfliktinės situacijos, subkultūra. Dėl minėtų aplinkybių patyrė stiprius vidinius išgyvenimus, fizinius nepatogumus, pažeminimą, emocinę depresiją, įtampą, nerimą.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovas Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiliepimu (b. l. 17-19), su pareiškėjo skundu nesutiko. Nurodė, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas Vidaus ligų nerėžiminio skyriaus palatose Nr. 3 ir Nr. 4. Konkrečių duomenų, kiek asmenų kartu su pareiškėju buvo laikoma palatoje, nėra, tačiau įprastai toje pačioje palatoje visos lovos nebūna užimtos. Nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu, specialiai tam skirtoje teritorijoje, laikantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso reikalavimų. Ligoninės administracija negali daryti jokios įtakos atvykstančių gydytis suimtųjų arba nuteistųjų asmenų skaičiui, nes turi suteikti stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugas visiems asmenims, kuriems tokios paslaugos turi būti suteiktos. Be to, Ligoninėje turi būti užtikrintas suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimas pagal Bausmių vykdymo kodeksą ir Suėmimo vykdymo įstatymą, taip pat privalo būti vykdomi pacientų izoliavimo reikalavimai sergant užkrečiamosiomis ligomis. Laisvės atėmimo vietų ligoninė turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro išduotą Leidimą – Higienos pasą, kuris įrodo, kad ligoninės patalpos atitinka Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimus, kurie privalomi ligoninės veiklai vykdyti. Pareiškėjas dėl jo netenkinančių kalinimo sąlygų į Ligoninės administraciją nesikreipė. Pareiškėjo nurodyta tariamai padaryta žala vertintina kaip nepagrįsta ir deklaratyvaus pobūdžio. Apibūdindamas tariamai patirtą žalą, pareiškėjas apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, samprotavimais ir nepagrindė priežastinio ryšio tarp Laisvės atėmimo vietų ligoninės veiksmų ar neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžiamas neturtinės žalos atsiradimas. Prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas teismui pateikė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais laikant jį Laisvės atėmimo vietų ligoninėje netinkamomis sąlygomis nuo 2014 m. gegužės 7 d. iki 2014 m. birželio 10 d.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija, arba jos darbuotojai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas, arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi, pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina dėl jo kalinimo perpildytose patalpose.

Ginčui dėl minimalaus Ligoninės palatų plotų aktualus Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 (redakcija nuo 2010-04-30), 11¹.4 punktas, numatantis, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 7 d. iki 2014 m. birželio 10 d. buvo laikomas Laisvės atėmimo vietų ligoninės Vidaus ligų skyriaus kamerose Nr. 3 ir Nr. 4. Iš atsakovo atstovo į bylą pateiktos 2015 m. liepos 17 d. pažymos Nr. BD-984 matyti, kad kameros Nr. 3 plotas 19,80 kv. m., joje įrengtos 6 miegamosios vietos, t. y., vienam asmeniui teko 3,3 kv. m. (19,80/6) ploto; kameros Nr. 4 plotas 13,50 kv. m., įrengtos 4 miegamosios vietos, t. y., vienam asmeniui teko 3,37 kv. m. (13,5/4) ploto (b. l. 26).

Daroma išvada, kad visą ginčo laikotarpį, t. y. nuo 2014 m. gegužės 7 d. iki 2014 m. birželio 10 d. (33 paras) pareiškėjas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje buvo laikomas pažeidžiant Taisyklių 11¹.4 punkte nustatytą minimalią 5,1 kv. m. gyvenamojo ploto normą, kadangi pareiškėjui šiuo laikotarpiu teko apie 3,3 kv. m. ploto, todėl konstatuotina, kad buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė į tinkamas kalinimo sąlygas.

Pareiškėjas nurodo, kad didelę kameros ploto dalį užėmė baldai, dėl vietos trūkumo tarp nuteistųjų kildavo konfliktai.

Teismas akcentuoja, kad pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.4. punktą skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą, neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Tačiau pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Teismo vertinimu, pareiškėjo skundo aplinkybės dėl baldų užimamo ploto ir konfliktinių situacijų yra neatsiejamai susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu, todėl vertintinos kaip šio pažeidimo dalis (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-05-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013). Pripažinus, kad nagrinėjamu atveju kamerų ploto reikalavimai buvo pažeisti, minėtos aplinkybės vertintinos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.4. punkto reikalavimų pažeidimo kontekste.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninė iš viso 33 paras neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos gyvenamojo ploto normos, todėl konstatuotina, kad Ligoninė pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT administracinė byla Nr. A438-121/2009).

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė 350 Eur dydžio neturtinę žalą, kuri pasireiškė dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais, pažeminimu. Tačiau į bylą nėra pateikta jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju galėtų būti vertinamas kaip kankinimas. Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų (dėl nepakankamo gyvenamojo ploto) pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą.

Teismas nagrinėjamos administracinės bylos kontekste įvertinęs pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę (33 paras teko apie 3,3 kv. m.), bei tai, kad nėra duomenų, jog dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką (pvz., Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016-12-12 nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2164-442/2016 paliko nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą, kuriuo pareiškėjui už jo kalinimą 30 parų Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose pažeidžiant minimalią gyvenamojo ploto normą, buvo priteista 200 Eur neturtinės žalos) bei į Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 230 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui D. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laivės atėmimo vietų ligoninės, 230 Eur (du šimtus trisdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai ar per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Audrius Grauželis