Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 1A-168/2012

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2012-02-27
Bylos Nr.: 1A-168/2012
Teisminio proceso Nr.: 1-06-1-02005-2011-9
Bylos rūšis: baudžiamoji byla
Rezultatas: Nuosprendis: pakeisti nuosprendį BPK 328 str. 1 ir 2 punktuose numatytais pagrindais.

Teisėjai: Linas Šiukšta (pran.), Svajūnas Knizleris, Jonas Algimantas Venckus
Nuteistasis: E. A., M. B., V. N.

Baudžiamoji byla Nr. 1A-168/2012Proceso Nr. 1-06-1-02005-2011-9

Procesinių sprendimų kategorijos:

1.2.14.5.1; 1.2.14.6.2; 1.2.18.8; 1.2.18.10; 1.2.29.1; 2.4.6.3.1; 2.4.6.3.2 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. vasario 27 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininko Lino Šiukštos (pranešėjo),teisėjų: Svajūno Knizlerio, Jono Algimanto Venckaus,sekretoriaujant Ingai Jurgaitienei,dalyvaujant prokurorui Mindaugui Gyliui,

gynėjams Romui Kersnauskui, Adolfui Remeikiui, Mindaugui Repšui, Aleksandrui Palamarčukui, Juozapui Surbliui,

nuteistajam E. A.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės, nuteistųjų M. B., V. N. ir E. A. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. spalio 5 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. nuteistas:

- pagal BK 183 str. 2 d., taikant 62 str. 2 d. 2 p., 80 MGL dydžio (10000 Lt) bauda,- pagal BK 182 str. 1 d. - 40 MGL dydžio (5000 Lt) bauda,- pagal BK 220 str. 1 d. - 40 MGL dydžio (5000 Lt) bauda,

- pagal BK 300 str. 1 d. – 50 MGL dydžio (6250 Lt) bauda.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. šias bausmes subendrinus apėmimo būdu, galutinė subendrinta bausmė paskirta 80 MGL dydžio (10000 Lt) bauda.

E. A. nuteistas:- pagal BK 183 str. 2 d. laisvės atėmimu 1 metams ir 9 mėnesiams,

- pagal BK 182 str. 1 d. laisvės atėmimu 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 5 d., šias bausmes subendrinus apėmimo būdu, subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 1 metams ir 9 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d., šiuo nuosprendžiu paskirtą subendrintą bausmę subendrinus su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. balandžio 12 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams ir 9 (devyniems) mėnesiams ir 80 MGL dydžio (10000 Lt) bauda, laisvės atėmimo bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

D. Š. nuteistas:- pagal BK 183 str. 2 d., taikant BK 62 str. 2 d. 2 p., 80 MGL dydžio (10000 Lt) bauda,- pagal BK 182 str. 1 d. 50 MGL dydžio (6250 Lt) bauda,

- pagal BK 222 str. 1 d. 40 MGL dydžio (5000 Lt) bauda.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d., šias bausmes subendrinus apėmimo būdu, galutinė subendrinta bausmė paskirta 80 MGL dydžio (10000 Lt) bauda.

M. B. nuteistas:- pagal BK 183 str. 2 d. laisvės atėmimu 2 metams,

- pagal BK 182 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams.

Vadovaujantis BK 63 str.1 d., 5 d. šias bausmes subendrinus apėmimo būdu, subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 2 metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d., šiuo nuosprendžiu paskirtą subendrintą bausmę subendrinus su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. gegužės 21 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta ir neatlikta bausme, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams ir 15 MGL dydžio bauda, laisvės atėmimo bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

V. N. nuteistas:- pagal BK 183 str. 2 d. laisvės atėmimu 3 metams,

- pagal BK 182 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 5 d., šias bausmes subendrinus apėmimo būdu, subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 3 metams.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d., šiuo nuosprendžiu paskirtą subendrintą bausmę subendrinus su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. kovo 19 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta ir neatlikta bausme, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams ir 24 MGL dydžio bauda, laisvės atėmimo bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistos UAB „A. S.“ ir UAB „D.“, dėl jų nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Išnagrinėjusi bylą, teisėjų kolegija

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. K. nuteistas už tai, kad dirbdamas UAB „A. S.“, įregistruotos 1998-06-19 Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registre, kodas 141690068, registracijos (duomenys neskelbtini), vadybininku bei kartu su direktore E. V. būdamas faktiniu UAB „A. S.“ vadovu, 2005 m. gruodžio–2006 m. sausio mėn., tiksliau nenustatytu laiku, Klaipėdoje, tiksliai nenustatytoje vietoje, veikdamas bendrininkų grupe su E. A. įmonės vadovu E. A. bei G. L. (G. L.), kuriam ikiteisminis tyrimas atskirtas, turėdami išankstinį tikslą pasisavinti E. K. žinioje esantį didelės vertės svetimą turtą – UAB „A. S.“ pinigines lėšas, sukčiauti mokesčių sumokėjimo srityje, iš anksto susitarė su G. L., kuriam ikiteisminis tyrimas atskirtas, kad šis pateiks netikrus E. A. įmonės dokumentus apie tai, kad E. A. įmonė bendrovei „A. S.“ suteikė statybos darbų paslaugas, o atsiskaitymas bus imituojamas klastojant atsiskaitymo grynaisiais pinigais dokumentus.

G. L., kuriam ikiteisminis tyrimas atskirtas, 2005 m. gruodžio–2006 m. sausio mėn., tiksliau nenustatytu laiku Klaipėdoje, tiksliai nenustatytoje vietoje, V. K. perdavė E. A. pasirašytus netikrus E. A. įmonės dokumentus – 2005-11-03 statybos rangos sutartį Nr. 76, 2005-11-03 lokalinę darbų sąmatą Nr. 2, 2005-12-09 darbų priėmimo-perdavimo aktą Nr. 05/12-1, 2005-12-09 PVM sąskaitą faktūrą, serija EAI Nr. 0000063, 2005-12-09 kasos pajamų orderio kvitą, serija EAK Nr. 0000017, 2005-12-09 atliktų darbų ir išlaidų apmokėjimo pažymą, 2005-11-03 statybos rangos sutartį Nr. 77, 2005-11-03 lokalinę darbų sąmatą Nr. 3, 2005-12-13 darbų priėmimo–perdavimo aktą Nr. 05/12-2, 2005-12-13 PVM sąskaitą faktūrą, serija EAI Nr. 0000064, 2005-12-13 kasos pajamų orderio kvitą, serija EAK Nr. 0000018, 2005-12-13 atliktų darbų ir išlaidų apmokėjimo pažymą, kuriuose buvo nurodyti aiškiai melagingi duomenys apie tai, kad E. A. įmonė pardavė, o UAB „A. S.“ nupirko prekių ir paslaugų už 77351,17 Lt, o UAB „A. S.“ už prekes ir paslaugas E. A. įmonei grynaisiais pinigais sumokėjo 77351,17 Lt. V. K., tęsdamas nusikalstamą veiką, žinodamas, kad minėti dokumentai yra netikri ir faktiškai tarp E. A. įmonės ir UAB „A. S.“ jokių sandorių nėra įvykę, 2005 m. gruodžio 30 d., (duomenys neskelbtini), UAB „A. S.“ direktorei E. V. melagingai nurodė, kad jam reikalingi pinigai atsiskaitymui su E. A. įmone už prekes ir paslaugas, o E. V., būdama suklaidinta, nesuvokusi jo nusikalstamos veikos pobūdžio, iš UAB „A. S.“ kasos V. K., kaip atskaitingam asmeniui, išdavė 77351,17 Lt atsiskaitymui su E. A. įmone, pinigų išdavimą įformino UAB „A. S.“ 2005-12-30 kasos išlaidų orderiu Nr. 192. V. K., tęsdamas nusikalstamą veiką, netikrus E. A. įmonės dokumentus perdavė UAB „A. S.“ vyr. finansininkei V. M. kaip 2005-12-31 avanso apyskaitos priedus, pateisinančius jam išduotų UAB „A. S.“ grynųjų pinigų, 77351,17 Lt, panaudojimą. Taip V. K. bendrininkų grupe su E. A. ir G. L., kuriam atskirtas ikiteisminis tyrimas, UAB „A. S.“ vardu imitavęs prekių ir paslaugų pirkimą iš E. A. įmonės ir UAB „A. S.“ atsiskaitymą su E. A. įmone grynaisiais pinigais, pasisavino jo žinioje buvusį UAB „A. S.“ didelės vertės turtą – grynuosius pinigus – 77351,17 Lt, ir juos tiksliai nenustatytomis dalimis pasidalijo su bendrininkų grupės nariais E. A. ir G. L., kuriam ikiteisminis tyrimas atskirtas.

Be to, V. K., veikdamas bendrininkų grupe su E. A., apgaule įgijo turtinę teisę ir panaikino turtinę prievolę. V. K., žinodamas, kad minėtos E. A. įmonės vadovo E. A. pasirašytos 2005-12-09 PVM sąskaita faktūra, serija EAI Nr. 0000063, 2005-12-13 PVM sąskaita faktūra, serija EAI Nr. 0000064, yra netikros, jas perdavė UAB „A. S.“ vyr. finansininkei V. M. bei nurodė juos įtraukti į UAB „A. S.“ buhalterinę apskaitą bei PVM deklaraciją, PVM deklaraciją pateikti Klaipėdos AVMI Klaipėdos skyriui. UAB „A. S.“ vyr. finansininkė V. M., nežinodama, kad V. K. pateiktose E. A. įmonės PVM sąskaitose faktūrose nurodyti melagingi duomenys bei paminėti dokumentai yra netikri, įtraukė jų duomenis į UAB „A. S.“ buhalterinę apskaitą, išskirtas PVM sąskaitose faktūrose pridėtinės vertės mokesčio sumas įtraukė į UAB „A. S.“ PVM deklaraciją už 2005 m. gruodžio mėnesį, PVM deklaracijos 22 eilutėje „Įsigytų prekių ir paslaugų pirkimo PVM“ nurodydama 11799 Lt didesnę pirkimo PVM sumą, negu UAB „A. S.“ faktiškai buvo įsigijusi prekių, paslaugų su pirkimo PVM ir turėjo teisę atskaityti pirkimo PVM, 30 eilutėje ,,Atskaitomas pirkimo ir importo PVM“ padidino duomenis 9793 Lt, 31 eilutėje „Mokėtinas į biudžetą arba grąžintinas iš biudžeto(-) PVM“ įrašė 4097 Lt grąžintiną PVM sumą, nors turėjo įrašyti 5696 Lt mokėtiną į biudžetą PVM sumą.

V. M. 2006-01-25 elektroniniu būdu pateikus UAB „A. S.“ PVM deklaraciją už 2005 m. gruodžio mėnesį Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Klaipėdos skyriui, esančiam Taikos pr. 28, Klaipėdoje, V. K., kartu su E. A., apgaule UAB „A. S.“ naudai įgijo turtinę teisę į 9793 Lt Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų ir panaikino turtinę prievolę – sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą 9793 Lt pridėtinės vertės mokesčio.

Be to, V. K. 2005 m. gruodžio–2006 m. sausio mėn., tiksliau nenustatytu laiku, Klaipėdoje iš G. L., kuriam ikiteisminis tyrimas atskirtas, gavęs E. A. pasirašytus jo įmonės dokumentus – 2005-11-03 statybos rangos sutartį Nr. 76; 2005-11-03 lokalinę darbų sąmatą Nr. 2; 2005-12-09 darbų priėmimo–perdavimo aktą Nr. 05/12-1; 2005-12-09 PVM sąskaitą faktūrą, serija EAI Nr. 0000063; 2005-12-09 kasos pajamų orderio kvitą, serija EAK Nr. 0000017; 2005-12-09 atliktų darbų ir išlaidų apmokėjimo pažymą; 2005-11-03 statybos rangos sutartį Nr. 77; 2005-11-03 lokalinę darbų sąmatą Nr. 3; 2005-12-13 darbų priėmimo–perdavimo aktą Nr. 05/12-2; 2005-12-13 PVM sąskaitą faktūrą, serija EAI Nr. 0000064; 2005-12-13 kasos pajamų orderio kvitą, serija EAK Nr. 0000018; 2005-12-13 atliktų darbų ir išlaidų apmokėjimo pažymą, kuriuose buvo nurodyti aiškiai neteisingi duomenys apie tai, kad E. A. įmonė susitaria su UAB „A. S.“ atlikti patalpų remonto darbus pagal sąmatoje nurodytus įkainius, dokumentuose nurodyti darbai E. A. įmonės yra atlikti ir UAB „A. S.“ priimti, E. A. įmonė pardavė, o UAB „A. S.“ nupirko prekių ir paslaugų už 77351,17 Lt ir už jas sumokėjo E. A. įmonei grynaisiais pinigais, kaip UAB „A. S.“ vadybininkas patvirtino dokumentuose įrašytus aiškiai melagingus duomenis savo parašu. 2005-11-03 statybos rangos sutartį Nr. 76, 2005-12-09 darbų priėmimo–perdavimo aktą Nr. 05/12-1, 2005-12-09 atliktų darbų ir išlaidų apmokėjimo pažymą, 2005-11-03 statybos rangos sutartį Nr. 77, 2005-12-13 darbų priėmimo–perdavimo aktą Nr. 05/12-2, 2005-12-13 atliktų darbų ir išlaidų apmokėjimo pažymą antspaudavo UAB „A. S.“ antspaudu ir tokiu būdu pagamino minėtus netikrus dokumentus.

Be to, V. K., siekdamas išvengti mokesčių, įrašė į deklaraciją aiškiai neteisingus duomenis apie įmonės pelną ir pateikė ją valstybės įgaliotai institucijai.

V. K., būdamas UAB „A. S.“ direktoriumi ir atsakingu už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, ataskaitų pateikimą bei veiklą, 2006-09-29 (duomenys neskelbtini), tyčia, pažeisdamas Lietuvos Respublikos 2004-04-13 ,,Mokesčių administravimo įstatymo” Nr. IX-2112 8 str. 1 d., kuri numato, kad ,,Kiekvienas mokesčių mokėtojas privalo mokėti mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius, laikydamasis mokesčių teisės aktuose nustatytos mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos“, 40 str. 1 d., kuri numato, kad ,,Mokesčio mokėtojas privalo laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę”, Lietuvos Respublikos 2001-12-20 ,,Pelno mokesčio įstatymo“ Nr. IX-675 11 str. 1 d., kuri numato, kad „Apskaičiuojant Lietuvos vieneto apmokestinamąjį pelną leidžiami atskaitymai; 11 str. 4 d., kuri numato, kad „Išlaidos, kurių pagrindu pripažįstamos sąnaudos, gali būti grindžiamos tik juridinę galią turinčiais dokumentais, kurie privalo turėti visus buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų nustatytus privalomus apskaitos dokumentų rekvizitus, 17 str. 1 d., kuri numato, kad „Leidžiami atskaitymai yra visos faktiškai patirtos įprastinės tokiai veiklai vieneto sąnaudos, būtinos vieneto pajamoms uždirbti“, bei siekdamas UAB „A. S.“ naudai išvengti 5920 Lt pelno mokesčio sumokėjimo, žinodamas, kad pagal E. A. įmonės PVM sąskaitas faktūras: 2005-12-09 serija EAI Nr. 0000063, 2005-12-13 serija EAI Nr. 0000064, sandoriai tarp UAB „A. S.“ ir E. A. įmonės faktiškai nėra įvykę, nurodė UAB „A. S.“ vyr. finansininkei V. M., nežinojusiai jo nusikalstamų veikų pobūdžio, pagal šiuose aiškiai netikruose dokumentuose įrašytus duomenis užpildyti UAB „A. S.“ 2005 metų Metinę pelno mokesčio deklaraciją, šios deklaracijos II dalies 1 eilutėje finansinėje apskaitoje nustatytą mokestinių metų pelną prieš apmokestinimą sumažinus 39467 Lt, II dalies 89 ir 90 eilutėse apmokestinamąjį pelną sumažinus 39467 Lt, II dalies 96 ir 98 eilutėse pelno mokestį sumažinus 5920 Lt, II dalies 112, 115 ir 117 eilutėse mokėtiną į biudžetą pelno mokestį sumažinus 5920 Lt bei šią deklaraciją 2006-09-29 elektroniniu būdu pateikti Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Klaipėdos skyriui, esančiam Taikos pr. 28, Klaipėdoje.

UAB „D.” direktorius D. Š., UAB „Š.” direktorius M. B., V. N. ir G. L., kuriam ikiteisminis tyrimas atskirtas, veikdami bendrininkų grupe, 2007 m. balandžio-gegužės mėnesiais, tiksliau nenustatytu laiku, Klaipėdoje, tiksliai nenustatytoje vietoje, turėdami išankstinį tikslą pasisavinti svetimą turtą - UAB „D.“ pinigines lėšas, sukčiauti mokesčių sumokėjimo srityje, iš anksto susitarė su V. N., kad pagamins netikrus UAB „Š.” dokumentus, kad UAB „Š.” pardavė bendrovei „D.” prekes, o atsiskaitymas bus imituojamas klastojant atsiskaitymo grynaisiais pinigais dokumentus bei pervedant pinigus iš UAB „D.” banko sąskaitos į UAB „Š.” banko sąskaitą. V. N., vykdydamas prisiimtą užduotį, pateikė M. B. pasirašytus netikrus UAB „Š.” dokumentus G. L., kuriam ikiteisminis tyrimas atskirtas, apie tai, kad UAB „Š.” bendrovei „D.” pardavė prekes. D. Š. perdavė G. L., kuriam ikiteisminis tyrimas atskirtas, UAB „D.” rekvizitus bei duomenis apie tariamai perkamų statybinių medžiagų kainą ir kitus duomenis, kurie turėtų būti įrašyti į netikrus UAB „Š.” dokumentus. G. L., kuriam ikiteisminis tyrimas atskirtas, 2007 m. balandžio-gegužės mėnesiais, tiksliau nenustatytu laiku, surašė netikras UAB „Š.” PVM sąskaitas faktūras: 2007- 04-03 serija ŠAN Nr. 00026, 2007-04-13 serija ŠAN Nr. 00027, 2007-04-16 serija ŠAN Nr. 00028, 2007-04-26 serija ŠAN Nr. 00035, kuriuose buvo nurodyti aiškiai melagingi duomenys apie tai, kad UAB „Š.” pardavė, o UAB „D.” nupirko prekių už 140416,65 Lt. o M. B. surašė netikrus UAB „Š.” kasos pajamų orderių kvitu: 2007-04-06 serija ŠAN Nr. 00028, 2007-04-11 serija ČAN Nr. 00029, 2007-04-12 serija ŠAN Nr. 00030, kuriuose buvo nurodyti aiškiai melagingi duomenys apie tai, kad UAB „D.“ už prekes UAB „Š.” grynaisiais pinigais sumokėjo 54524,63 Lt. Minėtus dokumentus M. B. pasirašė ir atidavė G. L., kuriam ikiteisminis tyrimas atskirtas, o jis šiuos dokumentus perdavė D. Š..

D. Š., žinodamas, kad minėti dokumentai yra netikri, nes tarp UAB „Š.” bei UAB „D.“ jokie sandoriai nebuvo vykdomi, 2007 m. balandžio–gegužės mėnesiais, tiksliau nenustatytu laiku, Klaipėdoje pasisavino UAB ,, D.“ turtą – 54524,63 Lt, paimdamas kaip atskaitingas asmuo grynuosius pinigus iš UAB ,, D.“ kasos pagal 2007-03-30 kasos išlaidų orderį Nr. 3, 2007-04-30 kasos išlaidų orderį Nr. 7, 2007-05-31 kasos išlaidų orderį Nr. 9 bei 2007-05-16, 2007-05-21, 2007-05-23 pats, naudodamasis debetine mokėjimo kortele, paėmė grynuosius pinigus iš UAB ,, D.“ sąskaitos (duomenys neskelbtini) banke ,,Hansabankas“. Taip D. Š. 2007-05-18 ir 2007-05-21 iš UAB ,, D.“ sąskaitos (duomenys neskelbtini) banke ,,Hansabankas“ pervedė atitinkamai 41376,87 Lt ir 44515,15 Lt (iš viso 85892,02 Lt) į UAB „Š.” banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini). Šiuos pinigus M. B., V. N., G. L., kuriam ikiteisminis tyrimas atskirtas, iš UAB „Š.” banko sąskaitos paėmė ir, pasiėmę sau iš anksto sutartą, tiksliai nenustatytą pinigų sumą, grąžino D. Š.. Taip D. Š., bendrininkaudamas su M. B., V. N., G. L., kuriam ikiteisminis tyrimas atskirtas, UAB „D.“ vardu imitavę prekių pirkimą iš UAB „Š.” ir UAB „D.“ atsiskaitymą su UAB „Š.” grynaisiais pinigais bei, pervedant pinigus iš banko sąskaitos, pasisavino didelės vertės UAB „D.“ turtą – 140416,65 Lt.

Be to, D. Š., būdamas UAB ,,D.“ direktoriumi, veikdamas bendrininkų grupe su M. B., V. N., G. L., kuriam ikiteisminis tyrimas atskirtas, žinodamas, kad UAB „Š.” vadovo M. B. pasirašytos PVM sąskaitos faktūros yra netikros, kaip UAB ,, D.“ direktorius patvirtino dokumente įrašytus aiškiai melagingus duomenis savo parašu bei minėtus UAB „Š.” dokumentus perdavė UAB ,, D.“ vyr. buhalteriui M. B., nurodydamas jų duomenis įtraukti į UAB ,, D.“ buhalterinę apskaitą bei PVM deklaraciją bei šią PVM deklaraciją pateikti Klaipėdos AVMI Klaipėdos skyriui. M. B. nežinodamas, kad pateiktose UAB „Š.” PVM sąskaitose faktūrose nurodyti melagingi duomenys bei minėti dokumentai yra netikri, nes nurodytų prekių UAB ,, D.“ nepirko, įtraukė jų duomenis į UAB ,, D.“ buhalterinę apskaitą, išskirtą PVM sąskaitose faktūrose pridėtinės vertės mokesčio sumą įtraukė į UAB ,, D.“ PVM deklaraciją už 2007 m. balandžio mėnesį 22 eilutėje „Įsigytų prekių ir paslaugų pirkimo PVM“ ir 30 eilutėje ,,Atskaitomas pirkimo ir importo PVM“ nurodydamas 21420 Lt didesnę pirkimo PVM sumą negu UAB ,, D.“ faktiškai buvo įsigijusi prekių su pirkimo PVM ir turėjo teisę atskaityti pirkimo PVM, 31 eilutėje „Mokėtinas į biudžetą arba grąžintinas PVM“ įrašė 21420 Lt mažesnę UAB ,, D.“ valstybės biudžetui mokėtiną PVM sumą. 2007-05-25 pateikus šią deklaraciją Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Šilutės skyriui D. Š., bendrininkaudamas su V. N., M. B., G. L., kuriam ikiteisminis tyrimas atskirtas, apgaule UAB ,, D.“ naudai įgijo turtinę teisę į 21420 Lt Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų ir panaikino turtinę prievolę – sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą 21420 Lt pridėtinės vertės mokesčio.

Be to, D. Š., būdamas UAB „D.“ direktoriumi, atsakingu už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos 2001 11 06 įstatymo Nr. IX- 574 21 str. 1 d., laikotarpiu nuo 2007-01-01 iki 2007-12-31 tyčia, siekdamas iškreipti vidaus ir išorės informacijos vartotojams pateikiamą informaciją, pažeisdamas Lietuvos Respublikos 2001-11-06 Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 13 str. 1 d., 3 d., kuri numato, kad ,,Įrašai apskaitos registruose daromi tik pagal apskaitos dokumentus, turinčius šiame straipsnyje nurodytus rekvizitus“, veikdamas per UAB ,, D.“ vyr. buhalterį M. B., nesuvokusį jo nusikalstamos veikos pobūdžio, apgaulingai tvarkė UAB „D.“ buhalterinę apskaitą taip, kad buhalterinėje apskaitoje buvo atvaizduotos faktiškai neįvykusios ūkinės operacijos, t. y. laikotarpiu nuo 2007-04-01 iki 2007-05-31 UAB „D.“ buhalterinėje apskaitoje panaudojo aiškiai netikrus UAB „Š.” dokumentus – PVM sąskaitas faktūras: 2007-04-03 serija ŠAN Nr. 00021, 2007-04-06 serija ŠAN Nr. 00022, 2007-04-11 serija ŠAN Nr. 00025, 2007-04-12 serija ŠAN Nr. 00026, 2007-04-13 serija ŠAN Nr. 00027, 2007-04-16 serija ŠAN Nr. 00028, 2007-04-26 serija ŠAN Nr. 00035, kasos pajamų orderių kvitus: 2007-04-06 serija ŠAN Nr. 00028, 2007-04-11 serija ŠAN Nr. 00029, 2007-04-12 serija ŠAN Nr. 00030, aiškiai netikrus duomenis apie pinigų sumokėjimą iš UAB ,, D.“ sąskaitos (duomenys neskelbtini) banke ,,Hansabankas“ pagal 2007-05-18, 2007-05-21 bankinius mokėjimo nurodymus ir tokiu būdu buhalterinėje apskaitoje atvaizdavo prekių įsigijimą iš UAB „Š.” už 140416,65 Lt, iš jų 21419,50 Lt PVM, taip pat atvaizdavo grynųjų pinigų – 54524,63 Lt – sumokėjimą UAB „Š.”, pinigų – 85892,02 Lt sumokėjimą bankiniais mokėjimo nurodymais, nors faktiškai UAB „Š.” prekių pagal minėtus dokumentus nepardavė, pinigų negavo, o UAB „D.“ prekių iš „Š.” nepirko ir pinigų nemokėjo. Dėl šių pažeidimų nebuvo negalima iš dalies nustatyti 2007-01-01 iki 2007-12-31 laikotarpio UAB „D.“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Šalies argumentai

Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka dėl nuteistiesiems V. K. ir D. Š. neteisingai paskirtų aiškiai per švelnių bausmių. Teismas tinkamai įvertino bylos įrodymus ir pagrįstai V. K. pripažino kaltu pagal BK 183 str. 2 d., 182 str. 1 d. 220 str. 1 d., 300 str. 1 d., o D. Š. pagal BK 183 str. 2 d., 182 str. 1 d., 222 str. 1 d. Skirdamas bausmes šiems nuteistiesiems teismas vadovavosi BK 54 str. 2 d. nuostatomis, atsižvelgė į tai, kad V. K. padarė vieną sunkų ir tris nesunkius nusikaltimus, o D. Š. - vieną sunkų, vieną apysunkį ir vieną nesunkų nusikaltimus, kad nuteistieji nusikalto pirmą kartą, byloje nėra duomenų apie jų padarytus administracinius nusižengimus. V. K. nusikalstamas veikas padarė 2005 metų gruodžio - 2006 metų sausio mėnesiais, kaltu prisipažino ir nuoširdžiai gailisi, atlygino visą bendrovei „A. S.“ padarytą žalą. D. Š. atlygino dalį padarytos žalos, sudarė įsiskolinimo mokėjimo sutartį su UAB „D.“ dėl įsiskolinimo grąžinimo tvarkos ir sąlygų. Taip pat teismas padarė teisingą išvadą, kad pagal BK 183 str. 2 d. skiriant bausmes V. K. ir D. Š. yra pagrindas taikyti BK 62 str. 2 d. 2 p. nuostatas, ir pagrįstai už šį nusikaltimą paskyrė švelnesnę bausmės rūšį – baudą, tačiau nepagrįstai už sunkų nusikaltimą skyrė tik 80 MGL (10000 Lt) baudas, o šio baudos dydžio nuosprendyje nemotyvavo. Teisingumo principo reikalavimų įgyvendinimas paskiriant bausmę kaltininkui (BK 41 str. 2 d. 5 p.) - tai ne tik nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių, kaltininko asmenybės įvertinimas. Skiriant bausmę negali būti ignoruojamos ar neįvertinamos dėl nusikaltimo prarastos vertybės, jų svarba, vieta vertybių hierarchijoje. Pernelyg švelni, veikos pavojingumo ir jos padarinių neatitinkanti bausmė iškraipo įstatymo leidėjo nustatytos baudžiamosios atsakomybės ribas. Tokiais teismo sprendimais kartu formuojama nuomonė, kad teismai nevienodai, šališkai saugo atskirų baudžiamųjų teisinių santykių subjektų interesus.

Teismas nesivadovavo LR BK 54 str. 1 d. nuostatomis, kurios įpareigoja skirti bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką sankciją, laikantis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Nuteistojo V. K. pasisavinto turto 77351,17 Lt suma yra du kartus didesnė nei 250 MGL (31250 Lt), D. Š. pasisavinto turto 140416,65 Lt suma - net keturis kartus didesnė nei 250 MGL, nuo kurios kyla baudžiamoji atsakomybė pagal BK 183 str. 2 d. Nuteistieji V. K. ir D. Š. veikė bendrininkų grupe, padarė sunkų nusikaltimą, suvokdami savo veiksmų esmę ir jį vykdė tyčia, siekdami sau materialinės naudos. Spręsdamas bausmės dydžio klausimą teismas atsižvelgė tik į lengvinančias aplinkybes, tačiau neatsižvelgė į tai, kad V. K. ir D. Š. nusikalstamą veiką padarė veikdami bendrininkų grupe, o tai yra atsakomybę sunkinanti aplinkybė (BK 60 str. 1 d. 1 p.). Esant šioms aplinkybėms V. K. ir D. Š. skirtina didesnė už sankcijos vidurkį 200 MGL dydžio (25000 Lt) bauda. Tik tokia bausmė būtų efektyvi, užtikrinanti teisingumo principo įgyvendinimą, proporcinga padarytai veikai ir atgrasanti nuo naujų nusikalstamų veikų darymo. Prašo nuosprendį pakeisti, V. K. pagal BK 183 str. 2 d., taikant 62 str. 2 d. 2 p., paskirti 200 MGL dydžio (25000 Lt) baudą, pagal BK 182 str. 1 d. - 40 MGL dydžio (5000 Lt) baudą, pagal BK 220 str. 1 d. - 40 MGL dydžio (5000 Lt) baudą, pagal BK 300 str. 1 d. - 50 MGL dydžio (6250 Lt) baudą. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d., paskirtąsias bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti galutinę subendrintą bausmę - 200 MGL dydžio (25000 Lt) baudą. D. Š. pagal BK 183 str. 2 d., taikant BK 62 str. 2 d. 2 p., paskirti 200 MGL dydžio (25000 Lt) baudą, pagal BK 182 str. 1 d. - 50 MGL dydžio (6250 Lt) baudą, pagal BK 222 str. 1 d. - 40 MGL dydžio (5000 Lt) baudą. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d., paskirtąsias bausmes subendrinti apėmimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę paskirti - 200 MGL dydžio (25000 Lt) baudą. Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Šalies argumentai

Nuteistasis E. A. apeliaciniame skunde nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka dėl jam neteisingai paskirtos bausmės. Skirdamas jam bausmes teismas tik formaliai rėmėsi BK 54 str. nuostatomis, daugiau dėmesio skirdamas atsakomybę griežtinančioms aplinkybėms. Pirmu argumentu nuosprendyje yra nurodomas Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. balandžio 12 d. priimtas baudžiamasis įsakymas, kuriuo jis buvo pripažintas kaltu pagal BK 25 str. 3 d. ir 183 str. 1 d., 25 str. 3 d. ir 182 str. 1 d. ir kitus baudžiamojo kodekso straipsnius. Prokuroras, pateikęs pareiškimą dėl proceso užbaigimo baudžiamuoju įsakymu, bei teismas, priėmęs baudžiamąjį įsakymą, paminėjo, jog kaltinamasis, t.y. jis, ikiteisminio tyrimo metu prisipažino padaręs nusikaltimus, davė parodymus, atitinkančius faktines įvykio aplinkybes, gailisi dėl savo nusikalstamo elgesio. Šios aplinkybės lėmė baudžiamojo įsakymo priėmimo galimybę. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad baudžiamajame įsakyme nurodytos veikos buvo padarytos panašiu laikotarpiu kaip ir veikos, nurodytos skundžiamame nuosprendyje. Tačiau nuosprendyje nurodytos veikos nesudaro nusikaltimų recidyvo, apibrėžto BK 27 str., bet bausmės skyrimo motyvavimas tarsi su tuo siejamas. Iš tikrųjų veikos, nurodytos tiek baudžiamajame įsakyme, tiek nuosprendyje, sudaro ne nuosprendžių, o tik nusikaltimų sutaptį. Tačiau teismas, lyg norėdamas pabrėžti jo asmenybės pavojingumą, vienu iš bausmės skyrimo motyvų nurodė tai, kad jis linkęs daryti nusikalstamas veikas. Su tokiu motyvu nesutinka, nes jis tikrai nėra linkęs daryti nusikaltimų. Pirmiausia, baudžiamajame įsakyme ir skundžiamame nuosprendyje nurodytos veikos buvo iš esmės vienarūšės, jų padarymą iš dalies lėmė vienas ir tas pats asmuo, kuris jį įkalbėjo padaryti nurodytas veikas. Antra, šios veikos padarytos beveik vienu laikotarpiu, tačiau baudžiamajame įsakyme nurodytos veikos buvo padarytos po nuosprendyje nurodytų veikų padarymo. Būtų galima manyti, kad tai nėra reikšminga, tačiau teismas, skirdamas jam bausmę, baudžiamąjį įsakymą nurodė kaip esminį pagrindą, dėl ko jam negalima taikyti bausmės lengvatų. Trečia, baudžiamajame įsakyme iš dalies nurodomos aplinkybės, kurios siejasi su nuosprendyje nurodytomis veikomis: pvz.: baudžiamajame įsakyme nurodytos aplinkybės dėl apgaulingos apskaitos tvarkymo yra susijusios su nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis dėl turto pasisavinimo iš UAB „A. S.“. Visa tai rodo, jog baudžiamojo įsakymo priėmimas jokiu būdu negalėjo lemti jam griežtesnės baudžiamosios atsakomybės. Jeigu visos padarytos veikos būtų buvę tiriamos ir nagrinėjamos vienoje byloje, tai nebūtų dviejų apkaltinamųjų aktų. Dabar atsitiko priešingai ir du atskiri kaltinamieji aktai, kuriais išspręstas jo kaltės klausimas dėl padarytų veikų sutapčių, kurios galėjo būti išnagrinėtos vienoje byloje, tarsi apibrėžė jo asmens didesnį pavojingumą. Tačiau jis, suvokdamas savo per tam tikrą trumpą laikotarpį padarytas klaidas, norėjo būti nuoširdus ir atviras teisėsaugos pareigūnams, besąlygiškai ir nuolankiai sutiko su viskuo ir su nusikalstamų veikų kvalifikacijomis (baudžiamajame įsakyme nurodytas organizuotos grupės požymis, tačiau nuosprendyje, kuris priimtas teisiamajame posėdyje išsamiau išnagrinėjus veikų aplinkybes, tokio požymio atsisakyta). Galima manyti, kad baudžiamajame įsakyme nurodyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė – veikos padarymas organizuota grupe, paneigtas nuosprendžiu, lėmė gana griežtos bausmės - baudos paskyrimą, kuri, t.y. bauda, bausmes subendrinus, „persikėlė" į nuosprendį ir todėl nepagrįstai pagriežtinta jo baudžiamoji atsakomybė. Šias aplinkybes jis plačiau dėsto ne dėl to, kad apskritai neigtų baudžiamąjį įsakymą, kaip teisingumo aktą, tačiau kad atkreiptų dėmesį į galimą jo atsakomybės švelninimą, nes, kaip minėta, teismo nuosprendyje motyvuojant bausmės paskyrimą, teigiama, jog jis linkęs daryti nusikalstamas veikas ir kad nuosprendžiu nustatytų veikų padarymas tariamai nėra atsitiktinio pobūdžio. Iš tikrųjų taip nėra, nes po nuosprendžiu ir baudžiamuoju įsakymu nustatytų veikų padarymo jis jokių teisės pažeidimų nėra padaręs, o dėl padarytų nusikaltimų nuoširdžiai gailisi. Teismas pats pripažino, kad po nurodytų nusikalstamų veikų padarymo praėjo daug laiko, kad veikų padarymą lėmė tuo metu nepalankiai susiklosčiusios šeiminės aplinkybės. Šiuo metu jis užsiima nedideliu verslu, tai leidžia bent minimaliai materialiai išlaikyti šeimą, kurioje yra du nepilnamečiai vaikai. Reali laisvės atėmimo bausmė sugriautų dabar nusistovėjusį gyvenimą, žlugtų verslas ir šeimos pragyvenimo galimybės. Dviejų vaikų ateitis būtų sužlugdyta ne tik dėl kasdieninių materialinių poreikių sumenkėjimo, bet ir dėl to, kad būsto įsigijimui yra paėmęs nemažą banko paskolą, kurios grąžinimas dėl jo suėmimo ir uždarbio netekimo būtų nutrauktas ir iškiltų grėsmė šeimai netekti buto. Jis pats nebuvo nusikalstamų veikų organizatorius ir iniciatorius, jas padaryti jį sukurstė G. L.. Tuo metu, kai gamino netikrus dokumentus, jo gyvenimo aplinkybės buvo sudėtingos, todėl taip lengvabūdiškai pasidavė įkalbinėjamas, neįvertino galimų pasekmių. V. K., kurio bendrovei buvo išrašomi dokumentai, apskritai nepažinojo, su juo jokio bendrininkavimo negalėjo būti. Todėl prašydamas apeliacinės instancijos teismo sušvelninti bausmę - skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, kartu prašytų patikrinti ir jo pripažinimo kaltu pagal BK 183 str. 2 d. ir 182 str. 1 d. pagrįstumą, nes vis dėlto įvykio aplinkybės yra savitos ir išskirtinės. Pirma, bendraudamas su G. L., jis nebuvo įsitikinęs, kad tie dokumentai bus tikrai panaudoti ir jais remiantis bus pasisavintas svetimas turtas bei apgaule įgyta turtinė teisė ir panaikinta turtinė prievolė. To jis tikrai nesiekė, o tik kito asmens prašomas pagamino netikrus dokumentus ir, savaime suprantama, apgaulingai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą. Dėl šių veikų - netikrų dokumentų pagaminimo ir apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo, kas siejasi su UAB „A. S.“, yra pripažintas kaltu Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. balandžio 12 d. baudžiamuoju įsakymu. Su pačiu UAB „A. S.“ vadovu V. K. jis net nebuvo susitikęs ir negalėjo žinoti apie jo tyčią ar konkrečius ketinimus, tarp jo ir V. K. nebuvo jokių ryšių, todėl, jo manymu, pagal BK 183 str. 2 d. ir BK 182 str. 1 d. jis pripažintas kaltu nepagrįstai. Gali kilti klausimas, kodėl jis iš dalies prieštarauja sau - prašo taikyti bausmės lengvatą už šių nusikaltimų padarymą skiriant bausmę be laisvės atėmimo, tačiau kartu prašo pripažinti nepagrįstu jo nuteisimą už šiuos nusikaltimus. Jis neprieštarauja tam, ką objektyviąja prasme nustatė tyrimo pareigūnai ir sutiko su viskuo, kas buvo nurodyta kaltinamajame akte. Tyrimo metu jam buvo užsimenama, kad, esant jo nuoširdžiam prisipažinimui, gailėjimuisi, padėjimui tyrimo pareigūnams išaiškinti jo ir kitų asmenų nusikalstamas veikas, jam bus švelninama baudžiamoji atsakomybė. Todėl veikų kvalifikavimas jam, neišmanančiam teisės, neturėjo reikšmės. Tikėdamasis bausmės lengvatų jis ir dabar neneigia objektyviųjų aplinkybių. Jam paaiškinta, kad pagal BK 183 str. 2 d. negali būti priimamas baudžiamasis įsakymas. Todėl patikrinus nuosprendžio pagrįstumo aplinkybes, prašo skundą tenkinti ir kitu pagrindu, t. y. išteisinti jį dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 183 str. 2 d. ir 182 str. 1 d., nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nes realiai jis jokio svetimo turto nepasisavino ir galimybių pasisavinti neturėjo, pats negalėjo panaikinti ir turtinės prievolės. Tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas manytų, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl jo pripažinimo kaltu pagal BK 183 str. 2 d. ir 182 str. 1 d. yra teisėtas ir pagrįstas, atsidūręs dviprasmiškoje situacijoje jis norėtų, kad jam nebūtų taikyta reali laisvės atėmimo bausmė.

Žemesnės instancijos teismas

Už BK 182 str. 1 d. numatytą nesunkų nusikaltimą teismas jam paskyrė griežčiausią bausmės rūšį - laisvės atėmimą, nenurodęs jokių motyvų, nors jis teisiamas pirmą kartą, o įstatymas numato dar tris su laisvės atėmimu nesusijusias bausmių rūšis. Už padarytą nusikaltimą, numatytą BK 183 str. 2 d., prašo taikyti BK 62 str. nuostatas. Apie šią veiką Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai jis pranešė pats tuo metu, kai buvo pradėtos tirti šios veikos. Neteigia, kad pareigūnai patys nebūtų išaiškinę šios veikos, tačiau ir jo atvirumas padėjo bei palengvino pareigūnams ištirti ne tik jo, bet ir kitų asmenų padarytas nusikalstamas veikas. Kaip jau minėta, 10 000 Lt dydžio bauda, paskirta Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. balandžio 12 d. baudžiamuoju įsakymu, remiantis BK 63 str. 9 d., subendrinta su skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausme ir bauda „perkelta“ į nuosprendį. Kol neįsiteisės nuosprendis, šios baudos išieškojimas negalėtų būti vykdomas. Tačiau jis, siekdamas parodyti gailėjimąsi, nelaukdamas nuosprendžio įsiteisėjimo, minėtu baudžiamuoju įsakymu paskirtą baudą sumokėjo į valstybės biudžetą. Tai yra akivaizdi atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Turtinė žala dėl BK 183 str. 2 d. numatytos veikos padarymo yra visiškai atlyginta. Jis išlaiko ir ugdo du vaikus, nepilnametį sūnų R. A., gim. 1994-10-24, ir mažametę dukrą P. A., gim. 2009-01-07. Sūnų Rapolą išlaiko jis vienas, nes jo buvusi sutuoktinė ir vaiko motina gyvena atskirai. Abiejų vaikų būstą garantuoja jo paimta paskola iš banko. Ketvirta, jo kaip bendrininko vaidmuo padarant BK 183 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką buvo akivaizdžiai antraeilis. Įvertinus šias aplinkybes, yra pagrindas skirti jam švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę. Prašo nuosprendį, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal BK 183 str. 2 d. ir BK 182 str. 1 d., panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį padarant išvadą, jog nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, arba kitokiu būdu švelninti baudžiamąją atsakomybę. Pagal BK 183 str. 2 d. taikyti BK 62 str. 1 d., 2 d. 2 ir 3 p. ir skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, o pagal BK 182 str. 1 d. skirti bausmę be laisvės atėmimo.

Šalies argumentai

Nuteistasis M. B. apeliaciniame skunde nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka dėl jam paskirtos per griežtos bausmės. Skirtingai negu kitiems nuteistiesiems, jam skiriant bausmę teismas neįvertino daug reikšmingų aplinkybių, kurios leidžia švelninti bausmę. Teismas neatsižvelgė į tai, kad nors už antrąjį baudžiamąjį nusižengimą pagal LR BK 221 str. 1 d. jis ir buvo nuteistas, bet teistumas išnykęs. Per šį laikotarpį daugiau nusikaltimų nepadarė. Tai rodo, kad jis laikosi valstybės nustatytos tvarkos. Pateikiant jam pranešimą apie įtarimą ikiteisminio tyrimo metu, jis neturėjo advokato, tai buvo jo klaida, nes be gynėjo jis nesugebėjo tinkamai įvertinti padarytos veikos masto, taip pat nesuprato, kad priteistas baudas reikia sumokėti kuo greičiau. Manė, kad jo visiškas prisipažinimas padės išvengti griežtos bausmės. Jis nesugebėjo suprasti, kad nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupe. Teismas neįvertino ir to, kad jis faktiškai buvo įtrauktas į nusikalstamą veiką ir nebuvo jos iniciatorius. Taip pat nebuvo įvertinta tai, kad jis padarė tik vieną sunkų ir vieną nesunkų nusikaltimus, kurie buvo padaryti faktiškai tęsiant vieną nusikalstamą veiką. Be to, jo antspaudu ir jo dokumentais buvo pasinaudota be jo žinios. Iš visų piniginių operacijų jis kaskart asmeniškai gaudavo po 500 ar 800 Lt, t.y. žymiai mažesnes sumas, nei nurodyta kaltinime. Tik jo atviras prisipažinimas padėjo teismui tinkamai išspręsti šitą bylą. Teismas neatsižvelgė į tai, kad abu jo tėvai sunkiai serga ir jiems reikalinga priežiūra, prie skundo jis prideda ir tai patvirtinančias pažymas. Prašo nuosprendį pakeisti ir paskirti jam švelnesnę bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

Nuteistasis V. N. apeliaciniame skunde nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka, nes jis neteisėtas ir nepagrįstas dėl neteisingai paskirtos bausmės ir netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų. Nagrinėjant bylą teisme buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, įtvirtintas Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d., nes visos abejonės buvo aiškinamos ne jo naudai. Už sukčiavimą ir turto pasisavinimą jis nuteistas nepagrįstai, šių nusikalstamų veikų jis nepadarė. Lietuvos BPK 44 str. reglamentuoja tai, kad kiekvienas žmogus, kaltinamas nusikaltimo padarymu, laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas pagal įstatymą, baudžiamajame procese kaltės įrodinėjimo našta tenka kaltinančiai institucijai. Teismų praktikoje įtvirtinta nuostata, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes, o abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Svetimo turto pasisavinimo ir sukčiavimo jis nepadarė ir yra nekaltas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas jo kaltę grindė tuo, kad 2008-01-29 kratos metu jo bute buvo rastas UAB „Š.” apvalus antspaudas, kuris buvo naudojamas UAB „D.“ apskaitoje panaudotų dokumentų antspaudavimui, UAB „Š.” čekių knygelė, 2011-02-08 protokolu, iš kurio matyti, kad 2007-05-18, 2007-05-21 iš UAB „Š.” banko AB „Hansabankas“ sąskaitos pinigus paimdavo UAB „Š.” direktorius M. B.. Vaizdo įrašai patvirtina, kad M. B. užpildydavo ir pasirašydavo bankinius dokumentus ir gaudavo grynuosius pinigus, M. B. ir G. L. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kad M. B. su juo (V. N.) klastojo UAB „Š.” dokumentus ir už jų išrašymą jam (V. N.) buvo mokami pinigai. Suklastotus dokumentus įduodavo jam, paprašydavo nuvežti ir perduoti G. L.. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme apie dokumentų ir anspaudo atsiradimo, patekimo pas jį priežastis jis parodė, jog M. B., būdamas neblaivus, juos paliko jo automobilyje ir jis juos parsinešė namo. Tai patvirtino ir pats M. B.. Jokių dokumentų jis neklastojo, jų neišrašinėjo ir jokio atlygio už tai negavo. M. B., duodamas parodymus, galėjo sumaišyti įvykius su kita byla, kuri yra eigoje, panašūs dalykai vyko tarp UAB „G.“ ir „Š.”, ten jis pripažino šias veikas. Teismo proceso metu jis paklausė G. L., ar šis patvirtina šiuos parodymus, buvo atsakyta neigiamai. Be to, jis parodė, kad nėra įsitikinęs, kas jam perduodavo sąskaitas faktūras – jis (V. N.) ar M. B., nes jiedu visuomet būdavo kartu. Teismo nuosprendyje išdėstyti teiginiai yra klaidingi ir neatitinka tikrovės.

Teismas padarė išvadą, jog nustatytų aplinkybių visuma patvirtina, kad jis su D. Š. ir M. B., užvaldydami svetimą turtą, veikė tiesiogine tyčia. Byloje nėra surinkta įrodymų, kad jis turėjo kokius nors įgaliojimus valdyti turtą ir juo disponuoti. Nėra duomenų, kad jis pateikdavo tikrovės neatitinkančią informaciją taip suklaidindamas kitus asmenis. Nepasisavino jis ir turtinės teisės, kuri suteiktų jam galimybę gauti svetimą turtą, nes tokios teisės jis neturėjo. Nnusikaltimu gali būti pripažįstama tik sąmoninga ir valinga veika, kuri pasireiškia aktyvia elgesio forma. Mano, kad atmetus jam reiškiamus kaltinimus kitose bylose su kitomis bendrovėmis, šioje byloje jis nusikalstamos veikos nepadarė. Teismas nuosprendyje padarė neteisingas, bylos įrodymams prieštaraujančias ir faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas ir nepagrįstai pripažino jį kaltu. Prašo nuosprendį pakeisti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.

Teismo posėdyje prokuroras prašo Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės apeliacinį skundą patenkinti, o nuteistųjų M. B., V. N. ir E. A. apeliacinius skundus atmesti. Nuteistasis E. A. prašo jo apeliacinį skundą patenkinti. Jo gynėjas prašo nuteistojo E. A. apeliacinį skundą patenkinti, pagal BK 183 str. 2 d. ir BK 182 str. E. A. išteisinti arba taikyti BK 62 str. nuostatas ir paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Nuteistojo M. B. gynėjas prašo M. B. apeliacinį skundą patenkinti, nuteistajam paskirtą bausmę sušvelninti. Nuteistojo V. N. gynėjas prašo šio nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti ir V. N. išteisinti. Nuteistojo V. K. ir nuteistojo D. Š. gynėjai prašo prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

Prokurorės apeliacinis skundas tenkinamas. Nuteistųjų E. A., M. B. ir V. N. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies. Nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo kvalifikuojant nuteistųjų E. A., M. B. ir V. N. nusikalstamas veikas ir dėl nuteistiesiems V. K. bei D. Š. neteisingai paskirtų bausmių (BPK 328 str. 1 p., 2 p.).

Iš paduotų apeliacinių skundų turinio matosi, kad prokurorė su nuosprendžiu nesutinka tik dėl V. K. ir D. Š. neteisingų, aiškiai per švelnių bausmių paskyrimo, nuteistieji M. B. ir E. A. prašo skirti jiems švelnesnes bausmes, o E. A. dar nurodo ir alternatyvų prašymą – pagal BK 182 str. 1 d. bei 183 str. 2 d. jį išteisinti. Nuteistasis V. N. iš viso nesutinka su apkaltinamojo nuosprendžio priėmimu, ginčija savo kaltę ir prašo jį išteisinti. Dėl nuteistųjų UAB „A. S.“ ir UAB „D.“ nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas. Vadovaujantis BPK 320 str. 3 d. nuostatomis, kolegija patikrina šią bylą ir nuosprendį tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus.

Nuteistojo V. N. apeliacinio skundo argumentai apie tai, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas visas abejones aiškino ne jo naudai, o jo kaltė neįrodyta, yra nepagrįsti ir atmetami. Pats apeliantas savo skunde, nors ir nevisiškai tiksliai, dėsto įrodymus, kuriais remdamasis teismas nuosprendyje grindė jo kaltę. Kad nuteistasis V. N. dalyvavo padarant nuosprendžio nustatomojoje dalyje aprašytas nusikalstamas veikas, kaip tik ir patvirtina paties nuteistojo skunde dėstomi įrodymai: kito nuteistojo M. B., G. L., dėl kurio tyrimas atskirtas, liudytojo V. B. parodymai, kratos, daiktų apžiūros protokolų duomenys ir kiti teisiamajame posėdyje išnagrinėti įrodymai. Iš dalies V. N. kaltę patvirtina ir jo paties parodymai.

Nuteistasis M. B. teisme parodė, kad V. N. yra jo draugas, jie kartu lankėsi kazino, ten susipažino su G. L., prisistačiusiu UAB „D.“ savininku. G. L. jam, kaip UAB „Š.” direktoriui, pasiūlė parduoti jo turimas prekes surašant fiktyvius dokumentus ir tokiu būdu išgryninti pinigus. G. L. jam pateikė UAB „D.“ rekvizitus, aiškino, kad jokio kriminalo čia nėra, ir jis su G. L. pasiūlymu fiktyviai parduoti prekes bendrovės „Š.” vardu sutiko, prekių pardavimo dokumentus išrašė tų prekių nematęs. Taip darė 3–4 kartus. Pagal G. L. pateiktus „D.“ rekvizitus jis išrašinėjo sąskaitas, kad parduoda bendrovei „D.“ prekes, nors realiai jų neturėjo. Pagal sąskaitas pinigai buvo pervedami į bendrovės „Š.” banko sąskaitą. Buvo padaryti 2 bankiniai pavedimai ir 1–2 kartus buvo mokama grynaisiais. Jis pats iš banko paimdavo pinigus, už atliktą operaciją gaudavo 500–800 Lt. Nuteistasis M. B. išsamesnių aplinkybių apie V. N. vaidmenį šių nusikalstamų veikų padaryme teisme nenurodė. Jis tik parodė, kad V. N. G. L. taip pat pažinojo, jie visi trys lankydavosi kazino, V. N. jį vežiojo automobiliu, nes jis pats neturėjo vairuotojo teisių. Koks buvo V. N. vaidmuo šiame „reikale“, teigė neprisimenantis. Tačiau atsakydamas į teismo klausimus M. B. pripažino, jog buvo atvejų, kad jis skambindavo V. N., prašydavo paimti ir nuvežti Genadijui sąskaitas faktūras ir V. N. tai padarydavo. Taip pat parodė ir apie tai, kad jis su V. N. vyko į banką, V. N. žinojo, kad jie važiuoja paimti grynuosius pinigus, matė ir kaip su G. L. dalijosi pinigus. Gienai (G. L.) davė 10 procentų nuo paimtos iš banko sumos, sau pasiėmė 500 ar 800 Lt. V. N. iš tų pinigų nieko nedavė, jam atiduodavo tik skolą. Taip pat parodė, kad V. N. turėjo jo banko sąskaitų kodų generatorių, bendrovės dokumentus, kuriuos V. N. buvo palikęs, nes buvo „užbaliavojęs“.

Iš šių nuteistojo M. B. parodymų matosi, kad ir nutylėdamas apie V. N. vaidmenį, M. B. nepaneigė V. N. dalyvavimo nusikalstamų veikų padaryme, o jo teisme duoti parodymai apie V. N. vaidmenį nusikalstamų veikų padaryme vertinami kaip siekis padėti draugui ir palengvinti V. N. padėtį. Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu M. B. buvo nuosekliai ir aiškiai parodęs ne tik apie visas nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, bet ir apie nuteistojo V. N. vaidmenį. Jis buvo parodęs, kad nuo pačios jo darbo UAB „Š.” direktoriumi pradžios buvo išrašinėjami fiktyvūs pardavimo dokumentai, kuriuose buvo nurodoma, kad UAB „Š.” parduoda įvairias prekes kitoms bendrovėms, tarp jų ir UAB „D.“. V. N. įmonės antspaudą, jos registravimo dokumentus, banke išduotus dokumentus ir sąskaitos elektroninės prieigos priemonę – kodų generatorių saugojo nuo įmonės įsigijimo pradžios. V. N. organizavo ir UAB „Š.” sąskaitų faktūrų išrašymą. UAB „Š.” sąskaitas faktūras surašydavo Gena (G. L.), kuriam jis ant lapelio užrašydavo savo bendrovės rekvizitus, įrašytinus į pardavimo dokumentus. Susitikimuose su Gena dalyvaudavo ir V. N.. Jei atsiskaitymas buvo imituojamas grynais pinigais, susitikimų su Gena metu jis išrašydavo pajamų orderį ir kvitą ir atiduodavo Gienai. Kai UAB „D.“ pinigus pervesdavo į UAB „Š.” sąskaitą banke, jam apie tai pranešdavo V. N. ir tuomet jie vykdavo į banką tuos pinigus išimti iš sąskaitos. Prie banko atvykdavo ir Giena, ten jie tuos pinigus ir pasidalindavo – jie visi trys paimdavo apie 10 procentų nuo visos išimtų pinigų sumos. Likusius pinigus Giena turėjo atiduoti UAB „D.“ atstovui. Teisiamajame posėdyje perskaitytų nuteistojo M. B. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų M. B. ne tik nepaneigė, bet ir parodė, kad jais galima remtis.

Nuteistojo M. B. parodymus atitinka, o taip pat ir nuteistojo V. N. kaltę patvirtina ir teisme apklausto G. L., kuriam ikiteisminis tyrimas atskirtas, parodymai. G. L. teisme parodė, kad sąskaitas faktūras suklastoti jo prašė UAB „D.“ atstovas. Dėl šių sąskaitų faktūrų suklastojimo jis kreipėsi į V. N., su kuriuo daugiausia ir bendravo. Jis duodavo V. N. ranka surašytus duomenis, o V. N. jam atveždavo jau paruoštus dokumentus. Ar šiuos dokumentus rašė pats V. N., ar kitas asmuo, nežino. UAB „Š.” vardu išrašytas fiktyvias sąskaitas jis paduodavo UAB „D.“ atstovui D. Š.. Buvo išankstinis susitarimas, kad D. Š. jam mokės 7 procentus nuo sąskaitose nurodytos sumos, iš jų 2 procentai likdavo jam, o 5 procentai - bendrovei, išrašiusiai fiktyvias sąskaitas faktūras. UAB „D.“ pagal sąskaitas pervesdavo pinigus į UAB „Š.” sąskaitą banke, o M. B. iš banko sąskaitos tuos pinigus paimdavo ir perduodavo jam arba V. N.. Sutartus procentus pasiėmus, likusius pinigus jis atiduodavo UAB „D.“ atstovui. Jis pats bendraudavo su fiktyvaus sandorio šalimis nenorėdamas, kad jos susitiktų. M. B. ir V. N. susitikimuose su D. Š. nebūdavo. Derybos dėl netikrų sąskaitų išrašymo vykdavo su D. Š. ir V. N., todėl mano, kad V. N. buvo toks pats tarpininkas, kaip ir jis. Kiekvienas žinojo, ko atvyksta į susitikimą, bendraujant su V. N., buvo iš karto aptarta, kad dokumentai bus fiktyvūs.

Nuteistasis V. N. teisme savo kaltę neigė ir parodė, kad su M. B. jie yra draugai, kartu važinėjo, juos siejo ir statybų reikalai, bet jokių M. B. įmonės dokumentų jis netvarkė. M. B. sąskaitų kodų generatorių turėjo tik todėl, kad M. B. nemokėjo naudotis kompiuteriu. M. B. įmonės dokumentus jis paėmė iš savo automobilio, kur pasigėręs M. B. buvo juos palikęs, todėl ir buvo pas jį kratos metu rasti šie dokumentai. Jie jam nebuvo reikalingi. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu V. N. buvo nurodęs visiškai kitokias aplinkybes. Jis buvo parodęs, kad M. B. išrašinėti fiktyvias sąskaitas buvo pasiūlęs jis ir dėl šio reikalo suvedė M. B. su Gena (G. L.). Tokios sąskaitos faktūros buvo išrašomos ir tariamam prekių pirkėjui UAB „D.“. G. L. už dokumentų surašymą jam ir M. B. mokėjo pinigus, 7 - 8 procentus nuo dokumentuose nurodytos sumos. Teisiamajame posėdyje perskaičius nuteistojo V. N. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (4 t., 87-88, 92-93 b. l.), V. N. parodė, kad jis buvo suimtas, jam buvo daromas spaudimas ir kad tyrėjas neteisingai surašė apklausos protokolus, jam nebuvo paaiškinta, jog jis gali pareikšti pastabas dėl protokolo surašymo. Tačiau tokie nuteistojo aiškinimai yra neįtikinantys, nes atsakydamas į teismo klausimus V. N. pripažino, kad nebuvo taip, jog tyrėjas surašė protokolus ir liepė pasirašyti, protokolus jis skaitė dalyvaujant advokatui. Parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu jis parodymus davė tik dėl „G.“, apie UAB „D.“ nieko nežinojo, su niekuo iš UAB „D.“ nebendravo. Jis pažįsta daug Genadijų, todėl nežino, apie kokį Genadijų yra kalbama jo užrašytuose parodymuose. Teisiamajame posėdyje apklausiant G. L. nuteistasis V. N. parodė, kad jam G. L. yra matytas, tačiau jo parodymus apie pinigų gavimą neigė.

Kad tarpininko tarp UAB „Š.” ir UAB „D.“ vaidmenį nusikalstamų veikų padaryme atliko būtent G. L., dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas, ir kad savo parodymuose M. B. nurodo būtent tą asmenį, patvirtina 2010-07-26 asmens parodymo atpažinti iš jo nuotraukos protokolas (4 t., 60–63 b. l.), iš kurio matosi, kad M. B. iš nuotraukos atpažino asmenį, vardu Gena, kurio prašymu jis išrašinėjo netikrus dokumentus pirkėjai UAB ,, D.“. G. L., kaip asmenį, kuris pristatydavo netikrus UAB „Š.” dokumentus, ikiteisminio tyrimo metu iš nuotraukos atpažino ir UAB „D.“ direktorius nuteistasis D. Š. (4 t., 36–139 b. l.).

V. N. teisme duotus parodymus visiškai paneigia jau išdėstyti nuteistojo M. B. ir G. L. parodymai, o ir paties V. N. teisme ir ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai skiriasi iš esmės. Pripažinęs kaltę ikiteisminio tyrimo metu, teisme V. N. nurodė neįtikinančias parodymų pakeitimo priežastis, kad jam ikiteisminio tyrimo metu tariamai buvo darytas poveikis ar neteisingai užrašyti jo parodymai. Tokius nuteistojo aiškinimus paneigė teisme liudytoju apklaustas tyrėjas V. B.. Jis parodė, kad V. N. apklausė dalyvaujant gynėjui, kurie protokolą pasirašė, nuteistasis savo ranka parašė, kad su protokolu susipažino. Jokių pastabų dėl užrašytų parodymų nebuvo pareikšta. Apklausiant V. N. iš viso nebuvo kilę jokių problemų, jis buvo apklaustas tris kartus ir davė parodymus. Juose jis buvo nurodęs ir apie tai, kad UAB „D.“ dokumentų užsakovu buvo G. L., kuris kreipėsi į V. N. dėl tų dokumentų UAB „Š.” surašymo. Tada V. N. kreipėsi į M. B., o šis sutiko pasirašyti tokius dokumentus bei pasirašė G. L. atspausdintus dokumentus. Taip pat V. N. parodė, kad kartu važiavo ir į banką nusiimti pinigų, juos skaičiavo. Tik vėliau nuteistasis V. N. atsisakė duoti parodymus, jis ir jo gynėjas žodžiu išreiškė nepasitenkinimą dėl to, kad yra išskiriamos bylos ir kad tokiu būdu bus du teistumai, todėl ir buvo atsisakyta duoti parodymus. Liudytojas taip pat parodė, kad V. N. buvo apklausiamas ne areštinėje, o finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos patalpose, o tai paneigia apelianto argumentus apie tokiu būdu jam darytą spaudimą. Liudytojo V. B. parodymai apie nuteistojo V. N. ikiteisminio tyrimo metu išreikštą nepasitenkinimą dėl ikiteisminių tyrimų atskyrimo paaiškina ir tikrąją paties nuteistojo V. N. parodymų keitimo priežastį.

Šalies argumentai

V. N. apeliaciniame skunde nurodo, kad šioje byloje jis nuteistas nepagrįstai, o nuteistasis M. B., duodamas parodymus, galėjo painioti įvykius, buvusius tarp UAB „Š.” ir UAB „G.“, kur jis savo kaltę pripažino. Tačiau tokie apelianto argumentai taip pat yra nepagrįsti. Ne tik iš nuteistojo M. B., bet ir iš V. N. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų matosi, kad tų pačių apklausų metu duodami parodymus apie fiktyvių sąskaitų išrašymą jie kaip tariamus pirkėjus buvo nurodę ne tik UAB „G.“, UAB „B.“, bet ir UAB „D.“. Todėl tvirtinti, kad M. B. supainiojo įvykius, nėra jokio pagrindo.

Nuteistasis apeliaciniame skunde neteisingai nurodo apie tai, kad teisme uždavus klausimą G. L., ar šis patvirtina savo parodymus, buvo atsakyta neigiamai. Be to, G. L. tariamai parodė, kad nėra įsitikinęs, kas jam perduodavo sąskaitas faktūras – jis (V. N.) ar M. B.. Iš teisiamojo posėdžio protokole užrašytų G. L. parodymų matosi, kad jokių aplinkybių jis nepaneigė, o į nuteistojo ir pakartotinai jo gynėjo užduotą klausimą jis atsakė ne taip, kaip nurodo apeliantas. G. L. parodė, kad neatsimena, ar V. N., ar UAB „Š.” direktorius atidavinėjo jam pinigus, tačiau patvirtino, kad jie atvažiuodavo kartu ir tuo metu, kai buvo perduodami pinigai, V. N. su M. B. būdavo tame pačiame automobilyje. Todėl V. N. apeliacinio skundo argumentai apie tai, kad teismas jo kaltę pagrindė G. L. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurių jis nepatvirtino teisme, taip pat yra nepagrįsti.

V. N. parodymus ir jo apeliacinio skundo argumentus apie tai, kad jis jokių dokumentų neklastojo ir jų neperduodavo G. L., paneigia ir jo bute atliktos kratos bei tos kratos metu paimtų daiktų ir dokumentų apžiūros protokolų duomenys (3 t., 30–31, 32–35 b. l.). Be kitų kratos metu paimtų dokumentų, pas V. N. buvo paimta ir UAB „Š.” apvalus antspaudas, kuris buvo naudojamas dokumentų, panaudotų UAB ,, D.“ apskaitoje, antspaudavimui, UAB „Š.” čekių knygelė, 2007-04-16 PVM sąskaitos faktūros serija, ŠAN Nr. 00028, dėl prekių pardavimo UAB ,, D.“ antrasis egzempliorius. Apžiūrėjus čekio Nr. HL1804258 šaknelę, matosi, kad joje nurodyta, jog 2007-05-18 M. B. iš banko sąskaitos pasirašytinai paėmė 41000 Lt. Nuteistasis V. N. apeliaciniame skunde nurodo, kad kratos protokolo duomenys jo kaltės neįrodo, nes jis ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu nuosekliai aiškino, kaip jo bute atsirado kratos metu rasti UAB „Š.” dokumentai bei antspaudas. Tačiau tokie apelianto argumentai neatitinka bylos aplinkybių, o į juos buvo atsakyta ir pačiame skundžiamame nuosprendyje. Ikiteisminio tyrimo metu ne tik nuteistasis V. N., bet ir M. B. nebuvo parodę, kad šiuos dokumentus automobilyje paliko M. B., būdamas girtas. Nors M. B. teisme ir parodė, kad buvo „užbaliavojęs“, tačiau kad būtent dėl to V. N. savo namuose laikė bendrovės dokumentus ir antspaudą, jis neparodė. Be to, kaip jau buvo paminėta, teisme M. B. dėl V. N. vaidmens nusikalstamų veikų padaryme davė labai abstrakčius parodymus, kad V. N. vaidmens jis neprisimena, ir prašė remtis jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Tie parodymai jau buvo išdėstyti, o juose nurodoma, kad V. N. nuo įmonės įsigijimo pradžios saugojo ir įmonės registravimo dokumentus bei antspaudą, ir banke išduotus dokumentus bei sąskaitos elektroninės prieigos priemonę – kodų generatorių. Be to, V. N. apie M. B. nemokėjimą naudotis kompiuteriu ir kad dėl to jis pas save laikė banko išduotą sąskaitos elektroninės prieigos priemonę – kodų generatorių, parodė tik teisme, nors po atliktos kratos parodymus ikiteisminio tyrimo metu jis buvo davęs net du kartus. Todėl tokius nuteistojo V. N. parodymus teismas pagrįstai įvertino kaip siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės ar sušvelninti savo padėtį.

Nuteistojo V. N. kaltę patvirtina ir kiti įrodymai. Iš UAB „Š.” banko sąskaitos dokumentų ir vaizdo įrašų apžiūros protokolo matosi, kad UAB ,, D.“ pervestus pinigus tą pačią dieną iš UAB „Š.” banko sąskaitos paimdavo M. B.. Iš banko sąskaitos išrašo matosi, kad 2007-05-18 M. B. iš banko sąskaitos paėmė 41000 Lt. Būtent šios datos ir tokios pinigų sumos paėmimo čekio šaknelė buvo rasta ir nuteistojo V. N. bute atliktos kratos metu. Teisme buvo peržiūrėtas ir vaizdo įrašas, kuris patvirtina, kad M. B. banko kasose užpildydavo bei pasirašydavo bankinius dokumentus ir gaudavo grynuosius pinigus.

Iš bylos matosi, kad joje buvo vykdomas ir slaptas V. N., M. B. bei G. L. sekimas. Tarnybiniuose pranešimuose (t. 3, b. l. 23–25) yra užfiksuoti du 2007 m. gegužės 18 d. ir 2007 m. gegužės 21 d. vykdyti slapti nurodytų asmenų sekimai. Jų metu buvo užfiksuota, kaip M. B. su V. N. vykdavo į banką ,,Hansabankas“, automobilį vairavo V. N., M. B. eidavo į banką paimti grynuosius pinigus, o po to jie abu susitikdavo su G. L., kuriam perduodavo banke paimtus pinigus. G. L. dalį pinigų perduodavo V. N.. Vieno slapto sekimo metu V. N. įsėdo į G. L. automobilį ir su juo kalbėjosi tuo metu, kai M. B. nuėjo į banką paimti pinigų. Po to iš banko sugrįžęs M. B. irgi įsėdo į G. L. automobilį, pinigus perdavė V. N., kuris automobilyje tuos pinigus skaičiavo, o dalį jų atidavė G. L.. Šie slapto sekimo duomenys kaip tik atitinka G. L. teisme duotus parodymus.

Išdėstyti įrodymai neabejotinai patvirtina, kad nuteistasis V. N. ne tik žinojo apie M. B. ir G. L., kuriam ikiteisminis atskirtas, nusikalstamas veikas, bet ir pats aktyviai dalyvavo jų padaryme.

Nuteistasis D. Š. teisme parodė, kad 2006 m. pabaigoje tapo UAB „D.“ akcininku, direktoriumi. Arūnu prisistatęs asmuo (kaip vėliau sužinojo tai buvo G. L.) pasakė apie galimybę išgryninti pinigus, sakė, kad jis yra UAB „Š.” atstovas, o M. B. – direktorius. M. B. nepažinojo ir su juo niekada nebendravo. Jo (D. Š.) tikslas buvo gauti grynųjų pinigų įsiskolinimų padengimui, medžiagų pirkimui ir jis sutiko su tokiu G. L. pasiūlymu. Pinigus pervesdavo į UAB „Š.” sąskaitą. Dalį pervestų pinigų jam grąžindavo grynaisiais. Susitikimuose G. L. būdavo vienas, jam perduodavo išrašytas sąskaitas, pinigus pervesdavo į UAB „Š.” sąskaitą. 10 procentų nuo pervedamos sumos atitekdavo UAB „Š.”, kiti pinigai likdavo bendrovei „D.“. Grynuosius pinigus atveždavo G. L., sau nuo pervestos pinigų sumos atsiskaičiavęs 10 procentų. Tokiu būdu iš G. L. grynuosius pinigus gavo 3 ar 4 kartus. Iš viso tokiu būdu buvo išgryninta apie 140 000 Lt. Gautas sąskaitas atiduodavo įtraukti į įmonės apskaitą.

Iš nuteistojo D. Š. parodymų matosi, kad jis neneigia, jog dokumentuose nurodytų prekių iš UAB „Š.” nepirko, kad buhalterijai pateikė fiktyvius dokumentus, norėdamas įgyti grynųjų pinigų iš bendrovės kasos ir bendrovės sąskaitos banke. Aptartais įrodymais nustatytos aplinkybės teismui leido padaryti pagrįstą išvadą, kad grynieji pinigai iš UAB „D.“ kasos ir iš „Hansabanke“ esančios bendrovės sąskaitos buvo paimti D. Š. bendrininkaujant su M. B., V. N. ir G. L., kuriam ikiteisminis tyrimas yra atskirtas. Nors nuteistasis D. Š. su V. N. pagal pačių nuteistųjų bei G. L. parodymus nebendravo ir vienas kito nepažinojo, V. N. kaltės tai nepaneigia. Nustatytos bylos aplinkybės rodo, kad fiktyvių sandorių tarp UAB „Š.” ir UAB „D.“ sudarymo siekė ne tik D. Š. bei M. B., turėdami tikslą pasisavinti UAB „D.“ turtą – pinigus, bet ir V. N., turėdamas tikslą gauti dalį D. Š. pasisavintų UAB „D.“ pinigų. Byloje esančių duomenų ir nustatytų aplinkybių visuma leido teismui padaryti pagrįstą išvadą, kad nuteistieji D. Š., M. B. ir V. N. veikė tiesiogine tyčia, nes nuteistieji suprato, jog svetimą turtą neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savu turtu, numatė, kad dėl to UAB „D.“ šio turto neteks, ir to norėjo. Svetimo turto pasisavinimas laikomas baigtu neteisėtai užvaldžius svetimą turtą ir turint realią galimybę juo naudotis ar disponuoti. D. Š. pasisavinus jam patikėtą UAB „D.“ turtą, tolesni kaltininkų veiksmai su juo (pinigų perdavimas vienas kitam, jų pasidalijimas) veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Taigi nustatytos bylos aplinkybės leidžia daryti neginčijamą išvadą, kad nuteistieji D. Š., M. B. ir V. N. bendrais veiksmais pasisavino didelės vertės UAB „D.“ turtą – 140416,65 Lt.

Nuteistasis D. Š. pripažino ne tik tai, kad netikrus UAB „Š.” dokumentus perduodavo bendrovės buhalterijai, bet ir tai, kad elektroniniu būdu pateiktoje Klaipėdos apskrities VMI UAB „D.“ Pridėtinės vertės mokesčio deklaracijoje už laikotarpį nuo 2007-04-01 iki 2007-04-30 sumažino duomenis apie mokėtiną į biudžetą 21420 Lt pridėtinės vertės mokestį. Tokiu būdu, veikdamas bendrininkų grupe su M. B. ir V. N., jis apgaule UAB „D.“ naudai įgijo turtinę teisę į 21420 Lt valstybės biudžeto lėšų ir panaikino turtinę prievolę sumokėti į valstybės biudžetą 21420 Lt PVM. D. Š., perduodamas netikrus dokumentus bendrovės buhalterijai, suprato ir žinojo, kad bendrovei pateikus tikrovės neatitinkančią PVM mokesčio deklaraciją, atsiras jo norimos pasekmės – galimybė įgyti valstybės biudžeto lėšų nesumokėtų PVM mokesčių pavidalu. BK 182 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už turto ar turtinės teisės įgijimą, turtinės prievolės išvengimą arba jos panaikinimą apgaule. Taigi nuteistųjų D. Š., M. B. bei V. N., kurie žinojo ir suprato, kad nėra paties PVM objekto, nes dokumentuose nurodytų prekių UAB „D.“ iš UAB „Š.” nepirko, veiksmuose yra esminis sukčiavimo požymis – apgaulės panaudojimas prieš turto savininką, šiuo atveju, prieš valstybę, turint tikslą įgyti turtinę teisę ir panaikinti turtinę prievolę – sumokėti Lietuvos Respublikos biudžetui 21420 Lt pridėtinės vertės mokesčio.

Šalies argumentai

Nuteistasis E. A. apeliaciniame skunde nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka dėl neteisingai jam paskirtos bausmės ir kad teismas tik formaliai atsižvelgė į BK 54 str. nurodytas aplinkybes. Tačiau apeliaciniame skunde E. A., be prašymo skirti jam švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, išdėstė ir kitą prašymą – nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, jį pagal BK 182 str. 1 d. ir BK 183 str. 2 d. išteisinti nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nuteistojo E. A. apeliacinio skundo argumentai ir jame suformuluoti prašymai yra labai prieštaringi, tą savo skunde pripažįsta ir pats apeliantas. Skunde nuteistasis savo kaltę pripažįsta, neneigia kaltinamajame akte nurodytų ir teismo nustatytų bylos aplinkybių, tačiau nurodo, kad tos aplinkybės yra savitos. Pripažindamas tai, kad G. L. prašomas išrašė fiktyvius dokumentus, nurodo, kad jis nebuvo įsitikinęs, jog tie dokumentai bus panaudoti ir jais remiantis bus pasisavintas svetimas turtas bei apgaule įgyta turtinė teisė ir panaikinta turtinė prievolė. Su V. K. nebuvo susitikęs ir negalėjo žinoti apie jo tyčią ar konkrečius ketinimus.

Visi su tuo susiję nuteistojo E. A. apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti ir atmetami. E. A. kaltę padarius didelės vertės svetimo turto pasisavinimą bei sukčiavimą patvirtina teisiamajame posėdyje ištirtų ir nuosprendyje išdėstytų bei aptartų įrodymų visuma, taip pat ir paties nuteistojo E. A. parodymai.

Pats nuteistasis E. A. ir ikiteisminio tyrimo metu, ir teisme pripažino išrašęs fiktyvius dokumentus apie tai, kad jo (E. A.) įmonė pardavė, o UAB „A. S.“ nupirko prekių ir paslaugų, UAB „A. S.“ jo įmonei už tas prekes ir paslaugas sumokėjo konkrečią pinigų sumą grynaisiais pinigais. Teisme nuteistasis E. A. parodė, kad kaltinime nurodytu laiku jo įmonės finansinė padėtis buvo bloga. Tuo metu G. L. ir pasisiūlė padaryti fiktyvius statybos ir remonto darbų, statybinių medžiagų įsigijimo dokumentus, žadėjo atlygį – dalį pinigų, gautų iš neteisėtų sandorių – 1–1,5 procento nuo sandorio sumos. Su G. L. jis buvo susitikęs apie 6–10 kartų. Jo įmonės veikla su statybomis nebuvo susijusi, tačiau susigundė piniginiu atlygiu ir tikėjosi tokiu būdu pagerinti savo įmonės finansinę būklę. G. L. pateikdavo paruoštas sutartis, darbų aktus, o jis šiuos dokumentus pasirašydavo. Pats pildė sąskaitas faktūras, kasos orderius. Matė ir suprato, su kuo sudaromas fiktyvus sandoris. V. K. nepažinojo ir juo nesidomėjo, nebuvo su juo ir susitikęs. Internete pasitikrino, jog bendrovė „A. S.“ yra veikianti ir jam to pakako. Jis suprato, kad daro nusikaltimą. Naudos iš to sandorio neturėjo, nes Genadijus jį apgavo, savo pažadų nevykdė. Už šį sandorį iš G. L. gavo tik 200 litų. Iš G. L. gautus dokumentus įtraukė į apskaitą savo įmonėje, tačiau iš to jokios naudos taip pat neturėjo. Fiktyvius dokumentus pildė ne vieną kartą.

Nuteistasis V. K. teisme parodė, kad 2005 m. buvo UAB „A. S.“ bendrasavininkis ir buvo atsakingas už bendrovės turimų patalpų priežiūrą J. J. ir Naujojo Sodo gatvėse. Šiose patalpose buvo reikalingas remontas, tačiau remonto kainos tuo metu buvo labai didelės. Ieškodamas būdų pigiau padaryti remontą, susitiko su Genadijumi (G. L.), kuris žadėjo remontą atlikti už ženkliai mažesnę kainą, tačiau pradėjus remonto darbus, ta kaina buvo keliama, kilo konfliktas, bet atsisakyti paslaugų buvo nenaudinga. Tuomet jam G. L. ir pasiūlė pateikti fiktyvius draugo įmonės dokumentus (sutartis, sąskaitas), kuriuos būtų galima įtraukti į apskaitą, o iš kasos paimti grynuosius pinigus. Buvo sutarta remonto darbų kaina – 77 000 Lt, į ją įėjo ir atlyginimas Genadijui už padarytus fiktyvius dokumentus. Jis pateikė savo įmonės duomenis ir po 1-2 dienų gavo E. A. dokumentus. Paties E. A. iki teismo posėdžio nebuvo matęs. Sutikęs su G. L. pasiūlymu ir gavęs iš jo užpildytus E. A. įmonės dokumentus, juos pasirašė ir pateikė įmonės buhalterijai ar vadovei įtraukti juos į įmonės apskaitą, o per kelis kartus iš bendrovės kasos gavo pinigus. Suvokė, kad „Gienka“ – tai ne A., ir kad dokumentuose buvo nurodyti ne tie asmenys ir ne ta įmonė, kuri iš tikrųjų atliko darbus. Suprato ir tai, kad tie veiksmai yra nusikalstami.

Šiuos nuteistųjų E. A. ir V. K. parodymus patvirtina ir rašytiniai bylos dokumentai. Iš 2008 m. vasario 19 d. reikalaujamų dokumentų pateikimo, 2011 m. vasario 8 d. UAB „A. S.“ dokumentų apžiūros protokolų (1 t., 14, 15-33 b. l.) matosi, kad tarp UAB „A. S.“ buhalterinės apskaitos dokumentų buvo netikri E. A. įmonės dokumentai – 2005-11-03 statybos rangos sutartis Nr. 76, 2005-11-03 lokalinė darbų sąmata Nr. 2, 2005-12-09 darbų priėmimo–perdavimo aktas Nr. 05/12-1, 2005-12-09 PVM sąskaita faktūra, serija EAI Nr. 0000063, 2005-12-09 kasos pajamų orderio kvitas, serija EAK Nr. 0000017, 2005-12-09 atliktų darbų ir išlaidų apmokėjimo pažyma, surašyti dėl UAB „A. S.“ grožio salone, adresu J. J. g. 4–2, tariamai atliktų remonto darbų bei grynųjų pinigų sumokėjimo už šiuos darbus, 2005-11-03 statybos rangos sutartis Nr. 77, 2005-11-03 lokalinė darbų sąmata Nr. 3, 2005-12-09 darbų priėmimo–perdavimo aktas Nr. 05/12-2, 2005-12-13 PVM sąskaita faktūra, serija EAI Nr. 0000064, 2005-12-13 kasos pajamų orderio kvitas, serija EAK Nr. 0000018, 2005-12-13 atliktų darbų ir išlaidų apmokėjimo pažyma, surašyti dėl UAB „A. S.“ grožio salone (duomenys neskelbtini), tariamai atliktų remonto darbų bei grynųjų pinigų sumokėjimo už šiuos darbus. Visus dokumentų apžiūros protokole nurodytus dokumentus pasirašė E. A. įmonės vadovas E. A. ir UAB „A. S.“ vadybininkas V. K..

UAB „A. S.“ direktorė liudytoja E. V. teisme parodė, kad V. K. yra jos darbdavys ir bendrovės akcininkas. Ji žino, kad V. K. įmonės buhalterijai pateikė neteisingus dokumentus. Bendrovė turėjo buhalterę, kuri tvarkė bendrovės buhalteriją, pateikdavo ataskaitas ir duomenis Valstybinei mokesčių inspekcijai. 2005–2006 m. bendrovės patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini) ir J. J. g. 4, buvo atliekama rekonstrukcija, matė, kad remonto darbus atlikinėjo du vyrai, tačiau ar su jais buvo sudaryta sutartis, nežino. Remonto darbus organizavo ir juos kontroliavo tai geriau išmanantis bendrovės savininkas V. K.. Konkrečios remonto darbams reikalingos pinigų sumos su V. K. neaptarinėjo, tačiau V. K. atvežus dokumentus su kvitu, įmonės kasoje pinigų, kurių užtektų atsiskaitymui pagal pateiktus dokumentus, nebuvo, todėl pinigai V. K. buvo išmokėti per kelis kartus. V. K. reikėjo didelės pinigų sumos. Apie E. A. įmonę sužinojo tik pradėjus ikiteisminį tyrimą. Valstybinei mokesčių inspekcijai bendrovė pateikė neteisingai apskaičiuotą PVM ir pelno mokestį, todėl VMI taikė sankcijas – nurodė sumokėti apie 8000 Lt delspinigių ir apie 5000 Lt baudą. UAB „A. S.“ Valstybinei mokesčių inspekcijai sumokėjo visus mokesčius.

Iš Klaipėdos apskrities VMI 2011-02-11 civilinio ieškinio (4 t., 22 b. l.) matosi, kad UAB „A. S.“ iki 2011-02-11 buvo nesumokėjusi 9793 Lt PVM ir 5920 Lt pelno mokesčio, t. y. neatlyginusi valstybės biudžetui padarytos žalos, iš viso 15713 Lt. 2011-02-14 daiktų dokumentų pateikimo protokolo (4 t., 27–30 b. l.) duomenys patvirtina, kad UAB „A. S.“ atstovas R. N. pateikė UAB „A. S.“ banko sąskaitos išrašus, iš kurių matosi, kad UAB „A. S.“ 2011-02-11 Klaipėdos apskrities VMI sumokėjo 9793 Lt PVM, 5920 Lt pelno mokesčio.

Visi šie įrodymai nuosprendyje yra išdėstyti ir aptarti. Remdamasis šiais įrodymais teismas padarė pagrįstą išvadą, kad suprasdami savo nusikalstamų veiksmų pobūdį, nuteistieji V. K. ir E. A., veikė tiesiogine tyčia, turėdami tikslą pasisavinti svetimą – UAB „A. S.“ – turtą. Baudžiamoji atsakomybė už turto pasisavinimą galima tik esant tiesioginei tyčiai, t. y. kad kaltininkas supranta, jog svetimą turtą ar turtinę teisę neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savu turtu, numato, kad dėl to savininkas šio turto neteks, ir to nori. Byloje šios aplinkybės neginčytinai nustatytos ir paties nuteistojo E. A. parodymais. E. A. prisipažino, kad nusikalstamus veiksmus atliko turėdami tikslą pasipelnyti. V. K., turėdamas teisę disponuoti bendrovės pinigais, bendrininkaudamas su E. A. ir asmeniu, kuriam ikiteisminis tyrimas atskirtas, bei paimdamas pinigus iš kasos, atliko svetimo turto pasisavinimo veiksmus. Nustatyti nuteistųjų veiksmai patvirtina jų tiesioginę tyčią neteisėtai, neatlygintinai užvaldyti svetimą turtą. Nuteistieji V. K., E. A. numatė, jog dėl tokių jų veiksmų bendrovė neteks jai priklausančio turto, ir to norėjo. E. A., teigdamas, jog iš šio sandorio naudos neturėjo, nes G. L. jį apgavo ir davė jam tik 200 Lt, vis dėlto pripažino, kad klastodamas savo įmonės finansinius dokumentus, buvo suinteresuotas gauti turtinę naudą – dalį V. K. išgrynintų UAB „A. S.“ pinigų. Tai, kad E. A. gavo mažesnę negu tikėjosi pinigų sumą, neturi reikšmės jo nusikalstamų veikų kvalifikavimui. Svetimo turto pasisavinimas laikomas baigtu neteisėtai užvaldžius svetimą turtą ir turint realią galimybę juo naudotis ar disponuoti. Pasisavinus patikėtą ar kaltininkų žinioje esantį turtą, tolesni kaltininkų veiksmai su juo (pinigų perdavimas, dovanojimas ir pan.) veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Taigi nustatytos bylos aplinkybės leido teismui padaryti neginčijamą išvadą, kad V. K. ir E. A. bei asmuo, kuriam ikiteisminis tyrimas yra atskirtas, bendrais veiksmais pasisavino didelės vertės UAB „A. S.“ turtą.

Tie patys nuosprendyje išdėstyti ir aptarti įrodymai patvirtina ir nuteistojo E. A. kaltę veikiant bendrininkų grupe su V. K. apgaule įgijus turtinę teisę bei panaikinus turtinę prievolę. Nuteistasis V. K., žinodamas, kad E. A. įmonės pasirašyti kaltinime nurodyti dokumentai yra netikri, juose nurodyti duomenys yra melagingi, šiuos dokumentus įtraukė į UAB „A. S.“ buhalterinę apskaitą, PVM sąskaitose faktūrose nurodytas pridėtinės vertės mokesčio sumas įtraukė į UAB „A. S.“ PVM deklaraciją, o ją pateikus mokesčių inspekcijai apgaulės būdu įgijo turtinę teisę į 9793 Lt valstybės biudžeto lėšų ir panaikino turtinę prievolę šią pinigų sumą pridėtinės vertės mokesčio sumokėti į valstybės biudžetą. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad teisės į PVM grąžinimą UAB „A. S.“ neturėjo, nes nebuvo paties PVM objekto – prekių tiekimo ar paslaugų teikimo. UAB „A. S.“ nebuvo įsigijusi iš E. A. įmonės jokių prekių ar paslaugų, taigi neturėjo teisės ir į PVM grąžinimą iš valstybės biudžeto. Nors nuteistasis E. A. savo parodymuose nurodo, kad jis neturėjo naudos iš neteisėto sandorio su UAB „A. S.“, ir nenurodo jokių aplinkybių, susijusių su pridėtinės vertės mokesčio grąžinimu bendrovei „A. S.“ bei pelno mokesčio nesumokėjimu, tačiau akivaizdu, kad būdamas verslo įmonės savininku E. A. žinojo ir suprato, kad fiktyvaus sandorio dokumentai bus įtraukti į bendrovės buhalterinę apskaitą bei bus panaudoti ir pildant PVM deklaraciją. Todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis E. A., padarant BK 182 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką, bendrininkavo su nuteistuoju V. K., buvo bendravykdytoju ir šią jo nusikalstamą veiką pagrįstai kvalifikavo pagal BK 182 str. 1 d.

Nors teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistųjų E. A., M. B. bei V. N. kaltės pasisavinus didelės vertės svetimą turtą bei sukčiavus mokesčių sumokėjimo srityje, tačiau kvalifikuojant šių nuteistųjų nusikalstamas veikas pagal BK 183 str. 2 d. netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 328 str. 1 p.). Nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinat iš dalies nuosprendis šioje dalyje keičiamas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarime Nr. 8 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose“ išaiškinta, kad tais atvejais, kai svetimo turto pasisavinimą grupėje iš anksto susitarusių asmenų padaro ir asmenys, kuriems turtas nebuvo patikėtas ir nebuvo jų žinioje, jų veika kvalifikuojama taikant BK 24 str.

Pagal galiojančią teismų praktiką BK 183 str. numatyto nusikaltimo subjektu gali būti asmuo, turintis ne tik bendruosius, bet ir specialiuosius požymius, t. y. kai kaltininkas turto atžvilgiu turi specialius įgaliojimus. Svetimo turto pasisavinimo subjektais gali būti asmenys, kuriems tas turtas yra patikėtas arba esantis jo žinioje. Patikėtas turtas – tai užimamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu teisėtame kaltininko valdyme esantis svetimas turtas, kurio atžvilgiu kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus. Esantis kaltininko žinioje yra toks turtas, kai kaltininkas dėl savo užimamų pareigų turi teisę pavaldiniams, kuriems patikėtas turtas, duoti nurodymus dėl šio turto panaudojimo. Prie tokių asmenų priskirtini įmonių, įstaigų, organizacijų vadovai ar asmenys, atsakingi už atskiras jų veiklos sritis, tačiau nesantys materialiai atsakingi už tą turtą.

Šioje byloje jau aptartų įrodymų visuma patvirtina, kad UAB „A. S.“, kurios turtą pasisavino bendrai veikdami V. K. ir E. A., faktiniu vadovu buvo nuteistasis V. K., o UAB „D.“, kurios turtą bendrininkaudami pasisavino D. Š. ir M. B. bei V. N., direktoriumi buvo nuteistasis D. Š.. Todėl šių įmonių turtas atitinkamai buvo tik nuteistųjų V. K. ir D. Š. žinioje. Tokiu būdu tik nuteistieji V. K. ir D. Š. yra turto pasisavinimo nusikalstamų veikų vykdytojai.

Tačiau nuosprendyje išdėstytais ir aptartais įrodymais nustatyta, kad UAB „A. S.“ turtas buvo pasisavintas bendrais nuteistųjų V. K. ir E. A. veiksmais, o UAB „D.“ turtas – bendrais nuteistųjų D. Š., M. B. ir V. N. veiksmais. BK 24 str. 1 d. nurodyta, kad bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 str. nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Ištirti įrodymai neabejotinai patvirtina, kad šioje byloje didelės vertės svetimo turto pasisavinimo vykdytojai yra nuteistieji V. K. ir D. Š., būtent jie realizavo šios nusikalstamos veikos sudėties objektyviąją pusę, o tie jų veiksmai ir dėl jų atsiradę padariniai – padaryta žala yra susieti tiesioginiu priežastiniu ryšiu. Tuo tarpu nuteistųjų E. A., M. B. ir V. N. veiksmai yra vertinami kaip padėjėjų, nes UAB „A. S.“ ir UAB „D.“ turtas jiems nebuvo patikėtas ir nebuvo jų žinioje, tačiau jie savo veiksmais padėjo nusikalstamų veikų vykdytojams pasisavinti svetimą turtą. Nuosprendžio nustatomojoje dalyje išdėstyti nuteistųjų E. A., M. B. ir V. N. veiksmai buvo reikalingi ir netgi būtini bendroje nusikalstamoje veikoje savinantis svetimus pinigus, nes jie sudarė sąlygas veikti kitiems bendrininkams. Nuteistųjų A. A., M. B. ir V. N. V. K. ir D. Š. pateikti fiktyvūs dokumentai buvo įtraukti į UAB „A. S.“ bei UAB „D.“ buhalterinę apskaitą ir jų pagrindu buvo pasisavinti šių įmonių pinigai. Pateikdami fiktyvius dokumentus bei gaudami už tai piniginį atlygį nuteistieji E. A., M. B. ir V. N. suprato, kad yra jie padeda V. K. ir D. Š. pasisavinti svetimą turtą ir taip pažeidžia turto savininkų interesus bei daro jiems turtinę žalą ir to norėjo. Jų veiksmai, kaip ir šių nusikalstamų veikų vykdytojų nuteistųjų V. K. bei D. Š., taip pat yra priežastiniame ryšyje su atsiradusiais padariniais – turtine žala, todėl jie taip pat privalo atsakyti už svetimo turto pasisavinimą, tačiau jų veikos turi būti kvalifikuojamos kaip padėjėjų su nuoroda į BK 24 str. 6 d. Nustačius, kad pasisavinant svetimą turtą nuteistieji E. A., M. B. ir V. N. veikė kaip padėjėjai, iš nuosprendžio aprašomosios dalies šalinama ir nuoroda apie tai, kad BK 183 str. 2 d. numatytas nusikalstamas veikas nuteistieji V. K., M. A., D. Š., M. B. ir V. N. padarė veikdami bendrininkų grupe, kadangi abiejose nusikalstamose veikose esant tik po vieną vykdytoją (atitinkamai – V. K. ir D. Š.) nustatytas bendrininkavimas neatitinka BK 25 str. 2 d. apibrėžtos bendrininkų grupės sąvokos.

Motyvuojamoji dalis

Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės apeliacinis skundas dėl neteisingų bausmių nuteistiesiems V. K. ir D. Š. paskyrimo tenkinamas ir nuosprendis šioje dalyje keičiamas dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 str. 2 p.).

Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad skirdamas bausmes nuteistiesiems V. K. ir D. Š. teismas vadovavosi BK 54 str. 2 d. numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, atsižvelgė į tai, kad V. K. padarė vieną sunkų ir tris nesunkius nusikaltimus, o D. Š. - vieną sunkų, vieną apysunkį ir vieną nesunkų nusikaltimus, kad nuteistieji nusikalto pirmą kartą, byloje nėra duomenų apie jų padarytus administracinius nusižengimus. V. K. nusikalstamas veikas padarė 2005 metų gruodžio - 2006 metų sausio mėnesiais, kaltu prisipažino ir nuoširdžiai gailisi, atlygino visą bendrovei „A. S.“ padarytą žalą. D. Š. atlygino dalį padarytos žalos, sudarė įsiskolinimo mokėjimo sutartį su UAB „D.“ dėl įsiskolinimo grąžinimo tvarkos ir sąlygų. Tai teismas pagrįstai pripažino šių nuteistųjų atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis. Taip pat teismas atsižvelgė ir į tai, kad nuo nusikalstamų veikų padarymo praėjo daugiau kaip 5 metai, o per tą laikotarpį nuteistieji nepadarė naujų nusikaltimų. Abu nuteistieji turi mažamečių vaikų, nuteistasis V. K. turi ir išlaiko du mažamečius vaikus, o D. Š. - vieną vaiką. Įvertinęs visas šias aplinkybes ir vadovaudamasis teismine praktika teismas abiems šiems nuteistiesiems pagal BK 183 str. 2 d., taikant BK 62 str. 2 d. 2 p. nuostatas, paskyrė švelnesnės rūšies, negu numatyta įstatymo, bausmes. Prokurorė apeliaciniame skunde sutinka su teismo išvada, kad pagal BK 183 str. 2 d. skiriant bausmes V. K. ir D. Š. buvo pagrindas taikyti BK 62 str. 2 d. 2 p. nuostatas, ir teismas pagrįstai paskyrė jiems švelnesnę bausmės rūšį – baudą. Tačiau nepagrįstai už sunkų nusikaltimą skyrė tik 80 MGL (10000 Lt) baudas, o šio baudos dydžio paskyrimo nuosprendyje nemotyvavo. Šis apeliantės argumentas yra pagrįstas ir prokurorės apeliacinis skundas yra tenkinamas.

Prokurorės apeliaciniame skunde visiškai pagrįstai yra nurodoma, kad teisingumo principo reikalavimų įgyvendinimas paskiriant bausmę kaltininkui - tai ne tik nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių, kaltininko asmenybės įvertinimas. Skiriant bausmę negali būti ignoruojamos ar neįvertinamos dėl nusikaltimo prarastos vertybės, jų svarba, vieta vertybių hierarchijoje. Pernelyg švelni, veikos pavojingumo ir jos padarinių neatitinkanti bausmė iškraipo įstatymo leidėjo nustatytos baudžiamosios atsakomybės ribas. Tokiais teismo sprendimais kartu formuojama nuomonė, kad teismai nevienodai, šališkai saugo atskirų baudžiamųjų teisinių santykių subjektų interesus.

Teismo sprendimas pagal BK 183 str. 2 d., taikant BK 62 str. 2 d. 2 p., skirti nuteistiesiems V. K. ir D. Š. švelnesnės, negu numatyta įstatymo, rūšies bausmes – baudas, kolegijos nuomone, yra pagrįstas, toks sprendimas neginčijamas ir prokurorės apeliaciniame skunde, tačiau už sunkų nusikaltimą skirdamas tik 80 MGL dydžio baudas teismas pažeidė BK 54 str. nuostatas. Pagal baudžiamąjį įstatymą taikyti BK 62 straipsnį teismas gali tik konstatavęs visų įstatyme numatytų būtinų sąlygų visumą bei atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes. Imperatyvas atsižvelgti į visas bylos aplinkybes įtvirtintas ir BK 62 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Vadinasi, teismas ir taikydamas BK 62 straipsnį turi vadovautis BK 54 straipsnyje nustatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. Paskirdamas nuteistiesiems V. K. ir D. Š. pagal BK 183 str. 2 d. bausmes, teismas didžiausią dėmesį skyrė jų atsakomybę lengvinančioms bei kitoms švelnesnę bausmę lemiančioms aplinkybėms ir nepakankamai įvertino padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį, kaltininkų motyvus ir tikslus. Teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad nuteistojo V. K. pasisavinto turto suma yra du kartus didesnė nei 250 MGL, o D. Š. pasisavinto turto suma - net keturis kartus didesnė nei 250 MGL, nuo kurios kyla baudžiamoji atsakomybė pagal BK 183 str. 2 d. Pasisavindami dideles svetimo turto pinigų sumas, jie siekė sau materialinės naudos ir padarė žalą turto savininkams. Nors nuteistieji V. K. ir D. Š. charakterizuojami teigiamai, net ir pašalinus pagal BK 183 str. 2 d. jų atsakomybę sunkinančią aplinkybę - nusikalstamų veikų padarymą veikiant bendrininkų grupe, tai nenusveria padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnio. Šiems nuteistiesiems teismo paskirtos bausmės - 80 MGL dydžio baudos, kolegijos nuomone, yra neadekvačios jų padarytų nusikalstamų veikų pavojingumui ir nėra efektyvios užtikrinant teisingumo principo įgyvendinimą. Esant šioms aplinkybėms bausmės nuteistiesiems V. K. ir D. Š. yra griežtinamos ir jiems skiriamos prokuroro apeliaciniame skunde nurodyto dydžio baudos.

Skiriant bausmes nuteistiesiems V. N., M. B. ir E. A. teismas vadovavosi BK 54 str. numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, 41 str. 2 d. nuostatomis dėl bausmės paskirties ir jokių BK bendrosios dalies normų, reglamentuojančių bausmės skyrimą, nepažeidė. Teismas atsižvelgė į tai, kad V. N., M. B. ir E. A. padarė po vieną sunkų ir vieną nesunkų nusikaltimą. V. N. kaltu neprisipažino, nenustatyta ir jokių kitų jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Nuteistųjų E. A. ir M. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe teismas pripažino jų prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdų gailėjimąsi (BK 59 str. 1 d. 2 p.). Sukčiavimą nuteistieji V. N., E. A. ir M. B. padarė veikdami bendrininkų grupe ir tai pagrįstai pripažinta jų atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 str. 1 d. 1 p.). Pažymėtina, kad teismas, motyvuodamas bausmės paskyrimą nuteistiesiems E. A., M. B. ir V. N., nuosprendyje be pagrindo nurodė aplinkybes apie atliekamus kitus ikiteisminius tyrimus ir įtarimus šiems nuteistiesiems. Skiriant bausmę tokios aplinkybės negali būti vertinamos, kadangi dėl šių kitų galimai padarytų nusikalstamų veikų nėra priimtas ir įsiteisėjęs apkaltinamasis nuosprendis. Tuo tarpu vertinant nuteitųjų asmenybes, pagrįstai buvo atsižvelgta į tai, kad M. B. buvo teistas 2008 m. gegužės 21 d. baudžiamuoju įsakymu už nusikalstamą veiką finansų sistemai. V. N. už dokumentų klastojimą ir sukčiavimą taip pat buvo teistas 2008 m. kovo 19 d. baudžiamuoju įsakymu, teistumas neišnykęs. E. A. buvo nuteistas 2011 m. balandžio 12 d. baudžiamuoju įsakymu už analogiškas nusikalstamas veikas. Šios aplinkybės ne tik neigiamai charakterizuoja nuteistuosius, bet ir rodo apie jų polinkį daryti nusikaltimus ir kad šiuo nuosprendžiu įrodytomis pripažintos jų nusikalstamos veikos nebuvo visiškai atsitiktinės. Apie tai pagrįstai pažymėta ir skundžiamame nuosprendyje.

Nuteistieji M. B. ir E. A. apeliaciniuose skunduose nurodo, kad teismas neįvertino daugelio reikšmingų aplinkybių ir jiems netaikė „bausmės lengvatų“. Nuteistasis M. B. skunde nurodo, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad nuo padarytų nusikalstamų veikų praėjo daug laiko ir per tą laiką jis nepadarė naujų nusikalstamų veikų, kad jis buvo įtrauktas į nusikalstamas veikas ir nebuvo jų iniciatorius, kad iš visų piniginių operacijų jis gaudavo žymiai mažesnes sumas nei nurodyta kaltinime. Taip pat mano, kad tik jo atviras prisipažinimas padėjo teismui išspręsti bylą. Dar nurodo, kad teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad abu jo tėvai sunkiai serga ir jiems reikalinga priežiūra. Nuteistasis E. A. apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas netinkamai įvertino jo asmenybę ir daugiau dėmesio skyrė griežtinančioms aplinkybėms. Apeliantas akcentuoja, kad apibūdindamas jo asmenybę teismas didžiausią dėmesį skyrė tam, kad 2011 m. balandžio 12 d. baudžiamuoju įsakymu jis buvo nuteistas pagal BK 25 str. 3 d. ir 183 str. 1 d., 25 str. 3 d. ir 182 str. 1 d. (iš tikrųjų E. A. buvo nuteistas pagal BK 25 str. 3 d. ir 183 str. 1 d., 25 str. 3 d. ir 182 str. 1 d., 203 str. 2 d., 222 str. 1 d., 300 str. 1 d. (5 t., 166-177 b. l.) – past.). Tuo baudžiamuoju įsakymu ir šiuo nuosprendžiu padarytos nusikalstamos veikos nesudaro BK 27 str. nurodyto nusikaltimų recidyvo, todėl ir jo negalima vertinti kaip linkusio nusikalsti asmens ar daryti išvadą, kad šios nusikalstamos veikos nebuvo atsitiktinės. E. A. skunde taip pat nurodo, kad jis irgi nebuvo nusikalstamų veikų organizatorius ir iniciatorius. Padaryti nusikalstamas veikas jis buvo sukurstytas G. L., o tuo metu jo gyvenimo sąlygos buvo sudėtingos, todėl jis lengvai pasidavė įkalbinėjimams bei neįvertino galimų pasekmių. Reali laisvės atėmimo bausmė sugriautų jo nusistovėjusį gyvenimą, žlugtų jo verslas ir šeimos pragyvenimo galimybės, būtų sužlugdyta dviejų vaikų ateitis, būsto įsigijimui jis paėmęs paskolą, kurios grąžinimas dėl jo suėmimo ir uždarbio netekimo gali būti nutrauktas ir taip šeima gali netekti būsto.

Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad beveik į visas apeliantų nurodomas aplinkybes, skiriant bausmę teismas jau atsižvelgė. Jau buvo įvertintos ir nuteistojo E. A. šeiminės aplinkybės, buvusios nusikalstamų veikų padarymo metu, kad po jų praėjo daug laiko ir E. A. naujų nusikalstamų veikų nepadarė. Nors 2011 m. balandžio 12 d. baudžiamuoju įsakymu ir skundžiamame nuosprendyje nurodytos nusikalstamos veikos nusikaltimų recidyvo ir nesudaro, teismo išvados dėl E. A. asmenybės polinkio nusikalsti bei apie tai, kad skundžiamame nuosprendyje nurodytos nusikalstamos veikos nebuvo atsitiktinės, yra pagrįstos.

Nuteistasis E. A. apeliaciniame skunde prašo pagal BK 183 str. 2 d. taikyti BK 62 str. 1 d., 2 d. 2 ir 3 punktų nuostatas ir skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Nuteistasis M. B., prašydamas pakeisti nuosprendį ir skirti jam su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, ne tik nenurodė jokio baudžiamojo įstatymo, numatančio pagrindą skirti švelnesnę, negu numatyta įstatymo, bausmę bet ir jokių konkrečių motyvų dėl tokio įstatymo taikymo galimybės.

Švelnesnė, negu straipsnio sankcijoje numatyta, bausmė skiriama tik esant BK 62 str. 1 ar 2 dalyse arba 54 str. 3 d. nurodytiems pagrindams. Be to, BK 54 str. 3 d. taikoma tik tada, kai nėra pagrindų paskirti švelnesnę bausmę pagal BK 62 str. 1 ar 2 d., tačiau straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Pagal BK 62 str. 1 d. teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Tuo tarpu taikant BK 62 str. 2 d., be mažiausiai dviejų atsakomybę lengvinančių aplinkybių, reikalaujama, kad būtų bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir būtų nustatyta bent viena iš šios straipsnio dalies 1-6 p. nurodytų aplinkybių.

Nuteistiesiems E. A. ir M. B. yra pripažinta BK 59 str. 1 d. 2 p. nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad jie prisipažino padarę nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, tačiau nėra nustatyta kitų BK 62 str. 1 d. numatytų būtinų sąlygų, t. y. kad jie savo noru atvyko ar pranešė apie nusikalstamą veiką ir visiškai ar iš dalies atlygino ar pašalino padarytą turtinę žalą). Nors E. A. ir M. B. prisipažino kaltais, tačiau jie patys neatvyko ir apie savo padarytą nusikaltimą teisėsaugos institucijoms nepranešė. Iš bylos matosi, kad UAB „A. S.“ žalą visiškai atlygino nuteistasis V. K., o UAB „D.“ padarytą žalą iš dalies atlygino nuteistasis D. Š.. Pagal galiojančią teisminę praktiką (Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54-64 straipsniai) apžvalga), kai vienas ar keli kaltininkai ar jų valia kiti asmenys atlygina ar pašalina grupės asmenų padarytą visą žalą, atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tik visą žalą atlyginusiems ar pašalinusiems bendrininkams, arba tik bendrininkams, kurių valia kiti asmenys atlygino ar pašalino grupės asmenų padarytą visą žalą. Šioje byloje nustatyta, kad žalą atlygino tik nuteistieji V. K. ir D. Š., todėl daryti išvadą, kad tą žalą atlygino ir kiti nuteistieji, taip pat pripažinti jų atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 str. 1 d. 3 p., nėra jokio pagrindo. Tai, kad nuteistasis E. A. sumokėjo ankstesniu nuosprendžiu paskirtą 10000 Lt baudą, nėra nei žalos atlyginimas, nei atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Be to, dėl šios baudos sumokėjimo nėra pagrindo keisti ir nuosprendžio dalies, kuria E. A. galutinė subendrinta bausmė buvo paskirta taikant BK 63 str. 9 d. Ankstesniu nuosprendžiu (baudžiamuoju įsakymu) paskirtos baudos sumokėjimas bus įskaitytas vykdant paskirtą galutinę subendrintą bausmę.

M. B. ir E. A. nėra pagrindo taikyti ir BK 62 str. 2 d. nuostatų dar ir dėl to, kad jiems nustatyta tik po vieną atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Nuteistieji apeliaciniuose skunduose nurodo, kad jie padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką ir joje dalyvavusius asmenis, tačiau šis jų argumentas yra pagrįstas tik iš dalies, nes jų prisipažinimas iš tiesų palengvino ikiteisminiam tyrimui nustatyti nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, tačiau pripažinti tai atskira jų atsakomybę lengvinančia aplinkybe pagrindo nėra. BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės nustatymui vienu iš alternatyvių pagrindų yra nurodytas kaltininko padėjimas išaiškinti nusikalstamą veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Teismų praktikoje pagalba išaiškinant nusikalstamą veiką laikomi kaltininko gera valia atlikti aktyvūs veiksmai, padėję išaiškinti nusikalstamos veikos detales, surinkti įrodymus ir pan. Paprastai tokios pagalbos metu kaltininkas padeda teisėsaugos organams nustatyti tokias aplinkybes, kurios iki tol nebuvo žinomos ir dar nebuvo nustatytos kitais įrodymais. Tuo tarpu nuteistieji E. A. ir M. B. šioje byloje, nors ir prisipažino kaltais, tačiau jokių ikiteisminiam tyrimui iki tol nežinomų aplinkybių neatskleidė. Pats nuteistasis E. A. skunde neabejoja, kad ir be jo prisipažinimo nusikalstamos veikos būtų buvę išaiškintos. Todėl daryti išvadą, kad šioje byloje nuteistieji dar ir padėjo išaiškinti jų pačių padarytus nusikaltimus bei nustatyti šią papildomą dar vieną atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kolegijos nuomone, pagrindo nėra. Tai, kad abu šie nuteistieji nebuvo nusikalstamos veikos organizatoriai, po šių nusikalstamų veikų padarymo naujų nusikaltimų nepadarė ir kitos apeliaciniuose skunduose minimos aplinkybės jų atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis pagal BK 59 str. taip pat nepripažintinos. Nuteistojo M. B. prie apeliacinio skundo pridėti išrašai iš medicininių dokumentų apie jo tėvų ligas iš tikrųjų patvirtina, kad jo tėvai turi sveikatos problemų, tačiau tik apeliaciniame skunde nurodęs tokias aplinkybes pats nuteistasis nepateikė jokių kitų duomenų, ar dėl tėvų sveikatos būklės jiems yra reikalinga priežiūra ir ar be jo nebūtų daugiau kam tėvų prižiūrėti. Pažymėtina ir tai, kad net ir esant visoms BK 62 str. numatytoms sąlygoms, teismas tik gali, bet neprivalo nuteistiesiems taikyti švelnesnes, negu numatyta įstatymo, bausmes.

Pagal BK 54 str. 3 d., jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Tokį savo sprendimą teismas privalo pagrįsti išimtinių aplinkybių, susijusių su padaryto nusikaltimo pavojingumo ir kaltininko asmenybe, buvimu. Šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą, aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-45/2007, 2K-251/2008, 2K-105/2009, 2K-3/2010, 2K-128/2011 ir kt.).

Teismas, skirdamas E. A., M. B., taip pat ir V. N. bausmes pagal BK 183 str. 2 d., jokių išimtinių aplinkybių nenustatė. Tokiomis negali būti laikomos ir apeliaciniuose skunduose nurodomos aplinkybės. E. A. nurodomos aplinkybės apie tai, kad žlugtų jo verslas ir šeimos pragyvenimo galimybės, būtų sužlugdyta dviejų vaikų ateitis, o neišgalint grąžinti paskolą bankui šeima gali netekti būsto, šiuo atveju irgi negali būti laikoma išimtinėmis aplinkybėmis. Byloje nėra duomenų ir apie tai, kad dėl jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės nebūtų kam prižiūrėti jo mažametės dukros. Tai, kad abu nuteistieji nebuvo nusikalstamų veikų iniciatoriai ir organizatoriai, o apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad BK 183 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką padarė bendrininkaudami ir veikdami kaip padėjėjai, ne tik nelaikytina išimtinėmis aplinkybėmis, bet tai nerodo ir mažesnio jų padarytos nusikalstamos veikos ar asmenybės pavojingumo. Nuteistųjų veiksmai padedant V. K. ir D. Š. pasisavinti didelės vertės svetimą turtą buvo svarbūs ir būtini tokiu būdu pasisavinti svetimą turtą. Įvertinus šioje byloje nustatytas faktines nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes bei jau aptartus bylos duomenis apie nuteistųjų asmenybes, jokių išimtinių aplinkybių, dėl kurių E. A. ir M. B. būtų pagrindas paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, nenustatyta. Todėl nuteistojo E. A. apeliaciniame skunde dėstomi argumentai apie, kad teismas būtent baudžiamąjį įsakymą nurodė kaip esminį pagrindą, dėl ko jam negalima taikyti įstatymo, numatančio švelnesnės bausmės skyrimo galimybę, visiškai nepagrįsti. Švelnesnės, negu numatyta įstatymo, bausmės taikymo galimybės tiek E. A., tiek ir M. B. nėra dėl to, kad nėra visų BK 62 str. taikymui būtinų sąlygų bei 54 str. 3 d. taikymui būtinų išimtinių aplinkybių, kurių taip pat nėra.

Dėl jau išdėstytų aplinkybių paskirdamas nuteistiesiems V. N. M. B. ir E. A. bausmes teismas jokių bausmės skyrimą reglamentuojančių įstatymų normų nepažeidė. BK 183 str. 2 d. sankcija numato laisvės atėmimo bausmę iki 10 metų. Sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis yra 5 metai. Tuo tarpu teismo paskirta V. N. 3 metų laisvės atėmimo bausmė yra ženkliai mažesnė už sankcijos vidurkį, o nuteistiesiems M. B. ir E. A. atitinkamai 2 metų bei 1 metų ir 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmės yra artimesnės minimaliai sankcijoje numatytai bausmei. Perkvalifikavus nuteistųjų E. A., M. B. ir V. N. nusikalstamas veikas iš BK 183 str. 2 d. į BK 24 str. 6 d. ir 183 str. 2 d., kolegija skiria tokio paties dydžio bausmes, kurios buvo paskirtos pagal BK 183 str. 2 d. Kolegija vadovaujasi BK 54 str. 2 d. numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, skundžiamame nuosprendyje išdėstytais ir šiame nuosprendyje irgi jau aptartais motyvais. Tai, kad nuteistųjų nusikalstamos veikos dėl didelės vertės svetimo turto pasisavinimo buvo įvertintos ir kvalifikuotos ne kaip vykdytojų, o kaip padėjėjų, taip pat tai, kad naikinama tik už šią nusikalstamą veiką jų atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kolegijos nuomone, šiuo konkrečiu atveju nemažina padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo. Todėl vien dėl šių priežasčių skirti dar švelnesnes bausmes pagrindo nėra. Įvertinus nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, nuteistųjų asmenybes, V. N. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, E. A. ir M. B. atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir net tai, kad šalinama nuteistųjų atsakomybę sunkinanti aplinkybė, nuteistiesiems paskirtos ženkliai už baudžiamojo įstatymo sankcijos vidurkį mažesnės bausmės yra ne per griežtos ir švelninti jas pagrindo nėra.

Nors BK 182 str. 1 d. numatyta nusikalstama veika ir priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai, o šio įstatymo sankcijoje numatytos ir alternatyvios su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės, teismas, visiems trims nuteistiesiems sankcijos ribose paskirdamas būtent terminuoto laisvės atėmimo bausmes, jokių įstatymų reikalavimų irgi nepažeidė. BK 55 str. nurodyta, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Skirdamas laisvės atėmimo bausmę, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. Nuteistieji E. A., M. B. ir V. N. nusikalstamas veikas padarė anksčiau dar nebūdami teisti, tačiau jie padarė ir kitas nusikalstamas veikas, už kurias buvo nuteisti jau paminėtais baudžiamaisiais įsakymais. Skundžiamu nuosprendžiu jie irgi pripažinti kaltais padarę po kelias nusikalstamas veikas, viena iš kurių priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai. Įvertinus šias aplinkybes pagal BK 182 str. 1 d. teismas, kolegijos nuomone, E. A., M. B. ir V. N. irgi pagrįstai paskyrė ne švelnesnių rūšių, o būtent terminuoto laisvės atėmimo bausmes. V. N. ir M. B. pagal BK 182 str. 1 d. paskirtos mažesnės už sankcijos vidurkį 1 metų laisvės atėmimo bausmės, o E. A. paskirta tik 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė taip pat nėra per griežtos. Be to, pagal šį baudžiamąjį įstatymą nuteistiesiems paskirtos bausmės apėmimo būdu buvo subendrintos su bausmėmis, paskirtomis pagal BK 183 str. 2 d., ir įtakos galutinei subendrintai bausmei neturėjo. Taip pat, vadovaujantis BK 63 str. 3 d., 9 d. (nuosprendyje klaidingai nurodyta 4 d.), teismas visiems nuteistiesiems skundžiamu nuosprendžiu paskirtas subendrintas bausmes pagrįstai visiško sudėjimo būdu subendrino ir su teismų baudžiamaisiais įsakymais paskirtomis bausmėmis - baudomis. Tiek už atskiras nusikalstamas veikas nuteistiesiems V. N., M. B. ir E. A. paskirtos bausmės, tiek ir galutinės subendrintos bausmės, įvertinus jau aptartas bausmės skyrimui reikšmės turinčias aplinkybes, nėra aiškiai per griežtos ir jas švelninti pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 2 p., teisėjų kolegija

nusprendžia:

Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. spalio 5 d. nuosprendį pakeisti.

Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti nuorodas apie tai, kad nusikalstamas veikas, numatytas BK 183 str. 2 d., nuteistieji V. K., M. A., D. Š., M. B. ir V. N. padarė veikdami bendrininkų grupe.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria nuteistųjų atsakomybę pagal BK 183 str. 2 d. sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad nusikalstamą veiką jie padarė veikdami bendrininkų grupe.

Nuteistajam V. K. pagal BK 183 str. 2 d., taikant BK 62 str. 2 d. 2 p., paskirti bausmę 200 MGL dydžio (25000 Lt) baudą. Vadovaujantis BK 63 str. 2 d., 5 d. 2 p., šią bausmę ir Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. spalio 5 d. nuosprendžiu pagal BK 182 str. 1 d., 220 str. 1 d., 300 str. 1 d. paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę V. K. paskirti 200 MGL dydžio (25000 Lt) baudą.

Nuteistajam D. Š. pagal BK 183 str. 2 d., taikant BK 62 str. 2 d. 2 p., paskirti bausmę 200 MGL dydžio (25000 Lt) baudą. Vadovaujantis BK 63 str. 2 d., 5 d. 2 p., šią bausmę ir Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. spalio 5 d. nuosprendžiu pagal BK 182 str. 1 d., 222 str. 1 d. paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę D. Š. paskirti 200 MGL dydžio (25000 Lt) baudą.

Nuteistojo E. A. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 183 str. 2 d. į BK 24 str. 6 d. ir 183 str. 2 d. ir paskirti bausmę laisvės atėmimą 1 metams ir 9 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 str. 2 d., 3 d., 5 d. 2 p., 9 d., šią bausmę, Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. spalio 5 d. nuosprendžiu pagal BK 182 str. 1 d. paskirtą bausmę ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. balandžio 12 d. baudžiamuoju įsakymu paskirtą bausmę subendrinti apėmimo bei visiško sudėjimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę E. A. paskirti laisvės atėmimą 1 metams ir 9 mėnesiams ir 80 MGL dydžio (10000 Lt) baudą, laisvės atėmimo bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Nuteistojo M. B. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 183 str. 2 d. į BK 24 str. 6 d. ir 183 str. 2 d. ir paskirti bausmę laisvės atėmimą 2 metams. Vadovaujantis BK 63 str. 2 d., 3 d., 5 d. 2 p., 9 d., šią bausmę, Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. spalio 5 d. nuosprendžiu pagal BK 182 str. 1 d. paskirtą bausmę ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. gegužės 21 d. baudžiamuoju įsakymu paskirtą bausmę subendrinti apėmimo ir visiško sudėjimo būdu, ir galutinę subendrintą bausmę M. B. paskirti laisvės atėmimą 2 metams ir 15 MGL dydžio baudą, laisvės atėmimo bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Nuteistojo V. N. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 183 str. 2 d. į BK 24 str. 6 d. ir 183 str. 2 d. ir paskirti bausmę laisvės atėmimą 3 metams. Vadovaujantis BK 63 str. 2 d., 3 d., 5 d. 2 p., 9 d., šią bausmę, Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. spalio 5 d. nuosprendžiu pagal BK 182 str. 1 d. paskirtą bausmę ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. kovo 19 d. baudžiamuoju įsakymu paskirtą bausmę subendrinti apėmimo ir visiško sudėjimo būdu, ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą 3 metams ir 24 MGL dydžio baudą, laisvės atėmimo bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Kolegijos pirmininkas Linas ŠiukštaTeisėjai Svajūnas KnizlerisJonas Algimantas Venckus