Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Ginčydamas teismo išvadą, jog V. L. veiksmai atitinka būtinosios ginties sąlygas, prokuroras nurodo teismą neįvertinus šių aplinkybių:

1) Nenurodyti objektyvūs duomenys, kuriais remdamasis teismas atmetė A. Ž. artimųjų bei liudytojo G. K. parodymus, jog nukentėjusysis visus konfliktus išimtinai sprendė rankomis, niekuomet nesidomėjo šaunamaisiais ginklais, be to, buvo dešiniarankis (ginklas rastas kairėje rankoje). Neįvertinti V. L., kaip konfliktišką asmenį, charakterizuojantys duomenys – medicinos felčerė J. J. parodė, jog anksčiau dėl peiliu sužaloto žmogaus yra buvusi bute, kuriame atsitiko ir analizuojamas įvykis, V. L. buvo agresyviai nusiteikęs, grasino iššaudyti gydytojus. Be to, ir pats V. L. tyrimo metu parodė dar iki įvykio, būdamas bute, šaudęs šaunamuoju ginklu bei padaręs pažeidimus sienoje, taip pat po stalu. Specialistų išvados patvirtino, jog kiaurymėse rastos kulkos buvo iššautos iš V. L. priklausančio ginklo. Apelianto manymu, šie duomenys objektyviai rodo, kad asmuo, dėl kurio byla nutraukta, buvo konfliktiškas, nevengė naudoti ginklo, ko negalima pasakyti apie nukentėjusįjį A. Ž.. Pabrėžia nesant pagrindo tikėti pakeistais V. L. parodymais, jog virtuvėje šaudė kitas asmuo (nors tyrimo metu pripažino šaudęs pats). Taip pat nurodoma, jog iš V. L., Z. L., nukentėjusiojo artimųjų parodymų negauta duomenų, patvirtinančių A. Ž. polinkį į agresiją, panaudojant tam tikrus pagalbinius įrankius, juo labiau, šaunamuosius ginklus. Pažymima, jog konfliktai, kuriuose V. L. tapdavo agresyvus, įvykdavo jam esant neblaiviam (būtent tokios būsenos buvo ir nagrinėjamo įvykio metu). Be to, teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo ir fizinį A. Ž. pranašumą, kas dar kartą rodo, jog nukentėjusysis turėjo visas galimybes konfliktą spręsti įprastinėmis priemonėmis, juolab, kad G. Ž. buvo žymiai stambesnės kūno kompleksijos nei V. L.. Tad išdėstytos aplinkybės rodo esant tikėtina, jog V. L., būdamas fiziškai silpnesnis, be to, apsvaigęs nuo alkoholio, galėjo pirmas ir vienintelis panaudoti šaunamąjį ginklą.

2) Teismas netinkamai vertino liudytojų D. K., J. K. bei L. G. parodymus dėl girdėto triukšmo, t. y. neatsižvelgė į tai, jog liudytojai nurodė, po pirmosios šūvių serijos praėjus kelių minučių pertraukai, išgirdę antrą seriją. Toliau skunde detaliai analizuojamas laikas, kada liudytojai išgirdo šūvių serijas, kada atvyko specialiosios tarnybos, aptariama policijos komisariato ir greitosios pagalbos įstaigos kortelėse užfiksuota informacija dėl įvykio aplinkybių (laiko, iškvietimo pagrindo, ekipažų išvažiavimo bei grįžimo ir t.t.). Pažymima, jog apklausus ekspertą S. Mekšraitį, taip pat specialisto išvadą pateikusį A. Garmų, konstatuotina, jog susišaudymas galėjo įvykti apie 19 val., o, kaip teisme parodė A. Garmus, nukentėjusiajam nedelsiant (30 min. laikotarpyje) suteikus medicininę pagalbą buvo galima tikėtis išvengti mirties. Tai, kad A. Ž. mirtis įvyko tarp 18 val. 15 min. ir 19 val. 20 min., teisme patvirtino ir ekspertas S. Mekšraitis, tačiau nutartį priėmęs teismas šių aplinkybių neanalizavo, negretino su A. L. parodymais, jog iškart po šūvių nukentėjusysis nugriuvo, jis nebeužčiuopė jo pulso, o supratęs, kad pastarasis mirė, iškart pranešė apie tai policijai. Anot apelianto, toks V. L. teiginys akivaizdžiai prieštarauja objektyviems bylos duomenims, rodančiais, jog šis, tik praėjus beveik pusvalandžiui, apie įvykį pranešė policijai, tokiu būdu ne tik atimdamas iš nukentėjusiojo realią galimybę išgyventi, bet ir išnaudodamas šį laiką įvykio vietai sutvarkyti (tuo metu, po pertraukos, ir buvo paleisti papildomi šūviai, kuriuos pradžioje neigęs, vėliau V. L. pripažino).

3) Teismas nemotyvavo savo sprendimo, kuriuo atmetė ilgametę patirtį turinčių policijos darbuotojų D. M., I. T., A. P., A. D., R. D. parodymus, jog jiems įtarimų sukėlė A. Ž. lavono lokalizacija (pernelyg taisyklingas gulėjimas palei vonios duris), tai, kad ginklas kairėje rankoje (akcentuojama, jog nukentėjusysis buvo dešiniarankis) atrodė tarsi įdėtas ir laisvai gulėjo ant krūtinės. Teismas nevertino nurodytų aplinkybių ir vadovavosi tik ta parodymų dalimi, kurioje minimas ginklo radimo faktas. Be to, apklausiami pareigūnai patvirtino, jog tokie atvejai, kuomet randamas susišaudymo metu nukentėjęs asmuo, jei pirštas neužkištas už nuleistuko skliautelio ar ginklas nėra tvirtai suspaustas, tai ginklas dažniausiai būdavo randamas šalia gulinčio asmens. Be to, pareigūnai pažymėjo, jog V. L. nurodė kitas konflikto priežastis. Išdėstytas aplinkybes patvirtino ir medicinos felčerė J. J.. Apeliantas pabrėžia, jog tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu patvirtinta, kad nukentėjusiojo pirštas buvo ištiestas, ties nuleistuko skliauteliu, o ne jame. Teisme duoti V. L. parodymai, jog po susišaudymo jis stumtelėjo į priekį svyrantį A. Ž., akivaizdžiai liudija aplinkybes, kurioms esant, nėra jokių objektyvių duomenų, kad krentantis nukentėjusysis rankose laikė pistoletą, o nukritęs lygiai išsitiesė, sugebėdamas ant krūtinės pasidėti ginklą ir pridengti jį ranka. Tad, apelianto įsitikinimu, A. Ž. kūno padėčiai įtakos turėjo po įvykio sekęs tvarkymasis, ką patvirtina ir virtuvėje rasta nutraukta diržo sagtis, kruvinas rankšluostis su nukentėjusiojo krauju. Nors asmuo, dėl kurio byla nutraukta, teigia esą rankas išsikruvino palietęs nukentėjusįjį, kai pastarasis nukrito, tačiau medicinos felčerė pažymėjo, jog kraujo nebuvo tiek, kad V. L. būtų galėjęs išsikruvinti.

4) Pažymi, jog nors teismas vadovavosi 2009-05-05 specialisto išvada Nr. 11-924 (09), taip pat teisme duotais specialisto J. Mincevičiaus parodymais, tačiau skundžiamoje nutartyje nieko nepasisakyta apie tai, jog apklausiamas specialistas nurodė, kad ant A. Ž. atsiradę šūvio pėdsakai susiformavo jam šaudant arba esant arti šaudančiojo, ką patvirtina tolygus dalelių pasiskirstymas ant rankų ir plaukų. Tokio tolygaus pasiskirstymo ir koncentracijos nerasta pas 15 šovinių 9 mm pistoletu „Walther P99AS“ iššovusį V. L., tuo tarpu nukentėjusysis, V. L. teigimu, iššovė 6 kartus. Pažymi, jog, tikint V. L., dalį šūvių nukentėjusysis paleido grumtynių metu, dėl ko, prokuroro manymu, mažai tikėtina, kad šių šūvių pėdsakai nebūtų likę asmens, dėl kurio byla nutraukta, galvoje bei ant rankų. Be to, Z. L. mėginiuose nustatyta nepalyginamai mažesnė šūvio pėdsakų koncentracija. Tad teismas, remdamasis J. Mincevičiaus prielaida (neva A. Ž. galėjo šaudyti pats), kurios jis negalėjo kategoriškai patvirtinti, padarė klaidingą išvadą bei nepagrįstai neįvertino aplinkybių, dėl kurių šūvio dalelių koncentracija atsirado dėl to, kad nukentėjusiajam gulint sužalotam, o tuo metu V. L. šaudant, ir atsirado didelės koncentracijos tolygus šūvio dalelių pasiskirstymas (atsižvelgiant į V. L. iššautų šūvių skaičių, šovinių kalibrą, padariusį įtaką didesniam kiekiui šūvio dalelių išmetimui didesniu atstumu). Akcentuoja, jog tokios aplinkybės nepaneigė ir specialistas J. Mincevičius, nurodęs, jog tuo atveju, jeigu šaudoma iš arti, šūvio dalelių gali likti ir ant nešaudančio asmens. Specialistas paminėjo ir tai, kad dalelių koncentracija priklauso ir nuo to, ar objektas yra mobilus, ar prausiamasi. Tokią aplinkybę kaip tik patvirtina, jog ant nuplautų V. L. rankų šūvio dalelės nerastos. Specialistas taip pat nurodė, kad ant nejudančio kūno dalelių kiekis išliktų labiau nepakitęs. Tad, apelianto teigimu, šūvio dalelių koncentracija ant A. Ž., jų kiekis ir tolygus pasiskirstymas, taip pat santykinai mažesnis kiekis nei pas V. L. leidžia asmens, dėl kurio byla nutraukta, parodymus vertinti kritiškai, kaip neatitinkančius byloje nustatytoms aplinkybėms bei manyti, kad A. Ž. rankose ginklo neturėjo.

Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad nors teismas nutartyje rėmėsi teisme duotais Z. L. parodymais (girdėjo, kaip jos vyras prašė nukentėjusiojo atiduoti ginklus, po to sekė A. Ž. grasinimai, tada šūviai), tačiau tokie parodymai atsirado tik teisme, praėjus metams nuo įvykio, kartu su V. L. parodymais. Apeliantas minėtą liudytoją vertina kaip suinteresuotą bylos baigtimi, be to, ji nepatvirtino, kad tą vakarą jos vyras iš kambaryje esančio seifo išsinešė būtent šaunamuosius ginklus, o ne kažką kita.

Tad, nesutikdamas su teismo nutartimi, kuria pripažinta V. L. turėjus įstatymo jam suteiktą teisę nedelsiant atremti jo sveikatai ir gyvybei pavojų keliantį A. Ž. kėsinimąsi, pažymi teismą vadovavusis išimtinai ta V. L. bei kitų proceso dalyvių parodymų dalimi, kuri tarpusavyje neprieštarauja. Tuo tarpu ta parodymų dalis, kuriose matyti akivaizdūs prieštaravimai asmens, dėl kurio byla nutraukta, parodymams, liko nemotyvuota ir neaptarta. Apelianto įsitikinimu, būtent šių duomenų visuma, santykis su visais byloje ištirtais įrodymais rodo akivaizdų V. L. parodymų neatitikimą bei mėginimą prisitaikyti prie situacijos, pateikiant raštiškus parodymus, sumodeliuotus pagal tyrimo metu nustatytas įvykio aplinkybes. Mano, jog V. L. veiksmai negali būti vertinami kaip atitinkantys būtinąją gintį, kadangi surinkti ir ištirti duomenys leidžia teigti, jog A. Ž. įvykio metu nešaudė, o ginklas į rankas jam buvo įdėtas po įvykio.

Prokuroro skunde teigiama, kad V. L. parodymai teisme duoti netinkama forma ,,<...> jie buvo surašyti lapuose, prieš tai greitakalbe juos perskaičius ir tokiu būdu išvengus būtinybės sklandžiai, žodžiu duoti parodymus“. Be to, prokuroro nuomone V. L. turėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius konflikto, įvykusio su nukentėjusiuoju, pradžią. Šie apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti ir atmetami. Įstatymas nedraudžia kaltinamajam prašyti teismui duotus parodymus, išdėstytus raštu, pridėti prie bylos. Taip posėdyje ir buvo pasielgta – teismas patenkino V. L. prašymą ir raštu išdėstytus parodymus pridėjo prie bylos (t. 4, b. l. 37-57). Iš bylos medžiagos matyti, kad įvykio metu virtuvėje, kurioje girtavo V. L. su A. Ž. ir kur kilo tarp jų konfliktas, daugiau jokių asmenų nebuvo (V. L. žmona buvo miegamajame), tad prokuroro reikalavimas nurodyti asmenį, kuris neva galėtų patvirtinti ar paneigti V. L. parodymus apie konflikto pradžią ir kurio jis ,,sąmoningai nenurodo“, yra išgalvotas ir niekuo nepagrįstas.

Prokuroras, ginčydamas teismo išvadą, jog V. L. veiksmai atitinka būtinosios ginties sąlygas, teigia, kad teismas neįvertino A. Ž. ir V. L. charakterizuojančių duomenų, t. y. tai, jog nukentėjusysis visus konfliktus išimtinai sprendė rankomis, nesidomėjo šaunamaisiais ginklais, o V. L. – priešingai – buvo konfliktiška asmenybė, net pats pripažino, jog dar iki įvykio, tame pačiame bute šaudė šaunamuoju ginklu.

Šiuo konkrečiu atveju spręsti apie nukentėjusiojo charakterio bruožus ir jo elgseną vien tik iš liudytojo G. K. ir nukentėjusiojo žmonos D. R. Ž. parodymų negalima. Nors nukentėjusiojo žmona teisme parodė, kad A. Ž. ,,<...> buvo ramus konfliktinėse situacijose, nežino, ,,<...> ar jis yra šaudęs <...>“, tačiau prokuroro nurodytas liudytojas G. K. parodė priešingai: tą pačią popietę likus 2 val. iki įvykio, jam, V. L. ir A. Ž. girtaujant V. L. bute, tarp liudytojo ir A. Ž. kilo konfliktas, kurio metu šis smogė G. K. į veidą, iš nosies pradėjo bėgti kraujas, o po to konfliktas tęsėsi lauke. Savo apeliaciniame skunde prokuroras analizuoja liudytojos J. J. (kuri neigiamai charakterizuoja V. L.) parodymus. Liudytoja kaip greitosios medicinos pagalbos gydytoja, o ne felčerė (kaip nurodoma skunde), yra buvusi anksčiau V. L. bute, kuriame buvo sužalotas žmogus. Apklausta ikiteisminiame tyrime liudytoja J. J. paaiškino, jog ankstesnio įvykio metu V. L. buvo agresyviai nusiteikęs (t. 2, b. l. 4-6), tačiau teisiamajame posėdyje ši liudytoja paneigė aplinkybę, jog pirmą kartą (2008 m.) kai buvo bute, V. L. grasino ginklu ir buvo agresyvus (t. 3, b. l. 156). Be to, prokuroras, aptardamas nukentėjusiojo ir V. L. tarpusavio santykius prieš įvykį, vadovaujasi spėjimais ir savo samprotavimais apie neva ,,ramų“ A. Ž. elgesį nepateikdamas jokių tai patvirtinančių duomenų. Kolegija pažymi, jog anksčiau aptarti liudytojo G. K. parodymai ne patvirtina, o paneigia prokuroro teiginį, kad neblaivus A. Ž. elgdavosi taikiai. Prokuroras skunde aptaria abstrakčius atvejus, pateikia nekonkrečius teiginius ir nesivadovauja konkrečia situacija, kuri buvo susiklosčiusi įvykio vakarą. Apie tai, kas vyko V. L. buto virtuvėje prieš įvykį, o po to jo metu, galima spręsti tik iš įvykio dalyvio V. L. ir bute buvusios Z. L. parodymų, nes daugiau asmenų bute nebuvo.

Prokuroras, nesivadovaudamas bylos medžiaga, o tik savo samprotavimais teigia, kad A. Ž., būdamas stambesnio kūno sudėjimo ir aukštesnis už V. L., ,,<...> turėjo visas galimybes konfliktą spręsti įprastinėmis priemonėmis, t. y., jo nuomone, kumščiais. Prokuroro nuomone aukščiau aptartos aplinkybės leidžia tikėti, ,,<...> jog V. L., būdamas fiziškai silpnesnis, be to, apsvaigęs nuo alkoholio, galėjo pirmas ir vienintelis panaudoti šaunamąjį ginklą“. Tačiau jokių duomenų, patvirtinančių šį apelianto teiginį, byloje nėra. Priešingai, prokuroras nurodytą skundo argumentą pagrindžia tik prielaidomis, abejonėmis ir savo samprotavimais, o jo poziciją esą įvykio metu nukentėjusysis šaunamojo ginklo nenaudojo (neva abu šaunamuosius ginklus panaudojo V. L.) yra tik subjektyvi apelianto nuomonė, kuri nėra pagrįsta objektyviais bylos duomenimis.

Nors Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimai nėra bylų nagrinėjimo teisės šaltiniai ir jais betarpiškai remtis nėra įstatyminio pagrindo, tačiau šiuo konkrečiu atveju vadovaujamasi ne tik Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punktu, bet ir susiklosčiusia teismų praktika, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o visos abejonės yra aiškinamos kaltinamojo naudai.

Toliau skunde nesutinkama su liudytojų D. K., J. K. bei L. G. parodymų įvertinimu dėl girdėto triukšmo ir teigiama, kad neatsižvelgta į tai, jog liudytojai nurodė girdėję po pirmos šūvių serijos ir antrą šūvių seriją. Apeliantas, savaip interpretuodamas nurodytų liudytojų parodymus, daro prielaidą, jog V. L., praėjus ,,<...> tik beveik pusvalandžiui, apie įvykį pranešė policijai, tokiu būdu ne tik atimdamas iš nukentėjusiojo realią galimybę išgyventi, bet ir išnaudodamas šį laiką įvykio vietai sutvarkyti“. Šis apeliacinio skundo argumentas atmetamas kaip nepasitvirtinęs, nes byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad įvykus susišaudymui, kuomet nukentėjusysis buvo mirtinai sužalotas, V. L. sutvarkė įvykio vietą. Be to, prokuroras net nenurodė, ką per jo nurodytą laikotarpį bute ar koridoriuje pakeitė V. L. ir kaip neva buvo sutvarkyta įvykio vieta.

Liudytojų D. K., J. K., L. G. parodymais nustatyta, kad jie 2009 m. kovo 17 d. tarp 19 val. ir 19 val. 30 min. išgirdo triukšmą, lyg kas kirviu kapotų duris. Garsas pasikartojo dar vieną kartą, o tarpas tarp jų buvo apytikriai 2-3 minutės (t. 3, b. l. 90-91, 156). Vėliau sužinojo, kad tai buvo šūvių garsai.

Toliau apeliaciniame skunde analizuojamas laikas, kada V. L. apie įvykį pranešė policijai ir teigiama, kad medicinos tarnyba buvo iškviesta pavėluotai, t. y. praėjus pusvalandžiui po įvykio. Kolegija nesutinka su šiuo apeliacinio skundo argumentu ir pabrėžia, kad net pačiame kaltinime nėra nurodytas tikslus įvykio laikas ir konstatuojama, kad V. L. tyčia nužudė A. Ž. 2009-03-17 apie 19 val. Juk pats apeliantas skunde pripažįsta, kad apklaustas pirmosios instancijos teisme ekspertas S. Mekšraitis ir specialistas A. Garmus nurodė, kad susišaudymas galėjo įvykti apie 19 val. Tikslaus laiko nenurodė ir apelianto paminėti namo kaimynai – liudytojai D. K., J. K. bei L. G., kurių nurodytas laiko intervalas buvo tarp 19 val. ir 19 val. 30 min. Vadinasi, įvykis galėjo būti ir 19 val. 30 min., todėl priekaištauti, kad V. L. pavėluotai iškvietė policiją, nėra jokio pagrindo. Prokuroras tvirtina, kad V. L. parodymai apie įvykio laiką prieštarauja objektyviems bylos duomenims, tačiau iš V. L. parodymų, duotų ikiteisminiame tyrime (t. 2, b. l. 76-77, 128-131, 133-136, 137-138, 140-141, 143-144) ir teisiamajame posėdyje (t. 4, b. l. 37-57) matyti, kad jis nė karto nepaminėjo, kelintą valandą įvyko susišaudymas, tik paaiškino, kad ,,Dar kartą pažiūrėjau pulsą, bet jo nebuvo, supratęs, kad Kuką nušoviau, paskambinau į policiją“ (t. 4, b. l. 47). Byloje esanti ,,2009-03-17 Paros įvykių suvestinė“ (t. 1, b. l. 8) ir ,,bendra informacija“ (t. 1, b. l. 9) patvirtina, jog V. L. 2009 m. kovo 17 d. 19 val. 33 min. paskambinęs į Kauno apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą pranešė, kad bute Laisvės al. 81-2, Kaune šovė į A. Ž. pravarde ,,Kukas“. Esant aukščiau nurodytiems liudytojų parodymams, rašytiniams įrodymams, atmetamas kaip nepasitvirtinęs apeliacinio skundo teiginys, jog V. L. apie įvykį policijai pranešė praėjus beveik pusvalandžiui po įvykio.

Apeliantas akcentuoja ir tą aplinkybę, jog teismas nuosprendyje nemotyvavo ir atmetė ilgametę patirtį turinčių policijos darbuotojų D. M., I. T., A. P., A. D., R. D. parodymus, jog jiems įtarimų sukėlė A. Ž. lavono lokalizacija, tai, kad ginklas buvo kairėje rankoje (nukentėjusysis – dešiniarankis), atrodė tarsi įdėtas ir laisvai gulėjo ant krūtinės. Iš apklaustų policijos darbuotojų, atvykusių į įvykio vietą parodymų matyti, jog jie, atsakydami į klausimus pareiškė tik savo subjektyvią nuomonę – įvykio jie nematė, todėl nežino, o ir negalėjo žinoti, kas tą vakarą nutiko tarp V. L. ir A. Ž.. Ir taip apklausti liudytojai D. M. (t. 3, b. l. 87-88), I. T. (t. 3, b. l. 88-89), A. P. (t. 3, b. l. 89), A. D. (t. 3, b. l. 89-90), R. D. (t. 3, b. l. 108-109) parodė, jog jie įėję į butą jautė parako kvapą, matė šaudymo žymes ant sienų, o A. Ž. lavonas gulėjo ant nugaros, kairėje rankoje buvo ginklas, ,,<...> pirštas uždėtas ant skliautelio“, ,, <...> buvo truputį palenktas, visiškai tiesus nebuvo“. Esant šiems liudytojų parodymams atmetamas apeliacinio skundo teiginys, jog nukentėjusiojo pirštas buvo ištiestas, ties nuleistuko skliausteliu. Liudytojai – policijos darbuotojai, apibūdinę nukentėjusiojo suradimo pozą, išreiškė tik savo subjektyvią nuomonę, o to atvejo, kai susišaudymo metu randamas nukentėjęs asmuo ir ginklas būdavo pamestas šalia gulinčiojo, pareigūnai iš vis nenurodė ir tokių parodymų nedavė. Apklausta liudytoja J. J., atvykusi su greitosios medicinos pagalbos brigada į V. L. butą, paaiškino, jog ginklą iš lavono rankos paėmė policijos darbuotojas, jai ,,yra tekę matyti susišaudymo aukų. Paprastai nušautojo raumenys būna atsipalaidavę, rankos nukritę, ginklas kažkur šalia“, tačiau ,, <...> tokioje situacijoje gali ginklas likti ir taip. Būna visaip“ (t. 3, b. l. 156-157). Ši liudytoja, aiškindama lavono ir ginklo suradimo vietą, taip pat išreiškė savo subjektyvią nuomonę, todėl teismas, spręsdamas šį klausimą, negali vadovautis aptartų liudytojų parodymais ir toks apelianto prašymas atmestinas. Daroma pagrįsta išvada, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo vadovautis aukščiau nurodytais liudytojų, išreiškusių savo subjektyvią nuomonę, parodymais. Be to, apeliantas tvirtina, kad policijos darbuotojai, dalyvavę įvykio vietoje, nurodė kitas negu V. L., konflikto, kilusio tarp jo ir A. Ž., aplinkybes. Kolegija, nesutikdama su šiuo apeliacinio skundo teiginiu, pažymi, kad policijos darbuotojai D. M., I. T., A. P., A. D., R. D., išgirdę V. L. pasakojimą apie kilusį konfliktą, nurodė, jog jis prasidėjo dėl to, kad ,, <...> A. Ž. reikalavo iš jo pinigų, minėjo 100 000 eurų ar tai litų, ..., bet 100 000. Sakė, kad įvyko konfliktas, kad A. Ž. jį puolė, o jis gynėsi“ (t. 3, b. l. 88-90).

Nors prokuroras nesutinka su V. L. parodymais apie tai, kaip A. Ž. nukrito ant grindų laikydamas ginklą rankoje, tačiau byloje nėra jokių duomenų, paneigiančių šią V. L. versiją. Lavono suradimo aplinkybės, liudytojų – policijos darbuotojų ir greitosios medicinos pagalbos gydytojos J. J. parodymai, ne paneigia, o patvirtina V. L. nurodytas aplinkybes – po susišaudymo jis A. Ž. pastūmė, kuris nukrito ant nugaros, kairėje rankoje laikydamas pistoletą. Tokioje padėtyje jis ir buvo surastas.

Virtuvėje surastas rankšluostis su nukentėjusiojo krauju niekaip negali patvirtinti apeliacinio skundo motyvą neva V. L. keitė A. Ž. kūno padėtį ir sutvarkė įvykio vietą, kadangi V. L. viso proceso metu vienodai aiškino A. Ž. kraujo atsiradimo aplinkybes ant rankšluosčio, t. y. V. L. parodė, jog jis išsikruvino rankas tuomet, kai palietė nukentėjusįjį norėdamas įsitikinti, ar jis gyvas. Tą aplinkybę, jog išoriškai apžiūrėjus A. Ž. lavoną buvo nustatyta, kad ,,<...> marškinėlių audinys sumirkęs krauju“, patvirtina specialisto išvada (t. 1, b. l. 92-98).

Apeliantas, ginčydamas V. L. parodymus dėl rankų susitepimo krauju teigia, kad medicinos felčerė J. J. pažymėjo, ,,<...> kad kraujo tiek nebuvo, kad būtų galima išsikruvinti <...>“, tačiau šis skundo motyvas nepagrįstas, nes tokių parodymų liudytoja J. J. (ne medicinos felčerė, kaip nurodoma skunde, o gydytoja) nedavė. Teisme buvo pagarsinti liudytojos parodymai, duoti ikiteisminiame tyrime (t. 2, b. l. 5-6, 7), kuriais nustatyta, kad suteikdama medicininę pagalbą nukentėjusiajam J. J. matė ,,<...> galimai kraujo dėmę ir skylę kelnėse, o paspaudus veržėsi kraujas“. ,,Kraujas matėsi ant džinsinių kelnių“.

Nepagrįstomis laikytinos ir prokuroro skunde išdėstytos abejonės dėl 2009 m. gegužės 5 d. specialisto išvados Nr. 11-924(09) (t. 1, b. l. 109-111) ir specialisto J. Mincevičiaus parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme (t. 4, b. l. 16, 18, 19), patikimumo. Nėra pagrindo sutikti su teiginiu, kad pas nukentėjusįjį tolygi šūvio dalelių koncentracija atsirado tik todėl, kad nukentėjusiajam gulint sužalotam, V. L. šaudė. Apeliantas, nesutikdamas su apygardos teismo nutartyje nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, ir su specialisto J. Mincevičiaus paaiškinimais teisme apie šūvio pėdsakų atsiradimą ant A. Ž. kūno, savaip interpretuoja specialisto paaiškinimus ir teigia, jog didelės koncentracijos ir tolygus šūvio detalių pasiskirstymas ant nukentėjusiojo rankų ir galvos atsirado tik todėl, kad V. L. šaudė iš arti, be to, šaudė į jį gulintį. Kolegija, atsakydama į šį skundo argumentą vadovaujasi jau paminėta specialisto išvada, specialisto parodymais, duotais pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, kuomet atliekant įrodymų tyrimą specialistas J. Mincevičius buvo apklaustas dar kartą. Iš specialisto išvados (t. 1, b. l. 109-111) tiriamojoje dalyje užfiksuotų duomenų ir jo paaiškinimų posėdyje matyti, kad atlikus šūvio pėdsakų paiešką ant lipdukų su mikrodalelėmis nuo A. Ž. rankų buvo aptikta po dvidešimt dalelių ant kiekvienos rankos ir 42 dalelės ant galvos. Vadinasi, ant nukentėjusiojo kūno surastos 82 įvairaus metalo mikrodalelių. Ant lipduko su mikrodalelėmis nuo V. L. galvos aptikta viso 93 dalelės. Ant lipdukų nuo Z. L., buvusios įvykio metu bute, galvos ir rankų surasta 12 dalelių. Skirtingą mikrodalelių kiekį, surastą ant V. L., Z. L. ir A. Ž., pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose paaiškino specialistas J. Mincevičius: šūvio dalelių kiekis priklauso nuo šūvių skaičiaus, ginklo kalibro, atstumo, iš kurio buvo šauta, aplinkos užterštumo, asmens kūno (guli ar juda), taip pat ginklo padėties. Apklaustas teisiamajame posėdyje specialistas J. Mincevičius (t. 4, b. l. 16, 18-19), nors ir ne kategoriškai, tačiau tvirtino: ,,Labiau tikėtina, kad jis (A. Ž.) pats turėjo ginklą ir šaudė“, ,,Rastas pernelyg didelis dalelių kiekis, kad būtų galima teigti, kad galėjo užsiteršti vien iš aplinkos, manyčiau, kad A. Ž. turėjo rankose ginklą“, ,,Dalelių kiekis ant Ž. rankų ir galvos didelis, galima daryti išvadą, kad jis naudojosi ginklu, bet kategoriškai teigti negaliu, nes jei šauta iš arti, dalelių galėjo nusėsti ir nuo šovusio žmogaus“.

Apklaustas ekspertas J. Mincevičius, kuris atliko ekspertizę, apeliacinės instancijos teisme parodė, jog dabar jam yra žinoma iškelta prokuroro versija, neva V. L. galėjo inscenizuoti susišaudymą, įdėti pistoletą į A. Ž. ranką ar šauti iš labai arti. Esant tokiai prokuroro versijai jis netvirtina savo parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, jog pats A. Ž. turėjo rankose ginklą ir šaudė. Tačiau nesant byloje duomenų, kad buvo šaudyta virš gulinčio A. Ž. galvos, jog jam buvo įdėtas pistoletas į rankas ir buvo šaudyta, tai jis tvirtina, jog A. Ž. galėjo turėti ginklą ir šaudyti, nes toks didelis dalelių keikis nusėsti ant rankų ir galvos vien nuo užterštos aplinkos, negalėjo. Jei užsiteršė nuo aplinkos, tai pas A. Ž. turėjo būti surastas panašus dalelių kiekis, kaip ir pas Z. L.. Aplinkybė, jog V. L. šaudė į gulintį A. Ž. priėjęs prie jo galvos, paneigiama kaip nepagrįsta, nes grindyse ties lavono galva, nebuvo surasta jokių šūvio pėdsakų.

Prokuroras neteisus tvirtindamas, kad pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą išvadą patikėjęs, jog A. Ž. pats rankoje turėjo ginklą ir šaudė, tačiau šią aplinkybę, nors ir ne kategoriškai, posėdyje patvirtino specialistas J. Mincevičius. Jis taip pat parodė, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių prokuroro versiją, jog buvo šaudyta virš gulinčio nukentėjusiojo galvos ir kad jam į ranką buvo įdėtas pistoletas. Apeliantas savaip interpretuoja ir iškraipo specialisto J. Mincevičiaus paaiškinimus teisme. Ekspertas posėdžio metu atsakė į proceso dalyvių klausimus apie priežastis, kodėl didelis ir tolygus šūvio dalelių pasiskirstymas atsirado ant A. Ž. rankų, galvos. Kaip vieną iš galimų variantų apie tolygų dalelių pasiskirstymą ant kūno nurodė ir atvejį, jog taip atsitinka, jei šaudoma iš arti. Prokuroras skunde teigia, jog įvykio metu buvo šaudoma iš arti, tačiau kolegija jokiu būdu negali sutikti su šiuo teiginiu, nes atlikus balistinį tyrimą ekspertizės akte Nr. 11-3423 (10), 11-342 (11), 11-388(11) konstatuojama, kad artimo šūvio pėdsakų nenustatyta (t. 4, b. l. 144-151). Ekspertas E. Vaitkevičius teisme dar kartą patvirtino, kad artimo šūvio pėdsakų nebuvo surasta. Minėtas apeliacinio skundo argumentas vertinamas tik kaip prokuroro pareikšta nepagrįsta nuomonė ir prielaida.

Prokuroras taip pat akcentuoja teismą neįvertinus objektyviais duomenimis (tačiau kokiais –nenurodo) pagrįstos aplinkybės dėl nukentėjusiojo kūno lokalizacijos keitimo. Pažymima, kad specialisto išvadoje Nr. M304/09(02) kategoriškai pasisakyta, jog tempimo, vilkimo žymių nėra (išvados 19 punktas – t. 1, b. l. 92-98).

Kaip prielaidą prokuroras įvardija teismo motyvus dėl 4 vienetų 7,65 mm šovinių tūtelių suradimo virtuvėje ir šautinio sužalojimo koridoriaus spintos veidrodinėse dalyse, kurie, anot teismo, patvirtina V. L. parodymus, jog būtent A. Ž. šovė iš virtuvės pusės. Nuosprendyje yra aptarti rašytiniai įrodymai, kuriais remdamasis teismas padarė tokią išvadą. Kolegija pritaria teismo padarytai išvadai, kad A. Ž., būdamas virtuvėje, šaudė į V. L. 7,65 mm kalibro ,,Walther PPK“ pistoletu, nes pagal V. L. nurodytas kryptis yra surasti šautiniai buto sienų pažeidimai: vienas – spintoje prie sieninės spintos priešais virtuvę (papildomos įvykio vietos apžiūros protokolas ir prie jo pridėta fotonuotrauka Nr. 23 (t. 1, b. l. 74-76, 82), antras – sieninės spintos veidrodyje (fotonuotrauka Nr. 19 ,,Pažeidimas veidrodyje“ – t. 1, b. l. 47 ir fotonuotrauka Nr. 39 – t. 1, b. l. 55). Apeliantas, ginčydamas V. L. parodymus dėl A. Ž. paleistų šūvių į jį iš virtuvės, kurių metu buvo pataikyta į sieną ir į sieninės spintos veidrodį, teigia, jog minėti pažeidimai buvo padaryti ne iš virtuvės pusės, o iš tos pačios pusės ir vietos, kurioje stovėjo V. L., t. y. ten, kur buvo padaryti šautiniai pažeidimai grindyse, ties įėjimu į kambarį. Neaišku, kuo remiantis apeliantas padarė tokią išvadą, nes skunde nenurodė jokių argumentų, patvirtinančių šį teiginį. Objektyvūs bylos duomenys patvirtina, kad A. Ž. į V. L. paleido du šūvius virtuvėje ir keturis koridoriuje: šūvių buvo išvengta todėl, kad V. L. iš virtuvės išbėgo ir koridoriuje pasislėpė už kampo. Kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, V. L. parodymais vadovaujasi tiek, kiek juos patvirtina kiti bylos duomenys. V. L. nurodytas aplinkybes patvirtina įvykio vietos apžiūros protokolas ir prie jo pridėti planai-schemos (t. 1, b. l. 13-41), specialisto išvada (t. 1, b. l. 135-142), kuriuose konstatuojama, kad koridoriuje esančios spintos stumdomose veidrodinėse duryse yra šautinis pažeidimas, o spintoje kabančiose dviejose striukėse taip pat yra šautiniai pažeidimai – vienoje – trys šautiniai pažeidimai padaryti vienu ar dviem šūviais apvalkaline kulka, o kitoje – keturi šautiniai pažeidimai padaryti vienu šūviu apvalkaline kulka. Po striukėmis ant lentynos rasta viena 7,65 mm kalibro kulka. Pažeidimų spintos duryse ir striukėse tarpusavio išsidėstymas, šautinių pažeidimų pobūdis, kulkos radimas spintoje rodo, kad visi šie pažeidimai tikėtinai padaryti vienu šūviu 7,65 mm kalibro kulka. Šią aplinkybę patvirtina ir kompleksinės ekspertizės akto išvados 5.6. punktai (t. 4, b. l. 144-151). V. L. parodymais nustatyta, kad 7,65 mm kalibro pistoletą ,,Walther PPK“, iš kurio buvo iššautos 7,65 mm kulkos, įvykio metu turėjo A. Ž.. Specialistas nustatė, kad ,,Šio šūvio kryptis buvo maždaug horizontaliai grindų plokštumos atžvilgiu. Tiksliau nustatyti šūvio krypties negalima, nes tirti pateiktoje medžiagoje nėra duomenų, leidžiančių apie tai spręsti (t. 4, b. l. 145-149 ekspertizės akte Nr. 11-3423(10) 11-342(11), 11-388(11) aprašytas eksperto E. Vaitkevičiaus atliktas teismo balistinis tyrimas). Šie duomenys paneigia prokuroro samprotavimus apie stiklo ištrupėjimo nuolaidumą ir jo pobūdį sieninės spintos veidrodinėje dalyje.

Prokuroras, nesutikdamas su teismo nutartimi, pažymi, jog teismas išimtinai vadovavosi ta V. L. bei kitų proceso dalyvių parodymų dalimi, kuri tarpusavyje neprieštarauja, o tie jo parodymai, kuriuose matyti akivaizdūs prieštaravimai, liko nemotyvuoti ir neaptarti. Kolegija pažymi, kad šie apelianto teiginiai yra abstraktūs, nes jis išvis nedetalizuoja, kurie V. L. ir kitų proceso dalyvių parodymai laikomi patikimi ir neprieštaraujantys, o kurie yra prieštaringi ir kokiai bylos medžiagai jie prieštarauja. Kolegija, atsakydama į šiuos skundo argumentus, dėsto motyvus, kodėl teismo sprendimas pritaikyti V. L. BK 28 straipsnio nuostatas yra pagrįstas. Tuo pačiu bus paneigtas prokuroro apeliacinio skundo teiginys, kad V. L. veiksmai negali būti vertinami kaip atitinkantys būtinąją gintį ir kad A. Ž. įvykio metu nešaudė, o ginklas į rankas jam buvo įdėtas po įvykio.