- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-11-17
- Bylos Nr.
- 2A-1472-826/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-07529-2014-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Marius Dobrovolskis (pirm.), Erinija Kazlauskienė, Almantas Padvelskis
- Atsakovas
- R. D.
- Ieškovas
- D. D., A. D.
- Kategorijos
Pranešėjas Marius Dobrovolskis Civilinė byla Nr. 2A-1472-826/2015
2015 m. lapkričio 17 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Mariaus Dobrovolskio, kolegijos teisėjų Erinijos Kazlauskienės, Almanto Padvelskio, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo R. D. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovių D. D. ir A. D. ieškinį atsakovui R. D. dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir slaptai filmuotų įrašų sunaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovės kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamos priteisti iš atsakovo 2896,20 Eur neturtinei žalai atlyginti, įpareigoti atsakovą sunaikinti visus slaptai filmuotus vaizdo įrašus ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2013 metais kovo mėnesį Klaipėdos miesto apylinkės teisme pagal atsakovo ieškinį buvo pradėta civilinė byla dėl santuokos nutraukimo. Ieškinyje atsakovas nurodė, kad santuokiniai ryšiai tarp šalių yra nutrūkę daugiau nei vienerius metus, abi šalys gyvena atskirus gyvenimus. Ieškovės nurodė ir tai, kad 2013-12-07 Klaipėdos apskrities VPK Klaipėdos miesto 2-ajame PK buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl atsakovo veiksmų, tačiau nenustačius nusikalstamos veikos požymių ikiteisminis tyrimas Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros prokuroro 2014-02-05 nutarimu buvo nutrauktas. Ieškovė, susipažinusi su ikiteisminio tyrimo medžiaga, sužinojo, jog ikiteisminio tyrimo metu taip pat buvo apklaustas atsakovas, kuris pateikė savo paaiškinimus bei jo nurodytas aplinkybes patvirtinantį vaizdo įrašą. Ieškovė paaiškino, kad iš ikiteisminio tyrimo medžiagoje esančio atsakovo apklausos protokolo sužinojo, jog atsakovas 2013 metų gegužės mėnesį namuose atsakovui ir ieškovei nuosavybės teise priklausančiame bute įrengė dvi vaizdo kameras. Pagal atsakovo paaiškinimus, viena vaizdo kamera buvo įrengta pirmame buto aukšte koridoriuje, kelių savaičių laikotarpiu antra kamera buvo įrengta ieškovės A. D. kambaryje, kuriame daugiau nei metus laiko gyveno ieškovė D. D., nes tarp ieškovės ir atsakovo buvo pašliję santykiai, jie nebegyveno kaip sutuoktiniai ir nebevedė bendro ūkio. Apie vaizdo kamerų įrengimą ieškovės informuotos nebuvo, jų sutikimo tokiems filmavimo ir stebėjimo veiksmams atlikti atsakovas neturėjo. Ieškovės pažymėjo, jog tokiais savo veiksmais atsakovas pažeidė jų teisę į privatų gyvenimą Civilinio kodekso 2.23 straipsnio prasme, be to, buvo pažeista ieškovių garbė ir orumas, nes vaizdo kamera buvo sumontuota miegamajame kambaryje, kur bet kuris asmuo tikisi visiško privatumo. Ieškovės patyrė pažeminimą, tokie veiksmai buvo atliekami ilgą laiką, todėl atsakovas turėtų ieškovėms atlyginti prašomo dydžio neturtinę žalą, tai yra kiekvienai iš ieškovių – po 1448,10 Eur. Ieškovės taip pat nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu, tai yra po ieškinio pareiškimo teisme, atsakovas platino turimus vaizdo įrašus svetimiems asmenims, žurnalistams, televizijos darbuotojams. Apie tai ieškovės sužinojo tada, kai ieškovei D. D. telefonu paskambino žurnalistės V. G. ir R. J.. Vėliau pagal atsakovo pateiktus vaizdo įrašus buvo sukurti montažai, kurie 2014-09-30 buvo parodyti televizijos laidoje „Prieš srovę“.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2015 m. birželio 5 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo ieškovei D. D. 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti, ieškovei A. D. 500 Eur neturtinei žalai atlyginti, priteisė iš atsakovo liudytojai V. G. 170 Eur atvykimo į teismą išlaidų iš į teismo depozitinę sąskaitą įmokėtų 300 Eur, grąžino atsakovui likusią dalį, t. y. 130 Eur, užstato, priteisė iš ieškovių po 92,37 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovui. Nagrinėjamam ginčui reikšminga asmens privatumo sritis, susijusi su neteisėtu asmens stebėjimu ir duomenų apie privatų jo gyvenimą rinkimu. Todėl svarbiausia nustatyti stebėjimo faktą (ar ieškovės buvo stebimos) bei jo teisėtumą (ar tai atliekama teisėtai, nepažeidžiant teisės aktų). Teismas, remdamasis ikiteisminio tyrimo medžiaga, nustatė, kad atsakovas 2013 m. gegužės mėn. namuose, kuriuose gyveno ir ieškovės, įrengė vaizdo stebėjimo kameras, o 2013-12-10 jas išmontavo. Ieškovės nebuvo informuotos apie sumontuotas vaizdo kameras. Nepaisant to, jog šalių santykiai buvo konfliktiški, atsakovas turėjo pareigą gauti ieškovės D. D. sutikimą dėl vaizdo kamerų gyvenamosiose patalpose sumontavimo. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas daro išvadą, jog ieškovė D. D., išsikeldama gyventi į dukters, tai yra ieškovės A. D., kambarį, apibrėžė savo privatumo ribas, kurių atsakovas neturėjo teisės pažeisti. Viena iš vaizdo kamerų buvo sumontuota ieškovių miegamajame, asmeniškiausioje gyvenamojoje patalpoje, kur bet kuris asmuo pagrįstai tikisi visiško privatumo. Atsakovas bylos nagrinėjimo metu akcentavo, jog vaizdo kameros buvo skirtos saugumui nuo galimų vagysčių, nelaimingų atsitikimų ir pan. užtikrinti. Pažymėtina, jog vaizdo kamera, sumontuota minėto buto koridoriuje prie įėjimo į butą, galėtų būti sumontuota saugumo tikslais, siekiant stebėti į butą patenkančius ir išeinančius asmenis, tačiau vaizdo stebėjimas privačiausioje asmens patalpoje, tai yra miegamajame, kur asmuo tikisi visiško privatumo, nagrinėjamu atveju negali būti pateisinamas saugumo tikslais. Būtina įvertinti ir tai, kad tarp ieškovės D. D. ir atsakovo vyko santuokos nutraukimo byla, be to, ieškovės D. D. prašymu buvo pradėti du ikiteisminiai tyrimai dėl atsakovo. Esant išdėstytoms aplinkybėms, teismas padarė išvadą, jog labiau tikėtina, kad atsakovas vaizdo kameras sumontavo siekdamas surinkti įrodymų, kad galėtų apsiginti nuo ieškovės D. D. galimai nesąžiningų veiksmų, ar surinkti įrodymų apie ieškovės elgesį, kuriuos galėtų pateikti nagrinėjamoje santuokos nutraukimo byloje, o ne dėl saugumo nuo trečiųjų asmenų poveikio. Dėl to ieškovių teisė į privatų gyvenimą buvo pažeista. Dėl tokių atsakovo veiksmų, sužinojusios, jog ilgą laiką buvo stebimos vaizdo kameromis jų privačiausioje patalpoje – miegamajame, ieškovės patyrė didelį pažeminimą, emocinį sukrėtimą, atsirado nepasitikėjimas, nuolat jaučiama baimė, jog jos gali būti stebimos, taip pat baimė, jog yra išlikusių vaizdo įrašų, kurie gali būti bet kada paviešinti. Spręsdamas klausimą dėl ieškovei A. D. priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio, teismas atsižvelgė į tai, kad bylos medžiaga patvirtina, jog ieškovė A. D. per laikotarpį nuo 2013 metų gegužės iki 2013 metų gruodžio mėnesį bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, periodiškai gyveno 2013 metų vasarą, nuo 2013-09-11 iki 2013-12-20 ieškovė buvo stažuotėje Prancūzijoje ir minėtame bute visiškai negyveno. Tuo tarpu ieškovė D. D. visą laikotarpį nuolat gyveno bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad slapta nufilmuota vaizdo medžiaga nebuvo išplatinta, nebuvo parodyta ir televizijos laidoje, kurioje vaizdas atkurtas pagal atsakovo pasakojimą su aktorės pagalba. Teismas atmetė reikalavimą sunaikinti vaizdo įrašą, nes nustatė, kad padaryti vaizdo įrašai yra sunaikinti.
Atsiliepimas
Atsakovas R. D. dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pateikė apeliacinį skundą, prašė sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliantas nurodo, kad teismas konstatavo, jog vaizdo įrašai nebuvo platinami, taigi teismas pripažino, kad įrašai buvo daromi dėl būtinojo reikalingumo, o ne tam, kad būtų galima stebėti ieškovių intymų gyvenimą. Atsakovas buvo priverstas sumontuoti vaizdo kameras tam, kad apsigintų nuo ieškovės D. D. kaltinimų smurtavimu. Kadangi nufilmuota vaizdo medžiaga nebuvo platinama, nebuvo pažeista ir ieškovių teisė į privatų gyvenimą.
Šalies argumentai
Ieškovės su atsakovo apeliaciniu skundu nesutiko, prašė atmesti jį kaip nepagrįstą, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovui nebuvo būtinybės stebėti ieškovių slaptomis vaizdo kameromis, nes nebuvo jokio būtinojo reikalingumo, jokios grėsmės saugumui. Teisės į privatų gyvenimą pažeidimui nebūtina slapta nufilmuotos medžiagos platinti, pakanka paties slapto filmavimo fakto.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Esant šiai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Šiuo nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesinius dokumentuose bei paaiškinimuose teismui nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.
Byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo, kai buvo pažeista asmens teisė į privatų gyvenimą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog atsakovas, slapta įrengęs vaizdo kameras ir filmavęs ieškovių gyvenimą bute, pažeidė jų teisę į privatumą, nepaisant aplinkybės, jog įrašų neplatino.
Apeliantas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir skunde nurodo, kad teismas konstatavęs, jog vaizdo įrašai nebuvo platinami, pripažino, kad įrašai buvo daromi dėl būtinojo reikalingumo, o ne tam, kad būtų galima stebėti ieškovių intymų gyvenimą. Atsakovas buvo priverstas sumontuoti vaizdo kameras tam, kad apsigintų nuo ieškovės D. D. kaltinimų smurtavimu. Ši skundo nuostata nepagrįsta. Visų pirma, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog nepaisant to, kad vaizdo įrašai nebuvo platinami, ieškovių teisė į privatų gyvenimą buvo pažeista, o vaizdo įrašų platinimas nėra būtina sąlyga teisės į privatų gyvenimą pažeidimui konstatuoti, tai gali būti reikšminga sprendžiant neturtinės žalos dydžio klausimą. Teismas taip pat nurodė, jog atsakovui nebuvo jokio būtinybės montuoti vaizdo kamerų dėl būtinojo reikalingumo ar saugumo ieškovių miegamajame, nes atsakovas gresiančio pavojaus neįrodė.
Nagrinėjamoje byloje vaizdo kamerų sistemų įsirengimo ir jų naudojimo ribojimo teisinius pagrindus nustato Civilinio kodekso 2.23 straipsnis, taip pat Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 16, 19 straipsniai. CK 2.23 straipsnyje, reglamentuojančiame teisę į privatų gyvenimą ir jo slaptumą, nurodyta, kad fizinio asmens privatus gyvenimas neliečiamas; privataus gyvenimo pažeidimu laikomas neteisėtas įėjimas į asmens gyvenamąsias ir kitokias patalpas, aptvertą privačią teritoriją, neteisėtas asmens stebėjimas ir pan., nurodyta, kad asmens privataus gyvenimo stebėjimas ar informacijos rinkimas apie jį pažeidžiant įstatymą bei kiti neteisėti veiksmai, kuriais pažeidžiama teisė į privatų gyvenimą, yra pagrindas pareikšti ieškinį dėl tokiais veiksmais padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo šalys yra besiskiriantys sutuoktiniai, kurių santykiai buvo konfliktiški, ginčo šalys taip pat buvo patalpų bendraturtės, tačiau atsakovas stebėjimo kameras buto koridoriuje ir miegamajame įsirengė neturėdamas ieškovių sutikimo. Teismas nurodė, kad kamerų įrengimas koridoriuje dar galėtų būti pateisinamas dėl saugumo, kuriam kilusios grėsmės atsakovas neįrodė, tačiau vaizdo kamerų įrengimas ties miegamojo zona, ypač esant itin konfliktiškiems besiskiriančių sutuoktinių santykiams, buvo pernelyg šiurkštus kišimasis į itin privačią bei intymią asmens erdvę. Tuo labiau kad šalys bendro gyvenimo kaip sutuoktiniai nebevedė. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ginčo šalims nuosavybės teise priklausanti namų valda – butas – nėra vieša vieta. Stebėjimo kamerų įrengimo teisėtumas svarstytinas atsižvelgiant tiek į ieškovės teisės į privataus gyvenimo gerbimą ribojimo proporcingumo principą, tiek į teisingos abiejų ginčo šalių interesų pusiausvyros vertinimą pagal byloje teismų nustatytas aplinkybes. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo deklaruojama įrengtos stebėjimo sistemos paskirtis – grėsmė saugumui bei poreikis apsisaugoti nuo galimai nepagrįstų ieškovės D. D. kaltinimų smurtu, poreikis atsirado po to, kai tarp sutuoktinių prasidėjo skyrybų procesas. Tuo atveju, jeigu atsakovas būtų įrodęs teisėtą vaizdo kamerų įrengimo tikslą – saugumas bei apsauga nuo nepagrįstų kaltinimų, ieškovės privataus gyvenimo gerbimo ribojimas turėtų teisėtą tikslą. Tačiau šiuo atveju atsakovas šios aplinkybės neįrodė (CPK 178 straipsnis).
Nuolatiniu filmavimu sudaromas nuolatinio stebėjimo pojūtis, šiuo atveju atsakovui įrengus slapto stebėjimo kameras ieškovėms buvo sukeltas nuolatinio stebėjimo namuose, vietoje, kurioje asmuo turėtų jaustis komfortabiliai ir saugiai, jausmas. Taigi būtina įvertinti, ar, atsakovo teigimu, teisėto tikslo (atsakovo apsaugos nuo nepagrįstų kaltinimų) nebūtų galima pasiekti mažiau ieškovių privataus gyvenimo gerbimą ribojančiomis priemonėmis. Byloje nepateikta įrodymų, kad atsakovui buvo būtina filmuoti ieškovių miegamąjį, nes į šią ieškovių erdvę atsakovas turi galimybę apskritai neiti ir taip nebūti apkaltintas smurtu prieš ieškovę D. D.. Teisėjų kolegijos vertinimu, tam, kad atsakovas galėtų apsiginti nuo kaltinimų smurtu, būtų pakakę filmuoti bendro naudojimo patalpas – koridorių, virtuvę ir pan. Atsakovas turėjo galimybę maksimaliai susiaurinti kameromis stebimos teritorijos apimtis pasiekdamas tą patį teisėtą tikslą, taip pat išvengdamas ieškovių privataus gyvenimo gerbimą ribojančių priemonių. Šiuo atveju atsakovas, negavęs ieškovių sutikimo ir namų valdoje – miegamajame – įrengęs stebėjimo kameras, nepagrįstai apribojo ieškovių teisę į privataus gyvenimo gerbimą, stebėjimo kamerų įrengimas neatitiko teisingos ginčo šalių interesų pusiausvyros principo, nebuvo užtikrinta asmens teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą.
Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 16 straipsnyje nustatyta, kad vaizdo stebėjimas gali būti vykdomas siekiant užtikrinti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, apginti asmenų gyvybę, sveikatą, turtą ir kitas asmenų teises ir laisves, tačiau tik tais atvejais, kai kiti būdai ar priemonės yra nepakankamos ir (arba) netinkamos siekiant išvardytų tikslų ir jeigu duomenų subjekto interesai nėra svarbesni. Vaizdo stebėjimo priemonės turi būti įrengiamos taip, kad atsižvelgiant į nustatytą vaizdo stebėjimo tikslą: 1) vaizdo stebėjimas būtų vykdomas ne didesnėje patalpos ar teritorijos dalyje, negu tai yra būtina; 2) būtų renkama ne daugiau vaizdo duomenų, negu tai yra būtina (Įstatymo 19 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į pirmiau aptartas byloje nustatytas aplinkybes, kad į atsakovo kameromis filmuojamą vaizdą patenka ieškovių miegamasis, kuriuo naudojasi tik jos, taip pat į tai, kad namų valda nėra vieša vieta, o atsakovas neįrodė, jog kamerų įrengimo miegamajame tikslas (apsaugoti turtą ar save nuo nepagrįstų kaltinimų) yra proporcingas siekiui riboti ieškovių privatų gyvenimą, darytina išvada, kad atsakovo vykdomas vaizdo stebėjimas neatitiko ir Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies nuostatų tiek stebimos teritorijos, tiek renkamų vaizdo duomenų apimčių prasme, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovių teisė į privatų gyvenimą buvo pažeista.
Atsakovo apeliacinis skundas iš esmės buvo grindžiamas tuo, kad jis neatliko neteisėtų veiksmų, tačiau pripažinus, jog atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, bei jam nekvestionuojant ieškovių patirtos neturtinės žalos dydžio, teisėjų kolegija dėl to plačiau nepasisako. Atsakovas skunde nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad asmens privataus gyvenimo neliečiamumo pažeidimui konstatuoti būtina slapta surinktą informaciją paskleisti. Atsakydama į šį skundo argumentą teisėjų kolegija pažymi, jog apeliantas remiasi kasacinio teismo nutartimi, kurioje buvo nagrinėjamas melagingos informacijos apie privatų gyvenimą paskleidimas. Dėl to apelianto nurodyta kasacinio teismo 2012-11-15 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-481/2012, šioje byloje netaikytina, nes šios bylos nagrinėjimo dalykas ir aplinkybės nėra tapačios.
Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės teisės normas, todėl sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, jo turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą