Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

teismo posėdyje išnagrinėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarties, kuria kaltinamajam V. K. panaikinta kardomoji priemonė – dokumentų paėmimas.

Teisėja, išnagrinėjusi prokuroro skundą ir susipažinusi su pateikta baudžiamosios bylos medžiaga,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. K. kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas 2000 m. BK 24 str. 4 d., 25 str. 3 d., 182 str. 2 d. (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), 227 str. 2 d. (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), 24 str. 4 d., 25 str. 3 d., 227 str. 2 d. (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), 300 str. 1 d. (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) 1961 m. BK 227¹ str. 1 d. (1998-12-21 įstatymo Nr. VIII-983 redakcija), 2000 m. BK 249 str. 1 d. (2003-04-10 įstatymo Nr. IX-1495 redakcija), 199 str. 1 d. (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), 4 str. 3 d., 5 str., 22 str. 1 d., 199 str. 1 d. (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) padarymu.

Ikiteisminio tyrimo metu 2005-03-01 prokuroro nutarimu V. K. paskirta kardomoji priemonė – 200000 Lt užstatas, o 2006-02-28 prokuroro nutarimu paskirta kardomoji priemonė – dokumento (Lietuvos Respublikos piliečio paso Nr. duomenys neskelbtini, išduoto Vilniaus migracijos skyriaus pasų poskyryje) paėmimas.

Nutartyje nurodoma, jog V. K. turi tik pasą (asmens tapatybės kortelės neturi), kuris yra pagrindinis ir privalomas asmens dokumentas. Pažymima, jog kaltinamasis dirba UAB „duomenys neskelbtini“ komercijos direktoriumi, pagrindinė įmonės veiklos kryptis yra tarpininkavimas perkant ir parduodant nekilnojamąjį turtą, jam tenka atstovauti įmonei sudarant sandorius su klientais, taip pat santykiuose su valstybės ir savivaldos institucijomis, bankais bei kredito įstaigomis, t. y. atliekant veiksmus valstybinėse įstaigose asmens dokumento neturėjimas apsunkina tarnybinių funkcijų atlikimą. Pažymima, jog byla teisme nagrinėjama daugiau nei pusmetį, nagrinėjimas gali užsitęsti dar ilgą laiką, todėl netikslinga varžyti kaltinamojo V. K. teisių kol nėra priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Teismo manymu, siekiant užtikrinti BPK 119 str., 121 str. nuostatų įgyvendinimą, pakanka V. K. taikyti vieną kardomąją priemonę – užstatą, kurios taikymas sukelia pakankamas garantijas jog V. K. nepažeis jam nustatytų pareigų.

BPK 11 str. įtvirtintas proporcingumo principas be kitų aspektų reikalauja įvertinti asmeniui taikomos procesinės prievartos adekvatumą, t. y. prievartos priemonės ir siekiamo rezultato atitikimą. Kardomąją priemonę tikslinga taikyti tik tuomet, kai pasiekas rezultatas bus pakankamai reikšmingas lyginant jį su žmogaus patiriamais jo teisių suvaržymais. Faktas, jog V. K. iki šiol nesikreipė dėl asmens tapatybės kortelės išdavimo, netiesiogiai liudija, kad, neturėdamas asmens tapatybę patvirtinančio dokumento, jis nepatiria reikšmingų asmens teisių suvaržymų. Prokuroro manymu, šiuo atveju teisingumo interesai ir baudžiamojo proceso sėkmė kuo labiau mažinant riziką, jog kaltinamasis, turėdamas Lietuvos Respublikos piliečio pasą, išvyks ir pasislėps nuo baudžiamojo proceso yra nepalyginamai didesnė vertybė nei kaltinamojo patiriami suvaržymai. Taip pat pabrėžia, kad BPK 122 str. 2 d. nurodanti, į kokias aplinkybes būtina atsižvelgti vertinant asmens slėpimosi tikimybę, yra minimas ir ankstesnis asmens teistumas. Nurodo, kad V. K. įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2005-02-21 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2006-06-09 nuosprendžiais pripažintas kaltu ir nuteistas. Šiuo metu Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje byloje surašytame kaltinamajame akte nurodyta, kad jis sistemingai ir aktyviai, ilgą laiką veikdamas organizuotoje grupėje ir nusikalstamo susivienijimo sudėtyje, darė sunkius nusikaltimus, t. y. šios aplinkybės apibūdina V. K. asmenybę kaip neigiamą, parodo negatyvias šio asmens vertybines orientacijas, įsiteisėjusiais teismo nuosprendžiais konstatuota trukdymas baudžiamajam procesui. Teigia, kad vertinant tikimybę, jog kaltinamasis slėpsis, atsižvelgtina į tai, kad už vieną V. K. inkriminuotų nusikaltimų – nusikalstamą susivienijimą - numatyta išimtinai griežta laisvės atėmimo bausmė.

Skunde atsižvelgdamas į V. K. ankstesnę sistemingą nusikalstamą veiklą, nusikaltimų, kuriais jis kaltinamas, sunkumą, kiekį, pobūdį, trukmę ir intensyvumą, taip pat gresiančią griežtą ir ilgalaikę laisvės atėmimo bausmę, prokuroras daro išvadą, jog vien kardomoji priemonė – užstatas neužtikrina BPK 119 str. numatytų tikslų pasiekimo, todėl yra būtina kaltinamajam ir toliau taikyti kardomąją priemonę – dokumentų paėmimą. Tas faktas, kad V. K. netrukdė baudžiamajam procesui, kviečiamas laiku atvykdavo pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, nevilkino bylos tyrimo, negali būti laikomas pagrindu sprendžiant kardomosios priemonės tikslingumo klausimą. Akcentuoja, jog, vadovaujantis BPK nuostatomis, laikytis paskirtos kardomosios priemonės sąlygų yra kaltinamojo pareiga, o ne teisė ir tinkamas šios pareigos vykdymas jokių papildomų privilegijų nesukuria.

Teismo posėdyje kaltinamojo V. K. gynėjas prašė atmesti prokuroro skundą, o prokuroras prašė jo skundą patenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Prokuroro skundas atmetamas.

Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutartis, kuria kaltinamajam V. K. panaikinta kardomoji priemonė – dokumentų paėmimas yra pagrįsta ir teisėta. Apygardos teismas, panaikindamas V. K. nurodytą kardomąją priemonę, BPK 121 str., 134 str., 139 str. reikalavimų nepažeidė.

Byloje surinktų faktinių duomenų užtenka pagrįstam manymui, kad kaltinamasis V. K. galėjo padaryti jam inkriminuotas kaltinamajame akte nurodytas nusikalstamas veikas. Vadovaujantis BPK 121 str. 2 d., kardomosios priemonės gali būti skiriamos tik tuo atveju, kai yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, jog kaltinamasis padarė nusikalstamą veiką.

Nesutikdamas su apygardos teismo sprendimu panaikinti kaltinamajam kardomąją priemonę, prokuroras skunde akcentuoja, jog ji buvo paskirta prasiplėtus V. K. pareikštų įtarimų apimčiai, nurodant, jog iki tol paskirta kardomoji priemonė (užstatas) nebegali užtikrinti BPK 119 str. numatytų kardomųjų priemonių paskirties, ši situacija liko nepasikeitusi ir šiuo metu, be to, esant analogiškoms faktinėms ir teisinėms aplinkybės kardomosios priemonės – dokumentų paėmimo taikymo V. K. būtinumą nutartimis yra konstatavęs Vilniaus apygardos teismas bei Lietuvos apeliacinis teismas.

Iš bylos medžiagos matyti, jog V. K. 2005-03-01 nutarimu paskirta kardomoji priemonė – užstatas, kurio dydis nustatytas 200000 Lt (t. 36, b. l. 17-18), o 2006-02-28 nutarimu – kardomoji priemonė – dokumentų paėmimas (t. 36, b. l. 203). Atsižvelgiant į BPK 11 str., šios kardomosios priemonės buvo paskirtos kaip tuo metu efektyviausios priemonės, įgyvendinančios kardomųjų priemonių paskirtį. Tačiau baudžiamajame procese yra įtvirtintas kardomosios priemonės panaikinimo ar pakeitimo institutas privalantis užtikrinti, jog kardomoji priemonė bus taikoma tik siekiant BPK 119 str. nurodytų tikslų bei tik egzistuojant prielaidoms ir sąlygoms, reikalingoms kardomosioms priemonėms taikyti. Ta aplinkybė, kad kardomoji priemonė buvo būtina tam tikrame baudžiamojo proceso etape, nereiškia, jog ji bus taikoma viso baudžiamojo proceso metu. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad V. K. paskyrus kardomąją priemonę - dokumentų paėmimą, pastarasis jokių pažeidimų nepadarė, jokių įtarimų, kad jis būtų bandęs pažeisti paskirtos kardomosios priemonės sąlygas, nustatyta nebuvo. Tad apygardos teismas, nagrinėdamas kaltinamojo prašymą dėl kardomosios priemonės – dokumentų paėmimo panaikinimo, privalėjo įvertinti aplinkybes, ar šiuo metu yra būtinybė taikyti šią papildomai paskirtą kardomąją priemonę.

Neginčytina, kad taikant kardomąsias priemones visais atvejais yra suvaržomos žmogaus konstitucinės teisės, tačiau toks sprendimas yra priimamas siekiant visuomenės požiūriu labai svarbių tikslų. Šiuo atveju privalu išspręsti klausimą, ar V. K. patiriami suvaržymai, t. y. tarnybinių funkcijų atlikimo apsunkinimas, yra būtinas norint pasiekti BPK 119 str. numatytų tikslų. Kaltinamajam V. K. , dirbančiam UAB „duomenys neskelbtini“ komercijos direktoriumi, atstovaujančiam įmonei sudarant sandorius atliekant įvairius veiksmus valstybinėse įstaigose, asmens dokumento neturėjimas sudaro sunkumų įgyvendinant jam pavestas tarnybines funkcijas. Taigi šioje vietoje būtina įvertinti, ar norint pasiekti BPK 119 str. numatytų tikslų, yra privalu kaltinamajam taikyti abi kardomąsias priemones, ar šių tikslų galima pasiekti ir viena kardomąja priemone. Pabrėžtina, jog proporcingumo principo laikymasis baudžiamajame procese visuomet yra susijęs su pareiga, priimant kiekvieną sprendimą, susijusį su žmogaus teisių suvaržymu, kruopščiai tikrinti, ar toks suvaržymas nebus per griežtas. Kaip žinia, V. K. yra paskirta kardomoji priemonė – užstatas, kuri turi įgyvendinti šiuos tikslus: užtikrinti, kad kaltinamasis V. K. šaukiamas atvyktų į teismą, nekliudytų byloje nustatyti tiesą bei nedarytų naujų nusikalstamų veikų. Kaltinamasis šių pareigų nevengė ir sąžiningai jas vykdo. Tuo tarpu kardomąja priemone – dokumentų paėmimu buvo siekiama papildomai užtikrinti, kad kaltinamasis V. K. neišvyktų iš Lietuvos Respublikos ir tokiu būdu būtų užtikrintas jo dalyvavimas baudžiamajame procese. Šiuo metu ši papildoma kardomoji priemone sudaro sunkumus atlikti jo darbines funkcijas. Spręsdamas susidariusią situaciją, aukštesnės instancijos teismas pagrįstu laiko apygardos teismo sprendimą panaikinti V. K. taikomą kardomąją priemonę – dokumentų paėmimą. Įvertinus kardomąja priemone – užstatu siekiamus tikslus, taip pat laikantis proporcingumo principo, darytina pagrįsta išvada, jog BPK 119 str. numatytomis kardomosiomis priemonėmis siekiami tikslai yra pilnai įgyvendinami kaltinamajam paskirta kardomąja priemone – užstatu. 2005-03-01 nutarimu V. K. paskyrus 200000 Lt dydžio užstatą, jam buvo išaiškinta pareiga atvykti pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą ar teismą, nekliudyti proceso eigos, nedaryti naujų nusikalstamų veikų. Susipažinęs su šiomis pareigomis, V. K. patvirtino jas savo parašu (t. 36, b. l. 17-18), o vėliau jų sąžiningai laikėsi. Taigi ši kardomoji priemonė laikytina pakankamu garantu užtikrinant BPK 119 str. numatytų tikslų įgyvendinimą, tuo tarpu papildoma kardomoji priemonė – dokumentų paėmimas ir ja sukeliami kaltinamojo teisių suvaržymai nėra būtini siekiant aukščiau nurodytų tikslų. Be to, pažymėtina, kad kaltinamajam, pažeidus kardomąją priemonę – užstatą, jam, kai tam yra pagrindas, kaip kardomoji priemonė gali būti skiriamas suėmimas (BPK 133 str. 5 d.).

Taip pat pažymėtina, jog aplinkybe, kad kaltinamasis nesikreipė dėl asmens tapatybės kortelės išdavimo, negali būti manipuliuojama siekiant pateisinti kardomosios priemonės – dokumentų paėmimo (asmens paso) taikymą t. y. negalima sutikti su prokuroro argumentu, kad minėta aplinkybė liudija, jog kaltinamasis, neturėdamas asmens tapatybę ir pilietybę liudijančio dokumento, nepatiria reikšmingų asmens teisių suvaržymų. Šiuo atveju yra kalbama apie asmens tapatybę ir pilietybę patvirtinantį dokumentą - pasą, sprendžiama, ar jo paėmimas yra būtinas siekiant baudžiamojo proceso įstatymo numatytų tikslų. Šio dokumento paėmimas kaip kardomoji priemonė yra taikoma laikantis kardomųjų priemonių skyrimo reikalavimų, siekiant BPK 119 str. nurodytų tikslų, vadovaujantis proporcingumo principu, o ne dėl to, ar asmuo turi ar neturi kitą asmens dokumentą, t. y. asmens tapatybės kortelę.

Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. birželio 9 d. nuosprendžiu V. K. pagal BK 24 str. 4 d., 228 str. 2 d. paskirtos bausmės vykdymas buvo atidėtas 2 metams, įpareigojant jį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms, t. y. ši aplinkybė dar akivaizdžiau patvirtina kardomosios priemonės – dokumentų paėmimo taikymo netikslingumą.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro skundą atmesti.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.