- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-01-16
- Bylos Nr.
- e2S-32-883/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-12-3-01691-2017-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Irena Stasiūnienė
- Ieškovas
- A. G.
- Atsakovas
- E. R.
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Irena Stasiūnienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės A. G. atskirąjį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų (iki 2018-01-01 – Akmenės rajono apylinkės teismas) 2017 m. lapkričio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-2173-1022/2017 pagal ieškovės A. G. ieškinį atsakovui E. R. dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo jiems priteisimo ir bendravimo tvarkos su vaikais nustatymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė A. G. pateikė teismui ieškinį atsakovui E. R. dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo jiems priteisimo ir bendravimo tvarkos su vaikais nustatymo. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo E. R. nepilnamečių vaikų L. R. bei V. R. išlaikymui kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 100 Eur kiekvienam vaikui nuo ieškinio padavimo dienos iki vaikų pilnametystės; paskirti ieškovę A. G. uzufrukto teise tvarkyti išlaikymą priteistą iš atsakovo; nustatyti nepilnamečių vaikų L. R. ir V. R. nuolatinę gyvenamąją vietą kartu su ieškove A. G.; nustatyti atsakovo bendravimo tvarką su nepilnamečiais vaikais bendru šalių sutarimu; įpareigoti atsakovą pateikti įrodymus apie savo turimą turtą, darbą ir pajamas, o atsakovui to nepadarius, teismui pačiam išreikalauti šiuos duomenis iš atsakovo; priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, jog atsakovas E. R. neskiria išlaikymo savo vaikams L. R. ir V. R..
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Pirmosios instancijos teismas 2017 m. lapkričio 9 d. nutartimi ieškinį atsisakė priimti kaip neteismingą Akmenės rajono apylinkės teismui. Teismas, nustatė, jog iš kartu su ieškiniu pateiktų priedų matyti, jog ieškovės ir šalių nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta yra Nyderlanduose, ieškovė su nepilnamečiais vaikais nuo 2010 m. rugsėjo 10 d. yra įtraukti į Nyderlandų karalystės Bergen op Zoom savivaldybės pagrindinį registrą, ieškovė su nepilnamečiais vaikais nuo 2016 m. rugsėjo 7 d. yra Nyderlandų piliečiai, ieškovė dirba Nyderlanduose, vaikams mokamos vaikų pašalpos iš Nyderlandų valstybinės institucijos. Taip pat ieškovė yra deklaravusi išvykimą į Nyderlandus. Pirmosios instancijos teismas, patikrinęs Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenis nustatė, kad atsakovas E. R. taip pat yra deklaravęs išvykimą į Nyderlandus. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad vertinant byloje esančius duomenis, šalių nepilnamečių vaikų buvimas Nyderlandų Karalystėje nėra laikino pobūdžio, motina su vaikais ten gyvena nuolat, be to, ieškovė ir jos nepilnamečiai vaikai nuo 2016 m. rugsėjo 7 d. yra Nyderlandų piliečiai. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju ieškovės ieškinio dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo ir bendravimo tvarkos su vaikais nustatymo nagrinėjimas yra priskirtinas Nyderlandų Karalystės teismų jurisdikcijai.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Atskiruoju skundu ieškovė A. G. prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų 2017-11-09 nutartį ir priimti ieškinį dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo išlaikymo vaikams priteisimo ir bendravimo tvarkos nustatymo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:Atsakovas E. R. ieškovei nurodė, kad jis grįžo į Lietuvos Respubliką, gavo bedarbio pašalpą, todėl faktiškai gyveno Lietuvoje.Pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti ieškovės pareikštą ieškinį, netinkamai įvertino aplinkybes. Tik neįteikus procesinių dokumentų ir nustačius, kad atsakovo faktinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvoje, teismas galėtų nepriimti ieškinio, tačiau kol kad tokios aplinkybės nebuvo nustatytos, o atsakovo deklaruota gyvenamoji vieta neatitinka realybės.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai
Apeliacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyti priimti ieškovės ieškinį atsakovui dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo jiems priteisimo ir bendravimo tvarkos su vaikais nustatymo kaip neteismingą Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmams, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.Nagrinėjamu atveju ieškovė kreipėsi į teismą dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo jiems priteisimo ir bendravimo tvarkos su vaikais nustatymo. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė ir šalių vaikai yra Nyderlandų Karalystės piliečiai, kurie yra įtraukti į Nyderlandų karalystės Bergen op Zoom savivaldybės pagrindinį registrą, ieškovė dirba Nyderlanduose, šalių vaikams yra mokamos pašalpos iš Nyderlandų valstybinės institucijos, o ieškovė yra deklaravusi išvykimą į Nyderlandus. Pirmosios instancijos teismas LITEKO duomenimis nustatė, jog atsakovas taip pat yra deklaravęs išvykimą į Nyderlandus. Ieškinys grindžiamas tuo, kad atsakovas nebeskiria lėšų vaikų išlaikymui, o ieškovei jos gaunamų pajamų neužtenka, kad jos vaikams būtų užtikrinamos tinkamos sąlygos.Ieškinio priėmimo klausimą sprendęs pirmosios instancijos teismas ieškinį atsisakė priimti, konstatavęs, jog ieškinys yra neteismingas Lietuvos Respublikos teismams. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs skundžiamą teismo nutartį, sutinka su joje priimtomis išvadomis.Ieškovė atskirajame skunde nurodo, kad ginčas, vadovaujantis CPK 29 str. turi būti reiškiamas pagal atsakovo gyvenamąją vietą, šiuo atveju – Lietuvoje, kadangi ieškovės žiniomis atsakovas pastaruoju metu gyvena Lietuvoje. Su tokiu ieškovės argumentu apeliacinės instancijos teismas nesutinka.Teismas užsienio (tarptautinį) elementą turinčioje byloje privalo išspręsti jurisdikcijos klausimą ex officio (CPK 782 str.). Tarptautinį civilinį procesą reglamentuoja nacionalinė teisė, dvišalės ir daugiašalės sutartys. Jeigu yra galiojanti Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis, kurioje išspręsti teismingumo klausimai, turi būti taikomos tarptautinės sutarties nuostatos, o ne teismingumo taisyklės, nustatytos vidaus teisėje (CPK 780 str.). Taigi bylą nagrinėjantis teismas turi nustatyti, koks teisės aktas (Lietuvos vidaus teisė, tarptautinė dvišalė sutartis, tarptautinė daugiašalė sutartis, Europos Sąjungos teisės aktai) reglamentuoja nagrinėjamos bylos teismingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2011). Šioje byloje pirmosios instancijos teismas bylos teismingumo klausimą išsprendė vadovaudamasis Europos Sąjungos teisės aktu – 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos Reglamentu (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinantis Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (toliau – Reglamentas), dar vadinamame reglamentu „Briuselis IIa“.Teismas vertina, kad Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmai pagrįstai nurodė, jog išlaikymo bylose, turinčiose tarptautinį elementą, taikytinas 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje (dar vadinamas ,,Briuselis III”). Reglamento (EB) Nr. 4/2009 1 straipsnyje nustatyta, kad šis Reglamentas taikomas išlaikymo prievolėms, atsirandančioms iš šeimos santykių, tėvystės ar motinystės, santuokos ar giminystės. Reglamento preambulėje (11 p.) taip pat nurodyta, kad šio Reglamento taikymo sritis turėtų apimti visas išlaikymo prievoles, kylančias iš šeimos santykių, tėvystės ar motinystės, santuokos ar giminystės, kad visiems išlaikymo kreditoriams būtų užtikrintos vienodos sąlygos. Šiame reglamente terminas „išlaikymo prievolės“ turėtų būti aiškinamas autonomiškai. Reglamento (EB) Nr. 4/2009 3 straipsnyje įtvirtinta, kad jurisdikciją nagrinėti su išlaikymo prievolėmis susijusias bylas valstybėse narėse turi: a) tos vietos, kurioje yra atsakovo įprastinė gyvenamoji vieta, teismas; arba b) tos vietos, kurioje yra kreditoriaus įprastinė gyvenamoji vieta, teismas; arba c) teismas, kuris pagal teismo valstybės teisę turi jurisdikciją nagrinėti su asmenų statusu susijusias bylas, jei kartu keliamas reikalavimas dėl išlaikymo, išskyrus atvejus, kai ši jurisdikcija grindžiama vien tik vienos iš šalių pilietybe; arba d) teismas, kuris pagal teismo valstybės teisę turi jurisdikciją nagrinėti su tėvų pareigomis susijusias bylas, jei kartu keliamas reikalavimas dėl išlaikymo, išskyrus atvejus, kai ši jurisdikcija grindžiama vien tik vienos iš šalių pilietybe. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs reiškiamų reikalavimų pobūdį (dėl gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos nustatymo ir išlaikymo priteisimo) ir atsižvelgdamas į aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą (d punktą), daro išvadą, kad esant reikalavimui dėl išlaikymo priteisimo ir esant kitam reikalavimui, susijusiam su tėvų pareigomis (šiuo atveju dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo), byla teisminga tam valstybės narės teismui, kuris pagal jurisdikciją turi teisę nagrinėti su tėvų pareigomis susijusį reikalavimą. Tokiu būdu Reglamentas ,,Briuselis III“ jurisdikcijos taikymo klausimą ieškiniui, kuris susijęs ne vien tik su išlaikymo priteisimu, nukreipia atgal į ,,Briuselis IIa“ 2 skirsnio 8 straipsnį, reglamentuojantį, kad valstybės teismai turi jurisdikciją bylose, susijusiose su tėvų pareigomis vaikui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta tuo metu, kai byla patenka jų žinion, yra toje valstybėje narėje. Taigi, nurodyta tarptautinė teisinė nuostata įtvirtina bendrąją jurisdikcijos nustatymo taisyklę – pagal vaiko nuolatinę (įprastinę) gyvenamąją vietą, kas reiškia, kad šioje byloje nustačius vaiko (ų) gyvenamosios vietos aspektą, bus nustatytas nagrinėjamos civilinės bylos teismingumas.Apeliacinės instancijos teismo vertinimu pirmosios instancijos teismas teisingai taikė procesinės teisės normas ir padarė pagrįstą išvadą, kad tarptautinė teisinė nuostata įtvirtina bendrąją jurisdikcijos nustatymo taisyklę – pagal vaikų nuolatinę (įprastinę) gyvenamąją vietą. Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų matyti, kad šalių vaikai L. R. ir V. R. kartu su ieškove yra įtraukti į Nyderlandų Karalystės Bergen op Zoom savivaldybės pagrindinį registrą, ieškovė su nepilnamečiais vaikais nuo 2016 m. rugsėjo 7 d. yra Nyderlandų Karalystės piliečiai. Minėtus faktus patvirtina ir pačios ieškovės į bylą pateikti Nyderlandų Karalystės institucijų duomenys. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Nyderlandų Karalystė yra laikytina nuolatine ieškovės ir jos vaikų gyvenamąja vieta.Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmai pagrįstai vadovavosi Reglamentu (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo ir nustatė, kad civilinė byla yra teisminga Nyderlandų Karalystės teismų jurisdikcijai, ir tai konstatavęs pagrįstai atsisakė priimti ieškovės A. G. ieškinį dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo jiems priteisimo ir bendravimo tvarkos su vaikais nustatymo kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog naikinti ar keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų 2017 m. lapkričio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.