Kauno apygardos teismo nutartis

Teisėjas Bronius Varsackis Baudžiamoji byla Nr. 1A-821-594/2015

Pranešėjas Albinas Antanaitis Proceso Nr. 1-26-1-00781-2014-3 Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.7.; 2.4.9.

2015 m. spalio 23 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Albino Antanaičio, teisėjų Rimo Švirino, Viktoro Preikšo, sekretoriaujant Mariui Žukauskui, dalyvaujant prokurorei R. O., nuteistajam S. B., jo gynėjai advokatei R. K., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. B. (toliau – S. B.) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. liepos 16 d. nuosprendžio, kuriuo S. B. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 str. 1 d. ir 178 str. 2 d. bei nuteistas:

pagal BK 178 str. 1 d. 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme;pagal BK 178 str. 2 d. 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., šiuo nuosprendžiu S. B. paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, paskiriant jam galutinę subendrintą 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 64¹ str., S. B. paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu, paskiriant S. B. galutinę sumažintą 1 (vienerių) metų 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 str., į šiuo nuosprendžiu S. B. paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas laikinajame sulaikyme bei suėmime nuo 2015 m. sausio 29 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos. Kardomoji priemonė – suėmimas, palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Civilinės ieškovės A. S. civilinis ieškinys tenkintas visiškai, iš S. B. jos naudai priteisiant 1161,34 (vieną tūkstantį šimtą šešiasdešimt vieną eurą 34 centus) turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Be to, jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 178 str. 2 d. už tai, kad laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 27 d., 20.00 val. iki 2014 m. birželio 28 d., 10.00 val., įsibrovęs į neužrakintą, tačiau uždarytą garažą, esantį privačioje valdoje, adresu (duomenys neskelbtini), iš jo pagrobė svetimą, nukentėjusiajai J. C. M. G. priklausantį, 1840 litų (532,90 eurų) vertės turtą, 2 (du) moteriškus dviračius: „Panther Jackey 26“ (rėmo Nr. BJF 1002000488), 740 litų (214,31 eurų) vertės, ir „Panther 50 Phy Delux“ (rėmo Nr. BJF 1110021297), 1100 litų (318,58 eurų) vertės.

Nuteistojo teigimu, savo kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų įvykdymo jis pripažino visiškai, sutiko su pirmosios instancijos teismo pasiūlytu pagreitintu bylos nagrinėjimo procesu, neprieštaravo vienos iš nukentėjusiųjų – A. S. pareikštam civiliniam ieškiniui. Šiuo metu jau beveik pusę metų yra laikomas Kauno tardymo izoliatoriuje sunkiomis sąlygomis. Esant šioms aplinkybėms, mano, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės vykdymo, t. y. taikant jam BK 75 str. įtvirtintą bausmės vykdymo atidėjimo institutą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d.). Apeliaciniu nuteistojo skundu nėra ginčijama jo kaltė ir nusikalstamų veikų kvalifikavimas, todėl šie klausimai išsamiau nevertinami. Nuteistasis nesutinka tik su jam paskirta bausme, prašydamas ją sušvelninti bei taikyti BK 75 str., tačiau įvertinus skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės rūšį ir dydį, tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą pagrindo nėra.

Teisėjų kolegija pažymi, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Teismas remiantis baudžiamuoju įstatymu skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Tinkamai įvertinti kaltininko asmenybę, jo vaidmenį nusikalstamos veikos padaryme, yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Baudžiamosios teisės teorijoje nurodoma, kad vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir parinkdamas bausmės rūšį bei dydį teismas turi kreipti ypač daug dėmesio į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys. Vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti paskirta bausmė, kuri būtų proporcinga padarytai veikai ir kaltininko asmenybei.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, skirdamas S. B. bausmę atsižvelgė į nusikalstamos veikos pobūdį (padaryti du tyčiniai nesunkūs nusikaltimai), kaltės formą (abu nusikaltimai padaryti veikiant tiesiogine tyčia), nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus (abu nusikaltimai padaryti siekiant savanaudiškų tikslų), nusikalstamų veikų stadiją (abi nusikalstamos veikos baigtos), taip pat ir į kaltinamojo asmenybę - S. B. teistas (II tomas, 19 - 35 b. l.), administracine tvarka baustas (II tomas, 36 - 37 b. l.). Atsižvelgė į tai, kad kaltinamasis prisipažino ir gailisi, todėl jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pagrįstai pripažino tai, jog jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 59 str. 1 d. 2 p.), tuo tarpu sunkinančių aplinkybių nenustatė. Įvertinęs tai, jog S. B. teisiamas jau trečią kartą, padarė pagrįstą išvadą, kad jis linkęs pažeisti įstatymus ir daryti nusikaltimas veikas. Kadangi naują tyčinį nusikaltimą S. B. padarė turėdamas neišnykusį ir įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintą teistumą, teisingai vadovavosi Respublikos baudžiamojo kodekso 27 str. 1 d. nuostata, vertindamas jį kaip recidyvistą ir visumos šių aplinkybių pagrindu, jam kaip teisiamam jau ne pirmą kartą, skyrė laisvės atėmimo bausmę. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo išvadomis, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl bausmės skyrimo nuteistajam. Kaip jau buvo minėta, nuteistasis nusikalstamas veikas, padarė jau būdamas anksčiau teistas, todėl teismas, atsižvelgęs ir į aukščiau paminėtas, nuteistąjį charakterizuojančias aplinkybes, pagrįstai skyrė griežčiausias sankcijoje numatytas bausmes – laisvės atėmimą.

BK 178 str. 1 d. numato laisvės atėmimo iki trejų metų, o to paties straipsnio 2 d. - laisvės atėmimo iki šešerių metų bausmes. Kaip matyti iš bausmių, paskirtų už nuteistojo padarytas nusikalstamas veikas, paskirtos bausmės yra ženkliai mažesnės už sankcijos vidurkį. Teismas, bendrindamas paskirtas bausmes, parinko nuteistajam palankesnį bausmių bendrinimo būdą – bausmes subendrino tik iš dalies sudėdamas ir galutinę subendrintą bausmę paskyrė tik 2 metus terminuoto laisvės atėmimo, t.y. bausmę, kuri net subendrinta yra mažesnė nei BK 178 str. 2 d. numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Be to, įvertinęs tai, jog byla buvo baigta atliekant sutrumpintą įrodymų tyrimą, paskirtą bausmę, vadovaudamasis BK 64¹ str. nuostatomis sumažino vienu trečdaliu, ir paskyrė galutinę sumažintą bausmę – 1 metus 4 mėnesius laisvės atėmimo.

Paminėtos aplinkybės leidžia teigti, kad apylinkės teismas atsižvelgė ir tinkamai įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes – apibūdinančias tiek nuteistojo asmenybę, tiek padarytų nusikaltimų pavojingumą, todėl apeliacinės instancijos teismas, neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo išvada, dėl nuteistajam skirtinos bausmės rūšies ir jos dydžio.

Pagal BK 75 straipsnį asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Pažymėtina, jog taikyti bausmės vykdymo atidėjimą ar ne yra teismo teisė, o ne pareiga. Be to, bausmės vykdymas gali būti atidėtas tik tada, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Vadovaujantis teismų praktika, sprendžiant, ar bausmės vykdymas gali būti atidėtas, vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta veika, ir su nuteistojo asmenybe: nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo. Sprendžiant klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, turi būti įvertinta, ar atidėjus bausmės vykdymą asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veiksmų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos baudžiamajam įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų ir pan., kad iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu - paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet bendrąją prevenciją (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-549/2007).

Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmos instancijos teismo motyvais, kad S. B. taikyti bausmės vykdymo atidėjimą pagrindo nėra, nes nėra jokio pagrindo padaryti išvadą, kad S. B. nedarys naujų nusikalstamų veikų ir bausmės tikslai dar gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo - jis yra ne vieną kartą baustas administracinėmis nuobaudomis (tame tarpe ir pagal ATPK 50 str.), teistas. Priešingai, dėl pernelyg švelnaus baudžiamumo, bausmės vykdymo atidėjimo taikymas gali būti tik paskata ir toliau daryti nusikalstamas veikas. Manytina, jog nuteistojo neizoliuojant nuo visuomenės bei be pataisos įstaigos darbuotojų pagalbos jo elgesys nebus keičiamas. Šiame kontekste pažymėtina, kad bausmės atlikimo sąlygos (tai akcentuojama skunde) nėra apeliacijos objektu ir nesudaro jokio pagrindo BK 75 str. nuostatų taikymui.

Įvertinus aukščiau paminėtas nuteistojo asmenybę apibūdinančias aplinkybes, veikų pavojingumą, ankstesnius teistumus, bausmių dydžius paskirtus už kiekvieną nusikalstamą veiką, bausmių subendrinimo būdą ir galutinę subendrintą bausmę, paskirtos bausmės vertinti kaip aiškiai per griežtos nėra pagrindo – paskirtoji bausmė tikrai nėra per griežta ir neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 str. ir 54 str.). Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, turinčios reikšmės individualizuojant bausmę buvo tinkamai išnagrinėtos ir įvertintos pirmosios instancijos teisme. Išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų pobūdžiu ar nuteistojo asmenybe, šioje byloje nenustatyta, todėl dar labiau švelninti bausmę ar kitaip lengvinti nuteistojo teisinę padėtį nėra jokio juridinio pagrindo, juolab kad apeliantas ne pirmą kartą pažeidžia įstatymus, nepaiso visuomenės elgesio bei bendrabūvio taisyklių, iš savo klaidų nesimoko, nesistengia keisti savo elgesio.

Teisėjų kolegija nenustatė, kad byloje ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu būtų padaryti esminiai BPK pažeidimai, kuriais būtų suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistojo teisės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą. Kaip jau minėta, apylinkės teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė pagrįstą bei teisėtą apkaltinamąjį nuosprendį, kuriame išvadas dėl nuteistojo kaltės, bausmės rūšies, jos dydžio pagrindė bylos duomenimis ir tinkamai jas motyvavo, todėl nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Byloje gauta Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos S. B. sudaro 23,16 Eur.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra privalomas (BPK 322 str. 1 d.) ir tai reiškia, kad nuteistųjų galimybės atsisakyti gynėjo yra ribotos. Nors nuteistajam ir nėra apribota teisė savo iniciatyva pasirinkti gynėją, tačiau būtina pažymėti, kad BPK 51 str. 3 d. numato pareigą, jog tokiu atveju kai gynėjo nėra pasikvietęs pats nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu nėra pakvietę kiti asmenys, ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar teismas privalo išaiškinti įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam, kad paskirtos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgiant į įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo turtinę padėtį, išskyrus šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, gali būti išieškotos į valstybės biudžetą šio Kodekso nustatyta tvarka. Taigi įstatyme įtvirtinta, kad tokios išlaidos gali būti išieškotos atsižvelgiant į turtinę padėtį, išskyrus nurodytas išimtis, be to, apie tai nuteistajam turi būti išaiškinta iš anksto. BPK 106 str. 2 d. numatyta, kad teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Iš esmės analogiška nuostata įtvirtinta ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 21 str. 6 d., kurioje be kita ko pasisakyta, kad grąžintinų antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydis nustatomas atsižvelgiant į šio įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 12 straipsnio 3 ir 5 punktus ir 14 straipsnio 5 dalį. Pažymėtina, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 3 d. c p. numatyta, kad „Kiekvienas kaltinamas nusikaltimo padarymu asmuo turi mažiausiai šias teises: gintis pats arba padedamas savo paties pasirinkto gynėjo arba, jei neturi pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti ir, kai tai reikalinga teisingumo interesams, nemokamai gauti advokato pagalbą“, todėl įvertinus visumą išdėstytų įstatyminių nuostatų, atsižvelgiant į tai, kad pagal bylos medžiagą nuteistasis galimai atitinka reikalavimus dėl turtinės padėties, kuriai esant teisinė pagalba galėtų būti teikiama nemokamai, išlaidos advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme nepriteistinos (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo S. B. apeliacinį skundą atmesti.

Nepriteisti iš nuteistojo S. B. antrinės teisinės pagalbos tarnybos išlaidų apeliacinės instancijos teisme.