- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-10-21
- Bylos Nr.
- eI2-14921-931/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04712-2024-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jūratė Bliznikaitė-Povilanskienė, Fausta Vitkienė, Agnė Stankevičienė
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Bliznikaitės-Povilanskienės,, Agnės Stankevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Faustos Vitkienės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal S. K. (S. K.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Pareiškėja S. K. patikslintu skundu prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą Nr. 24S188869, kuriuo panaikintas S. K. išduotas nuolatinis leidimas gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2025 m. lapkričio 7 d. ir atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
Pareiškėja skunde nurodo, kad 2023 m. rugpjūčio 1 d. ketindama dirbti uždarojoje akcinėje bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, Bendrovė) pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas, UTPĮ) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. 2023 m. lapkričio 29 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą išduoti leidimą laikinai gyventi galiojantį 2023 m. gruodžio 1 d. iki 2025 m. lapkričio 7 d.
Pareiškėja pabrėžia, kad Bendrovė nutraukė darbo sutartį su pareiškėja jos neįspėdama.
Šalies argumentai
Pareiškėja nurodo, kad ginčijamas sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies reikalavimams. Atsakovas, priimdamas Sprendimą, jokių juridinių faktų viseto dėl pareiškėjos nenustatė, priešingai, sprendimą priėmė remdamasis aplinkybėmis, kurios nuo pareiškėjos nepriklauso, nes sprendime nurodyti faktai ir duomenys, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo nuostatas, gali būti laikomi užsieniečių įdarbinimo ir informavimo apie įdarbintus laikinai dirbti į Lietuvos Respubliką užsieniečius tvarkos pažeidimais, kuriais laikomi darbdavio, įdarbinusio trečiosios šalies pilietį, veiksmai ir atsakomybė už juos taikoma darbdaviui, įdarbinusiam trečiosios šalies pilietį.
Pareiškėja pabrėžia, kad nelegalaus darbo ir jo apraiškų kontrolė ir prevencija yra Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau -ir VDI) prioritetinė veiklos sritis, tuo tikslu VDI aktyviai vykdo rizikingų ūkio subjektų tikslinius tikrinimus siekiant išsiaiškinti nelegalaus darbo faktus. Pareiškėjos atžvilgiu priimtas atsakovo sprendimas nepagrįstai perkelia atsakomybę ir pareigą pareiškėjai žinoti darbdavio, įdarbinusio trečiosios šalies pilietį, teisei priešingos veikos (veiksmų ar neveikimo) ribas ir už ją atsakyti, nors, minėta, nelegalaus darbo ir jo apraiškų kontrolė ir prevencija teisiniu reguliavimu išimtinai yra priskirta atitinkamų valstybės institucijų kompetencijai, o atsakomybė už nelegalų darbą nustatyta darbdaviams.
Pareiškėja nuo 2024 m. birželio 3 d. vykdo individualią veiklą ir yra gavusi (duomenys neskelbtini) Eur pajamų. Tai paneigia atsakovo teiginius dėl nepakankamo pareiškėjos pragyvenimo šaltinio Lietuvoje. Be to, pareiškėja turėjo ir savo asmeninių lėšų pragyvenimui savo banko sąskaitoje.
Pareiškėja pabrėžia, kad UTPĮ 35 straipsnio 1 dalis taikoma atsisakant išduoti leidimą gyventi, o ne po to kai jis jau išduotas.
Šalies argumentai
Atsakovas Migracijos departamentas su skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą nurodė, kad Migracijos departamentas vykdydamas užsieniečių kontrolę Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinėje sistemoje patikrino duomenis apie pareiškėjos įsidarbinimą ir nustatė, kad pareiškėja UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsidarbino 2024 m. kovo 7 d., 2024 m. liepos 8 d. pareiškėjos darbo santykiai su Bendrove nutrūko, per visą įdarbinimo laikotarpį (duomenys neskelbtini) Eur darbo užmokestis nurodytas tarpininkavimo rašte pareiškėjui nebuvo mokamas.
Atsakovas pabrėžia, kad pagal Įstatymo 62 straipsnio 4 dalį užsienietis, kuriam išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi šio Įstatymo 44 straipsnyje nustatytu pagrindu, gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas, išskyrus šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nurodytus atvejus.
Atsakovas pažymi, kad Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo lakinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panašaus pobūdžio bylose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2019 m. sausio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2050-662/2019.
Motyvuojamoji dalis
Žemesnės instancijos teismas
Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Pareiškėja, pasikeitus aplinkybėms lėmusioms leidimo laikinai gyventi išdavimą (UAB „(duomenys neskelbtini)“ pareiškėjai nemokant (duomenys neskelbtini) Eur mėnesinio atlyginimo/minimalios mėnesinės algos) dėl naujo leidimo laikinai gyventi nesikreipė, todėl pareiškėja nevykdė Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje numatytos pareigos, kas patvirtina, kad pareiškėja buvo nesąžininga. Migracijos departamentas neturėjo diskrecijos teisės ginčijamo sprendimo nepriimti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsiliepimo į skundą nepateikė.
Teismas konstatuoja:
Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo Nr. 24S188869, kuriuo pareiškėjai S. K. panaikintas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sprendimas), teisėtumo ir pagrįstumo.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėja S. K. yra (duomenys neskelbtini) pilietė.
Pareiškėja Migracijos departamentui pateikė 2023 m. liepos 30 d. prašymą Nr. (duomenys neskelbtini) išduoti leidimą laikinai gyventi (toliau – ir Prašymas) tuo pagrindu, kad ketina dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) (Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
Prašyme, be kita ko, nurodė, kad jos pragyvenimo šaltinis bus darbo užmokestis, kurio dydis nurodytas – (duomenys neskelbtini) Eur.
Pareiškėja taip pat pateikė UAB „(duomenys neskelbtini)“, j. a. k. (duomenys neskelbtini), tarpininkavimo raštą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo / keitimo Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Tarpininkavimo raštas).
Tarpininkavimo rašte, be kita ko, nurodoma, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsipareigoja įdarbinti užsienietį (pareiškėją) pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui (duomenys neskelbtini), ekonominės veiklos rūšies sritis, pagal Profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą, pagal kurią užsienietį ketinantis įdarbinti (įdarbinęs) darbdavys vykdo veiklą – (duomenys neskelbtini). Bendrovė įsipareigojo darbo sutarties laikotarpiu mokėti pareiškėjai (duomenys neskelbtini) Eur mėnesinį darbo užmokestį.
Migracijos departamentas 2023 m. gruodžio 1 d. išdavė pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), kuris galiojo iki 2025 m. lapkričio 7 d.
2024 m. liepos 19 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateikė pranešimą Nr. 2407-PRNŠ-4041 apie tai, kad darbo sutartis su užsieniečiu nutraukta.
2024 m. rugpjūčio 14 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) informacinėje sistemos duomenimis už laikotarpį nuo 2024 m. kovo 7 d. iki 2024 m. kovo 31 d. pareiškėjai išmokėtas 92,40 Eur, kitų duomenų nuo 2023 m. gruodžio 1 d. apie pareiškėjos draudėjų išmokas nėra. Nuo 2024 m. birželio 3 d. pareiškėja vykdo individualią veiklą.
Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 6 punktais, 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais, 2024 m. rugpjūčio 14 d. priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), galiojusį iki 2025 m. lapkričio 7 d., nes: duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, nutraukta darbo sutartis su asmeniu.
Pareiškėja, nesutikdama su minėtu Migracijos departamento Sprendimu, kreipėsi į teismą.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad tiek skundžiamame Sprendime, tiek skunde, tiek atsiliepime į skundą nurodyta UAB „(duomenys neskelbtini)“. Teismas tai vertina kaip rašymo apsirikimą, kadangi remiantis į bylą pateiktais įrodymais nustatyta, jog tarpininkavimo raštą išdavė ir darbo sutartis buvo sudaryta su UAB „(duomenys neskelbtini)“, j. a. k. (duomenys neskelbtini).
Įstatymo 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindus. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai.
Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą užsieniečiui laikinai gyventi atsisakoma, jei duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai (2 punktas); neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (5 punktas). Teismas nagrinėjamu atveju atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjos skundo argumentus, kad minėta nuostata taikoma tik sprendžiant dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo.
Įstatymo 50 straipsnio 6 punktas numato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, kai nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu <...>.
Kaip matyti iš nurodyto teisinio reguliavimo, pareiškėjai tenka pareiga laikytis įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi.
Pažymėtina, kad Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo lakinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Tokios pozicijos laikosi ir LVAT, kuris 2019 m. sausio 10 d. nutartyje, administracinėje byloje Nr. eA-2050-662/2019, konstatavo, jog pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti įstatyme numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui ir / ar pakeitimui, ir tokį įrodinėjimo naštos paskirstymą nėra pagrindo vertinti kaip tariamą atsakovo, viešojo administravimo subjekto perdėtą pranašumą ginčo teisiniuose santykiuose.
Pagal Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329, (toliau – Aprašas) 130 punktą, paaiškėjus bent vienam iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose arba 106 straipsnyje nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo vieno iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose arba 106 straipsnyje nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų paaiškėjimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi, išskyrus atvejus, kai jis turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu Įstatyme nustatytu pagrindu) arba sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi.
Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, j. a. k. (duomenys neskelbtini), kuri tarpininkavimo raštu buvo įsipareigojusi įdarbinti pareiškėją ne trumpesniam kaip 6 mėnesių laikotarpiui, ir šio rašto pagrindu pareiškėjai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), 2024 m. liepos 8 d. nutraukė darbo sutartį su užsieniete ir apie tai informavo Migracijos departamentą. Migracijos departamentas VSDFV informacinėje sistemoje atlikęs duomenų apie pareiškėją patikrinimą nustatė, kad pareiškėja Bendrovėje nedirba.
Teisėjų kolegijos vertinimu, nustačius, kad darbo sutartis su UAB „(duomenys neskelbtini)“ nutraukta buvo pagrindas pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktą panaikinti pareiškėjos leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini).
Migracijos departamentas remdamasis VSDFV informacinėje sistemos duomenimis nustatė, kad per visą turimo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpį (tai yra nuo 2023 m. gruodžio 7 d., kai buvo pareiškėjai įteiktas leidimas laikinai gyventi, iki ginčijamo Sprendimo priėmimo) pareiškėjai nė karto nebuvo išmokėtas Prašyme ir Tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – (duomenys neskelbtini) Eur. Laikotarpiu nuo 2024 m. kovo 7 d. iki 2024 m. kovo 31 d. pareiškėjai buvo išmokėtas 92,40 Eur dydžio darbo užmokestis, kitų duomenų apie draudėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ išmokas pareiškėjai minėtu laikotarpiu nėra.
Aprašo 8.3 papunktis nustato, kad užsieniečio turimas pragyvenimo lėšų dydis vertinamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytą pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydį, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi. Užsieniečio turimų pragyvenimo lėšų turi pakakti visam prašomo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui, o jeigu leidimas išduodamas ar keičiamas ilgesniam nei vieneri metai terminui – bent vieneriems metams.
Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3 papunktį pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi – 1 minimali mėnesinė alga (toliau – ir MMA).
Nagrinėjamu atveju, ginčo laikotarpiu nuo 2023 m. gruodžio 7 d. iki ginčijamo Sprendimo priėmimo (2024 m. rugpjūčio 14 d.) nustatytas pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi – viena MMA (Įsakymo 1.3 papunktis). Nuo 2023 m. sausio 1 d. MMA – (duomenys neskelbtini) Eur (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. spalio 7 d. nutarimas Nr. 1014 „Dėl 2023 metais taikomo minimaliojo darbo užmokesčio“), o nuo 2024 m. sausio 1 d. MMA – 924 Eur (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2023 m. birželio 28 d. nutarimas Nr. 516 „Dėl 2024 metais taikomo minimaliojo darbo užmokesčio“).
Kaip matyti iš bylos, pareiškėjai laikotarpiu nuo 2024 m. kovo 7 d. iki 2024 m. kovo 31 d. buvo išmokėtas tik 92,40 Eur dydžio darbo užmokestis, o kitu laikotarpiu darbo užmokestis iš viso nebuvo mokamas ir tai neatitinka Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyto reikalavimo, t. y. pareiškėja neturėjo pakankamai lėšų ir (ar) negavo reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Ir tai taip pat buvo pagrindas panaikinti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 35 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu. Pareiškėja skunde nurodo, jog turi lėšų savo asmeninėje banko sąskaitoje, tačiau jų nedeklaravo.
Pareiškėja iš esmės neneigia, kad jai nebuvo mokėtas Prašyme ir Tarpininkavimo rašte nurodytas mėnesinis darbo užmokestis – (duomenys neskelbtini) Eur, taip pat, kad darbo sutartis su Bendrove buvo nutraukta. Tačiau pareiškėja dėl to kaltina darbdavį, kuris nutraukė darbo sutartį apie tai neįformavęs pareiškėjos.
Teisėjų kolegija pažymi, kad šie pareiškėjos nurodyti argumentai iš esmės yra teisiškai nereikšmingi. Nagrinėjamu atveju tarp pareiškėjos ir jos darbdavio susiklostę santykiai nėra reikšmingi, teisėjų kolegija jų nevertina. Svarbu pats faktas, kuris šioje byloje yra neginčijamai nustatytas, kad darbo sutartis su Bendrove, išdavusią tarpininkavimo raštą, buvo nutraukta ir tai, kad jai nebuvo mokamas tarpininkavimo rašte nurodytas darbo užmokestis.
Pareiškėja taip pat nurodo, kad nuo 2024 m. birželio mėnesio vykdo individualią veiklą. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Įstatymo 40 straipsnio 5 dalį užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi, tačiau apie pasikeitusias aplinkybes pareiškėja Migracijos departamento neinformavo, prašymo išduoti naują leidimą laikinai gyventi Lietuvoje nėra pateikusi.
Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su Migracijos departamento išvada, kad pareiškėja, gavusi leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalėjo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Tačiau pareiškėja šių sąlygų neatitiko.
Tačiau teismas nagrinėjamu atveju nesutinka dėl Sprendime nustatyto Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyto teisinio pagrindo panaikinti leidimą laikinai gyventi, kuris sudaro prielaidas Migracijos departamentui ateityje atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, jog yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (Aprašo 80.3 p., Įstatymo 35 str. 1 d. 12 p.), taip pat prielaidas nustatyti 3 metų draudimo atvykti laikotarpį pagal Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, keista 2018 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 3K-128 14 punktą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Sprendime iš esmės nėra jokių motyvų, pagrindžiančių užsieniečiui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindą – Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą.
Teismas atkreipia dėmesį, kad situacija, kai užsienietis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, yra reglamentuota Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte ir yra savarankiškas pagrindas panaikinti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Kai su užsieniečiu nutraukiama darbo sutartis, leidimas laikinai gyventi naikinamas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu. Migracijos departamentas šias aplinkybes įvertino, ir šiais pagrindais naikino leidimą laikinai gyventi.
Byloje nėra ginčo, kad pareiškėja ketino dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“, kad Bendrovė buvo išdavusi tarpininkavimo raštą ir įsipareigojusi mokėti būtent (duomenys neskelbtini) Eur darbo užmokestį. Tai, kad darbo užmokestis sudarius sutartį nebuvo mokamas ir darbo sutartis vėliau su užsieniečiu buvo nutraukta, nenustačius kitų aplinkybių, nėra pagrindas daryti išvadą, kad pareiškėja kreipdamasis dėl leidimo gyventi išdavimo nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis. Byloje Migracijos departamentas nenustatė aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad pareiškėja teikdama prašymą neketino dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“.
Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra jokių duomenų, tokių aplinkybių nenurodė ir atsakovas atsiliepime į skundą, kurių pagrindu galima būtų daryti išvadą, kad duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokios praktikos laikosi ir LVAT 2024 m. gegužės 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1586-624/2024.
Atsižvelgiant į tai, Sprendimo dalis dėl pareiškėjai išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintu pagrindu panaikinama.
Proceso šalys procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytų išvadų, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisakys. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą, priimtą Van de Hurk prieš Olandiją byloje; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą, priimtą Helle prieš Suomiją byloje; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad ginčijamas sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjai teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo.
ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis nustato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.
Kadangi teismo procesinis sprendimas yra iš dalies palankus pareiškėjai, ji įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.). Bylos medžiagoje esantys dokumentai patvirtina, kad pareiškėja sumokėjo 22,50 Eur žyminį mokestį už skundą. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais bei atsižvelgdama į patenkintų skundo reikalavimų apimtį, sprendžia, kad pareiškėjai priteistina 7 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjos S. K. (S. K.) skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo Nr. 24S188869 dalį, kurioje nuspręsta panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintu pagrindu.
Kitoje dalyje Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą Nr. 24S188869 palikti nepakeistą.
Pareiškėjos S. K. (S. K.) prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą tenkinti iš dalies ir priteisti pareiškėjai iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 7 Eur (septynis eurus) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.