Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2009-12-31 · Administracinė byla Nr. P-556-276-09

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-12-31
Bylos Nr.
P-556-276-09
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Antanas Ablingis, Arūnas Sutkevičius (pran.)
Pareiškėjas
Pfizer Luxembourg SARL”
Atsakovas
Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Trečiasis asmuo
Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
Kategorijos
  • 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P556-276/2009Procesinio sprendimo kategorija 80.11 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2009 m. gruodžio 31 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo ,,Pfizer Luxembourg SARL” filialo Lietuvoje prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A438-614/2009 pagal pareiškėjo ,,Pfizer Luxembourg SARL” filialo Lietuvoje skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM) 2007 m. liepos 31 d. patikrinimo aktu Nr. 28-07-10-05 pareiškėjui apskaičiavo 96 929,03 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) ir 165 640 Lt pelno mokesčio. VMI prie FM, išnagrinėjusi minėtą patikrinimo aktą ir pareiškėjo pateiktas pastabas, 2007 m. spalio 1 d. sprendimu Nr. 69-239 patvirtino VMI prie FM Patikrinimo aktą ir nurodė pareiškėjui sumokėti į biudžetą 96 929, 03 Lt PVM ir 165 640 Lt pelno mokesčio, ir skyrė 9 693 Lt PVM baudą ir 16 564 Lt pelno mokesčio baudą. Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija) 2007 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. S-245 (7-239/2007) panaikino VMI prie FM sprendimą.

Šalies argumentai

Atsakovas VMI prie FM 2008 m. sausio 11 d. kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos 2007 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. S-245 (7-239/2007) ir palikti galioti VMI prie FM 2007 m. spalio 1 d. sprendimą Nr. 69-239.

Atsiliepimas

Atsakovas paaiškino, kad patikrinimo metu nustatyta, jog 2005-2006 m. viešoji įstaiga ,,Pirmoji kava” teikė pareiškėjui konferencijų ir seminarų organizavimo paslaugas. Nurodė, kad pareiškėjas iš viso pirko minėtų paslaugų už 165 527,76 Lt. Minėtas paslaugas pareiškėjas perpardavė kaip reklamą Pfizer grupės įmonei ,,Pfizer GmbH”. Taip pat atsakovas nurodė, kad pareiškėjas iš UAB ,,MIA” ir UAB ,,Euro RSCG MIA” įsigijo konferencijų ir seminarų organizavimo bei maitinimo konferencijų ir seminarų metu paslaugų, kurias taip pat perpardavė kaip reklamą minėtai įmonei. Pažymėjo, kad vadovaujantis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) nuostatomis, Lietuvoje faktiškai atliktos mokymų, pramogų ir pramoginių renginių organizavimo paslaugos yra PVM objektas Lietuvoje. Pagal PVMĮ nuostatas, paslauga yra suteikta šalies teritorijoje, jeigu paslaugos teikėjas yra įsikūręs šalies teritorijoje. Pažymėjo, kad reklama nelaikoma PVM objektu, kai Lietuvoje įsikūręs paslaugų teikėjas arba Lietuvoje esantis užsienio apmokestinamojo asmens padalinys teikia jas kitoje valstybėje narėje įsikūrusiam apmokestinamajam asmeniui arba už Europos Bendrijų teritorijos ribų įsikūrusiam bet kokiam asmeniui. Nurodė, kad nors pareiškėjo perparduodamos reklamos paslaugos nėra PVM objektas, tačiau šalies teritorijoje tokios suteiktos paslaugos būtų PVM apmokestinamos, todėl PVM atskaita, tenkanti minėtoms paslaugoms, galima. Priešingai negu nurodo pareiškėjas, jis įsigijo ne reklamos, bet konferencijų ir seminarų organizavimo paslaugas. Pagal faktinių darbų sąmatas buvo nustatytas pareiškėjui organizuotų konferencijų ir seminarų turinys, kurį sudaro – muzikos prodiuserio paslaugos, konferencijų organizavimo paslaugos, fejerverkų išlaidos, dažasvydis kopose ir kt. Kadangi išvardintos paslaugos, atsakovo nuomone, nėra reklama, todėl pareiškėjui pagrįstai apskaičiuota 29 795 Lt PVM (perparduotos paslaugos, įsigytos iš VšĮ ,,Pirmoji kava”), 11 684,45 Lt PVM (perparduotos paslaugos, įsigytos iš UAB ,,MIA”), ir 55 450 Lt PVM (perparduotos paslaugos, įsigytos iš ,,Euro RSCG MIA”). Pažymėjo, kad pareiškėjas, nusipirkęs paslaugas, jas perpardavė minėtai įmonei ,,Pfizer GmbH”, tačiau perpardavimo metu paslaugų esmė nekito – jos liko konferencijų ir seminarų organizavimo paslaugomis ir netapo reklamos paslaugomis. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nedeklaravo už parduotus vaistus gautų pajamų. Pažymėjo, kad nors pareiškėjas deklaruoja vykdantis tik specializuotas funkcijas, t.y. reklamą ir rinkodarą, jo struktūra faktiškai pritaikyta dalyvauti prekių tiekimo procese, o pareiškėjo struktūrinių padalinių ir atskirų darbuotojų vykdomos funkcijos gali būti apjungtos į užbaigtą komercinių ūkinių operacijų ciklą. Pareiškėjas, 2005 m. nedeklaruodamas Pfizer Grupės vaistų pardavimų, buhalterinėje apskaitoje neapskaitė už vaistų pardavimą gauto atlygio ir todėl, apskaičiuodamas mokesčius, į mokesčių deklaracijas įrašė neteisingus duomenis. Kadangi pareiškėjas netinkamai vykdė savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, todėl pareiškėjo mokestinės prievolės dydžio negalima nustatyti įprastine tvarka, t. y. atitinkamo mokesčio įstatymo nustatyta tvarka. Tokiu atveju, atsakovas gali priimti sprendimą mokesčius apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus atliktą įvertinimą. Todėl atsakovas pagrįstai pareiškėjo mokesčių bazę nustatė pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą – 55 377 862 Lt realizavimo pajamų ir 1 938 225 Lt mokesčio bazę. Pareiškėjui, vadovaujantis Pelno mokesčio įstatymo nuostatomis, apskaičiuota 165 640 Lt pelno mokesčio.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. birželio 25 d. sprendimu atsakovo apeliacinį skundą patenkino ir panaikino Mokestinių ginčų komisijos 2007 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. S-245 (7-239/2007) bei paliko galioti VMI prie FM 2007 m. spalio 1 d. sprendimą Nr. 69-239.

Teismas nurodė, jog atsakovas ginčija Komisijos 2007 m. gruodžio 20 d. sprendimą ir prašo palikti galioti VMI prie FM 2007 m. spalio 1 d. sprendimą, motyvuodamas tuo, kad Mokestinių ginčų komisija ir atsakovas spręsdami šį mokestinį ginčą skirtingai interpretavo ir taikė teisės aktų, susijusių su šiuo ginču, nuostatas. Mokestinių ginčų komisija savo sprendime nurodė, kad atsakovas neįrodė, jog pareiškėjas teikė ne reklamos, o konferencijų ir seminarų organizavimo paslaugas ir nepagrįstai paskaičiavo pareiškėjui pridėtinės vertės mokestį ir minėto mokesčio baudą, neįrodė, kad pareiškėjas vykdė Lietuvoje didmeninę vaistų pardavimo veiklą, todėl nepagrįstai jam apskaičiavo pajamų mokestį ir pajamų mokesčio baudą. Iš pareiškėjo skundo turinio, atsakovo atsiliepimo, Mokestinių ginčų komisijos sprendimo matyti, kad ginčijamas dviejų mokesčių - pridėtinės vertės mokesčio ir pajamų mokesčio apskaičiavimo ir nurodymo sumokėti į valstybės biudžetą už 2005-2006 metus klausimas. Todėl teismas pasisakė atskirai dėl kiekvieno iš šių mokesčių nustatymo ir apskaičiavimo pareiškėjui teisėtumo ir pagrįstumo. Dėl pridėtinės vertės mokesčio teismas pažymėjo, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas vykdo reklamos veiklą. Iš byloje esančių PVM sąskaitų faktūrų matyti, jog pareiškėjas iš VšĮ „Pirmoji kava“ įsigijo įvairių seminarų, konferencijų ir kitokių renginių organizavimo paslaugų. Iš kitos dalies sąskaitų faktūrų, išrašytų už renginius, matyti, kad dalies organizuotų renginių tikslas yra pramoginis, t. y. faktinėse darbų sąmatose nurodytos paslaugos sietinos išimtinai tik su renginio dalyvių pramoginių poreikių tenkinimu. Teismas taip pat nurodė, kad neįmanoma nustatyti, kaip minėtų renginių organizavimo ir pramogų teikimo metu galėjo būti skleidžiama kryptinga informacija apie vaistinius preparatus, skatinamas vaistinių preparatų skyrimas, tiekimas, pardavimas ar vartojimas, dalyje renginių išvis nebuvo skaitomos paskaitos ar teikiama bet kokia su pareiškėjo veikla susijusi informacija. Iš byloje pateiktų įmonių UAB „MIA“, UAB „Euro RSCG MIA“ surašytų sąskaitų faktūrų neįmanoma nustatyti, kokio pobūdžio renginiai buvo organizuojami, todėl negalima nustatyti ir tai, ar jų metu buvo teikiamos pramoginio ar reklaminio pobūdžio paslaugos. Tačiau, kaip akcentavo teismas, sąskaitos faktūros už svečių maitinimą nelaikytinos išrašytomis už reklaminio pobūdžio paslaugų suteikimą, t. y. minėtų įmonių organizuotos vakarienės neįrodo, jog tokių paslaugų suteikimu buvo skleidžiama vaistinių preparatų reklama. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad pareiškėjas skirtingas paslaugas dirbtinai sujungė į vieną - reklamos - paslaugą, tokios paslaugos kaip koncertai, vakarienės, išvykos ir t. t. laikytinos pramoginėmis paslaugomis, kurių metu nebuvo skleidžiama reklama, todėl pramoginės organizuotų renginių dalys pagrįstai išskirtos kaip paslaugos, turinčios savarankišką tikslą. Be to, teismas sutiko su atsakovo pozicija ir tuo aspektu, kad pareiškėjo suteiktų paslaugų gavėju yra Vokietijos įmonė „Pfizer GmbH“, o ne renginių dalyviai, todėl paslaugų gavėjas - Vokietijos įmonė „Pfizer GmbH“ - galėjo pasirinkti kokias paslaugas ir kokia apimtimi įsigyti iš pareiškėjo. 2006 m. birželio 22 d. Farmacijos įstatymas Nr. X-709 nustato, jog mokslinių konferencijų dalyviams galima finansuoti jų kelionės ir apgyvendinimo išlaidas, todėl visos kitos paslaugos, kurios buvo suteiktos dalyviams negali būti laikomos reklamos paslaugomis, nes jos negali būti finansuojamos. Dėl pelno mokesčio teismas konstatavo, kad pareiškėjas vykdė Pfizer vaistų pardavimą. Šį savo teiginį teismas grindė tuo, kad sulyginus pareiškėjo struktūrą su dviejų Lietuvoje veikiančių užsienio farmacijos įmonių grupių įmonių vykdančių didmeninę prekybą vaistais struktūromis nustatyta, jog pareiškėjo struktūroje nėra Žmoniškųjų išteklių padalinio, vaistų sandėliavimo padalinio, vaistų paskirstymo bei tiekimo funkcijas atliekančio padalinio, visi kiti padaliniai yra analogiški. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjas pardavinėja vaistus Lietuvoje. Be to, pareiškėjas vykdo daug su tiesiogine veikla nesusijusių funkcijų, kurių pagrindinis tikslas - suinteresuotumas vaistų pardavimu, ne reklama ir ar propagavimu, kad jie būtų įsigyjami, o tiesioginių sandorių sudarymu. Teismo nuomone, aplinkybė, kad vaistų pirkėjai už vaistus moka ne pareiškėjui, o kitai Pfizer įmonių grupės įmonei (JAV įmonei „Pfizer H. C.P.Corporation“) neįrodo, kad vaistus faktiškai parduodavo ne pareiškėjas. Teismas pabrėžė, jog atsakovas pagrįstai apmokestino pareiškėją pritaikęs netiesioginius mokesčio bazės nustatymo metodus. Kartu teismas pažymėjo, kad Pfizer vaistus Lietuvos didmeninės prekybos įmonėms JAV įmonė „Pfizer H. C.P.Corporation“ tiekė tik formaliai, nes ji nevykdė veiklos Lietuvoje per savo filialą ar nuolatinę buveinę, veikla buvo vykdoma per pareiškėją, todėl pelno mokestis yra apskaičiuotas pagrįstai ir neprieštarauja galiojantiems teisės aktams ir Lietuvos valstybės prisiimtiems tarptautiniams įsipareigojimams. Teismo manymu, Mokestinių ginčų komisija formaliai vertino byloje esančius įrodymus, neatsižvelgė į realiai rinkoje susiklosčiusią situaciją, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

III.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. birželio 29 d. nutartimi pareiškėjo ,,Pfizer Luxembourg SARL” filialo apeliacinį skundą patenkino iš dalies - panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. birželio 25 d. sprendimą bei Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. S-245 (7-239/2007) dalyje dėl pareiškėjui ,,Pfizer Luxembourg SARL” filialo apskaičiuoto 165 640 Lt pelno mokesčio ir 16 564 Lt pelno mokesčio baudos ir mokestinį ginčą šioje dalyje perdavė iš naujo nagrinėti VMI prie FM. Likusioje dalyje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. birželio 25 d. sprendimą paliko galioti nepakeistą.

Teismas konstatavo, kad mokestinis ginčas vyksta dėl dviejų pareiškėjui apskaičiuotų mokesčių ir su jais susijusių sumų – 96 929,03 Lt PVM, 9 693 Lt PVM baudos bei 165 640 Lt pelno mokesčio ir 16 564 Lt pelno mokesčio baudos. Dėl PVM mokesčio teismas nurodė, kad šioje dalyje ginčas tarp pareiškėjo ir atsakovo kilo dėl iš nurodytų įmonių įsigytų perparduotų paslaugų skirtingo traktavimo bei šių paslaugų apmokestinimo PVM. Pareiškėjo teigimu, jis perparduoda reklamos paslaugas, kurios, atsižvelgiant į nustatytą teisinį reguliavimą, negali būti apmokestinamos PVM, tuo tarpu, atsakovo nuomone, pareiškėjas perparduoda konferencijų ir seminarų organizavimo paslaugas, apmokestinamas PVM. Teismas, vadovaudamasis 2002 m. kovo 5 d. PVMĮ Nr. IX-751 3 straipsnio 1 dalimi, 13 straipsnio 1, 6 dalimis (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1960 redakcija, galiojanti nuo 2004 m. gegužės 1 d.), padarė išvadą, jog reklama nelaikoma PVM objektu, kai Lietuvoje įsikūręs paslaugų teikėjas arba Lietuvoje esantis užsienio apmokestinamojo asmens padalinys teikia jas kitoje valstybėje narėje įsikūrusiam apmokestinamajam asmeniui arba už Europos Bendrijų teritorijos ribų įsikūrusiam bet kokiam asmeniui. Kita vertus, PVM įstatymo 13 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata, jog neatsižvelgiant į šio straipsnio 1 dalies nuostatas, kultūros, meno, sporto, švietimo, mokslo, mokymo, pramogų ir panašios paslaugos, įskaitant tokio pobūdžio renginių organizatorių paslaugas, taip pat pagalbines paslaugas, reikalingas minėtoms paslaugoms suteikti, kai šioje dalyje nurodytos paslaugos nelaikytinos elektroniniu būdu teikiamomis paslaugomis, laikomos suteiktomis šalies teritorijoje tik tais atvejais, kai jos faktiškai atliktos teritorijoje. Šios teisės normos pagrindu teismas padarė kitą išvadą, jog Lietuvoje faktiškai atliktos mokymų, pramogų ir pramoginių renginių organizavimo paslaugos yra PVM objektu Lietuvoje, maitinimo ir apgyvendinimo paslaugos laikomos suteiktomis Lietuvoje, jeigu šių paslaugų teikėjai yra įsikūrę Lietuvoje. Taigi siekiant nustatyti, ar visos įsigytos pareiškėjo ir grupės įmonei „Pfizer GMBH“ (DE811115823) (kitoje Europos Sąjungos valstybėje įsikūrusiam apmokestinamajam asmeniui) 2005 – 2006 m. perparduotos Lietuvoje suteiktos seminarų, konferencijų ir renginių organizavimo paslaugos yra PVM objektas, būtina išsiaiškinti, ar jos gali būti priskirtos reklamos paslaugoms. Remiantis bylos medžiaga ir paties pareiškėjo paaiškinimais teismas nustatė, kad PVM apmokestintų paslaugų turinys yra susijęs su organizavimu teminių konferencijų ir kitų renginių konkrečių sričių gydytojams bei organizacijų, vykdančių farmacinę veiklą, atstovams. Konferencijų ir renginių metu nurodytai asmenų grupei buvo pristatomi grupės įmonių gaminami ir parduodami vaistai, teikiama informacija apie šių vaistų efektyvumą, kontraindikacijas, dalijami reklamuojamų vaistų informaciniai lapeliai, bukletai ir kt., taip pat buvo rūpinamasi ir dalyvių komfortu – maitinimu, apgyvendinimu, ribotomis pramogomis ir pan. Teismas akcentavo, jog šiuos klausimus (reklamos paslaugų apmokestinimą PVM) be nacionalinių teisės aktų ginčo teisinių santykių atsiradimo laikotarpiu taip pat reglamentavo ir 1977 m. gegužės 17 d. Šeštoji Tarybos direktyva 77/388/EEB „Dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo“. Aiškinant jos nuostatas šioje byloje nagrinėjamais aspektais yra suformuota atitinkama Europos Teisingumo Teismo praktika: nagrinėtose bylose C-68/92, C-69/92, C-73/92 ir C-108/00 šis teismas pažymėjo, jog reklama yra Europos Bendrijų teisės sąvoka ir visose Europos Sąjungos valstybėse narėse turi būti suprantama vienodai, kadangi skirtingas interpretavimas gali sąlygoti dvigubą apmokestinimą ar visišką paslaugų neapmokestinimą valstybėse narėse, t. y. reklamos paslaugų samprata nepriklauso nuo traktavimo nacionalinėje teisėje. Minėtose bylose Europos Teisingumo Teismas išaiškino, jog reklamos paslaugų samprata turi apimti bet kokią reklaminę veiklą, kurios tikslas yra informuoti visuomenę apie tam tikrus produktus ar paslaugas bei jų savybes, siekiant padidinti minėtų prekių ar paslaugų pardavimą. Taigi vadovaujantis Europos Teisingumo Teismo praktika, reklama laikytina informacija, įvairiomis formomis (tame tarpe ir įvairių renginių metu) skleidžiama neapibrėžtam potencialių prekių (paslaugų) pirkėjų ratui (visuomenei), siekiant paskatinti įsigyti tiekiamų prekių (teikiamų paslaugų). Tuo tarpu informacija, nukreipta į konkretų, iš anksto žinomų asmenų ratą, kurie patys nėra potencialūs reklamuojamų prekių pirkėjai, bei tokios informacijos sklaidos būdai ir formos (pvz. seminarai ar pramoginio pobūdžio renginiai) negali būti laikomi reklaminiais renginiais. Šiuo klausimu teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo nuomone, jog pareiškėjo Lietuvoje įsigytos ir užsienio įmonei „Pfizer GMBH“ perparduotos paslaugos, susijusios su renginių, skirtų konkrečių sričių gydytojams, farmacijos specialistams, organizavimu, neatitinka reklamos paslaugų požymių, jie turi būti vertinami kaip reprezentaciniai renginiai ar mokymai (priklausomai nuo perparduodamų paslaugų pobūdžio). Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pareiškėjui perparduodant Lietuvoje įsigytas mokymų, pramogų organizavimo, maitinimo ir kitas paslaugas šių paslaugų pobūdis nepakito, todėl tokių paslaugų kompleksai užsienio įmonei negalėjo būti perparduodami kaip reklamos paslaugos. Pareiškėjo įsigytų ir perparduotų paslaugų suteikimo vieta pagal PVM įstatymo 13 straipsnio 4 dalies nuostatas turėtų būti laikoma Lietuva ir atitinkamai jos privalo būti apmokestintos PVM. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad mokesčių administratorius pagrįstai ir teisėtai pareiškėjo perparduotų paslaugų dalį kvalifikavo kaip paslaugas, nebūtinas reklamos skleidimui, ir nuo jų vertės papildomai apskaičiavo pareiškėjui PVM – 96 929,03 Lt ir 9696 Lt PVM baudą. Dėl pelno mokesčio teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju mokesčiai (pelno mokestis) buvo apskaičiuotas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalimi ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintomis Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklėmis. Įvertinusi visas šias aplinkybes, teisėjų kolegija pažymėjo, kad jos nėra pakankamos priimti sprendimą dėl pareiškėjo apmokestinimo pelno mokesčiu, kadangi atsakovas, atlikdamas pareiškėjo mokestinį patikrinimą ir nagrinėdamas mokestinį ginčą, nepilnai jas ištyrė bei nepašalino visų su jomis susijusių prieštaravimų ir neatitikimų. Tuo tarpu, kadangi mokesčio administratorius yra viešojo administravimo subjektas, jo priimami sprendimai mokesčių mokėjimo klausimais turi būti objektyvūs, t. y. sprendimų išvados privalėjo būti pagrįstos nešališkai surinktais objektyviais įrodymais (Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 2 p., 2006 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. X-736 redakcija). Visų pirma, iš bylos medžiagos matyti, jog atsakovas ginčijamame 2007 m. spalio 1 d. sprendime Nr. 69-239 nurodė, kad pareiškėjas šalia reklamos veiklos ir rinkodaros bei klinikinių tyrimų paslaugų teikimo, 2005 m. vykdė ir „Pfizer“ grupės vaistų pardavimus Lietuvoje. Kaip konstatuota mokesčių administratoriaus patikrinimo akte sutartys dėl vaistų tiekimo yra sudarytos tarp Lietuvos didmenininkų (bendrovių „Medikona“, „Tamro“, „Limedika“, „Eurovaistinė“, „Armila“, „Linas Agro Vet Centras“) ir Pfizer grupės gaminamų įmonių gaminamų vaistų tiekėjų. Šiuo klausimu atsakovas padarė išvadą, jog nurodytos vaistų tiekimo sutartys yra tik formalios, realiai Pfizer grupės įmonių gaminamus vaistus Lietuvoje pardavinėja pareiškėjas. Tačiau mokesčių administratoriaus surašytame patikrinimo akte nėra pateikta jokios šių sutarčių turinio analizės bei vertinimo, pagrindžiančio tariamą sutarčių formalumą, neatitikimą tikrajam santykių tarp minėtų subjektų turiniui. Nurodytos sutartys nebuvo pateiktos vertinimui ir mokestinio ginčo nagrinėjimo metu. Antra, nors mokesčių administratorius teigia, jog pareiškėjas vykdė „Pfizer“ grupės vaistų pardavimo veiklą Lietuvoje ir už tai gavo atlygį, tačiau iš byloje esančių tarptautinių mokėjimų nurodymų ir pavedimų kopijų matyti, kad Lietuvoje esantys vaistų pirkėjai (didmeninės prekybos įmonės) pinigus už patiektus vaistus mokėjo į gavėjo „Pfizer H. C. P. Corporation“ banko sąskaitą. Papildomų įrodymų, leidžiančių kitaip interpretuoti (vertinti) šį faktą, byloje nėra surinkta. Tuo tarpu Pelno mokesčio įstatymo (2001 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. IX-675 redakcija) 4 straipsnio 1 dalis nustato, jog Lietuvos vieneto mokesčio bazė yra visos Lietuvos Respublikoje ir užsienio valstybėse uždirbtos pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvos Respublikoje ir ne Lietuvos Respublikoje. Taigi, nagrinėjamu atveju, teigiant jog pareiškėjas prekiavo vaistais ir nuo šių ūkinių operacijų privalėjo mokėti pelno mokestį, nėra įrodyta esminė aplinkybė, sietina su pelno mokesčio apskaičiavimu, - pajamų iš vaistų pardavimų uždirbimo faktas. Nenustačius bei tinkamai neįvertinus šios aplinkybės, nėra galimybių nustatyti, ar pareiškėjas vykdė vaistų pardavimus, ar tarpininkavo šiame procese (nevykdė pirkimo ir pardavimo veiklos), kadangi mokesčių administratoriaus išvados šiuo klausimu yra prieštaringos. Nagrinėjamu atveju apmokestinant pareiškėją privalėjo būti atsižvelgta į jo statusą pagal tarptautinius teisės aktus – 2004 m. lapkričio 22 d. pasirašytą Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės Vyriausybės sutartį „Dėl pajamų bei kapitalo dvigubo apmokestinimo išvengimo ir mokesčių slėpimo prevencijos“ (Lietuvos Respublikos Seimo ratifikuota 2005 m. gegužės 12 d. įstatymu Nr. X-191), taip pat į Pelno mokesčio įstatymo nuostatas, reglamentuojančias užsienio vienetų Lietuvoje apmokestinimą. Tačiau šių aplinkybių mokesčių administratorius neanalizavo, nevertino ir dėl jų savo sprendimuose nepasisakė. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija padarė išvadą, jog šios aplinkybės privalo būti ištirtos ir įvertintos perduodant šioje dalyje mokestinį ginčą mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo (Mokesčių administravimo įstatymo 155 str. 4 d. 5 p.). Teisėjų kolegija pažymėjo, kad priimant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartį nevyko bylos nagrinėjimas iš esmės (byla buvo nutraukta), todėl teisėjos Mefodijos Povilaitienės pakartotinis dalyvavimas nagrinėjant šį mokestinį ginčą 2008 m. birželio 11 d. nepažeidė Administracinių bylų teisenos įstatymo 46 straipsnio 4 dalies nuostatų.

IV.

Pareiškėjas ,,Pfizer Luxembourg SARL” filialas Lietuvoje 2009 m. rugpjūčio 3 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A438-614/2009. Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą. Pareiškėjas prašo atnaujinus procesą sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Europos Teisingumo Teismą dėl preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo klausimu; bylą atnaujinus priimti sprendimą pakeisti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 29 d. nutartį dalyje dėl PVM ir PVM baudos, šią nutarties dalį panaikinant, panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. birželio 25 d. sprendimą, palikti galioti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. S-245 (7-239/2007) dalyje dėl PVM ir PVM baudos panaikinimo. Prašyme dėstomi šie argumentai:

1. PVM yra visos Europos Sąjungos (toliau – ir ES) mastu harmonizuotas mokestis ir kaip vienas iš netiesioginių mokesčių yra labai svarbus vieningos ES ekonominės erdvės funkcionavimui. Vienas iš pagrindinių PVM harmonizavimo ES mastu tikslų kaip tik ir buvo bendros apmokestinimo PVM sistemos sukūrimas siekiant pašalinti bet kokias fiskalines kliūtis bendros rinkos funkcionavimui, bei laisvam prekių ir paslaugų Europos Sąjungoje judėjimui. Dėl šios priežasties yra labai svarbu ES valstybės narėms suderinti savo nacionalinius PVM įstatymus su ES teise bei vienodai taikyti PVM materialinės teisės normas. Ypatinga reikšmė šiuo aspektu tenka Europos Teisingumo Teismui (toliau – ir ETT) bei jo formuojamai praktikai, kadangi ETT praktika aiškinant ES teisės normas bei pasisakant dėl ES valstybių narių nacionalinių įstatymų atitikimo ES teisei yra teisės šaltinis, užtikrinantis bendros apmokestinimo PVM sistemos funkcionavimą.

2. Procesas šioje administracinėje byloje dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) sprendimo dalies, susijusios su PVM, turi būti atnaujintas dėl to, kad LVAT sprendime yra padaryti esminiai materialinės teisės normų pažeidimai, kurie turėjo įtakos priimant neteisėtą sprendimą. LVAT siaurinamai aiškino Europos Teisingumo Teismo išplėtotą reklamos paslaugų doktriną.

3. Remiantis Europos Bendrijos Steigimo Sutarties 234 straipsniu (2004 m. lapkričio 1 d. suvestinė redakcija), ETT suteikta teisė aiškinti ES teisės normas, tarp jų ir Šeštąją direktyvą, kuri yra pagrindinis ES teisės aktas reglamentuojantis apmokestinimo PVM (arba apyvartos mokesčiu) sistemą ES mastu, t. y. visose ES valstybėse narėse. Todėl ETT praktika aiškinant ES teisės normas, taip pat ir Šeštosios direktyvos nuostatas, sudaro vientisą ES teisės sistemą. Atsižvelgiant į tai, bet koks ES teisės pažeidimas, tiek pozityviosios teisės — ius positivum (direktyvos, reglamentai), tiek ir ETT praktikos, kuria yra aiškinama ir plėtojama pozityvioji ES teisė, laikytina materialinės teisės pažeidimu, nes šalia pozityviosios teisės, ETT sprendimai taip pat yra pripažįstami oficialiais ES teisės šaltiniais, kurie yra visiems privalomi (atitinkamai kaip ir Lietuvoje šalia valstybinės valdžios išleistos pozityviosios teisės privalomais teisės šaltiniais yra pripažįstami ir teismų sprendimai (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2006 m. lapkričio 21 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai). Todėl nukrypimas nuo ETT suformuoto ES teisės aiškinimo, šiuo konkrečiu atveju nuo Šeštosios direktyvos nuostatų, susijusių su reklamos paslaugų teikimu, aiškinimo laikytinas materialinės teisės pažeidimu.

4. ETT sprendimuose, konkrečiai - 1993 m. lapkričio 17 d. sprendime byloje C-68/92 Europos Komisija prieš Prancūzijos Respubliką, 1993 m. lapkričio 17 d. sprendime byloje C-69/92 Europos Komisija prieš Liuksemburgo Didžiąją Kunigaikštystę, 1993 m. lapkričio 17 d. sprendime byloje C-73/92 Europos Komisija prieš Ispanijos Karalystę (ETT sprendimai pridedami) - yra atskleidžiama taip vadinamos reklamos paslaugų doktrinos esmė (angl. the concept of „advertising services“), kurios tikslas yra, atsižvelgiant į Šeštosios direktyvos 9 str. 2 d. e) punkto (angl. Art. 9(2)(e)) nuostatas, užtikrinti vienodą reklamos paslaugų sampratos visoje Europos Sąjungoje aiškinimą tam, kad būtų išvengta konkuruojančių teisės aiškinimų valstybėse narėse, dėl ko susidarytų dvigubo apmokestinimo arba visiško neapmokestinimo situacijos, susijusios su reklamos paslaugų teikimu. Šioje administracinėje byloje reklamos paslaugų doktrina yra labai svarbi, nes tik jos analizė ir esmės atskleidimas galėjo ir gali padėti nuspręsti vykdė pareiškėjas vaistinių preparatų reklamos veiklą ar ne.

5. ETT praktikoje išplėtota reklamos paslaugų doktrina reklaminei veiklai priskiria tokius veiksmus kaip: (i) prekių pardavimą sumažintoms kainomis; (ii) nemokamą prekių pristatymą; (iii) paslaugų teikimą sumažintomis kainomis arba nemokamai; (iv) kokteilių vakarėlių ar banketų organizavimą. Šie veiksmai priskiriami reklaminei veiklai, jei jais yra perduodama žinia (informacija) visuomenei apie atitinkamas prekes ar paslaugas, jų kokybines savybes, siekiant padidinti šių prekių ar paslaugų pardavimus. Kitaip sakant, atitinkami veiksmai, kurių pagalba yra viešai informuojama apie prekes ir paslaugas, yra pripažįstami reklamos paslaugomis. Atsižvelgdami į tokį reklamos paslaugų apibrėžimą, pareiškėjo manymu, iš principo bet kokie mokesčių mokėtojų veiksmai, kurie yra nukreipti į viešą informavimą apie prekes ir paslaugas, jei to informavimo tikslas yra prekių ir paslaugų pardavimo apimčių didinimas bei skatinimas, turėtų būti laikomi reklamos veiksmais.

6. Šiuo atveju LVAT sprendime nurodytas argumentas, kad reklaminės veiklos tikslas yra informuoti visuomenę, tuo tarpu kai pareiškėjo <...įvairių renginių metu pateikiama informacija buvo nukreipta į konkretų, iš anksto žinomą asmenų ratą, kurie yra gydytojai, o ne potencialūs reklamuojamų prekių pirkėjai bei tokios informacijos sklaidos būdai ir formos (pvz. seminarai, pramoginio pobūdžio renginiai) negali būti laikomi reklaminiais renginiais...> yra nepagrįstas ir prieštarauja ETT išplėtotai reklamos paslaugų doktrinai, todėl tokiais motyvais grįstas LVAT sprendimas laikytinas esminiu materialinės teisės normų pažeidimu.

7. Viso mokestinio ginčo nagrinėjimo metu, taip pat ir skunde LVAT bei bylos nagrinėjime LVAT, pareiškėjas labai aiškiai akcentavo tą aplinkybę, kad remiantis tikrinamuoju laikotarpiu farmacinę veiklą reglamentuojančiais Lietuvos Respublikos teisės aktais, vaistinių preparatų reklamai buvo nustatytas specialus teisinis reguliavimas. Konkrečiai vaistinių preparatų reklama buvo suprantama kaip gyventojams, sveikatos priežiūros ir farmacijos specialistams bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama kryptinga informacija (2006 m. birželio 22 d. Farmacijos įstatymo Nr. X-709 2 str. 70 d., Sveikatos apsaugos ministro 2000 m. gegužės 30 d. įsakymu Nr. 298 patvirtintos Vaistų reklamos taisyklės (neteko galios nuo 2007 m. sausio 7 d., 2006 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. V-1128, todėl šios taisyklės yra taikomos tikrinamojo laikotarpio vaistinių preparatų reklamai). Be to, receptiniai vaistiniai preparatai (didžioji dalis Pfizer prekės ženklu parduotų ir parduodamų vaistinių preparatų kaip tik ir buvo bei yra receptiniai, o įvairių renginių metu buvo informuojama išimtinai apie receptinius vaistinius preparatus) apskritai negalėjo būti reklamuojami viešai gyventojams, nes apie juos galėjo būti pateikiama informacija išimtinai sveikatos priežiūros ir farmacijos specialistams (Farmacinės veiklos įstatymo 17 str. 2002 m. birželio 4 d. įstatymo Nr. IX-922 redakcija, galiojusi iki 2006 m. birželio 22 d. Farmacijos įstatymo Nr. X-709 įsigaliojimo). Taigi tikrinamaisiais laikotarpiais receptiniai vaistiniai preparatai galėjo būti reklamuojami tik sveikatos priežiūros ir farmacijos specialistams, konkrečiai, Farmacinės veiklos įstatymo (kuris galiojo iki Farmacijos įstatymo įsigaliojimo nuo 2006 m. birželio 22 d.) 17 straipsnio 7 dalis aiškiai ir nedviprasmiškai nustatė: „Gyventojams skirtoje reklamoje leidžiama reklamuoti tik nereceptinius vaistus pateikiant būtinas nuorodas. Tokių nuorodų turinį nustato Sveikatos apsaugos ministerija“, kaip ir Farmacijos įstatymo (kuris įsigaliojo nuo 2006 m. birželio 22 d.) 50 straipsnio 1 ir 2 dalys aiškiai ir nedviprasmiškai nustatė: „Gyventojams skirtoje reklamoje leidžiama reklamuoti tik nereceptinius vaistinius preparatus pateikiant būtiną sveikatos apsaugos ministro nustatytą informaciją ir nuorodas<...> Gyventojams skirtoje reklamoje draudžiama reklamuoti <...> receptinius vaistinius preparatus, išskyrus atvejus, kai vaistinių preparatų gamintojai, gavę sveikatos apsaugos ministro leidimą, vykdo gyventojų skiepijimo programą“. Todėl LVAT sprendimo nuostata dėl vaistinių preparatų reklamos iš anksto žinomam ir apibrėžtam asmenų ratui, įvertinus tuo metu galiojusios pozityviosios teisės normas dėl receptinių vaistų reklamos apribojimų, taip pat vertintina kritiškai.

8. Kadangi šioje administracinėje byloje esminis ir būtinas teisingam administracinės bylos išsprendimui klausimas yra reklamos paslaugų doktrinos aiškinimas ir analizė, įvertinant pareiškėjo perparduotas Vokietijos įmonei Pfizer GmbH paslaugas, teisiškai pagrįstu būtų buvęs LVAT sprendimas stabdyti administracinės bylos Nr. A438-614/2009 nagrinėjimą ir, vadovaujantis ABTĮ 98 straipsnio 1 dalies 8 punktu, kreiptis į ETT preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo klausimu. Šiuo atveju LVAT galėjo paprašyti ETT pareikšti nuomonę, ar pareiškėjo atlikti veiksmai teikiant informaciją apie vaistinius preparatus konkrečiam asmenų ratui - sveikatos priežiūros ir farmacijos specialistams (kadangi pagal nacionalinės teisės reikalavimus receptinių vaistų reklama buvo galima tik sveikatos priežiūros ir farmacijos specialistams), konkrečiomis formomis - seminarų, konferencijų, mokymų, pramoginių renginių metu, gali būti laikomi reklamos paslaugomis reklamos paslaugų doktrinos prasme.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Pareiškėjas ,,Pfizer Luxembourg SARL” filialas Lietuvoje pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A438-614/2009, kurioje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. birželio 29 d. nutartimi pareiškėjo ,,Pfizer Luxembourg SARL” filialo apeliacinį skundą patenkino iš dalies - panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. birželio 25 d. sprendimą bei Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. S-245 (7-239/2007) dalyje dėl pareiškėjui ,,Pfizer Luxembourg SARL” filialo apskaičiuoto 165 640 Lt pelno mokesčio ir 16 564 Lt pelno mokesčio baudos ir mokestinį ginčą šioje dalyje perdavė iš naujo nagrinėti VMI prie FM. Likusioje dalyje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. birželio 25 d. sprendimą paliko galioti nepakeistą. Procesą prašoma atnaujinti dalyje dėl PVM ir PVM baudos. Prašymas grindžiamas Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu (jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį).

Kaip matyti iš administracinės bylos medžiagos, ginčas byloje yra kilęs dėl pareiškėjo įsigytų ir perparduotų paslaugų skirtingo traktavimo – pareiškėjas teigia, jog buvo parduotos reklamos paslaugos, kurios nepatenka į PVM objekto sąvoką, o atsakovo tvirtinimu – konferencijų ir seminarų organizavimo paslaugos, esančios PVM objektu.

Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs ginčą pateikė atitinkamą faktinių aplinkybių įvertinimą dėl PVM, kuris Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 29 d. nutartimi buvo paliktas nepakeistu. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad Lietuvoje faktiškai atliktos mokymų, pramogų ir pramoginių renginių organizavimo paslaugos yra PVM objektu Lietuvoje, taip pat pažymėjo, kad pareiškėjui perparduodant Lietuvoje įsigytas mokymų, pramogų organizavimo, maitinimo ir kitas paslaugas šių paslaugų pobūdis nepakito, todėl tokių paslaugų kompleksai užsienio įmonei negalėjo būti perparduodami kaip reklamos paslaugos. Taigi buvo atliktas faktinių aplinkybių teisinio įvertinimo patvirtinimas. Faktinių aplinkybių (pardavimo objekto, dėl kurio apimties disputo tarp administracinės bylos šalių nėra) teisinis kvalifikavimas ne kaip reklama pripažintas teisingu. Pirmosios instancijos teismas tokį teisinį vertinimą paprastai atlieka nagrinėdamas kiekvieną individualią bylą, o apeliacinės instancijos teismas turi teisę jį patikrinti bei palikti nepakeistą, panaikinti, pakeisti ir pateikti savo vertinimą. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas, nutarimas ar nutartis įsiteisėja priėmimo dieną ir kasacine tvarka neskundžiami (ABTĮ 145 str.). Tai reiškia, jog nepriklausomai nuo to, ar galutinis teisinis įvertinimas, o kartu ir sprendimas, yra nepalankus vienai iš šalių – sprendimas yra privalomas ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (ABTĮ 14 str.). Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymą galimybė dar kartą peržiūrėti įsiteisėjusį sprendimą nėra numatyta, išskyrus, kai yra patenkinamas prašymas dėl proceso atnaujinimo. Tačiau procesas atnaujinamas tik esant įstatymų leidėjo numatytiems pagrindams. Šiuo atveju, pareiškėjo nurodomo pagrindo nėra, nes iš esmės, teisėjų kolegijos nuomone, yra nesutinkama su apeliacinės instancijos teismo patvirtintu faktinių aplinkybių teisiniu kvalifikavimu. Pareiškėjas teikia argumentus dėl ko faktinės aplinkybės turėtų įgyti kitokį teisinį pavidalą, palankų jam, bet neteikia teismui įrodymų, kad analogiškos faktinės aplinkybės kitoje administracinėje byloje gavo būtent tą teisinį įvertinimą, kuriuo ir yra siekiama, kad kitoje administracinėje byloje administracinis teismas šios bylos identišką pardavimo objektą pripažino reklama ir yra to paties teismo nuomonių išsiskyrimas dėl reklamos sąvokos aiškinimo. Pagal prašyme dėstomą argumentaciją, nėra pagrindo teiginiui, jog buvo pažeistos materialinės teisės normos, o tuo labiau padarytas reikalaujamas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą skundžiamą nutartį. Juk apeliacinės instancijos teismo paliktas galioti pirmosios instancijos teismo faktinių aplinkybių įvertinimas dėl PVM yra ne kas kita, kaip materialinės teisės normos (ų) parinkimas, suponuojantis vienokį ar kitokį sprendimą. Tai, kad vienas ar keletas administracinės bylos proceso dalyvių nesutinka su priimtu teismo sprendimu ir tebesilaiko tos pačios pozicijos kaip ir bylos nagrinėjimo metu, dar nėra savarankiškas pagrindas proceso atnaujinimui. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai ir prašymo atnaujinti argumentai nėra pasikeitę iš esmės. Prašymas dėl proceso atnaujinimo yra labiau išplėstas, bet teiginiai dėl reklamos paslaugų doktrinos kartojasi (b.l. 156 – 157, prašymo dėl proceso atnaujinimo 2 ir 3 lapai). Vadinasi, apeliacinės instancijos teismas, priimdamas sprendimą atsižvelgė, ir į šiuos argumentus ir tai tik patvirtina, jog iš esmės siekiama pakartotinio, įstatymais nenumatyto, bylos peržiūrėjimo, siekiant nepalankaus sprendimo panaikinimo.

Dėl išdėtytų priežasčių darytina išvada, jog pareiškėjo įvardijamas pagrindas nepatenka į Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto apimtį ir prašymas nėra tenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo ,,Pfizer Luxembourg SARL” filialo Lietuvoje prašymą atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A438-614/2009 pagal pareiškėjo ,,Pfizer Luxembourg SARL” filialo Lietuvoje skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas AblingisLaimė BaltrūnaitėArūnas Sutkevičius