Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Tomo Šeškausko (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. A. ir nukentėjusiosios H. A. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2006 m. vasario 13 d. nuosprendžio, kuriuo A. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 104 str. (1961 m. redakcija) laisvės atėmimu 7 (septyneriems) metams ir 6 (šešeriems) mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Nuosprendžiu iš A. A. priteista H. A. 2920 (du tūkstančiai devyni šimtai dvidešimt) litų 90 centų laidojimo išlaidoms atlyginti, 3600 (trys tūkstančiai šeši šimtai) litų advokato pagalbai apmokėti ir 50000 (penkiasdešimt tūkstančių) litų neturtinei žalai atlyginti.

Taip pat iš A. A. priteista Ž. A. 20000 (dvidešimt tūkstančių) litų neturtinei žalai atlyginti ir 600 (šeši šimtai) litų advokato pagalbai apmokėti.

Taip pat iš A. A. priteista V. A. 20000 (dvidešimt tūkstančių) litų neturtinei žalai atlyginti.

Taip pat iš A. A. priteista E. A. 50000 (penkiasdešimt tūkstančių) litų neturtinei žalai atlyginti.

Taip pat iš A. A. priteista 3476 (trys tūkstančiai keturi šimtai septyniasdešimt šeši) litai Valstybinei ligonių kasai už R. A. gydymą atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. A. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, jog nužudė kitą žmogų.

A. A. 2001 m. lapkričio 13 d. apie 13 val. (tikslus laikas nenustatytas) prie gyvenamojo namo, esančio Vienybės g. 8, Garliavoje, Kauno rajone, tarpusavio konflikto metu, veikdamas netiesiogine tyčia, sudavė vieną kartą metaline beisbolo lazda nukentėjusiajam R. A. į galvą tuo padarydamas jam muštinę žaizdą kairio momens srityje, kraujosruvą minkštuose audiniuose, įspaustinį kairiojo momenkaulio ir smilkinkaulio lūžį su linijinėmis lūžio atšakomis, nuėjusiomis į kaukolės pamatą, galvos smegenų sumušimo židinius kairės kaktinės, smilkininės ir momeninės skilčių sferiniame paviršiuje ir abiejų kaktinių skilčių pamatiniuose paviršiuose, ko pasėkoje dėl šių patirtų sužalojimų nukentėjusysis R. A. 2001 m. gruodžio 4 d. ligoninėje mirė.

Nukentėjusioji H. A. skunde kalbėdama apie nužudymo mechanizmo aplinkybes teigia, kad byloje netinkamai buvo įvertinti byloje esantys teisės medicinos duomenys. Nukentėjusioji nurodo jog ekspertizės akto Nr. EKM 42/04(01) išvadų visuma buvo galutinai ir neabejotinai nuginčyta A. A. gynybinė pozicija apie tai, jog nuteistasis esą gindamasis nuo tariamų nukentėjusiojo R. A. smurtinių veiksmų, pastarajam metaline beisbolo lazda sudavė neva tik vieną kartą ir būtent prie pat įėjimo/išėjimo į nuteistojo namus. Tokia išvada darytina įvertinus ne tik minėtąjį ekspertizės aktą, bet taip pat ir ankstesnio bylos apeliacinio nagrinėjimo stadijoje atliktą liudytojo A. M. parodymų patikrinimą vietoje, kurio metu paaiškėjo, kad R. A. atžvilgiu fizinis smurtas buvo panaudotas bei galiausiai jis nužudytas ne prie įėjimo į M. M. gyvenamąjį namą, o žymiai toliau. Byloje nustatyta, kad nuteistajam suduodant smūgius R. A. , pastarasis nukrito ir liko toje vietoje, kur ir buvo užpultas. Byloje atlikus pakartotinę ekspertizę paaiškėjo, kad R. A. į galvą buvo suduotas ne tik vienas smūgis beisbolo lazda, kaip kad nurodo A. A. , bet taip pat ir smūgis kumščiu. Nukentėjusioji mano, kad nei 2001-12-05 pirminė teisės medicinos ekspertizė, nei byloje pateikta specialisto A. G. išvada, nei paskutinė byloje atlikta pakartotinė ekspertų komisijos ekspertizė nepaneigė išsamaus pagrįsto ir kategoriško ekspertizės akto Nr. EKM 42/04(01) išvadų, jog nukentėjusiojo galvoje nustatyti sužalojimai buvo padaryti ne vienu trauminiu poveikiu. 2001-12-05 atliktos teismo medicinos ekspertizės aktu vadovautis negalima, kadangi ši ekspertizė buvo atlikta neįvertinus vienintelio išlikusio objektyvaus šaltinio, t.y. nukentėjusiojo galvos kompiuterinių tyrimų tomogramų, tame tarpe ir tyrimo, atlikto KMUK iš karto po sužalojimų nukentėjusiajam padarymo. Iš skundo matyti, jog nukentėjusioji specialisto išvadą, suformuluotą A. G. teismo medicininių tyrimų biure, vertina kaip nepagrįstą. Anot H. A. ši išvada, nors teismas ja ir nesirėmė, yra duota neištyrus visos reikšmingos tyrimui medžiagos, tikimybinio pobūdžio ir prieštarauja objektyviems duomenims, joje pateiktas traumos mechanizmas yra neteisingas ir pateiktas ignoruojant prieštaraujančius objektyvius duomenis. Šios išvados pagrindu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai paskyrė dar vieną teismo medicinos ekspertizę. Šios ekspertizės akte Nr. EKM 104/05(01) iš esmės nėra įvertintos byloje jau duotos specialistų radiologų išvados, nepasitelkti kiti radiologai, nėra įvertinti kompiuterinių tomogramų duomenys, nėra pakankamai įvertinti R. A. ligos istorijos aprašymai, t.y. nėra įvertintos svarbios aplinkybės, sudarančios pagrindą abejoti ekspertizės akto Nr. EKM 104/05(01) išvadomis. R. A. ligos istorijoje pirminiai įrašai nurodo į tai, jog R. A. galvoje nustatyta ne viena žaizda, bet kelios žaizdos. Tokiu būdu apeliantės manymu byloje turi būti vadovaujamasi tik ekspertizės aktu Nr. EKM 42/04(01), nes pastarojo akto išvados atitinka bylos aplinkybes.

Nukentėjusiosios manymu nuteistojo A. A. parodymai, liudytojų S. A. ir V. P. parodymai nepaneigia kaltinamajame akte nurodytų aplinkybių dėl nusikaltimo padarymo. A. A. parodymai apie tai, kad jis sudavė R. A. tik vieną smūgį ir tokiu būdu jis neva gynėsi nuo nukentėjusiojo pavartoto fizinio smurto, yra akivaizdi gynybinė A. A. versija. Šią išvadą patvirtina ir tai, kad A. A. byloje davė iš esmės prieštaringus parodymus. 2 tome b. l. 46 jis teigė, kad R. A. nužudė dėl neatsargumo, 2 t. b. l. 49-55, kad nužudė tariamai susijaudinęs gindamasis nuo neteisėtų nukentėjusiojo veiksmų, vėliau byloje teigė, kad nužudymas įvyko ginantis nuo pavartoto jo atžvilgiu nukentėjusiojo smurto. Nuteistojo gynybinė pozicija bylos tyrimo ir nagrinėjimo eigoje buvo visiškai nenuosekli. Jis pateikė viena kitą paneigiančias versijas. Nukentėjusioji mano, jog liudytojos S. A. parodymai byloje taip pat turi būti visiškai atmesti, kadangi ši liudytoja, būdama kaltinamojo sutuoktine, yra suinteresuota bylos baigtimi. Be to, šios liudytojos parodymais remtis negalima ir dėl to, kadangi jie yra prieštaringi, tyrimo eigoje buvo derinami su nuteistojo parodymais. Pirminiuose parodymuose ji teigia, kad A. A. kieme gindamasis pagaliu sudavė vieną smūgį elektros meistrui, vėliau byloje tvirtino, kad konfliktas kilo ir baigėsi išėjimo iš namo tarpduryje, nukentėjusiajam tariamai puolant A. A. . Nukentėjusioji taip pat mano, jog ir liudytojo V. P. parodymai taip pat turi būti atmesti. Šis liudytojas, būdamas S. A. giminaičiu, savo parodymais siekia padėti A. A. sušvelninti pastarojo padėtį. Šio liudytojo šališkumą patvirtina ir tai, kad jo parodymai bylos eigoje taip pat kito priklausomai nuo A. A. užimamos gynybinės pozicijos byloje. 2 tome b l. 40 šis liudytojas davė visiškai neįtikinamus ir prieštaraujančius teisės medicinos duomenims parodymus, kad buvo smogta be užsimojimo ir elektrikui buvo pataikyta į viršugalvį. Apygardos teismas pagrįstai atmetė liudytojų S. A. ir V. P. parodymų dalį apie tariamą A. A. gintį nuo R. A. veiksmų, tačiau nepagrįstai rėmėsi šių liudytojų parodymų dalimi, susijusia su nukentėjusiojo nužudymo mechanizmu.

Nukentėjusioji H. A. taip pat skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė 2000 m. BK 15 straipsnio 2 dalyje numatytus reikalavimus. Anot nukentėjusiosios, A. A. veika turi būti įvertinta kaip įvykdyta tiesiogine tyčia, o ne netiesiogine tyčia. Nustatant pastarosios tyčios pobūdį turi būti įvertintos objektyvios aplinkybės, t.y. nusikaltimo įrankis - metalinė, didelių gabaritų ir pakankamai sunki beisbolo lazda bei veikos pobūdis - A. A. , būdamas sveiko proto, sudavė smūgį beisbolo lazda į gyvybiškai svarbią žmogaus kūno dalį - galvą ir tas smūgis buvo toks stiprus, kad nukentėjusiojo galvoje padaryti itin dideli sužalojimai. Visi vėlesni A. A. veiksmai nepaneigia šios tyčios formos ir nukentėjusiosios manymu yra paaiškinami siekiu tik ateityje bandyti pateisinti savo nusikalstamus veiksmus.

Nukentėjusiosios H. A. manymu, veikos paskatos nužudant R. A. buvo chuliganiškos, nes nusikaltimas padarytas viduryje dienos, netoliese esant kitiems asmenims, nesant jokio kito svaraus preteksto. Todėl A. A. veiksmai turėtų būti kvalifikuojami pagal 2000 m BK 129 str. 2 d. 8 punktą.

Galiausiai nukentėjusioji skunde teigia, kad teismas nuteistajam paskyrė aiškiai neteisingą, per švelnią bausmę. Skirdamas bausmę teismas pažeidė ir todėl netinkamai pritaikė baudžiamuosius įstatymus (2000 m. BK 41 str., 54 str.). Skiriant bausmę A. A. įvertintina ir tai, kad nėra šio nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Nukentėjusioji mano, kad nors teismas nuosprendyje motyvuodamas bausmės A. A. švelninimą nurodė, kad nuteistasis dalinai atlygino turtinę žalą, tačiau pagal visas bylos aplinkybes matyti, jog jis atlygino tik nedidelę padarytos žalos dalį ir taip elgėsi tik dėl išimtinai formalių sumetimų, siekdamas palengvinti sau padėtį. Byloje yra duomenų, kad nuteistasis turėjo ir tebeturi nemažai turto, kurio tikrai būtų pakakę atlyginti ne tik H. A. , bet ir kitiems nukentėjusiesiems. Mat A. A. , tebevykstant baudžiamajam procesui, šioje byloje, pasinaudojęs jam susidariusia galimybe, dalį savo turto perleido kitiems asmenims. Be to, akivaizdžiai bendrais veiksmais su savo sutuoktine S. A. pastarosios be realaus pagrindo iškeltoje jam civilinėje byloje siekė, kad jo vardu neliktų jokio turto.

Nuteistasis, skunde argumentuodamas savo prašymą, teigia, kad jo veiksmai tik formaliai atitiko baudžiamajame įstatyme numatytos veikos požymius, nes jie buvo padaryti ginantis nuo pradėto pavojingo kėsinimosi. A. A. nesutinka su teismo teiginiu, jog jo veiksmus lėmė ne būtinumas gintis, bet noras, po smurtinių R. A. veiksmų, beisbolo lazdos pagalba su pastaruoju susigrumti. Anot nuteistojo, prieštarauja faktinėms aplinkybėms ir tai, jog teismas, tokią išvadą paremdamas liudytojo A. M. parodymais, pripažino, jog šie liudytojo parodymai l yra nuoseklūs. Skunde nurodoma, jog šio liudytojo parodymai dėl sužaloto R. A. gulėjimo vietos ir matymo momento duoti proceso metu yra akivaizdžiai nenuoseklūs, jų nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys, netgi jie paneigiami bylos rašytinių įrodymų ir liudytojų S. A. ir V. P. parodymais. Dėl to apygardos teismas pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 3.1.8 p. nuostatas, pagal kurias apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes.

Iš skundo matyti, jog teismas, vertindamas duomenis byloje, turėjo pilnai remtis ir kitų liudytojų, o būtent S. A. bei V. P. parodymais. Teismas, vertindamas šių liudytojų tik parodymų dalį, nebuvo nuoseklus ir iki galo įsitikinęs, kuriais duomenimis tikėti. Apelianto manymu ir kiti byloje esantys įrodymai duoda pagrindą remtis liudytojų S. A. bei V. P. parodymais, šie parodymai patikrinti patikrinimo įvykio vietoje metu bei tardymo eksperimentais ir tarp liudytojų parodymų esami skirtumai nėra esminiai.

Skunde taip pat nurodoma, jog pagal 1997-06-13 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarime suformuotą praktiką, pripažįstama, kad būtinoji gintis yra kiekvieno žmogaus prigimtinė teisė. Lietuvos įstatymai neįpareigoja asmens gelbėtis nuo pavojingo kėsinimosi pabėgant, pasislepiant ar kitais būdais, tiesiogiai nenukreiptais grėsmei atremti. Liudytojai S. A. bei V. P. savo parodymais patvirtino, kad išeidamas po name kilusio konflikto, R. A. pavartojo fizinį smurtą apelianto atžvilgiu, po ko jis beisbolo lazda sudavė gindamasis ir atsakydamas į prieš tai jo atžvilgiu pavartotą smurtą. Byloje nustatyta, kad liudytojas A. M. pripažino, jog R. A. buvo karšto būdo žmogus. Liudytojai S. A. ir V. P. patvirtino, kad dar namo viduje nukentėjusysis ne tik A. A. įžeidinėjo, bet ir grasino susidoroti su juo ateityje, savo elgesiu davė suprasti, jog negerbia šių namų privatumo. Matėsi, jog R. A. yra fiziškai stiprus, savimi pasitikintis žmogus, kuriam nieko nereiškia aiškintis santykius fizinės jėgos pagalba.

A. A. skunde tikina, jog nenorėjo nužudyti R. A. . Panaudotas įrankis – beisbolo lazda, rodo ne piktus kėslus, o tik tai, kad susidariusioje situacijoje nuteistasis neturėjo pasirinkimo ir atsitiktinai griebė pirmą pasitaikiusį daiktą. Pasak jo, dėl didelio sumišimo, kurį sukėlė netikėtas nukentėjusiojo elgesys, jis negalėjo blaiviai įvertinti, kokios gynybos priemonės būtų adekvačios puolimui. Nei teismų praktika, nei įstatymas neriboja naudojamų priemonių gynybai nuo pavojingo kėsinimosi.

Nuteistasis skunde pabrėžia ir tai, jog specialistai yra konstatavę, kad jis yra jautrus emociniams dirgikliams, todėl pažeidžiamas. Pasak jų, paskutinis lašas konfliktinėje situacijoje buvo aukos smūgis, po kurio prasiveržė nuteistojo pykčio protrūkis. Jis veikė neperžengdamas būtinosios ginties ribų, nes būtinosios ginties ribų peržengimu nelaikoma dėl didelio sumišimo ar išgąsčio, kuri sukėlė pavojingas kėsinimasis, padaryta veika. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad 2000 m. BK 28 str. nedviprasmiškai nurodoma, kad būtinosios ginties ribų peržengimas yra tada, kai, tiesiogine tyčia nužudoma, jei gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo, tuo tarpu teismas pripažino, jog R. A. buvo nužudytas veikiant netiesiogine tyčia.

Atsikirtime į nuteistojo apeliacinį skundą nukentėjusioji H. A. prašo nuteistojo A. A. apeliacinį skundą atmesti. Atsikirtime H. A. nurodo, jog nuteistojo A. A. skunde cituojamos teismų praktikos reikalavimų taikymas priklauso nuo byloje surinktų įrodymų vertinimo. Anot nukentėjusiosios, nuteistasis savo skunde įrodymus aiškina jam palankia linkme, t.y. atsietai nuo visos bylos medžiagos. A. A. nepagrįstai siūlo atmesti nešališko liudytojo A. M. parodymus. Jis savo apeliaciniame skunde nenurodo, kuo skiriasi minėto liudytojo parodymai, duoti ikiteisminiame bylos tyrime, nuo šio liudytojo parodymų, duotų bylos teisminio nagrinėjimo metu. Liudytojas A. M. nukentėjusiosios teigimu tiksliai nurodė vietą, kur jis pamatė sužalotą R. A. . Nepagrįsti apelianto A. A. argumentai, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė liudytojų S. A. ir V. P. parodymus. Nukentėjusiosios manymu, iš bylos aplinkybių matyti, jog minėti liudytojai yra suinteresuoti bylos baigtimi, jų parodymai keitėsi priklausomai nuo nuteistojo parodymų, A. A. sutuoktinė emocionaliai kišosi į liudytojo A. M. parodymus įvykio vietoje. Nuteistoji teigia, kad teismo psichologinės-narkologinės ekspertizės rezultatai, skirtingai negu teigiama nuteistojo skunde, yra nepalankūs nuteistajam ir šią ekspertizę atlikę ekspertai nenustato buvo ar nebuvo būtinosios ginties situacija, nevertina įrodymų. Nuteistojo A. A. teisės medicinos duomenys nepatikimi, jam konstatuoti kūno sužalojimai neparemti objektyviais duomenimis, jie grindžiami pagrinde anamneze. Atsikirtime H. A. teigia, jog nei A. A. , nei liudytojai S. A. ir V. P. negalėjo paaiškinti ambulatorinės knygos išrašo, kad 2001-11-13 atgabenus į medicinos įstaigą R. A. buvo pažymėta, jog jis buvo rastas gatvėje, be to ir tai, jog kažkas vėliau ambulatorinėje knygoje pažymėjo, jog sužalotąjį atvežė A. A. . Nukentėjusioji nurodo, jog nėra aišku, kur po mirtinų sužalojimų padarymo R. A. buvo laikomas iki 14.00 val. Taip pat atkreipia dėmesį, kad nuteistojo iniciatyva buvo bandoma klaidinti tyrimą, nes būtent po įtariamojo A. A. apklausos byloje atsirado liudytojas R. A. , kuris ikiteisminio tyrimo metu davė melagingus parodymus.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis A. A. ir jo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, o nukentėjusiosios H. A. skundą atmesti, nukentėjusioji H. A. ir jos gynėjas prašo nukentėjusiosios skundą patenkinti, o nuteistojo skundą atmesti, prokurorė prašo abu apeliacinius skundus atmesti.

Teisėjų kolegija nuteistojo A. A. ir nukentėjusiosios H. A. apeliacinius skundus atmeta.

Teisėjų kolegijos nuomone, Kauno apygardos teismo apkaltinamasis nuosprendis yra teisėtas, nes yra pri­im­tas ir su­ra­šy­tas lai­kan­tis bau­džia­mo­jo ir bau­džia­mo­jo pro­ce­so įsta­ty­mų. Šis nuosp­ren­dis taip pat laikytinas pagrįstu, nes jame pa­da­ry­tos iš­va­dos dėl skunduose ginčijamų nustatytų bylos faktinių aplinkybių, nuteistojo ir nukentėjusiojo R. A. konflikto ir grumtynių eigos, nuteistojo A. A. panaudoto smurtinio veiksmo lazda vietos ir kitų aplinkybių, būtinosios ginties situacijos nebuvimo bei nuteistojo kaltės padarius R. A. nužudymą, yra pa­grįs­tos iš­sa­miai ir ne­ša­liš­kai iš­tir­tais ir tei­sin­gai įver­tin­tais įro­dy­mais.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai kvalifikavo nuteistojo A. A. veiksmus pagal 1961 m. BK 104 straipsnį ir neįžvelgė būtinosios ginties situacijos. 1961 m. ir 2000 m. BK bendrosios ir specialiosios dalies baudžiamieji įstatymai buvo pritaikyti tinkamai ir nuteistajam A. A. už tyčinį R. A. nužudymą paskirta teisinga bausmė. BPK normos, reglamentuojančios įrodymų vertinimą baudžiamosiose bylose, kolegijos manymu, šiuo atveju irgi nebuvo pažeistos.

Kauno apygardos teismas byloje esančius duomenis įvertino nepažeisdamas įrodymų vertinimo taisyklių ir įrodymus vertino išsamiai ir nešališkai išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes.

Nustatydamas faktines konflikto ir vėliau sekusio nukentėjusiojo R. A. mirtino sužalojimo aplinkybes apygardos teismas be kitų, nuosprendyje nurodytų bylos duomenų, pagrįstai pasirėmė liudytojo A. M. parodymais. Kolegija nenustatė jokių priežasčių, kodėl šiais parodymais negalima remtis. Viso bylos proceso metu šis liudytojas iš esmės nuosekliai aiškino jo matytą A. A. ir R. A. konflikto pradžią ir jo eigą, tiksliai nurodė ir vietą, kur jis matė gulintį sužalotą R. A. . Nuteistojo skunde pateikiamos atskiros ištraukos iš šio liudytojo parodymų nerodo šių parodymų nenuoseklumo ar esminio prieštaringumo. Šio liudytojo parodymai buvo patikrinti parodymų patikrinimo įvykio vietoje metu ( t. 4. b. l. 103-108) ir šio tyrimo veiksmo metu buvo aiškiai užfiksuota ir sutikslinta, kad A. A. po konflikto grįžus į namo vidų, išėjęs į lauką A. M. pamatė 7 metrų atstumu nuo namo ir 2 metrų atstumu už vartų ant žolės gulintį aukštielninką R. A. . Tai, kad ganėtinai paviršutiniškai atliktos įvykio vietos apžiūros ( 1 t. b. l. 9-10) metu nebuvo rasta jokių kraujo dėmių nerodo, kad šio liudytojo matyta R. A. nukritimo vieta yra netiksli. Teisminio bylos nagrinėjimo metu šis liudytojas buvo išsamiai apklaustas ( 6 t. b. l. 59-61), teismas aiškinosi ir tikslino jo parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu. Teisme liudytojas A. M. patvirtino tas aplinkybes, kurios ir nurodytos nuosprendyje. Todėl visiškai pagrįstai pirmosios instancijos teismas šio liudytojo parodymais pasirėmė ir laikė juos patikimais faktinių aplinkybių nustatymui.

Kolegijos manymu nuosprendyje yra tinkamai įvertinti nuteistojo A. A. ir liudytojų S. A. ir V. P. parodymai ir nurodyta, kad jų dėstomomis aplinkybėmis besąlygiškai remtis negalima apsprendžiant smūgio lazda sudavimo vietos ir nuteistojo veikos subjektyviuosius požymius. Nuosprendyje yra išdėstyti ir argumentai dėl tokios išvados. Iš šių liudytojų parodymų kaitos akivaizdžiai matyti, kad jie proceso eigoje kito tolygiai su nuteistojo pozicija ir yra nukreipti patvirtinti tik tas aplinkybes, kurios palankios nuteistajam. Be to pirminiai šių liudytojų parodymai buvo prieštaringi vieni kitiems. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai suabejojo šių liudytojų dalies parodymų patikimumu. Tačiau teismas pagrįstai rėmėsi šių liudytojų ir nuteistojo nurodytomis aplinkybėmis, kad konflikto metu ir nukentėjusysis R. A. naudojo neteisėtus smurtinius veiksmus, kad beisbolo lazda A. A. vis tik buvo suduota vieną kartą. Toks apygardos teismo parodymų vertinimas yra teisingas, nes šias aplinkybes tvirtina ir kiti bylos duomenys.

Išties pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo neatsako, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padaro BK numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis pats ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises ar interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi (2000 m. BK 28 straipsnio 2 dalis). Tokia pati būtinosios ginties samprata buvo nustatyta ir veikos padarymo metu galiojusio 1961 m. BK 14 str. 1 d. Kolegijos manymu, būtinosios ginties buvimą apygardos teismo nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis paneigia pati įvykio situacija. Atkreiptinas dėmesys, kad ginčas tarp nuteistojo A. A. ir R. A. kilo dienos metu ne kokioje nors netikėtoje, o elementarioje buitinėje situacijoje, kuri gyvenime dažnai iškyla, kai kyla nepasitenkinimas atliktomis kokių nors meistrų paslaugomis. Šiuo atveju vienam elektrikui (liudytojui A. M. ) dirbant ir ieškant po elektros skaitiklio pakeitimo dingusios elektros srovės dingimo priežasties, o kitam elektros tinklų darbuotojui R. A. atsikalbinėjant, jog tokio darbo atlikti šiems elektrikams nepriklauso, nuteistajam gi manant, kad dingusios elektros srovės atstatymas vis tik yra šių elektrikų pareiga, tarp A. A. ir R. A. kilo žodinis konfliktas. Jis peraugo į savo teisių įrodinėjimą smurtinių veiksmų pagalba, t.y grumtynes. Pirmas smurtinius veiksmus atliko A. A. . Namo viduje A. A. pastūmė R. A. lauko durų link ir abu išėjo į lauką. Čia grumtynės tęsėsi. Nukentėjęs R. A. sudavė smūgius nuteistajam į galvą ir pilvą, o pastarasis pasiimta iš prieškambario metaline beisbolo lazdą sudavė vieną kartą R. A. į galvą ir padarė jam mirtį sukėlusį galvos sužalojimą. Tiek nuteistasis išstumdamas iš namo ir vėliau prie gyvenamo namo smogdamas beisbolo lazda, tiek R. A. , suduodamas smūgius A. A. , smurtą naudojo ne gindamiesi, o puolamais interesais. Apygardos teismas padarė pagrįstą bylos duomenimis išvadą, kad konfliktui tarp A. A. ir R. A. prasidėjus gyvenamojo namo viduje, toliau ginčas ir grumtynės tarp jų tęsėsi gyvenamojo namo kieme ir už jo ribų (už tvoros). Po nukentėjusiojo suduotų smūgių nuteistasis A. A. įsitraukė į tolimesnį ginčą ir smurtinį konfliktą, tam tikslui pasiėmė ir atitinkamą įrankį – beisbolo lazdą, kurią besitęsiančių grumtynių metu panaudojo.Muštynėms, skirtingai nuo pavojingo kėsinimosi, būdinga, kad abi pusės vadovaujasi agresyviais, puolamais interesais, abi pusės smurtą vartoja ne gynybos, o puolimo tikslais. Dėl to muštynėse nėra besiginančiųjų. išskyrus atvejį, kai viena iš pusių muštynes nutraukia, o kita toliau puola.

Būtinosios ginties ribų peržengimas (2000 m. BK 28 straipsnio 3 dalis ir 1961 m BK 14¹ str. ) įmanomas tik būtinosios ginties sąlygomis. Kadangi nagrinėjamo įvykio metu tokių sąlygų nebuvo, todėl A. A. atlikti veiksmai negali vertinami ir kaip būtinosios ginties ribų peržengimas.

Nuteistojo skundo teiginius, kad vis tik smūgis metaline lazda buvo suduotas esant dideliam susijaudinimui ar sumišimui dėl nukentėjusiojo R. A. pavartoto smurto, paneigia Valstybinės teismo psichiatrinės ir narkologinės tarnybos teismo psichiatrinės ir psichologinės ekspertizės aktas (T-1 b.l. 89-90). Šio akto išvadoje kategoriškai teigiama, kad nuteistasis nusikaltimo padarymo metu nebuvo nei fiziologinio, nei patologinio afekto būsenoje, nei būsenoje, kuri iš esmės galėjo paveikti jo sąmonę ir veiksmus. Šios ekspertizės metu ekspertų komisija nustatė, kad kilusio konflikto metu abipusis pyktis formavosi palaipsniui iš abiejų situacijos dalyvių tarpusavio kaltinimų ir įžeidinėjimų. Paskutinis lašas šioje konfliktinėje situacijoje buvo aukos smūgis A. A. , po ko prasiveržė jo pykčio protrūkis. Susidariusios aplinkybės nebuvo tokios netikėtos ir pavojingos ir be išeities, organinio sutrikimo laipsnis nebuvo toks reikšmingas, kad būtų sunku suvokti savo veiksmų charakterį ir juos valdyti.

Todėl apeliacinės instancijos teismo nuomone, nuosprendyje nustatytų aplinkybių visuma rodo, kad nuteistojo A. A. veika nebuvo padaryta būtinosios ginties sąlygomis. Pirmosios instancijos teismas teisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nuteistojo veiksmus kvalifikavo pagal 1961 m. BK 104 straipsnį kaip tyčinį nužudymą.

Motyvai dėl nukentėjusiosios H. A. apeliacinio skundo atmetimo

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su nukentėjusiosios skunde daroma išvada, kad pirmosios instancijos netinkamai įvertino byloje esančius teisės medicinos duomenis apie nukentėjusiajam R. A. padarytų sužalojimų galvoje kiekį. R. A. padaryto galvoje sužalojimo mechanizmo išsiaiškinimui ir jam suduotų smūgių kiekio nustatymui byloje buvo skirtas išskirtinis dėmesys. Byloje yra gausu teisės medicinos duomenų. Neskaitant deontologinės teismo medicinos ekspertizės, proceso metu iš viso buvo atliktos trys (2001-12-05; 2004-01-26; 2005-08-24) teismo medicinos ekspertizės (su dviem skirtingais rezultatais dėl trauminių poveikių į nukentėjusiojo galvą skaičiaus) ir buvo gautos eilės teisės medicinos ir kitų medicinos specialistų bei gydytojų išvados, tame tarpe ir neuroradiologijos skyriaus vadovo, gydytojo E. K. išvada ( 4 t. b. l. 149-150). Teisminio bylos nagrinėjimo metu medicininiai duomenys apie R. A. padarytų sužalojimų galvoje kiekį buvo tikrinami ir, kolegijos manymu, nuosprendyje yra tinkamai įvertinti. Jokie teismui pateikti duomenys neturi iš anksto nustatytos galios ir nei viena įrodymų rūšis neturi pranašumo prieš kitą. Visi teisiamajame posėdyje išnagrinėti duomenys yra vertinami pagal tas pačias taisykles: teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Ekspertizės aktas ir specialisto išvada vertinami vadovaujantis tomis pačiomis taisyklėmis, kaip ir bet kokie kiti įrodymai.

Paskutinioji 2005 m. rugpjūčio 24 d. atlikta teismo medicinos instituto Vilniaus ekspertinio skyriaus aukštos kvalifikacijos trijų ekspertų komisijos atlikta ekspertizė (aktas Nr. EKM 104/05(01); 6 t. b.l. 13-20) apibendrino visus iki tol byloje buvusius medicininius duomenis ir motyvuotai nustatė, kad objektyviais medicininiais dokumentų duomenimis galima patvirtinti tik vieną trauminį poveikį į R. A. galvą. Ekspertai padarė išvadą, kad sužalojimai R. A. galėjo būt padaryti vienu kieto buko pailgos cilindro formos paviršiaus, tikėtina beisbolo lazdos smūginiu poveikiu ir atmetė galimybės, kad buvo padaryti kiti trys trauminiai poveikiai : į dešinę akį, į pakaušio kairę pusę, į dešinio momens sritį, buvimą Šios ekspertizės objektas buvo ir kiti medicininiai duomenys esantys byloje bei kompiuterinės tomogramos įvertinimai. Ekspertai motyvuotai pasisakė, kodėl jie atmeta viename iš teismo medicinos specialisto A. G. konstatuotą taip vadinamo “Contra coup“ fenomeno įtaką R. A. sužalojimų atsiradimui bei eksperčių K. A. ir R. S. išvadą (teismo medicinos ekspertizės aktas Nr. EKM 42/04(01) apie keturių galimų trauminių poveikių užsifiksavimą nukentėjusiojo R. A. galvoje. Šioje ekspertizėje nėra atskirai kalbama apie gydytojo E. K. kompiuterinių tomografijos tyrimų įvertinimus, gydytojų radiologių išvadas. Kolegijos manymu, tai nėra šios ekspertizės trūkumas ar pagrindas suabejoti šios ekspertizės patikimumu. Be to, kaip matyti iš ekspertizės išvados 4 punkto, joje yra pasisakyta, kad byloje esančių kompiuterinių tomogramų duomenų nepakanka tam, kad pagrįsti daugiau nei vieną smūgį per galvą. Pats specialistas E. K. apklaustas teisminio bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad jis vien savo padarytu tyrimu negali nuginčyti paskutinėje teisės medicinos ekspertizėje padarytos išvados, kad galva traumuota vienu trauminiu poveikiu (6t. b. l. 92). Nukentėjusiosios kritikuojamoje ekspertizėje, kolegijos manymu, yra skirta pakankamai dėmesio R. A. ligos istorijos aprašymams, jie lyginti su lavono tyrimo metu gautais duomenimis ir kitais medicininiais duomenimis. Ekspertai įvertino ir nukentėjusiosios minimą medicininiuose dokumentuose esantį prieštaravimą dėl žaizdų kiekio ir motyvuotai pasisakė, kodėl padarė išvadą, jog viršugalvio dešinėje pusėje iki operacijų žaizdų nebuvo. Todėl pagrįstai nuosprendyje konstatuota, kad paskutinioji teismo medicinos ekspertizės išvada yra argumentuota, išsami ir nekelia teismui abejonių dėl jos pagrįstumo ir objektyvumo.

Pagrįstai teismas atmetė kaltinime nurodytas aplinkybes, kad nužudymas padarytas dėl chuliganiškų paskatų, esant menkaverčiai dingsčiai, šiurkščiai pažeidžiant viešąją tvarką bei rodant aiškų visuomenės negerbimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarime Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ ( toliau AT senato nutarimas Nr. 46) išaiškinta, kad nužudymas dėl chuliganiškų paskatų yra tada, kai jis padaromas dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Tokių aplinkybių šioje byloje nėra konstatuota. Bylos duomenimis pagrįstai nustatyta, kad konfliktas kilo ir vystėsi dėl asmeninių priežasčių ir nuteistojo veiksmų paskatos buvo asmeninės. Savo veiksmais A. A. nesiekė save priešpastatyti aplinkiniams, nesiekė pažeminti ar paniekinti nukentėjusįjį, jo smurtiniai veiksmai buvo sąlygoti dėl tarpusavyje su nukentėjusiuoju susiklosčiusių priešiškų santykių. Nukentėjusiosios skunde minimos aplinkybės, kad nusikaltimas padarytas viduryje dienos, netoliese esant kitiems asmenims, nėra pakankamos konstatuoti, jog nužudymas buvo padarytas dėl chuliganiškų paskatų.

AT senato nutarimo Nr. 46 6 punkte taip pat yra išaiškinta, kad nustatydamas kaltininko tyčios turinį teismas atsižvelgia į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (pvz., kai sužaloti gyvybei svarbūs organai), nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. Byloje nėra duomenų, kad A. A. turėjo konkretų tikslą būtinai nužudyti R. A. . Tačiau smogdamas jam metaline beisbolo lazda į galvą, kaltininkas tikrai suprato, kad savo veika kėsinasi į R. A. gyvybę, numatė, kad gali atimti jam gyvybę ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Teismas padarė teisingą išvadą, kad nužudymas šiuo atveju buvo padarytas A. A. veikiant netiesiogine tyčia. Vien tai, kad nusikaltimo įrankis yra metalinis, sunkus ir juo smogta į gyvybiškai svarbią žmogaus kūno dalį – galvą, nuteistasis veikė sąmoningai nėra pakankamos aplinkybės konstatuoti, kad nusikaltimas padarytas tiesiogine tyčia. Šiuo atveju pagrįstai buvo atkreiptas dėmesys į sužalojimų darymo intensyvumą, į smūgių kiekį (vienas smūgis) ir į tai, kad tuoj po galvos sužalojimo nuteistasis nebuvo abejingas dėl nukentėjusiojo gyvybės : bandė skambinti greitajai pagalbai, gabeno R. A. į medicinos įstaigą.

Skiriant nuteistajam A. A. laisvės atėmimo bausmę, pirmosios instancijos teismas nei 1961 m. BK 21, 39 straipsnių, nei 2000 m. BK 41 ir 54 straipsnių reikalavimų nepažeidė. Nukentėjusiosios apeliacinio skundo argumentus dėl pernelyg didelio bausmės švelnumo kolegija atmeta kaip nepakankamus A. A. paskirtai bausmei dar labiau griežtinti. Nukentėjusiosios nurodytos aplinkybės dėl nuteistojo savo dalies turto perleidimo ir tik dalinio turtinės žalos atlyginimo nuteistojo padarytos veikos nedaro pavojingesne ir kartu nerodo į didesnio A. A. asmenybės pavojingumo. Pagal 1961 m. BK 104 straipsnį nuteistajam paskirta septynerių metų ir šešių mėnesių metų laisvės atėmimo bausmė yra metais mažesnė negu šio straipsnio sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Tokia bausmė, atsižvelgiant į padaryto nužudymo pavojingumo laipsnį ir pobūdį, tyčios rūšį, kaltininko asmenybę ir lengvinančių bei sunkinančių nuteistojo atsakomybę aplinkybių nebuvimą, kolegijos manymu, tikrai nėra aiškiai per švelni. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje motyvavo, kokios aplinkybės lėmė A. A. tokios laisvės atėmimo bausmės dydį. Tokia bausmė neprieštarauja bendriesiems bausmių skyrimo pagrindams, bausmės paskirčiai ir nėra teisinio pagrindo ją griežtinti.

Todėl teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. A. ir nukentėjusiosios H. A. apeliacinius skundus atmesti.