Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Petkuvienės, Jelenos Šiškinos ir Tatjanos Žukauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo J. R. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. R. M. ieškinį atsakovei L. M. ir atsakovės priešieškinį dėl santuokos nutraukimo ir turto padalinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

Nurodo, jog santuoką su atsakove sudarė jau būdamas 58 metų amžiaus ir tuo metu buvo pilnai apsirūpinęs gyvenamuoju plotu – turėjo asmeninės nuosavybės teise gyvenamąjį namą Neveronyse. Santuoką sudaręs su atsakove visiškai ja pasitikėjo, todėl po ilgų įtikinėjimų padovanojo minėtą nekilnojamąjį turtą jai. Ilgainiui santykiai su atsakove pradėjo blogėti, todėl atsakovei pardavus nekilnojamąjį turtą Neveronyse jis iš G. Š. paėmė paskolą ir skubiai pradėjo ieškoti būsto, tuo tarpu 2003-08-11 atsakovė ir nekilnojamojo turto Neveronyse pardavimo gautus 100 000 Lt pasiliko sau ir vėliau padovanojo savo sūnui – E. R.. Tai patvirtina byloje esanti atsakovės deklaracija. Tuo tarpu jis už skolintas lėšas įsigijo ginčo nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini), o atsakovė persikėlė gyventi į Vilnių ir po kurio laiko išvyko gyventi į JAV;Kadangi 2007 m. planavo išvykti gyventi pas dukrą į užsienį, norėjo parduoti ginčo turtą, tačiau sužinojęs, jog jam reikės patvirtinimo iš atsakovės, kad ši nepretenduoja į jo nekilnojamąjį turtą, 2007-10-02 atsakovė notariškai patvirtintu liudijimu nurodė, kad neturi jokių pretenzijų į minėtą turtą.Pažymi, jog atsakovės buvimo JAV metu jai asmeninės nuosavybės teise priklausantis butas Vilniuje buvo nuomojamas, tačiau gautomis lėšomis jokia forma nebuvo dalinamasi su juo, kas, anot apelianto, patvirtina apie bendro su atsakove ūkio nebuvimą;Pažymi, jog iki ieškinio dėl santuokos nutraukimo padavimo savo asmeninėmis lėšomis grąžino G. Š. paskolą, taip pat į ginčo turtą per devynerius nuosavybės metus investavo ne mažą dalį savo darbo ir asmeninių lėšų bendroje 35 251 Lt sumai;Teismas nepagrįstai ignoravo faktą, kad atsakovė iki išvykimo į JAV dar galėjo lankytis (duomenys neskelbtini) šešis mėnesius, jeigu šalys dar būtų gyvenusios kartu ir vedusios bendrą ūkį. Anot apelianto, byloje nėra nei vieno įrodymo, patvirtinančio, kad atsakovė nors kokia forma yra pridėjusi prie aptariamo nekilnojamojo turto įsigijimo ar tvarkymo tiek finansine prasme, tiek savo darbu. Pažymi, kad ginčo turtas yra jo asmeninė nuosavybė patvirtina ir Nekilnojamojo turto registro duomenys;Anot apelianto, 2007-10-02 liudijimas įrodo ne tik atsakovės suvokimą, kad ginčo turtas nėra jos nuosavybė, bet ir CK normų prasme įformina CK 3.100 str. 1 d. 7 p. sutuoktinių susitarimą dėl bendrosios jungtinės nuosavybės pasibaigimo;Pažymi, jog teismo posėdžių metu atsakovė yra tiesiogiai nurodžiusi, kad ieškovas jai negrąžina skolos, todėl ji reikalauja skolą grąžinti nekilnojamuoju turtu. Tokios pozicijos atsakovė laikėsi ir jam bandant nutraukti santuoką šalių susitarimu anksčiau ir pateikiant tokio pobūdžio procesinį dokumentą Utenos rajono apylinkės teismui;Atsakovės teiginys, jog ginčo turtas buvo įsigytas už lėšas, gautas pardavus nekilnojamąjį turtą Neveronyse nėra paremtas jokiais įrodymais;Pažymi, jog CK 3.100 str. 1 d. 7 p. yra dispozityvi norma, t.y. nenumato nei apribojimų bei baigtinio sutuoktinių susitarimo išraiškos būdų, todėl teismas nepagrįstai sprendė, kad minėta norma nagrinėjamo ginčo atveju negali būti taikoma;Atsižvelgiant į tai, kad ginčo turtas buvo įgytas ir pagerintas vien jo asmeninėmis lėšomis, tai laikytina pakankamu pagrindu nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo;Anot apelianto, pirmos instancijos teismo sprendimas, atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes, prieštarauja bendriesiems teisės principams.

Apeliacinį skundą ieškovas grindžia naujomis faktinėmis aplinkybėmis bei naujais įrodymais: nurodo, jog atsakovė įkalbėjo jį padovanoti jai nekilnojamąjį turtą Neveronyse, kurį vėliau įtikino parduoti, neketino jo įsileisti į jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį butą Vilniuje ir kad ginčo nekilnojamasis turtas buvo nusidėvėjęs ir netinkamas gyventi, taip pat nurodo, kad iš nuomos už butą Vilniuje gautos lėšos nebuvo dalinamos su juo. Anot atsakovės, nurodydamas naujas faktines aplinkybes, ieškovas pateikė naujus įrodymus, kurių pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas, todėl prašo jais nesivadovauti ir atmesti;Pažymi, jog dovanojimo dėl nekilnojamojo turto Neveronyse sandorių sudarymo metu ieškovas buvo veiksnus ir suprato tokių savo veiksmų teisines pasekmes, tuo tarpu net ir perleidus nuosavybę jai į minėtą turtą, ji niekuomet neteigė, kad šis turtas priklausė tik jai. Šis turtas buvo laikomas šeimos turtu, kurį pardavus gautos lėšos buvo panaudotos ginčo turtui pirkti;Priešingai nei nurodo apeliantas, tarp šalių buvo sutarta, kad (duomenys neskelbtini) gyvens vasaros metu, tuo tarpu žiemos - bute Vilniuje. Pažymi, jog nekilnojamasis turtas (duomenys neskelbtini) buvo nuo pat įsigijimo momento tvarkingas ir jame buvo galima gyventi;Apeliantas neįrodė, kad ginčo turtas buvo įsigytas už jo asmenines lėšas pagal jo ir G. Š. paskolos sutartį. Pažymi, jog paskolos sutartis sudaryta 2003-07-05, o turtas įsigytas 2003-08-14, taigi šiuos sandorius skiria ilgas laiko tarpas, todėl minėta paskolos sutartis neįrodo, kad jos pagrindu gautos lėšos buvo panaudotos ginčo turto įsigyti;Atkreipia dėmesį, kad paskolos gavimo metu apeliantas buvo pensininkas, gavo senatvės pensiją - 670 Lt, todėl iš tokių pajamų neturėjo realių galimybių savarankiškai grąžinti paskolą, tuo tarpu ji, gyvendamas JAV, siuntė pinigų bendram šeimos ūkiui. Anot atsakovės, minėta paskola, galimai, buvo grąžinta iš jos siųstų piniginių lėšų;Pažymi, jog 2003-10-02 deklaracijoje nurodytas tik ketinimas dovanoti tam tikrą pinigų sumą jos sūnui, kuris teismo posėdžio metu paliudijo, kad jam buvo padovanota tik 70 000 Lt, taigi sutuoktiniams buvo likę 90 000 Lt;Nurodo, kad į ginčo nekilnojamąjį turtą buvo pervežti visi jų namų apyvokos daiktai iš namo Neveronyse, o 2003 m. spalio mėn. ji pati buvo nuvykus į (duomenys neskelbtini), šią faktinę aplinkybę patvirtino ir ieškovo kviesta liudytoja. Abiems susitarus, vėliau ji išvyko gyventi į JAV, kad pasirūpintų šeimos finansine gerove.Teigia, jog pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad 2007-10-02 liudijimas neatitinka CK 3.100 str. 1 d. 7 p. reikalavimų, todėl negalėjo pakeisti sutuoktinių turto rėžimo;Atkreipia dėmesį, kad apeliantas pirmos instancijos teisme neprašė teismo nukrypti nuo lygių dalių principo, todėl toks apelianto prašymas yra naujo reikalavimo kėlimas, todėl atmestinas. Pažymi, kad apelianto pajamos buvo mažos, todėl jis neturėjo pakankamai asmeninių lėšų savarankiškai atlikti ginčo turto pagerinimus;Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad per visą jos gyvenimo laikotarpį JAV, apeliantui buvo perduota lėšų už 14 000 Lt. Priešingai nei teigia apeliantas, su juo buvo dalinamasi lėšomis, gautomis už buto Vilniuje nuomą. Nurodo, jog aplinkybę, kad šalių santuoka faktiškai nutrūko ne 2003 m., o 2009 m. patvirtina ieškinio teismui pareiškimo momentas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos CPK 320 str. 1 ir 2 d., bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 str. nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje iš dalies netinkami įvertino bylos faktines aplinkybes, kas sudaro pagrindą iš dalies pakeisti skundžiamą teismo sprendimą (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).

Ieškovas prašo panaikinti teismo sprendimą dalį dėl turto - 0,1223 ha žemės sklypo, 165,55 kv.m. gyvenamojo namo, 30,00 kv.m. ploto daržinės, 30,00 kv.m. tvarto, 19,00 kv.m. viralinės, 11,00 kv.m. sandėlio, esančių (duomenys neskelbtini), pripažinimo bendrąją jungtine sutuoktinių nuosavybe ir jo padalinimo priteisiant ieškovui ir atsakovei po ½ dalį minėto nekilnojamojo turto, bei pripažinti šį turtą asmenine ieškovo nuosavybe.

Ginčo turtas buvo įgytas santuokos metu. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, esant įtvirtintai prezumpcijai, jog turtas, įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė nuosavybė (CK 6.87 str. 1 d., 3.88 str. 2 d.), pareiga paneigti prezumpciją ir įrodyti, jog turtas yra asmeninis, priklauso ieškovui.

Ieškovas savo apeliacinį skundą pagrindžia keliais faktiniais pagrindais.

Vienas iš faktinių pagrindų, pagrindžiančių ieškovo įsitikinimą, kad namas (duomenys neskelbtini) turėtų priklausyti tik jam, yra jo asmeninio turto – namo Neveronyse pardavimo ir lėšų už jį padalinimo aplinkybės. Nėra ginčo, kad gyvenamasis namas su priklausiniais Kauno rajone, Neveronių kaime iki santuokos su atsakove sudarymo ((duomenys neskelbtini)) priklausė ieškovui asmeninės nuosavybės teise; ½ namo dalį jis padovanojo sutuoktinei 1996-07-02, likusią ½ dalį padovanojo 2000-03-08; 2003-08-11 L. M. pardavė šį namą už 100 000 Lt. Apeliantas (ieškovas) teigia, kad atsakovė ji įkalbėjo padovanoti jai namą, visas už namą gautas lėšas jį pasisavino. Atsakovė teigia, kad namas buvo pagerintas jų santuokos metu, todėl sutuoktiniai susitarė, kad jis taps šeimos turtu; gautos už parduotą namą lėšos buvo paskirstytos– 50 000 Lt atiteko apeliantui. Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčas dėl ieškovui priklaususio namo Neveronyse teisinio režimo modifikavimo santuokoje bylos nagrinėjimo metu keliamas nebuvo. Nors apeliantas teigia, kad padovanojo atsakovei namą apgaulės įtakoje, jis neginčijo dovanojimo bei šio namo pardavimo sandorių. Ginčas dėl dalies gautų už namo pardavimą lėšų priteisimo taip pat nebuvo iškeltas. Pagal apelianto logiką, turi būti atliktas reikalavimų įskaitymas – atsakovė nepasidalino lėšomis, gautomis pardavus namą Neveronyse, todėl namas (duomenys neskelbtini) turi priklausyti jam. Tačiau nesant ginčo dėl namo Neveronyse teisinio režimo ir gautų už jį lėšų paskirstymo, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad labiau tikėtina, jog sutuoktiniai susitarė pakeisti namo Neveronyse teisinį režimą ir padaryti jį bendrąja jungtine nuosavybe. Lėšos, įgytos už namą, taip pat laikytinos bendrąją jungtine nuosavybe. Tikėtina, kad tokiu būdu įgytos bendros lėšos buvo panaudotos namo (duomenys neskelbtini) pirkimui.

Kitas nurodytas faktinis ieškovo reikalavimo pagrindas – ginčo turtas buvo įgytas tuomet, kai sutuoktinių santykiai realiai buvo nutrukę. Bendro gyvenimo nutraukimą apeliantas sieja su namo Neveronių k. pardavimu – apeliantas nurodė, kad šalys negyveno kartu ir nevedė bendro ūkio nuo 2003 m. rugpjūčio mėnesio – pardavus namą Neveronių kaime atsakovė į (duomenys neskelbtini) atvykusi nebuvo, po 6 mėnesių išvyko į JAV, jai asmeninės nuosavybės teise priklausantis butas buvo nuomojamas, tačiau gautomis lėšomis nebuvo dalijamasi su apeliantu, kas patvirtina bendro gyvenimo ir bendro ūkio tvarkymo nebuvimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad vieno namo pardavimas ir kito namo įgijimas įvyko vienas po kito - namas Neveronių kaime buvo parduotas 2003-08-11, namas (duomenys neskelbtini) įgytas 2003-08-14. Bylos nagrinėjimo metu ieškovas pripažino, kad buvo gavęs pinigų, atsakovės siųstų iš JAV. Byloje yra duomenų apie pinigų iš JAV perdavimą ieškovui iš atsakovės sūnaus sąskaitos 2004-2009 m. Ieškovas paaiškino, kad tai buvo paskolos grąžinimas, tačiau objektyvių duomenų apie paskolos santykius nėra. Kaip jau buvo paminėta, po namo Neveronių kaime pardavimo ieškovas atsakovei nebuvo iškėlęs jokių turtinių reikalavimų. Bylos duomenimis pirmą kartą dėl santuokos nutraukimo bendru sutuoktinių pareiškimu šalys kreipėsi 2011 m. (b.l. 36-38). Vertinant byloje sutrinktų įrodymų visumą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių ieškovo versiją, jog šalių santykiai realiai nutruko 2003 m. rugpjūčio mėnesį. Pagal įstatymą sutuoktiniai neturi pareigos gyventi po vienu stogu ir dalinti kiekvieno gautas pajamas lygiomis dalimis. Sutuoktiniai gali laisvai susitarti, kur gyventi, kaip tvarkyti bendrą ūkį, kokia proporcija dalyvauti bendro turto išlaikyme, kiek lėšų iš savo pajamų kiekvienas gali skirti vaikų iš pirmųjų santuokų paramai ir pan. Faktai, kad atsakovė nesidalino su ieškovu pajamomis nuo jos asmeninio turto (buto) nuomos, kad nepakvietė jo gyventi į savo butą, neapsigyveno name (duomenys neskelbtini), išvyko į JAV ir pan. bendro gyvenimo pabaigos fakto neįrodo. Priešingai, ieškovo pripažintas faktas, kad jis priimdavo atsakovės siunčiamus pinigus, patvirtina santuokinių ekonominių santykių buvimą bei faktą, kad atsakovė išvyko dirbti į JAV bendru sutuoktinių sprendimu arba jam neprieštaraujant. Dėl išdėstyto teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šalių bendras gyvenimas faktiškai nutruko nuo 2008 metų.

Apeliantas rėmėsi CK 3.88 str. 2 bei 7 d. bei įrodinėjo, kad namas su priklausiniais (duomenys neskelbtini) buvo įgytas už jo asmenines lėšas – už asmeniškai skolintus iš G. Š. pinigus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pagal teismo nustatytas bylos aplinkybes labiau tikėtina, kad namo (duomenys neskelbtini) įsigijimui buvo panaudotos sutuoktinių bendros lėšos, gautos iš namo Neveronių k. pardavimo. Lėšos iš G. Š. buvo paskolintos 2003-07-05, t.y. iki vieno namo pardavimo ir kito pirkimo. Pats apeliantas teigia, jog sutuoktinių santykiai pašlijo nuo 2003 m. rugpjūčio, po to, kad jis įsitikino, jog atsakovė neketina pasidalinti pinigais, gautais po namo pardavimo. Esant tokioms aplinkybėms, mažai tikėtina, kad apeliantas 2003 m. liepos mėnesį jau numatė, kad atsakovė gautomis lėšomis nepasidalins ir namą (duomenys neskelbtini) teks pirkti iš kitų lėšų. Pripažinus, kad sutuoktiniai bendrai tvarkė ūkį iki 2008 m., sutiktina ir su atsakovės atsikirtimo apeliaciniam skundui argumentu, kad didžioji dalis paskolos buvo grąžinta iki 2008 m., t.y. iš bendrų sutuoktinių lėšų. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis apeliacinio skundo argumentas nepaneigia įstatymo nustatytos bendro turto teisinio režimo prezumpcijos. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl atsakovės 2007-10-02 pareiškimo vertinimu. Atsakovės pasirašytas dokumentas – pareiškimas, kuriuo atsakovė atsisakė nuo nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), priklausantį R. M. (b.l. 71). Atsakovės parašo tikrumas patvirtintas notaro. Teisėjų kolegija sutinka, kad vieno iš sutuoktinių pareiškimas apie pretenzijų į kito sutuoktinio turtą neturėjimą negali būti vertinamas kaip sutuoktinių susitarimas bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės režimui pakeisti (CK 3.100 str. 1 d. 7 p.).

Apeliacinio skundo argumentai nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų. Dėl to nėra pagrindo apeliacinio skundo motyvais panaikinti skundžiamą teismo sprendimą (CPK 263, 329-330 str.).

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, tai pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus, bei teikiant konsultacijas; atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo laiko sąnaudas; išlaidos priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio; tokios nuostatos taikomos priteisiant išlaidas kiekvienos instancijos teisme (CPK 98 str.). Atsakovė patyrė 907,50 Lt atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymo išlaidų bei 1 089 Lt atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme (iš jų 600 Lt pasirengimo atstovauti teisme išlaidos). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovę apeliacinės instancijos teisme atstovavo ta pati advokatė D. G. –K. o baigiamosios kalbos santrauka nelaikytina nauju procesiniu dokumentu, atstovavimo išlaidos sumažinamos iki 300 Lt, iš viso priteisima 1 207,50 Lt atstovavimo išlaidų.

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidos nagrinėjamoje byloje neviršija 10 Lt; sutinkamai su Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ jos nepriteisiamos

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo J. R. M. atsakovei L. M. 1 207,50 Lt (vieną tūkstantį du šimtus septynis litus, 50 centų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.