Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. Š. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 18 d. nuosprendžio, kuriuo M. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį (dėl automobilio vagystės) laisvės atėmimu 2 metams;pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (dėl vagystės įsibraunant į patalpą) laisvės atėmimu 1 metams 4 mėnesiams;pagal BK 187 straipsnio 3 dalį areštu 30 parų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmes, paskirtas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (dėl vagystės įsibraunant į patalpą) ir BK 187 straipsnio 3 dalį subendrinus apėmimu, paskirta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 4 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šią subendrintą bausmę subendrinus su bausme, paskirta pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (dėl automobilio vagystės), iš dalies sudedant, M. Š. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirtą bausmę sumažinus vienu trečdaliu, M. Š. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 2 metams, ją atliekant pataisos namuose.

Į atliktą bausmę įskaitytas sulaikymas nuo 2013-05-07 iki 2013-05-09 (2 paros) bei sulaikymas ir suėmimas nuo 2013-05-14 iki 2013-10-17.

Priteista iš M. Š. 482,5 Lt UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtinės žalos atlyginimui.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

M. Š. nuteistas už tai, kad jis 2013 m. gegužės 7 d. apie 1 val. (duomenys neskelbtini), dirbdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ sargu ir būdamas įmonės teritorijoje, tyčia, atvirai, pagrobė svetimą, UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą – kieme stovėjusį nerakintą 5000 Lt vertės automobilį „Nissan Navara“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tuo padarydamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ 5000 Lt turtinę žalą.

Be to, jis 2013 m. gegužės 14 d. apie 1.00 val., (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, šaligatvio plytele išdaužęs UAB „(duomenys neskelbtini)“ alaus baro „(duomenys neskelbtini)“ lango stiklą, pro jį įsibrovė į negyvenamą patalpą – alaus baro „(duomenys neskelbtini)“ patalpas ir iš jų slapta pagrobė svetimą, UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą: bendros 60,00 Lt vertės 0,5 litro talpos 3 butelius spiritinio gėrimo „Gaspadorių Starka“, kurių vieno butelio kaina 20,00 Lt, bendros 122,50 Lt vertės 0,5 litro talpos 7 butelius degtinės „Gaspadorių“, kurių vieno butelio kaina 17,50 Lt, 2,70 Lt vertės 1 litro talpos 1 butelį alaus „Gaspadorių“, bendros 21,30 Lt vertės 3 pakelius cigarečių „Wall Street“, kurių vieno pakelio kaina 7,10 Lt, tuo padarydamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ 212,50 Lt turtinę žalą.

Be to, jis 2013 m. gegužės 15 d. apie 1.00 val., (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, įsibraudamas į negyvenamąją patalpą – UAB „(duomenys neskelbtini)“ alaus baro „(duomenys neskelbtini)“ patalpą, tyčia, šaligatvio plytele išdaužęs lango stiklą, sugadino svetimą, UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą: 90 Lt vertės langą, 180 Lt vertės apsaugines lango žaliuzes, tuo padarydamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ 270 Lt nedidelės vertės turtinę žalą.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, neteisingai paskirtos bausmės (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 328 straipsnio 1, 2 punktai).

BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris pagrobė automobilį.

Byloje nustatyta, kad 2013-05-07 M. Š. buvo įdarbintas UAB „(duomenys neskelbtini)“ sargu (1 t. 31–32, 33 b. l.) ir pagal pareiginius nuostatus (1 t. 35, 36–38, 39–40 b. l.) nuteistojo pareiga buvo nuolat stebėti saugomą teritoriją, saugoti patalpas, materialines vertybes, mechanizmus ir transporto priemones, tačiau pareigos ar teisės naudotis transporto priemonėmis nei įmonės teritorijoje nei už jos M. Š. neturėjo. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas Ž. Š. parodė, kad M. Š. neturėjo teisės naudotis automobiliu „Nissan Navara“, kad jam nedavė leidimo minėtu automobiliu išvažiuoti iš įmonės teritorijos (1 t. 25, 26–27 b. l.). Pats nuteistasis pripažino, kad jis neturėjo teisės automobilio vairuoti, kad leidimo išvažiuoti minėtu automobiliu iš įmonės teritorijos nebuvo gavęs, kad automobilį paėmė savavališkai darbo metu, nes norėjo nuvažiuoti pas savo draugą (1 t. 156–157, 171–173 b. l., 2 t. 51–52 b. l.). Nors nuteistasis teismo posėdyje nurodė, kad jam minėtu automobiliu buvo leidžiama važinėti įmonės teritorijoje, tačiau tai nepaneigia aplinkybės, jog jam leidimas naudotis automobiliu savo poreikiams ar išvažiuoti už įmonės teritorijos buvo duotas. Be to, pats apeliantas pripažino, kad jis teisės vairuoti transporto priemones iš viso nebuvo įgijęs. Šios aplinkybės liudija, kad automobilis nuteistajam buvo svetimas turtas ir jis, be leidimo paimdamas automobilį, turėjo realią galimybę juo naudotis, valdyti, disponuoti savo nuožiūra. Tai, kad apeliantas nurodo ketinęs pasinaudoti automobiliu ir jį grąžinti, bet vien dėl to, jog eismo įvykio metu apgadino automobilį, jis automobilio nebegrąžino savininkui, nepaneigia fakto, kad M. Š. svetimu automobiliu naudojosi savo nuožiūra, kadangi apgadintą automobilį savo nuožiūra paliko laukuose ant keliuko, nepasirūpino jo saugumu (paliko automobilį atrakintą). Vagystė laikoma baigta, kai kaltininkas už­val­do sve­ti­mą tur­tą ir taip įgyja ga­li­my­bę ne­tei­sė­tai val­dy­ti, nau­do­tis ir dis­po­nuo­ti pa­grob­tu tur­tu pa­gal sa­vo va­lią, t. y. nuo turto užvaldymo (paėmimo) momento, nes tuomet kaltininkas savo nuožiūra gali disponuoti, naudotis svetimu turtu. Be to, nuteistojo versijos, jog jis neketino pavogti automobilio nepatvirtina jokie objektyvūs duomenys byloje. Įvertinus visumą šių paminėtų aplinkybių, daroma išvada, kad nuteistasis įvykdė svetimą turto vagystę – pagrobė automobilį. Nors apeliantas apie sugadintą ir laukuose paliktą automobilį pranešė Ž. Š., tačiau tai nėra aplinkybė, šalinanti baudžiamąją atsakomybę. Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyręs byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, padarė pagrįstą išvadą dėl M. Š. kaltės pagrobus automobilį bei teisingai apelianto nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, todėl nėra pagrindo naikinti skundžiamą nuosprendį ir M. Š. išteisinti pagal BK 178 straipsnio 2 dalį dėl automobilio vagystės.

Nuteistasis M. Š. taip pat prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę.

Teismas, spręsdamas klausimą dėl bausmės skyrimo, atsižvelgia į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltinamojo asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis).

Teismas, skirdamas M. Š. bausmę, atsižvelgė į tai, kad nuteistasis prisipažino kaltu, į kaltininko asmenybę, tačiau visiškai nuosprendyje nepasisakė, ar nustatyta M. Š. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Iš bylos matyti, kad nuteistasis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme prisipažino kaltu dėl jam pareikštų kaltinimų, nuoširdžiai gailėjosi, atsiprašė nukentėjusiųjų, sutiko atlyginti padarytą žalą, tačiau teismas šių aplinkybių nevertino bei nepripažino M. Š. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis. Bylos medžiaga liudija, kad M. Š. prisipažino kaltu sugadinęs svetimą turtą ir pagrobęs prekių iš alaus baro, nuoširdžiai gailėjosi padaręs šias nusikalstamas veikas. Nors nuteistasis tvirtina nenorėjęs pavogti automobilio, o tik jį pasiskolinęs nuvažiuoti pas draugą ir po to automobilį grąžinti, ir tokie M. Š. parodymai teisme bei apeliacinio skundo argumentai rodo, kad nuteistasis nesutinka dėl jo veiksmų kvalifikacijos pagal BK 178 straipsnio 2 d. (pagrobus automobilį), tačiau iš bylos matyti, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme apeliantas nurodė, jog dėl jam pareikšto kaltinimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (pagrobus automobilį) kaltu prisipažįsta, be to, M. Š. pripažino savavališkai paėmęs svetimą automobilį, kad tuo automobiliu išvažiavo už įmonės teritorijos, kad sugadintą automobilį paliko kitoje vietoje, t. y. nuteistasis pripažino esmines nusikalstamos veikos aplinkybes, nuoširdžiai gailėjosi. Pagal teismų praktiką, kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką gali būti teismo pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei kaltininkas savanoriškai prisipažino jam inkriminuoto nusikaltimo objektyvias bylos aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu, ir tai padarė savo noru, o nuoširdus gailėjimasis suprantamas kaip neigiamas savo veiksmų vertinimas, nukentėjusiojo atsiprašymas. Visos šios paminėtos aplinkybės rodo, kad yra visos sąlygos nuteistojo prisipažinimą padarius nusikalstamas veikas ir nuoširdų gailestį pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pastebėtina, kad byla buvo išnagrinėta byloje atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, o pagal BPK 273 straipsnio nuostatas, sutrumpintas įrodymų tyrimas galimas, jei kaltinamasis prisipažįsta esąs kaltas. Iš bylos matyti, kad M. Š. prisipažino kaltu, todėl daroma išvada, kad sutrumpintą įrodymų tyrimą atlikęs pirmosios instancijos teismas laikė, jog M. Š. prisipažino kaltu dėl jam inkriminuotų visų nusikalstamų veikų padarymo. Taigi, esant šioms paminėtoms aplinkybėms, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo nepripažino M. Š. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino kaltu padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailėjosi, todėl nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas). Nors byloje yra duomenų, jog vagystę iš alaus baro ir turto sugadinimą M. Š. padarė būdamas neblaivus, tačiau šiuo atveju, nesant prokuroro reikalavimo pasunkinti nuteistojo padėtį, nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe nepripažintina, jog nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 straipsnio 2 dalyje ir 187 straipsnio 3 dalyje, jis padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Iš bylos matyti, kad M. Š. padarė du apysunkius tyčinius nusikaltimus ir vieną baudžiamąjį nusižengimą, veikdamas tyčia, jo padarytos nusikalstamos veikos yra baigtos. Nuteistasis išsituokęs, nors iki suėmimo dirbo, tačiau vieną iš jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarė darbo metu. Taip pat M. Š. yra baustas administracine tvarka bei anksčiau 8 kartus buvo teistas už nusikalstamas veikas nuosavybei, naujas nusikalstamas veikas padarė neišnykus teistumui. Pagrįstai apeliantas skunde teigia, kad jis teistas tik 8 kartus, tačiau atsižvelgiant į apelianto ankstesnius teistumus ir jam taikytas bausmes, akivaizdu, kad anksčiau jam paskirtomis bausmėmis BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai nebuvo pasiekti, nes jis įvykdė naujas nusikalstamas veikas. Dėl to kolegija laiko, kad nuteistasis išvadų iš ankstesnių teistumų nepadarė ir BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti nuteistajam paskyrus laisvės atėmimo bausmę. Taigi, pirmosios instancijos teismas M. Š. tinkamai parinko bausmės rūšį bei pagrįstai netaikė bausmės vykdymo atidėjimo, kadangi būtent šios paminėtos aplinkybės apie apelianto teistumus leidžia daryti išvadą, kad nėra pakankamo pagrindo manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nemotyvavo M. Š. už padarytas nusikalstamas veikas skiriamų bausmių dydžių, tuo, tuo nesilaikė BK 61 straipsnio reikalavimų.

BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, skiriamos bausmės dydį skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Atsižvelgiant į tai, kad M. Š. prisipažino pavogęs automobilį, nuoširdžiai gailėjosi, ir tai yra jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, bei į tai, kad nuteistasis automobilio savininkui pranešė apie automobilio apgadinimą ir kur automobilis paliktas, atsiprašė automobilio savininko, sutiko atlyginti padarytą žalą, bei atsižvelgus į tai, kad nėra apelianto atsakomybę sunkinančių aplinkybių, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas už automobilio vagystę M. Š. paskyrė aiškiai per griežtą bausmę, todėl skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl apeliantui pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (už automobilio vagystę) neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 2 punktas). Nepagrįstas apelianto prašymas už automobilio vagystę jam skirti švelnesnę negu įstatymo sankcijoje numatytą bausmę, kadangi apeliantas nepateikė duomenų, kurie patvirtintų esant BK 62 straipsnyje numatytas sąlygas. Taip pat nėra aplinkybių, kurios leistų pripažinti, kad sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui ir tai būtų pagrindas paskirti švelnesnę bausmę.

Nors nustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė – prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi, tačiau iš bylos matyti, kad įsibraudamas į patalpą, M. Š. sugadino svetimą turtą, be to, už šią nusikalstamą veiką nuteistajam paskirta bausmė yra žymiai mažesnė nei sankcijoje numatytos bausmės vidurkis (BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis – 3 metai 1 mėnuo 15 dienų), o už turto sugadinimą paskirta arešto bausmė yra artima BK 49 straipsnio 3 dalyje už baudžiamąjį nusižengimą skirtinos bausmės vidurkiui. Taigi, apeliantui už vagystę įsibraunant į alaus barą bei turto sugadinimą paskirtos bausmės nėra aiškiai per griežtos, todėl nekeičiamos.

Taip pat skundžiamas nuosprendis tikslinamas, nes pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodęs, jog įsibrovimo ir turto sugadinimo nusikalstamų veikų data iš 2013-05-15 keičiama į 2013-05-14, kadangi iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, jog apžiūra alaus bare buvo atliekama 2013-05-14, tačiau pirmosios instancijos teismas M. Š. suformuluotame kaltinime dėl turto sugadinimo minėtos įvykio datos nepakeitė. Be to, apylinkės teismas nuosprendyje skirtingai nurodo civilinio ieškovo pavadinimą – „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“. Iš bylos duomenų matyti, kad nusikalstama veika buvo padaryta alaus bare, priklausančiame UAB „(duomenys neskelbtini)“, todėl nuosprendyje padaryta rašybos klaida nurodant civilinio ieškovo pavadinimą ištaisoma.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 18 d. nuosprendį pakeisti:

Pripažinti M. Š. atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (už automobilio vagystę) M. Š. paskirtą 2 metų laisvės atėmimo bausmę sutrumpinti iki 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, prie 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės, paskirtos pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (už automobilio vagystę), pridėti pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (už vagystę įsibrovus į patalpas) ir BK 187 straipsnio 3 dalį paskirtos subendrintos bausmės dalį, ir M. Š. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 2 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirtą bausmę sumažinti vienu trečdaliu ir M. Š. paskirti galutinę bausmę – laisvės atėmimą 1 metams 8 mėnesiams, ją atliekant pataisos namuose.

Nuosprendį patikslinti, nurodant, kad įsibraudamas į UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančią negyvenamąją patalpą, M. Š. svetimą turtą sugadino ne 2013 m. gegužės 15 d. apie 1.00 val., o 2013 m. gegužės 14 d. apie 1 val.

Ištaisyti nuosprendyje klaidingai nurodytą civilinio ieškovo pavadinimą ir laikyti, kad civilinis ieškovas yra UAB „(duomenys neskelbtini)“.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.