Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Algirdas Jaliniauskas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą pagal M. P. apeliacinį skundą dėl Jurbarko rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 19 d. nutarties, kuria paliktas nepakeistas Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Jurbarko rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Kelių policijos grupės vyresniosios specialistės 2015 m. spalio 20 d. nutarimas Nr. (duomenys neskelbtini), o pareiškėjo M. P. skundas netenkintas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. P. Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Jurbarko rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Kelių policijos grupės vyresniosios specialistės 2015 m. spalio 20 d. nutarimu Nr. (duomenys neskelbtini) nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 straipsnio 1 dalį ir 127 straipsnio 2 dalį galutine subendrinta 144 Eur dydžio bauda už tai, kad 2014 m. spalio 10 d. 18.38 val., Jurbarko rajone, kelio Kaunas–Jurbarkas–Klaipėda 118,90 kilometre, vairuodamas automobilį „Volkswagen Passat“, kurio valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) pradėdamas lenkti, neįsitikino, kad transporto priemonė, važiuojanti priekyje ta pačia eismo juosta nerodo kairiojo posūkio signalo, jį lenkė ir lenkiamam automobiliui „Opel Vectra“, kurio valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) sukant į kairę su juo susidūrė. Eismo įvykio metu buvo nežymiai sutrikdyta D. P. sveikata, apgadinti du automobiliai. Šiais veiksmais M. P. pažeidė Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 „Dėl Kelių eismo taisyklių patvirtinimo” (toliau – KET), 9, 141.2 punktų reikalavimus.

Administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo, nesutikdamas su jo atžvilgiu priimtu nutarimu, kreipėsi į Jurbarko rajono apylinkės teismą, prašydamas panaikinti nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti. Tačiau apylinkės teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, susipažinęs su byloje esančia medžiaga, 2016 m. sausio 19 d. nutartyje padarė išvadą, kad M. P. vis dėlto pažeidė KET reikalavimus, keliamus vairuotojams, atliekantiems lenkimo manevrą, ko pasekoje sukėlė eismo įvykį, kurio metu nesunkiai sutrikdyta D. P. sveikata, taip pat sugadinta Z. P. vardu registruota transporto priemonė.

Skunde apeliantas akcentuoja, kad nuo pat tyrimo pradžios jis nuosekliai aiškino, jog 2014 m. spalio 10 d., apie 18.20 val. savo automobiliu „VW Passat“, kurio valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) maždaug 90–100 km/h greičiu nuo Jurbarko pusės važiavo link Šilutės. Pravažiavus Viešvilės miestelį, maždaug už 6 km, pamatė keliu ta pačia kryptimi lėtai judantį automobilį, dėl ko savo automobilio greitį sumažino. Likus iki kito automobilio apie 300 m, pamatęs to automobilio keletą kartų užsidegusias stabdžių šviesas bei tai, kad automobilis traukėsi į dešinį važiuojamosios dalies kraštą, pradėjo lenkimo manevrą. Tačiau, beveik privažiavus šį automobilį, šis staiga pasuko į kairę. Apelianto teigimu, jis, bandydamas išvengti susidūrimo, automatiškai nuspaudė stabdžio pedalą, tačiau automobilis „Opel Vectra“ nespėjo nuvažiuoti nuo kelio ir kairysis priekinis jo automobilio kampas atsitrenkė į Opelio kairiojo šono galinę dalį. Automobilis „Opel Vectra“ nuo smūgio nuvažiavo nuo kelio ir apsisuko, o apelianto automobilis sustojo nuvažiavęs tiesiai apie 25 m. Vis dėlto, apylinkės teismas, įvertinęs automobilių susidūrimo mechanizmą, susidūrimo vietą ant kelio, likusius pėdsakus po susidūrimo bei transporto priemonių sugadinimo pobūdį, padarė išvadą, kad būtent apeliantas yra kaltas dėl eismo įvykio, nes tuo metu, kai jo vairuojama transporto priemonė atsitrenkė į I. P. vairuojamą automobilį „Opel Vectra“, šis jau buvo pradėjęs ir bebaigiąs posūkio į kairę manevrą. Nesutikdamas su šia išvada, M. P. pažymi, kad toje vietoje kelio atkarpa buvo tiesi ir lygi, matomumas geras, todėl jis iš toli pastebėjęs lėtai važiuojanti ir keletą kartų stabdantį automobilį iš karto pradėjo lenkimo manevrą, kas rodo, jog jis pirmas pradėjo manevruoti. O kadangi, KET nereglamentuoja, kokiu atstumu iki lenkiamo automobilio reikia įjungti posūkio signalą, kokiu atstumu išvažiuoti į priešpriešinio eismo juostą, mano, kad jo veiksmai visiškai atitinka KET reikalavimus. Tuo tarpu I. P., apelianto teigimu, pradėjo sukti į kairę tada, kai jis jau geroką atstumą važiavo priešpriešine eismo juosta, lenkdamas jos vairuojamą automobilį, ir buvo beveik jį privažiavęs. Juolab, kad kairio posūkio signalą jis pamatė prieš pat susidūrimą, iš ko apeliantas sprendžia, kad vairuotoja jį įjungė prieš pat pradėdama sukti kairėn. Tačiau, pagal KET 93 punktą, signalą rodantis vairuotojas neįgyja važiavimo pirmumo teisės, t. y. tokiu atveju lenkiamo automobilio vairuotoja, norėdama sukti į kairę, privalėjo vadovautis KET 106 punkto nuostata ir įsitikinti, kad tai daryti saugu bei duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams. Apelianto nuomone, I. P., prieš sukdama į kairę, neįsitikino savo manevro saugumu ir, priešingai nei ji pati teigia, nepažiūrėjo per galinio vaizdo veidrodėlį. A. M. P., jei ji sakytų, kad jo mašiną, lenkiančią jos mašiną, matė, negalėtų paaiškinti, kodėl darė manevrą, neabejotinai sutrukdysiantį jam užbaigti lenkimo manevrą. Pažymi, kad jis turi didelę profesionalaus vairuotojo patirtį, važinėja po visą Europą nuo 1980 m. Pastaruosius 9 metus kasdien vairuoja sunkiasvorius krovininius automobilius Vokietijoje, todėl kelių eismo taisykles žino pakankamai gerai. Šiuo atveju jis yra įsitikinęs, kad jokių kelių eismo taisyklių nepažeidė, todėl neteisėtai jam paskirta nuobauda turi būti panaikinta ir byla nutraukta nesant jo veiksmuose pažeidimo įvykio ir sudėties.

Motyvuojamoji dalis

M. P. apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog byloje priimtas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tuomet, kai visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinamos bei įvertinamos visos reikšmingos bylai aplinkybės (ATPK 248, 257, 284 straipsniai). ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio matyti, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus ir įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, jog apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, kad M. P. kaltė dėl ATPK 127 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyto administracinio teisės pažeidimo yra įrodyta. Kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliantui inkriminuoti KET 9 ir 141.2 punktų (aktuali redakcija, galiojusi iki 2014 m. spalio 11 d.) reikalavimų pažeidimai, dėl ko, teismo įsitikinimu, ir kilo eismo įvykis. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ne vien dėl M. P. kaltės įvyko eismo įvykis, t. y. nagrinėjamoje situacijoje abiejų automobilių vairuotojų KET nesilaikymas buvo priežastiniame ryšyje su kilusiu eismo įvykiu.

KET 9 punktas numato, jog eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, taip pat siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti privalo imtis visų būtinų priemonių, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti. KET 141.2 punktas įpareigoja vairuotoją prieš pradedant lenkti, įsitikinti, kad transporto priemonės, važiuojančios priekyje ta pačia eismo juosta, vairuotojas nerodo kairiojo posūkio signalo.

Nagrinėjamu atveju visi apylinkės teismo nutartyje aptarti duomenys patvirtina, jog M. P. nebuvo pakankamai atidus kelyje ir neįsitikino, kad transporto priemonės, važiuojančios priekyje ta pačia eismo juosta, vairuotoja nerodo kairiojo posūkio signalo, kad lenkti priekyje važiuojančią transporto priemonę yra saugu. Juolab, kad ir pats apeliantas neginčija fakto, jog priekyje jo važiavusios transporto priemonės vairuotoja I. P. rodė kairįjį posūkio signalą, tik jis jį pastebėjo jau pradėjęs lenkimo manevrą. Pačios I. P., nukentėjusiosios D. P. ir liudytojo Z. P. parodymai, įvykio vietos apžiūros protokolas bei kita teismo nutartyje aptarta medžiaga patvirtina, jog M. P. nesilaikė ne tik KET 141.2 straipsnio, bet ir KET 142 str. bei 9 str. reikalavimų t. y. nesiėmė būtinų atsargumo priemonių, kad išvengti autoįvykio ir nuostolingų padarinių, nekelti pavojaus kitiems eismo dalyviams bei jų turto saugumui, nesiėmė priemonių, kad apvažiuoti lenkiamą transporto priemonę iš dešinės, nepalaukė, kol priekyje važiuojanti vairuotoja atlaisvins eismo juostą.

Būtina pažymėti, jog kita eismo įvykio dalyvė I. P. privalėjo laikytis KET 106 punkto reikalavimo ir įsitikinti, kad keisti važiavimo kryptį saugu bei duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams. Aukštesnysis teismas pripažįsta, kad šio KET reikalavimo I. P. neįvykdė. Nors ji tyrimo metu nurodė, kad prieš sukdama į kairę, pažiūrėjusi per galinio vaizdo veidrodėlį, jokio automobilio nematė, tačiau tokiais parodymais nėra objektyvaus pagrindo tikėti, nes juos paneigia aukščiau aptarti eismo įvykio duomenys. Kadangi eismo įvykis įvyko tiesioje kelio atkarpoje, kur matomumas buvo geras, būdama pakankamai atidi, prieš sukdama į kairę, pažiūrėjusi per galinio ir šoninio vaizdo veidrodėlius, I. P. neabejotinai turėjo matyti artėjantį ar jau lenkiantį apelianto vairuojamą automobilį. Tai, jog ji lenkiančio automobilio nematė, tik patvirtina, jog ji į veidrodėlius arba nežiūrėjo, arba tiesiog nebuvo pakankamai atidi ir nepamatė jos vairuojamą automobilį lenkiančios transporto priemonės, prieš keisdama važiavimo kryptį neįsitikino, kad tai saugu ir nedavė kelio ją lenkiančiai transporto priemonei. Taigi, bet kuriuo atveju, I. P. KET 106 punkto reikalavimų neįvykdė, kas neabejotinai, buvo viena iš eismo įvykio priežasčių, todėl ir jos veiksmai turėjo būti įvertinti kaip administracinis teisės pažeidimas numatytas ATPK 127 str. 1d., 127 str. 2d. Atsižvelgus į tai, jog nagrinėjamu atveju už tokio pobūdžio administracinius teisės pažeidimus yra pasibaigę LR ATPK 35 str. numatyti administracinės nuobaudos skyrimo terminai, nėra tikslinga perduoti medžiagą institucijai, turinčiai teisę surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą I. P..

Aukštesnysis teismas nesutinka su apylinkės teismo išvada, kad iš susidūrimo mechanizmo, susidūrimo vietos ant kelio, likusių pėdsakų po susidūrimo bei transporto priemonių sugadinimo pobūdžio nagrinėjamu atveju galima daryti neabejotiną išvadą dėl vien tik M. P. kaltės. Teismo vertinimu, vien tai, kad jo vairuojama transporto priemonė priekiniu kairiuoju kampu atsitrenkė į I. P. vairuojamos transporto priemonės galinę kairės pusės dalį, neleidžia daryti kategoriškos išvados dėl eismo įvykio kaltininko. Tokiu atveju būtina vertinti ir transporto priemonės greitį, ir atstumą, kuris skyrė transporto priemones, I. P. pradedant manevrą, t. y. vertinti kokios galimybės M. P. buvo išvengti susidūrimo.

Pažymėtina ir tai, kad KET 145 punkte nurodytas baigtinis sąrašas vietų, kuriose lenkti kitą transporto priemonę yra draudžiama. Tačiau šiuo atveju, eismo įvykio schemoje kairėje pusėje esantis kelio atsišakojimas, ties kuriuo įvyko eismo įvykis, įvertinus eismo įvykio schemoje pažymėtą kelio ženklinimą, neleidžia daryti išvados, kad tai viena iš sankryžų, kurioje pagal KET 145.1 punktą lenkti draudžiama. Byloje nėra informacijos apie lenkimą draudžiančių kelio ženklų buvimą kelio atkarpoje, kurioje kilo eismo įvykis. Tad atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes – tai, kad M. P. išvažiavo į priešingos krypties eismo juostą kirsdamas siaurą brūkšninę liniją, kurios brūkšnių ir tarpų ilgis vienodas, t. y. turėjo galimybę grįžti į savo eismo juostą, kirsdamas tokią pačią siaurą brūkšninę liniją bei tai, kad I. P. sukdama į kairę, per galinį bei šoninį vaizdo veidrodėlį jokios artėjančios ar ją lenkiančios transporto priemonės nematė, leidžia daryti išvadą, kad abu vairuotojai nebuvo pakankami atidūs kelyje, nesilaikė maksimalių saugumo reikalavimų, dėl ko ir įvyko eismo įvykis.

Apeliacinės instancijos teismas pripažindamas, jog apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, kad M. P. kaltė dėl ATPK 127 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyto administracinio teisės pažeidimo yra įrodyta, konstatuoja, jog nėra objektyvaus pagrindo naikinti apylinkės teismo nutartį ar ją keisti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Jurbarko rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 19 d. nutartį palikti nepakeistą ir M. P. apeliacinio skundo netenkinti.

Ši nutartis įsigalioja jos paskelbimo dieną.