Panevėžio apygardos teismo nutartis

2011-05-24 · Civilinė byla Nr. 2A-353-212/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-05-24
Bylos Nr.
2A-353-212/2011
Teisminio proceso Nr.
2-32-3-01632-2010-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Birutė Valiulienė (pirm.), Zina Mickevičiūtė (pran.), Ramunė Čeknienė
Ieškovas
D. E. R.
Atsakovas
G. N., V. J.
Kategorijos
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr.2A-353-212/2011Teisminio proceso Nr. 2-32-3-01632-2010-5Procesinio sprendimo kategorija:121.21 (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASn UTARTI SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. gegužės 24 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Birutės Valiulienės,

kolegijos teisėjų: Zinos Mickevičiūtės (pranešėjos), Ramunės Čeknienės,sekretoriaujant Loretai Girdziušienei,dalyvaujant ieškovei D. E. R.,atsakovams G. N., V. J.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų V. J. ir G. N. apeliacinį skundą dėl Pasvalio rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal D. E. R. ieškinį atsakovams G. N., V. J. dėl žalos atlyginimo

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovė prašė solidariai priteisti iš atsakovų 2 689 Lt žalos atlyginimui, 5 proc. palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad jai atkurta nuosavybės teisė į Pumpėnų km. esantį mišką kartu su bendrasavininke A. N.. Jai priklauso 2, 63 ha miško, o A. N. 0, 85 ha. miško. Atskiri miško sklypai suformuoti nebuvo, naudojimosi mišku tvarka nebuvo nustatyta, kadangi abi su bendrasavininke A. N. buvo susitarę dėl naudojimosi mišku tvarkos. Po A. N. mirties 2010 metais sklypo dalį paveldėjo atsakovė V. J.. 2010m. birželio mėnesį ieškovei priklausantį mišką iškirto bendrasavininkės V. J. brolis atsakovas G. N.. Iškertant mišką buvo padaryta 2 689, 00 Lt žala, kuri gera valia nėra atlyginta.

Žemesnės instancijos teismas

Pasvalio rajono apylinkės teismas 2011-02-23 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė solidariai iš atsakovų ieškovės naudai 886,10 Lt žalos atlyginimui, 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2010-11-30 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 27 Lt žyminio mokesčio. Priteisė iš atsakovų valstybės naudai po 9,40 Lt pašto išlaidų. Nustatė, kad ieškovei Panevėžio apskrities viršininko 1998-09-23 sprendimu atkurta nuosavybės teisė į Pumpėnų vs. Pasvalio raj. esantį mišką kartu su bendrasavininke A. N.. Ieškovei atkurta nuosavybės teisė į 2, 63 ha miško, o A. N. į 0, 85 ha miško. Teismas laikė, kad miškas bendrosios nuosavybės teise priklausė ieškovei ir bendrasavininkei A. N. ir jos abi turėjo teisę valdyti, naudoti nuosavybės teise priklausantį nuosavybės teisės objektą, t. y. mišką ir juo disponuoti. Įrodymų, kad tarp ieškovės ir bendrasavininkės A. N. nebuvo susitarimo dėl naudojimosi mišku tvarkos atsakovai teismui nepateikė. Aplinkybę, kad ieškovė buvo susitarusi su A. N. dėl naudojimosi mišku tvarkos iš dalies patvirtina tai, kad po nuosavybės teisės į mišką atkūrimo ginčo tarp ieškovės ir bendrasavininkės A. N. nebuvo. Mišką atsakovai iškirto 2010 m. balandžio mėnesį, t.y. iki paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo atsakovei V. J.. Atsakovai nežinojo apie jokį susitarimą dėl naudojimosi mišku tvarkos, mišką kaip miško bendrasavininkai kirto jų pačių pasirinktoje vietoje. Teismas nusprendė, kad buvo konkretus žodinis susitarimas tarp ieškovės ir miško bendrasavininkės A. N. dėl naudojimosi mišku tvarkos, jos buvo susitarę kuria dalimi miško kiekviena naudosis. Susitarimas rašytine tvarka įformintas nebuvo, miške riboženkliai sustatyti nebuvo. Tačiau bendrasavininkės dėl naudojimosi mišku tvarkos faktiškai buvo susitarę ir paminėtos naudojimosi tvarkos laikėsi. Atsakovai kirsdami A. N. priklausiusį mišką ir miško kirtimo metu neturėdami nuosavybės teisės į mišką privalėjo laikytis ieškovės ir A. N. susitarimu nustatytos naudojimosi mišku tvarkos ir nekirsti miško dalies, kuri žodiniu bendrasavininkių susitarimu buvo paskirta naudotis ieškovei. Nežinodami apie susitarimą, atsakovai, būdami sąmoningi, teisingi ir sąžiningi, privalėjo kreiptis į ieškovę kaip miško bendrasavininkę ir prieš miško kirtimą išsiaiškinti naudojimosi mišku tvarką, o ginčydami paminėtą ieškovės ir miško bendrasavininkės A. N. susitarimą kreiptis į teismą dėl naudojimosi mišku tvarkos nustatymo. Atsakovai šių reikalavimų neįvykdė ir iškirto dalį miško, kuris bendrasavininkių susitarimu buvo paskirtas naudotis ieškovei. Iškirsdami dalį ieškovei priklausančio miško, atsakovai padarė turtinę žalą, kurios gera valia neatlygino, todėl ieškinį dėl žalos atlyginimo tenkino. Liudytojas S. T. parodė, kad Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento Pasvalio rajono agentūra neturi teisės nustatinėti nukirsto miško kainos ir gali nustatyti tik žalos gamtai dydį, žala gamtai šiuo atveju padaryta nebuvo. Teismas laikė, kad žala ieškovei buvo padaryta tik nukirstos ir atsakovų pasisavintos medienos verte, todėl padarytos žalos dydį vertino pagal nukirstos medienos kainą. Tiek valstybiniame, tiek privačiame miške esanti mediena, yra analogiška, todėl vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijais sprendė, kad medienos kaina taip pat yra vienoda. Byloje ištirtais įrodymais nustatė, kad atsakovai ieškovės naudojamoje miško dalyje nukirto 26,28m³ baltalksnio medienos ir 0, 61m³ beržo medienos. Ieškovei padarytos žalos dydį skaičiavo pagal indeksuotas nenukirsto valstybinio miško kainas, kuri priklauso nuo medienos rūšies ir stambumo grupės. Remiantis Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento Pasvalio rajono agentūros 2010-11-10 raštu Nr. L4-184, bei vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais teismas nustatė, kad buvo iškirti vidutinės stambumo grupės medžiai, todėl iškirstos medienos kaina, t.y. padarytos žalos dydį skaičiavo pagal vidutinės stambumo grupės medieną. Atsižvelgiant į visumą nustatytų aplinkybių ieškovei iš atsakovų priteisė 886, 10 Lt žalos atlygimo. Žalos atlyginimas ieškovei iš atsakovų priteistinas solidariai, kadangi byloje ištirtais ir surinktais įrodymais nustatyta, kad dėl ieškovei padarytos žalos dėl neatsargumo yra kalti ir atsakingi abu atsakovai.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovai prašo Pasvalio rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 23 d. sprendimą dalyje, kuria ieškovės ieškinys patenkintas iš dalies panaikinti ir ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nesutinka su teismo išvada, jog tarp ieškovės ir A. N. buvo žodinis susitarimas dėl naudojimosi mišku tvarkos, kadangi ieškovė nurodė tik deklaratyvius ir įrodymais nepagrįstus teiginius, neva pagrindžiančius susitarimo egzistavimą. Todėl teismo daroma išvada nepagrįsta. Remiantis CK 4.81 str., net jei susitarimas iš tiesų būtų buvęs sudarytas, šis susitarimas turėtų būti patvirtintas notariškai, kad įgytų privalomąją galią apeliantės V. J., kaip dalies žemės sklypo įgijėjos atžvilgiu. Nesant notariškai patvirtinto susitarimo, bet koks susitarimas laikytinas negaliojančiu trečiųjų asmenų atžvilgiu. Nesutinka su teismo nuomone, jog ginčo tarp ieškovės ir A. N. nebuvimas leidžia manyti, jog susitarimas su A. N. buvo sudarytas. A. N. nebuvo poreikio naudotis nuosavybės teise priklausančia žemės sklypo dalimi, todėl jokio ginčo su ieškove ir negalėjo kilti. Teismas ieškovės įrodinėjimo pareigą perkėlė atsakovams, nurodydamas, jog jie nepateikė įrodymų, paneigiančių ieškovės išdėstytus teiginius apie neva egzistavusį susitarimą. Teismas, pažeisdamas įrodinėjimo taisykles, visiškai nepagrįstai nusprendė, kad naudojimosi mišku tvarka tarp ieškovės ir A. N. buvo sudaryta, teismas nepagrįstai sprendė dėl kilusios civilinės atsakomybės apeliantų atžvilgiu. Teismas netinkamai paskirstęs įrodinėjimo pareigą, taikė civilinę atsakomybę, nesant visų keturių civilinės atsakomybės sąlygų, numatytų CK 6. 246 – 6.249 str. Mano, kad vertinant, ar neteisėti veiksmai buvo atlikti, privaloma atsižvelgti į susiklosčiusių faktinių aplinkybių visetą, tačiau teismas apeliantų nurodytų aplinkybių tinkamai neįvertino. Pirma, žemės sklypas nuosavybės teise priklauso ir ieškovei ir apeliantei V. J., kuriai vyresnysis inspektorius S. T. suklydęs nurodė ne jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, o bendrąja daline nuosavybės teise ieškovei ir apeliantei priklausantį žemės sklypą. Todėl apeliantė manė, jog medžiai kertami iš jai asmeninės nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, o ne iš bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiojo. Dėl to, teismo argumentas, jog atsakovai privalėjo kreiptis į ieškovę kaip miško bendrasavininkę ir prieš miško kirtimą išsiaiškinti dėl naudojimosi mišku tvarkos, visiškai neatitinka objektyviai susiklosčiusios situacijos aplinkybių teisingo įvertinimo. Teismas neatsižvelgė ir nevertino aplinkybių, jog ieškovė net du kartus teikė pranešimus Agentūrai apie ketinimus kirsti mišką, esantį bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomame žemės sklype ir niekados neprašė apeliantės sutikimo nors pateiktuose pranešimuose ieškovė patvirtino, jog yra bendraturčių sutikimas. Todėl daro išvadą, jog ieškovė du kartus kirto mišką valdomame bendrąja dalinės nuosavybės teise, be apeliantės sutikimo. Ieškovė elgėsi nesąžiningai, nes žinodama, jog miškas valdomas bendrąja dalinės nuosavybės teise, juo disponuoja lyg jis priklausytų jai asmeninės nuosavybės teise, o suklydus ir atlikus kirtimo darbus tame pačiame sklype, reikalauja neva patirtos žalos atlyginimo, tokiu būdu siekdama nepagrįstai praturtėti. Be to, apeliantei priklauso 85 arai žemės sklypo, o ji išretino tik apie 10 arų miško, jai priklausančios dalies proporcijų nepažeidė. Teigti, kad buvo pažeistos ieškovės teisės taip pat nėra jokio pagrindo. Apeliantai neteisėtų veiksmų ieškovės atžvilgiu neatliko. Net konstatavus apeliantų kaltę, būtų privaloma atsižvelgti į jos formą, pasireiškusią neatsargumu, bei atitinkamai tai vertinti nustatant civilinės atsakomybės dydį. Mano, kad teismas neturėjo vadovautis Agentūros 2010-11-10 raštu Nr. L4-184, kadangi Agentūros 2010-12-16 rašte Nr. L4-213 nurodyta, kad 2010-11-10 rašte buvo pateikta netiksli informacija. Apeliantai nesutinka su teismo išvada, jog buvo iškirsti vidutinio stambumo medžiai, kadangi jie kirto malkinę medieną.

Todėl laikyti, jog buvo kirsta vidutinio stambumo grupės mediena bei skaičiuoti ieškovės neva patirtą žalą pagal vidutinio stambumo grupės medieną nėra jokio pagrindo. Prielaidomis grindžiamas teismo sprendimas leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog teismas tik paviršutiniškai įsigilino į susiklosčiusią situaciją bei nepakankamai įvertino byloje itin reikšmingomis laikytinas aplinkybes. Teismas be jokio pagrindo laikė, jog apeliantai nukirto vieną beržą, kadangi patikslintame Agentūros rašte minimas tik baltalksnių nukirtimas. Nesant neteisėtų veiksmų bei žalos, priežastinio ryšio paneigimas yra teisiškai nereikšmingas.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo apeliacinį skundą atmesti, Pasvalio rajono apylinkės teismo 2011-02-23 sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Teismas teisingai sprendė ieškovės nurodytą aplinkybę, kad ji buvo susitarusi su A. N. dėl naudojimosi mišku tvarkos įrodo tai, jog po nuosavybės teisės į mišką atkūrimo jokio ginčo tarp bendrasavininkių nekilo. Be to, šią aplinkybę patvirtino Liudytojai A. R. ir K. P.. Be to, atsakovai, nebūdami teisėtais miško savininkais, apskritai negalėjo užsiimti jo kirtimo darbais. Teismas teisingai nurodė, jog atsakovai nežinodami apie susitarimą, turėjo kreiptis į ieškovę, kaip miško dalies savininkę, ir prieš kertant mišką išsiaiškinti dėl naudojimosi mišku tvarkos. Nurodo, jog atkūrus nuosavybės teises į žemę ieškovei ir A. N., nekilo jokių neaiškumų kuria sklypo dalimi kuri turi naudotis, kadangi yra išlikę jų tėvų sodai, šuliniai, kūdra ir iš jų aiškiai matoma jų sklypo dalių riba. Pati A. N. yra sakiusi, kad vaikams aprodė sklypų ribas, todėl neįtikinamai atrodo apeliantų motyvai apie jų nežinojimą kur yra nuosavybė. Mano, kad teismas nepažeidė rungimosi principo bei CPK 178 str. įtvirtinančios teisės normos bei vadovavosi CK 1.5 str. įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Mano, kad nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas dėl civilinės atsakomybės sąlygų nebuvimo, kadangi iškertant ieškovei priklausantį mišką buvo atlikti neteisėti veiksmai. Atsakovų nurodomos aplinkybės apie suklydimą manant, jog kerta savo mišką, melagingos ir nepadaro jų veiksmų teisėtais bei neatleidžia jų nuo atsakomybės. Nepagrįstas atsakovų motyvas ir dėl to, kad ieškovė teikė pranešimus Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento Pasvalio rajono agentūrai apie ketinimus kirsti mišką, esantį bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomame žemės sklype, kas neva rodo ieškovės nesąžiningumą ir siekį nepagrįstai praturtėti. Be to, iškirsta buvo vos keli medžiai ir tai buvo atliekama tik gavus reikiamą sutikimą. Nesutinka su apeliantų motyvu, kad jiems iškirtus apie 10 arų miško, nebuvo pažeistos proporcijos, kadangi atsakovei V. J. priklauso 85 arai sklypo. Be to, buvo iškirsti patys geriausi medžiai toje dalyje, kurioje naudojasi ieškovė. Atsakovai pripažino, kad įvyko klaida, t. y. jų kaltė pasireiškė neatsargumu ir mano, kad tai turėtų būti įvertinta nustatant civilinės atsakomybės dydį. Mano, kad jų veiksmai atlikti tyčia, tačiau net ir pripažinus didelį jų neatsargumą, atlygintina žala vis tiek negali būti mažesnė nei realiai ieškovės patirti nuostoliai. Atsakovai nurodo nepagrįstus motyvus dėl žalos dydžio, nukirstų medžių dydžio bei rūšies. Surinkti įrodymai neginčijamai patvirtino, kad iškirsti medžiai buvo vidutinio stambumo, 106 vnt. baltalksnių ir beržas. Teismas teisėtai ir pagrįstai nutarė, kad žala ieškovei padaryta nukirstos medienos verte ir priteisė 886,10 Lt žalos atlyginimą. Mano, kad turėjo būti priteista visa ieškovės prašoma suma, nes tokio kiekio medienos rinkos vertė stipriai viršija priteistą sumą. Be to, nebuvo atsižvelgta į tai, jog dėl iškirstų medžių miško vertė labai stipriai sumažėjo ir tuo buvo padaryta žala. Mano, kad yra visos keturios civilinės atsakomybės sąlygos ir iš atsakovų teisėtai bei pagrįstai buvo priteistas žalos atlyginimas. Teismas išsamiai ištyrė ir įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir pritaikė teisės normas bei priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurio nėra pagrindo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais.

Apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).

Byloje nustatyta, kad ieškovė ir atsakovė V. J. nuosavybės teise valdo 3,48 ha žemės sklypą miškų ūkio paskirties. Ieškovei nuosavybės teise priklauso 263/348 dalys šio sklypo, o atsakovei – 85/348 (b. l. 6-7). Atsakovė V. J. žemės sklypą valdo po motinos, A. N. mirties 2009-08-24. Jos teigimu palikimą priėmė 2009 m. rugsėjo mėnesį, pateikdama pareiškimą notarui. Naudojimosi tvarka žemės sklypu nenustatyta.

Atsiliepimas

Atsakovas G. N., atsakovės V. J. brolis, jos prašymu 2010 m. balandžio mėnesį nurodytame žemės sklype iškirto 26,89 m³ medienos (108 baltalksnius ir beržą).

Šalys neginčija iškirstos medienos kiekio. Ginčas yra dėl ieškovei padarytos žalos dydžio, medienos vertės ir dėl naudojimosi mišku tvarkos.

Dėl naudojimosi mišku tvarkos.

Įstatymas reglamentuoja, kad nekilnojamojo daikto bendraturčiai turi teisę tarpusavio susitarimu nustatyti naudojimosi nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis, atsižvelgdami į savo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Jeigu toks susitarimas yra notariškai patvirtintas ir įregistruotas viešame registre, tai jis yra privalomas ir tam asmeniui, kuris vėliau įgyja dalį nekilnojamojo daikto bendrosios nuosavybės teisėmis (CK 4. 81 str.).

Šalies argumentai

Ieškovė teigia, kad su atsakovų motina A. N. buvo sudaryta žodinė sutartis dėl naudojimosi žemės sklypu (mišku) tvarkos. Atsakovai šią aplinkybę neigia. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė ir A. N. susitarimą buvo patvirtinusios notariškai, todėl atsakovei nėra privalomas šis susitarimas, jei toks buvo. Nei žodinio, nei rašytinio susitarimo dėl naudojimosi mišku tvarkos, ieškovė ir atsakovė V. J. nesudarė. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantų argumentais dėl naudojimosi tvarkos mišku nebuvimo ir daro išvadą, kad 3,48 ha žemės sklypu (mišku) naudojimosi tvarka nenustatyta, todėl ieškovė nuosavybės teise valdo 75,57 % (263 : 348 x 100) miško dalių, o atsakovė – 24,43 % (85 : 348 x 100).

Dėl žalos dydžio.

Šalies argumentai

Ieškovė prašė priteisti jai 2 689 Lt žalai atlyginti, teigdama, kad atsakovas G. N. be jokio pagrindo iškirto jai priklausančius medžius, o 26, 89 m³ medienos pasisavino. Nurodė, kad vieno kub. metro medienos kaina yra 100 Lt.

Pasvalio rajono apylinkės teismas priteisė iš atsakovų 886,10 Lt žalai atlyginti, tačiau žalos dydžio paskaičiavimo nepateikė ir nemotyvavo išvados, kodėl būtent tokia suma įvertino žalą.

Šalies argumentai

Apeliantai nurodo, kad jie neturi pareigos atlyginti ieškovei žalą, nes atsakovei V. J. taip pat priklauso dalis miško. Be to, jų manymu nėra būtinų sąlygų kilti civilinei atsakomybei. Nesutinka su teismo priteista suma, nes kirto malkinę medieną, o jos kaina yra žymiai mažesnė, nei nurodo ieškovė.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliantų argumentu, kad buvo kertama malkinė mediena, o ne vidutinio stambumo grupės medžiai.

Kaip minėta, atsakovė V. J. nuosavybės teise valdo 24,43 % iš bendros miško dalies, todėl žalą ieškovei žalą privalo atlyginti proporcingai jos valdomos dalies, t. y. 75,57 % nuo bendros sumos.

Fizinius ir juridinius asmenis, padariusius žalos miško valdytojų, savininkų ir naudotojų miškui, kitam turtui ir teisėtiems interesams ar miškui, kaip aplinkos objektui, įpareigoja visiškai ją atlyginti arba, jeigu yra galimybė, atkurti iki pažeidimo buvusią būklę. Nuostolių apskaičiavimo tvarką nustato įstatymai ir kiti teisės aktai (Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 9 str. 6 d., 10 str. 3 d., 23 str. 1 d.).

Atsakovai iškirto 108 žalius baltalksnius ir vieną beržą, iš viso 26,89 m³ malkinės medienos. Šios aplinkybės nustatytos administracinio teisės pažeidimo byloje ir nėra nuginčytos. Ta aplinkybė, kad atsakovė V. J. nuosavybės teise valdo kitą miško sklypą ir iškirsdama ieškovės medžių dalį apsiriko, neatleidžia atsakovų nuo pareigos atlyginti ieškovei padarytą žalą. Apeliantės argumentas, kad ieškovė du kartus kirto mišką, neturėdama jos leidimo, nėra teisiškai reikšminga, nes atsakovė nagrinėjamojoje byloje nereiškė priešpriešinių reikalavimų.

Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-04-12 nutarimą Nr. 521 „Dėl Fizinių ir juridinių asmenų neteisėta veika miškuose padarytos žalos aplinkai atlyginimo tvarkos bei fizinių ir juridinių asmenų neteisėta veika miškuose padarytos žalos miško valdytojų, savininkų ir naudotojų miškui, turtui ar interesams atlyginimo dydžiai“ (galiojantis nuo 2004-05-12) nustatyta, kad augančių medžių ir krūmų nukirtimas ar sužalojimas, nebeleidžiantis jiems augti, kai medžiai yra 8 centimetrų skersmens ir storesni (1,3 metro aukštyje)žalos dydis yra 100 Lt už 1 kub. metrą medienos. Be to, iš viešoje erdvėje skelbiamų duomenų matyti, kad malkinės medienos kaina už 1 kub. metrą 100 ir daugiau litų.

Toki būdu, atsakovė V. J. leido atsakovui G. N. kirsti mišką neturėdama bendraturtės sutikimo, t. y. mišką kirto neteisėtai. Iškirtus 26,89 m³ medienos padaryta 2 689 Lt žala (26,89 x 100 Lt). Tačiau dalis medienos iš bendro miško priklauso atsakovei (24,43 %), todėl ieškovei padaryta 2 032 Lt žala (2 689 x 75,57%).

Įstatymas draudžia apeliacinės instancijos teismui dėl apelianto priimti blogesnį, negu yra skundžiamas, sprendimą, jeigu sprendimą skundžia tik viena šalis (CPK 313 str.). Apeliacinis skundas nagrinėjamas neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Ieškovė teismo sprendimo neskundė, todėl keisti sprendimo nėra pagrindo (CPK 320 str. 2 d.). Atmetus apeliacinį skundą, iš atsakovės priteistinos bylinėjimosi išlaidos (CPK 79, 92 str. ).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Pasvalio rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš V. J., a. k. (duomenys neskelbtini) 4 Lt (keturis litus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.

Teisėjai Zina MickevičiūtėBirutė ValiulienėRamunė Čeknienė