Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Viktoras Dovidaitis Baudžiamoji byla Nr. 1A-982-533/12

Teisėjas Robertas Rainys Teisminio proceso Nr. 1-10-2-00078-2006-7

2012 m. gruodžio 5 d.

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Dovidaičio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Valdo Uždanavičiaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nuosprendžio, kuriuo A. G. Č. išteisintas dėl nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos 182 str. 2 d., 300 str. 2 d., nepadarius veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. G. Č. buvo kaltinamas tuo, kad jis, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtinę teisę - nuosavybės teisę į J. J. ir D. J. bendros jungtinės nuosavybės teise priklausantį sodo sklypą su statiniais, esantį sodų bendrijoje (duomenys neskelbtini) Nr. 77, (duomenys neskelbtini) Vilniuje, bei didelės vertės svetimą turtą - R. N. priklausančias pinigines lėšas, žinodamas, kad 1997-12-09 tarp jo ir J. J. yra sudaryta mainų sutartis, patvirtinta notaro A. R., notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu jis nuosavybės teise priklausiusį sodo sklypą su statiniais, esantį, sodų bendrijoje (duomenys neskelbtini) Nr. 77, (duomenys neskelbtini) Vilniuje, perdavė J. J., o pastarasis jam perdavė nuosavybės teise priklausiusį butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, taip pat žinodamas, kad 2002-07-08 mirė J. J., 2005-04-15 mirė sutuoktinė D. J., viešuosiuose registruose mainų sutarties J. J. neįregistravęs, kreipėsi į 13-ojo notarų biuro, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, notarę G. K. dėl sodo sklypo su statiniais, esančio sodų bendrijoje (duomenys neskelbtini) Nr. 77, (duomenys neskelbtini) Vilniuje, pardavimo, nuslėpdamas įvykusį mainų sutarties faktą bei notarei pateikdamas dokumentus: 1997-09-25 Vilniaus m. 15-me notarų biure patvirtintą pirkimo- pardavimo sutartį, reg. Nr. (duomenys neskelbtini), 2005-11-28 Valstybės įmonės Registrų centro pažymą apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą Nekilnojamojo turto registre Nr. (duomenys neskelbtini), 2005-11-28 Valstybės įmonės Registrų centro pažymą apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą Nekilnojamojo turto registre Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtinančius jo nuosavybės teisę į nurodytą sodo sklypą ir statinius, taip suklaidindamas notarę dėl turimų nuosavybės teisių, 2005-12-01 d. pasirašė su pirkėja R. N. pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), dėl J. J. ir D. J. bendra jungtinės nuosavybės teise priklausančio sodo sklypo su statiniais, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio sodų bendrijoje (duomenys neskelbtini) Nr. 77, (duomenys neskelbtini) Vilniuje, pardavimo R. N., pagal kurią pirkėja R. N. grynais jam sumokėjo 154 000 Lt. Tokiu būdu jis apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtinę teisę į bendros jungtinės nuosavybės teise priklausantį J. J. ir D. J. sodo sklypą su statiniais bei didelės vertės svetimą - R. N. turtą, tuo J. J. ir D. J. įstatyminiams įpėdiniams padarydamas didelę, 154 000 Lt turtinę žalą ir R. N. padarydamas didelę, 154 000 Lt turtinę žalą. A. G. Č. buvo kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d., padarymu.

A. G. Č. buvo kaltinamas tuo, kad jis, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtinę teisę - nuosavybės teisę į J. J. ir D. J. bendros jungtinės nuosavybės teise priklausantį sodo sklypą su statiniais, esantį sodų bendrijoje (duomenys neskelbtini) Nr. 77, (duomenys neskelbtini) Vilniuje, bei didelės vertės svetimą turtą - R. N. priklausančias pinigines lėšas, žinodamas, kad 1997-12-09 tarp jo ir J. J. yra sudaryta mainų sutartis, patvirtinta notaro A. R., notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu jis nuosavybės teise priklausiusį sodo sklypą su statiniais, esantį, sodų bendrijoje (duomenys neskelbtini) Nr. 77, (duomenys neskelbtini) Vilniuje, perdavė J. J., o pastarasis jam perdavė nuosavybės teise priklausiusį butą. esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, taip pat žinodamas, kad 2002-07-08 mirė J. J., 2005-04-15 mirė sutuoktinė D. J., viešuosiuose registruose mainų sutarties J. J. neįregistravęs, kreipėsi į 13-ojo notarų biuro, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, notarę G. K. dėl sodo sklypo su statiniais, esančio sodų bendrijoje (duomenys neskelbtini) Nr. 77, (duomenys neskelbtini) Vilniuje, pardavimo, nuslėpdamas įvykusį mainų sutarties faktą bei notarei pateikdamas dokumentus: 1997-09-25 Vilniaus m. 15-me notarų biure patvirtintą pirkimo- pardavimo sutartį, reg. Nr. (duomenys neskelbtini), 2005-11-28 Valstybės įmonės Registrų centro pažymą apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą Nekilnojamojo turto registre Nr. (duomenys neskelbtini), 2005-11-28 Valstybės įmonės Registrų centro pažymą apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą Nekilnojamojo turto registre Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtinančius jo nuosavybės teisę į nurodytą sodo sklypą ir statinius, taip suklaidindamas notarę dėl turimų nuosavybės teisių, ir 2005-12-01 pasirašydamas kaip pardavėjas notarės G. K. paruoštą nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)), ir patvirtindamas šioje sutartyje nurodytus tikrovės neatitinkančius duomenis savo parašu bei notarei G. K. patvirtinus šią sutartį, kad jis statinius ir sodo sklypą parduoda pirkėjai R. N. už 154 000 Lt, jis pagamino netikrą dokumentą, tuo J. J. ir D. J. įstatyminiams įpėdiniams padarydamas didelę, 154 000 Lt turtinę žalą ir R. N. padarydamas didelę, 154 000 Lt turtinę žalą. A. G. Č. buvo kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 300 str. 2 d. (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), padarymu.

Skunde teigiama, jog teismo išdėstyti tiek faktiniai, tiek teisiniai argumentai dėl A. G. Č. išteisinimo neturi objektyvaus teisinio pagrindo, nes jie buvo padaryti neanalizuojant ir nevertinant faktinių aplinkybių visų įrodymų kontekste, o A. G. Č. veiksmuose esančios BK 182 str. 2 d. ir BK 300 str. 2 d. numatytų nusikaltimų požymius pagrindžiančios aplinkybės, leidžia daryti priešingas teismo padarytoms išvadoms. Skunde analizuojami BK 182 str. 2 d. bei šios nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Nurodoma, jog teismas neatsižvelgė į tai, jog 1997 m. gruodžio 9 d. mainų sutartis, sudaryta J. J. ir A. G. Č., jau nuo pat jos sudarymo pradžios buvo neteisėta ir notaras negalėjo jos tvirtinti, kadangi pagal šią sutartį A. G. Č. nuosavybėn perėjęs butas, esantis adresu – (duomenys neskelbtini), Vilniuje, bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausė tiek J. J., tiek D. J., nes buvo įgytas minėtų asmenų santuokoje, ką patvirtina Vilniaus m. savivaldybės administracijos Senamiesčio seniūnijos 2010 m. birželio 4 d. raštas Nr. A6-3825, todėl pagal minėtą mainų sutartį J. J. galėjo mainyti tik jam bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio buto dalį. Teismas visiškai nevertino aplinkybės, kad A. G. Č. buvo žinoma, kad J. J. buvo susituokęs ir gyveno santuokoje su D. J., be to, minėti asmenys vedė asocialų gyvenimo būdą, mainomas butas buvo apleistas, sutuoktiniai turėjo skolų, ką patvirtina tiek kiti byloje apklausti liudytojai, tiek ir pats kaltinamasis savo duotais parodymais, todėl sunkiai tikėtina, kad sudarant minėtą sandorį A. G. Č. nebūtų detaliau pasidomėjęs mainomo buto Vilniuje nuosavybės dokumentais. Skunde pažymima, jog apylinkės teismas netinkamai vertino liudytojos notarės G. K. parodymus ir visiškai neatsižvelgė į tai, kad A. G. Č. sklypą, esantį sodų bendrijoje (duomenys neskelbtini) Nr. 77, (duomenys neskelbtini) Vilniuje, pardavė tik 2005 m. gruodžio 1 d., t. y. tuo metu, kai jau buvo įsigaliojęs šiuo metu galiojantis Lietuvos Respublikos CK bei tuo metu turėjo būti taikomos tiek šio norminio akto, tiek 2000 m. liepos 18 d. Lietuvos Respublikos CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo Nr. VIII-1864 8 straipsnio 3 dalies, 9 straipsnio 4 dalies nuostatos. Skunde detalizuojamos CK 6.432, 1.75 straipsnio nuostatos, teigiama, jog šalių teisės ir pareigos atsiranda ne nuo sandorio įregistravimo, o nuo to momento, kuris yra nustatytas įstatyme ar šalių susitarimu, išskyrus atvejus, kai CK nustato, kad šalių teisės ir pareigos atsiranda tik nuo sandorio įregistravimo. Esant šioms aplinkybėms, prokuroras mano, kad teismo padarytos išvados, jog šiuo atveju A. G. Č. su R. N. 2005 m. gruodžio 1 d. sudarant žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, A. G. Č. buvo pagrįstai įsitikinęs, jog yra žemės sklypo teisėtas savininkas, nes mainų sutarties dalis, pagal kurią J. J. bendrosios jungtinės nuosavybės teise kartu su žmona D. J. įgijo sodo sklypą su statiniais jame, suėjus naikinamajam terminui neįgijo ir to nesiekė, todėl šis turtas liko A. G. Č. nuosavybe, juo jis turėjo teisę pilnai disponuoti, todėl parduodamas jokios nusikalstamos veikos nepadarė, yra niekuo nepagrįstos bei padarytos netinkamai taikant ir aiškinant atitinkamas teisės normas.

Skunde taip pat atkreipiamas dėmesys, jog A. G. Č. jau nuo mainų sutarties sudarymo datos, t.y. 1997 m. gruodžio 9 d., žinodamas, kad jo vardu yra parašytas testamentas, kuriuo J. J. mirties atveju palieka A. G. Č. sodo sklypą su pastatais, esantį sodų bendrijoje (duomenys neskelbtini) Nr. 77, (duomenys neskelbtini) Vilniuje, bei žinodamas, kad J. J. mirė dar 2002 m. liepos 8 d., įstatymo nustatytu terminu nesikreipė dėl turto paveldėjimo. Ši aplinkybė, prokuroro įsitikinimu, parodo, kad išteisintasis iš anksto žinojo ir suprato, kad jau aukščiau minėtas butas priklausė ne vien tik J. J., bet ir jo sutuoktinei D. J., todėl minėta mainų sutartis negalėjo būti sudaryta tik su vienu buto bendrasavininkiu J. J., be to, pasikeitus minėtoms įstatymo nuostatoms bei jam kreipusis dėl turto paveldėjimo pagal testamentą, viso šios minėtų tiek mainų, tiek pirkimo-pardavimo sandorių sudarymo aplinkybės notarų biure būtų paaiškėjusios, dėl ko jis nebūtų galėjęs parduoti šio sklypo. Dėl šios priežasties akivaizdžiai siekdamas nepagrįstai ir nesąžiningai praturtėti, išteisintasis į notarą nesikreipė, o sudarydamas 2005 m. gruodžio 20 d. sodo sklypo su statiniais pirkimo-pardavimo sutartį su pirkėja R. N., žinodamas, kad J. J. neužregistravo minėto turto teisinio režimo pasikeitimų, notarei tyčia nenurodė jokių duomenų apie mainų sutarties sudarymo faktą ir aplinkybes bei pateikė Nekilnojamojo turto registro centinio duomenų banko išrašą, kuriame buvo nurodyta, jog paminėtas sodo sklypas nuosavybės teise priklauso jam. Skunde pažymima, jog A. G. Č. prieš sudarydamas pirkimo-pardavimo sandorį notarei pateikė faktinių aplinkybių neatitinkančius dokumentus, neva patvirtinančius jo nuosavybę į sodo sklypą ir nutylėdamas įvykusį turto teisinio režimo pasikeitimą, kurių pagrindu notarė paruošė ir patvirtino pirkimo-pardavimo sutartį, kurioje jis pasirašė patvirtindamas jam žinomus šioje sutartyje nurodytus tikrovės neatitinkančius duomenis ir tokiu būdu ne tik apgaule įgijo svetimą turtinę teisę ir turtą, bet ir tokiu būdu pagamino netikrą dokumentą. Skunde detalizuojamos taipogi BPK 20 str. 5 dalyje numatytos nuostatos, kurių analizė reiškia, kad bet kuri teismo padaryta išvada byloje turi būti grindžiama tik įrodymų visuma, kiekvieną įrodymą analizuojant ne tik atskirai, bet ir visus kartu. Prokuroras mano, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas bylos aplinkybes, įrodymus vertino nepakankamai neatsižvelgdamas į jų tarpusavio santykį, teikdamas pirmenybę išteisintojo, neprivalančio duoti prieš save teisingų parodymų, gynybinei pozicijai, nesivadovavo byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, padarė šių aplinkybių neatitinkančias išvadas ir tokiu būdu priėmė neteisėtą bei nepagrįstą išteisinamąjį nuosprendį, dėl šis procesinis sprendimas naikintina ir priimamas naujas nuosprendis.

Teismo posėdyje dalyvavę išteisintasis ir pastarojo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą dėl to, jog A. G. Č. turi būti išteisintas, nepadarius veikų, turinčių Lietuvos Respublikos 182 str. 2 d., 300 str. 2 d. numatytų nusikaltimų požymių.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalį sukčiavimas – tai savo ar kitų naudai didelės vertės svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, didelės vertės turtinės prievolės panaikinimas ar jos išvengimas apgaule. Sukčiavimo, kaip nusikaltimo, esmė yra apgaulės panaudojimas, dėl ko svetimas turtas ar turtinė teisė įgyjama, turtinė prievolė panaikinama ar išvengiama neteisėtai. Svetimas, t. y. kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantis turtas gali būti įgyjamas ir tapti kito asmens nuosavybe taip pat civilinių sutarčių pagrindu. Esminis sukčiavimo kaip nusikalstamos veikos požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto ir darantis turto užvaldymą ar teisės į jį įgijimą neteisėtu, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip asmens (turto valdytojo) suklaidinimo ir turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas. Apgaulė – tai turto savininko, teisėto valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimas dėl kaltininko turimos tariamos teisės į turtą arba dėl jo ketinimų, ir tokiu būdu „privertimas“ jį perduoti turtą kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybei ar laikinam valdymui. Subjektyvusis sukčiavimo požymis yra tai, kad šią nusikalstamą veiką darantis asmuo veikia tyčia. Tyčia sukčiavimo atveju pasireiškia tuo, kad asmuo suvokia turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimo panaudojant apgaulę pavojingą pobūdį ir nori panaudodamas apgaulę tokią turtinę naudą gauti.

Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad 1997 m. gruodžio 9 d. J. J. ir A. G. Č. sudarė mainų sutartį, pagal kurią žemės sklypas su pastatais, esantis sodų bendrijoje (duomenys neskelbtini) Nr. 77, (duomenys neskelbtini) Vilniuje, pereina J. J. privatinėn nuosavybėn, o vieno kambario butas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pereina A. G. Č. privatinėn nuosavybėn, nuo šios mainų sutarties įregistravimo Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Vilniaus filiale dienos (T. 1, b. l. 21). Taip pat sutartyje nurodyta, jog remiantis Lietuvos Respublikos CK 255 str., ši sutartis per 3 mėnesius turi būti įregistruota Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Vilniaus filiale. Ši sutartis buvo patvirtinta notariškai. Pagal 2000 m. liepos 18 d. įstatymo „Dėl CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo“ 8 straipsnio 1 dalį, priešingai nei teigiama skunde, sandorio formai taikomi jo sudarymo momentu galioję įstatymai. Pažymima, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (1964 m. liepos 7 d. redakcijos) 279 straipsnio 2 dalies nuostatas mainų sutartims buvo taikomos šio kodekso 253-255, 257-267 straipsniuose nustatytos taisyklės, reglamentuojančios pirkimo-pardavimų sutarčių sudarymo tvarką. CK 255 straipsnis numatė, jog nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartis turi būti notariškai patvirtinta ir per tris mėnesius įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje, jeigu įstatymai nenustato kitokio termino. Šiame straipsnyje nustatytų taisyklių nesilaikymas gyvenamojo namo pirkimo-pardavimo sutartį daro negaliojančia.

Bylos medžiaga patvirtina, kad šiuo atveju viena iš mainomo nekilnojamojo turto 1997 m. gruodžio 9 d. sutarties šalių (būtent išteisintasis A. G. Č.) sutartį įregistravo laiku. Tai liudija ne tik išteisintojo parodymai, bet ir byloje esantys Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašai, kuriuose matyti, jog A. G. Č. nuosavybės teisę į butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, įgijo mainų sutarties pagrindu, šis įrašas galiojo nuo 1997 m. gruodžio 18 d. iki 1998 m. rugsėjo 9 d., kai minėtą butą pastarasis 1998 m. rugpjūčio 31 d. sutarties pagrindu padovanojo savo tėvui – V. Č. (T. 1, b. l. 22, 37-38, 67-69, 147-149). Tuo tarpu, kaip matyti iš žemės sklypo su pastatais, esančio sodų bendrijoje (duomenys neskelbtini) Nr. 77, (duomenys neskelbtini) Vilniuje, registro duomenų, šis turtas nuosavybės teise priklausė A. G. Č. nuo pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos 1997 m. rugsėjo 25 d. iki 2005 m. gruodžio 1 d. sandorio, kuriuo pagrindu minėtas nekilnojamasis turtas buvo parduotas R. N. (T. 1, b. l. 23, 24, 32-33, 34-36, 150-152, 153-156). Taigi, kita 1997 m. gruodžio 9 d. mainų sutarties šalis (J. J.) įstatymo nustatyta tvarka neįregistravo savo teisės į žemės sklypą su pastatais, esantį sodų bendrijoje (duomenys neskelbtini) Nr. 77, (duomenys neskelbtini) Vilniuje.

Pažymėtina ir tai, kad sudarant mainų sutartį J. J. buvo tinkamai informuotas apie būtinybę sutartį įregistruoti įstatymų nustatyta tvarka, ši tvarka buvo numatyta ir pačioje sutartyje, kurios vienas egzempliorius buvo įteiktas J. J., vėliau šią sutartį, kaip matyti iš N. V. parodymų, ji rado J. J. gyvenamoje vietoje. Be to, byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių daryti priešingą išvadą arba duodančių pagrindo manyti, jog J. J. mainų sutartį sudarė prieš savo valią, taip pat nenustatyta jokių duomenų, kad išteisintasis ar kiti asmenys būtų kokiu nors būdu sutrukdę J. J. įregistruoti sutartį nustatyta tvarka. Taip pat nėra duomenų, jog J. J. dėl praleisto termino mainų sutarčiai įregistruoti atnaujinimo įsigaliojus naujajam Civiliniam kodeksui pagal 2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 „Dėl CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo“ 8 str. kreiptųsi į teismą. Išanalizavus nuoseklius nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios išteisintojo parodymus matyti, kad J. J. dar iki sandorio sudarymo nepageidavo nuosavybės teise valdyti žemės sklypą bei jame esančius pastatus, siūlė A. G. Č. padovanoti savo butą, jei pastarasis jam padėtų materialiai iki jo mirties ir surastų kitą gyvenamąją būstą, o tik išteisintojo reikalavimu sudarius mainų sutartį, nurodė, jog sutarties neregistruos nustatyta tvarka. Esant šioms aplinkybėms bei įvertinus J. J. veiksmus – mainų sutarties neįregistravimo fakto, tai, kad šios sutarties sudarymo dieną J. J. surašė testamentą, kuriuo žemės sklypas su pastatais, esantis sodų bendrijoje (duomenys neskelbtini) Nr. 77, (duomenys neskelbtini) Vilniuje, jo mirties atveju atitektų A. G. Č. (T. 1, b. l. 43), darytina išvada, jog išteisintasis, mirus J. J., galėjo pagrįstai manyti, jog J. J. nuosavybės teise perleisto turto nevaldė ir kad jis liko teisėtu šio turto savininku, juolab, kad žemės sklypas bei jame esantys pastatai, kaip jau buvo minėta, viešajame registre tebebuvo užregistruoti išteisintojo vardu.

Pažymima, jog teismų praktikoje buvo suformuota pozicija, kad, jeigu viena iš mainų sutarties šalių sutartį įregistravo laiku, tai negalima laikyti, kad sudaryta mainų sutartis yra negaliojanti. Dvišalė sutartis negali būti galiojanti tik vienai sutarties šaliai (LAT 1999 m. lapkričio 22 d. nutartis Nr. 3K-3-833/1999). Visgi, nagrinėjamu atveju, net pripažinus, kad 1997 m. gruodžio 9 d. mainų sutartis galiojo, tai neduoda pagrindo daryti kategorišką išvadą, jog A. G. Č. apgaule įgijo svetimą turtą. Byloje nenustatyta objektyvių duomenų, paneigiančių jo manymą, kad J. J. neįregistravus mainų sutarties įstatymo nustatyta tvarka žemės sklypas bei jame esantys pastatai 2005 m. gruodžio 2 d. pirkimo-pardavimo sutarties su R. N. sudarymo metu nuosavybės teise tebepriklausė jam, juolab, kad, kaip jau buvo minėta, nekilnojamasis turtas valstybės registre iki šios sutarties sudarymo dienos buvo užregistruotas jo vardu, be to, šis turtas J. J. testamentu taip pat buvo paliktas jam. Šiuo atveju nepavyko pašalinti abejonių, kad išteisintasis, vertindamas šią situaciją, galėjo sąžiningai suklysti, o tai, kad jis nerealizavo savo, kaip teisėto paveldėtojo teisių į minėtą turtą, taipogi neužtraukia jam baudžiamosios atsakomybės. Pabrėžtina, jog atsižvelgus į aukščiau nurodytas aplinkybes, vien tai, jog išteisintasis, sudarydamas 2005 m. gruodžio 2 d. pirkimo-pardavimo sutartį, nepateikė notarei mainų sutarties, neleidžia vienareikšmiškai teigti, jog jis suvokė apgaule užvaldęs svetimą turtą ir suprato, jog 2005 m. gruodžio 1 d. pirkimo-pardavimo sutartyje įrašius jį pardavėju, kaip žemės sklypo su statiniais savininku, buvo nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys bei kad jis pagamino netikrą dokumentą.

Iš išteisintojo parodymų matyti ir tai, kad jis pardavė žemės sklypą bei jame esančius pastatus tik 2005 m. gruodžio 2 d., kadangi buvo įsipareigojęs rūpintis J. J. ir D. J. iki jų mirties (D. J. mirė 2005 m. rugsėjo 26 d. – T. 2, b. l. 23). A. G. Č. pažymėjo, jog padėjo palaidoti J. J., perdavė pinigus, tuo tarpu D. J. pats palaidojo. Šias aplinkybes patvirtina ir tai, jog tiek J. J., tiek D. J. iki savo mirties gyveno sodo namelyje, byloje nėra objektyvių duomenų, jog A. G. Č. būtų nesilaikęs susitarimo jiems padėti materialiai, už ką J. J. jam paliko savo turtą. Be to, šiuos A. G. Č. parodymus iš dalies patvirtina N. V. (J. J. dukters) parodymai, kad po J. J. mirties jie nebendravo su jo žmona, vėliau iš kaimynų sužinojo, kad ji mirė, nežino, kas ją palaidojo (T. 1, b. l. 80-81).

Pažyminėtina ir tai, jog 1997 m. gruodžio 9 d. mainų sutartyje nurodyta, jog mainomas butas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pagal 1997 m. lapkričio 27 d. pirkimo-pardavimo sutartį ir 1997 m. gruodžio 8 d. Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro Valstybės įmonės Vilniaus filialo pažymėjimą priklausė būtent J. J.. Minėta sutartis buvo patvirtinta notariškai. Tai, jog minėtas butas buvo užregistruotas tik J. J. vardu patvirtina ir byloje esantys jau minėti Nekilnojamo turto registro banko išrašai (T. 1, b. l. 22, 37-38, 67-69, 147-149). Be to, byloje yra 1997 m. rugsėjo 9 d. D. J. pareiškimas, kuriuo ji sutiko, kad butą privatizuotų jos sutuoktinis – J. J. savo vardu (T. 1, b. l. 62). Esant šioms aplinkybės, priešingai nei teigiama skunde, nėra jokio objektyvaus pagrindo manyti, jog A. G. Č. žinojo ar turėjo žinoti, kad mainomas butas priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise tiek J. J., tiek D. J..

Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog pagal testamentą A. G. Č. turėjo teisę paveldėti po J. J. mirties žemės sklypą su pastatais, esantį (duomenys neskelbtini) Vilniuje, todėl mirusiojo giminaičiai (brolis) į jo turtą pretenduoti jokios teisės neturėjo, jokia turtinė žala jiems padaryta nebuvo ir negalėjo būti padaryta. Be to, N. N. taip pat jokia žala padaryta nebuvo.

Įvertinus aukščiau išdėstytą, darytina išvada, jog byloje nesurinkta duomenų, leidžiančių neginčijamai tvirtinti, jog A. G. Č. apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtinę teisę į sodo sklypą su statiniais, esančiais (duomenys neskelbtini) Vilniuje, bei, kad pasirašė patvirtindamas jam žinomus 2005 m. gruodžio 1 d. pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytus tikrovės neatitinkančius duomenis ir tokiu būdu pagamino netikrą dokumentą. Tuo tarpu visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, o apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis.

Esant šioms aplinkybėms, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nuosprendis, kuriuo A. G. Č. išteisintas dėl nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos 182 str. 2 d., 300 str. 2 d., nepadarius veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių, paliktinas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro apeliacinį skundą atmesti.