Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės, Ernesto Rimšelio, Lauretos Ulbienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal T. B. gynėjos adv. Ramutės Veronikos Šalaviejūtės (toliau – gynėja) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 19 d. nutarties, kuria T. B. pripažintas baudžiamojo įstatymo draudžiamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, padaręs būdamas nepakaltinamu ir jam pritaikyta priverčiamoji medicinos priemonė- stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje VŠį Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys dėl 38,55 Eur išieškojimo paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

4. Pirmosios instancijos teismo nutartis dėl priverčiamosios medicinos priemonės T. B. paskyrimo yra teisėta ir pagrįsta. Skunde neginčijamas T. B. pripažinimas nepakaltinamu, o prašoma jam skirti švelnesnę gydymo priemonę – Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro ligoninėje arba Naujosios Vilnios psichiatrijos ligoninėje, todėl apeliacinės instancijos teismas, neišeidamas iš apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Tokiu atveju kaltės klausimas iš esmės nebus peržiūrimas.

5. Kolegija, patikrinusi apeliacinio skundo argumentus dėl paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės T. B., baudžiamojo įstatymo nuostatų pažeidimų skiriant šią priemonę nenustatė. BK 98 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti, teismas gali taikyti priverčiamąsias medicinos priemones. BK 98 straipsnio 6 dalyje ir BPK 405 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad priverčiamoji medicinos priemonė taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Šių priemonių taikymas priklauso išimtinai teismo kompetencijai, kuris parinkdamas priverčiamosios medicinos priemonės rūšį, atsižvelgia į pagrindinius kriterijus, kuriuos nustato baudžiamasis įstatymas (BK 98 straipsnis), bei į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą. Taigi, yra du kriterijai, kuriuos turi įvertinti teismas, skirdamas, tęsdamas, keisdamas arba panaikindamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą: asmens psichinė sveikata bei su ja susijęs asmens socialinis pavojingumas.

6. Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas, spręsdamas T. B. pakaltinamumo klausimą, su tuo susijusio priverstinio gydymo klausimą, pagrįstai vadovavosi Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus teismo psichiatrijos skyriaus ekspertų pateikto Teismo psichiatrijos ekspertizės akto Nr. 78TPK-6/2019 išvada, kuria nustatyta , kad T. B. inkriminuotos 2018 m. gegužės 13 d. veikos metu savo veiksmų esmės nesuprato ir jų valdyti negalėjo, nes jis tuo metu sirgo lėtiniu progresuojančiu psichikos sutrikimu – paranoidine šizofrenija. Šiuo metu T. B. konstatuojamas lėtinis progresuojantis psichikos sutrikimas – paranoidinė šizofrenija. T. B. tikslinga taikyti priverčiamąsias medicininio pobūdžio priemones – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje (Rokiškio psichiatrijos ligoninėje) (b.l. 60-66). Apeliacinės instancijos teismas vertina ir teismo posėdyje apklausto eksperto M. J. paaiškinimą, kuriuo jis patvirtino T. B. diagnozuotą psichikos sveikatos sutrikimą. Ekspertas pažymėjo, kad ambulatorinis gydymas T. B. yra neefektyvus, asmuo nesilaikė gydymo rekomendacijų, nustojo lankyti dienos stacionarą. Taip pat, pažymėjo, kad T. B. šiuo metu pagal savo sveikatos būklę išlieka socialiai pavojingas, pagal sveikatos būklę pasveikimo nėra, todėl rekomendavo taikyti priverčiamąsias medicinos priemones (b.l. 139-140).

7. Pažymėtina, kad psichikos sutrikimo pobūdis, reikalaujantis tam tikro stebėjimo ir gydymo režimo, yra specialių žinių reikalaujantis klausimas, todėl visais atvejais šis klausimas yra pateikiamas ekspertams. Šiuo atveju tyrimą atlikę ekspertai vertino ikiteisminio tyrimo medžiagą, medicininius dokumentus bei pačio tiriamojo T. B. būklę. Apylinkės teismas, įvertinęs pirmiau aptartus objektyvius bylos duomenis, pagrįstai konstatavo, jog T. B. negali suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, todėl yra nepakaltinamas BK 17 straipsnio nuostatų prasme ir jo atžvilgiu būtina taikyti priverčiamąsias medicinos priemones. Apeliacinio proceso metu gynėjos pateiktoje peticijoje yra pasirašę 32 asmenys, neva prieštaraujantys T. B. pasiuntimui priverstiniam gydymui, šiuo atveju negali būti prilyginti prie specialių žinių turinčių asmenų išreikštos pozicijos, galinčių duoti objektyvią išvadą dėl T. B. psichinės būklės .

8. BPK 403 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad jei įrodyta, jog baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką asmuo padarė būdamas nepakaltinamas, teismas, išnagrinėjęs bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo, priima nutartį taikyti asmeniui priverčiamąją medicinos priemonę. BK 98 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis teismas taiko asmeniui, kurį dėl jo psichikos sutrikimo reikia stebėti ir gydyti specializuotame stacionare. Remdamasis Teismo psichiatrijos ekspertizės išvadomis, įvertinęs padarytos veikos pobūdį, teismas padarė teisingą išvadą, kad T. B. yra būtina skirti stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Tokia priverčiamoji medicinos priemonė atitinka T. B. diagnozuoto psichikos sutrikimo sunkumą ir nustatytą jo socialinį pavojingumą sau ir visuomenei.

9. Skundu prašoma skirti T. B. švelnesnę gydymo priemonę, jį gydant Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro ligoninėje arba Naujosios Vilnios psichiatrijos ligoninėje, tačiau, kolegijos vertinimu, iš aptartų duomenų visumos matyti, kad šiuo metu nėra pagrindo išvadai, kad T. B. kitokio pobūdžio gydymas, kurį skundu prašo jam skirti gynėja, būtų pakankama priemonė priverčiamųjų medicinos priemonių tikslui pasiekti. Nepagrįstai skunde teigiama, kad T. B. psichikos sveikata po gydymo Naujosios Vilnios ligoninėje ženkliai pagerėjo, kadangi teisme apklausto eksperto paaiškinimais, T. B. ambulatorinio gydymo nebepakanka, pasveikimo nėra, neturima jokių duomenų apie reikšmingą jo sveikatos būklės pagerėjimą (b.l. 139-140). T. B. paskirta priverčiamoji medicinos priemonė neabejotinai suvaržo jo teises, tačiau toks suvaržymas yra taikomas asmenims, padariusiems baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, nepažeidžiant nei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio, bei BPK 7, 11, 44 straipsnių nuostatų.

10. Visuma aptartų duomenų patvirtina tai, kad priverčiamųjų medicinos priemonių tikslui pasiekti šiuo metu T. B. reikalingas pastovus stebėjimas bei gydymas stacionare, kas darytų teigiamą įtaką jo elgesiui ir sveikatai, jo gebėjimui valdyti savo veiksmus . Tokiu būdu skundžiama nutartimi apylinkės teismas pagrįstai skyrė priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendrojo stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio ligoninėje.

11. Iš kitų apeliacinio skundo argumentų matyti, kad yra skundžiamasi ir dėl teismo nustatytų T. B. veikos padarymo aplinkybių pagrįstumo. Skunde nurodoma, kad aptariamo įvykio metu tarp T. B. ir nukentėjusiuoju pripažinto D. A. R. vyko abipusės muštynės, kurių metu jis – T. B. irgi buvo sužalotas, tačiau tai nebuvo įvertinta, tuo buvo pažeistos T. B. teisės. Kolegijos nuomone, toks apeliacinio skundo argumentas nepaneigia, kad T. B. padarė veiką, kurią nustatė apylinkės teismas. Bylos įrodymais, kurie buvo surinkti ikiteisminio tyrimo metu, ištirti teisminio nagrinėjimo metu bei aptarti skundžiamojoje teismo nutartyje pagrįstai buvo nustatyta, kad aptariamo įvykio metu T. B. užpuolė nukentėjusįjį, sudavė teismo nustatytus smūgius, taip nežymiai sutrikdydamas nukentėjusiojo sveikatą. Tą tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme patvirtina ne tik nukentėjusysis D. A. R., bet ir liudytojas B. S., iš dalies liudytoja N. K. (b.l. 12-13, 17, 19, 138-140). Iš liudytojos N. K. parodymų nustatyta, kad po įvykio ji matė, kad yra sužalotas ne tik nukentėjusysis, bet ir T. B., jo dešinė ranka buvo kruvina. Tokia liudytojos nurodyta aplinkybė patvirtina, kad galimai aptariamo įvykio metu buvo sužalotas ir T. B.. Baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kad po šio įvykio buvo tiriamas T. B. sužalojimas, yra tik duomenys, kad jis irgi, kaip ir nukentėjusysis, buvo išvežtas į ligoninę. Taip pat byloje nėra T. B. ar jo teisėto atstovo pareiškimo (skundo) dėl šio įvykio metu patirto sužalojimo, kaip nėra ir institucijos sprendimo dėl nukentėjusiojo veiksmų prieš T. B.. Esant tokioms aplinkybėms, manant, kad aptariamoje situacijoje buvo pažeisti T. B. interesai, teisėti atstovai (ar atstovas) turi teisę kreiptis į teisėsaugos institucijas dėl pažeistų interesų atkūrimo.

12. Dėl aukščiau išdėstytų argumentų, kolegija mano, kad naikinti skundžiamą nutartį gynėjos skundo argumentais pagrindo nėra, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o nutartis paliekama galioti. Kitų Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 19 d. nutarties nepagrįstumo ir neteisėtumo pagrindų kolegija nenustatė.

Kolegija, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti T. B. gynėjos apeliacinį skundą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.