- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-10-15
- Bylos Nr.
- 1A-335/2008
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Albinas Bielskis, Rūta Mickevičienė, Linas Šiukšta (pran.)
- Nuteistasis
- I. V.
- Nukentėjusysis
- J. S.
- Kategorijos
- 1.2.3.1Nužudymas (BK 129 str. 1 d.)
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2008 m. birželio 4 d. nuosprendžio, kuriuo
I. V. nuteistas pagal BK 129 str. 1 d. laisvės atėmimu 12 (dvylikai) metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.
Iš nuteistojo I. V. priteista 5363,06 Lt turtinės žalos ir 80000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai J. S. .
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. V. nuteistas už tai, kad 2007 m. balandžio 14 d., apie 19 val., Pakruojo m., (duomenys neskelbtini) esančiame savame bute, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kilusio konflikto su A. J. metu, sudavė ne mažiau kaip penkis tiesioginius smūgius plaktuku A. J. į galvos plaukuotąją dalį, padarydamas muštines žaizdas, kaukolės skliauto ir pamato kaulo lūžį bei galvos smegenų sumušimą, dėl ko nuo atviro skeveldrinio kaukolės skliauto ir pamato kaulų lūžio su smegenų sužalojimu nukentėjusioji mirė. Tokiu būdu I. V. A. J. nužudė.
Šalies argumentai
Nuteistasis I. V. apeliaciniame skunde nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka. Teismas rėmėsi liudytojo D. A. parodymais, tačiau jo bute savaitgaliais nuolat vyksta išgertuvės, ginčai ir barniai. D. A. vargu ar galėjo girdėti, kas vyksta kitame bute, suprasti, kas jame kalbama ir atskirti balsus, todėl jo parodymai negalėjo būti laikomi įrodymais. Taip pat nesutinka su kitos laiptinės kaimyno parodymais apie tai, kad jis matė jau seniai į namo vidurinę laiptinę vaikščiojančią moterį. To negalėjo būti, nes jis A. J. matė pirmą kartą, anksčiau jos nebuvo matęs ir namo laiptinėje. Tai turbūt būtų patvirtinę ir apklausti kiti jo laiptinės gyventojai. Ikiteisminio tyrimo pradžioje tyrėja jam pasakė, kad jo vieta seniai kalėjime ir tai patvirtina šios tyrėjos išankstinį nusistatymą jo atžvilgiu. Kai po sulaikymo buvo apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, buvo susirinkę žurnalistai ir televizija, tačiau jis iš teismo buvo išvestas pro tarnybines patalpas ir niekas po to su juo negalėjo bendrauti, išskyrus tyrėją. Tai jam irgi pasirodė keistai. Šiame skunde jis galėtų nurodyti ir apie kitas keistas aplinkybes, tačiau jų jau negalėtų įrodyti. Jis galvoja, kad jeigu tikrai yra kaltas, tai turėtų būti grąžinta anksčiau galiojusi mirties bausmė.
Atsikirtimuose į nuteistojo I. V. apeliacinį skundą nukentėjusioji J. S. nurodo, kad šis skundas nepagrįstas ir su juo ji nesutinka. Nuosprendyje išdėstytos teismo išvados atitinka bylos aplinkybes, teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir paskyrė nuteistajam teisingą bausmę. Nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti arba keisti pagrindo nėra, todėl ji prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Teismo posėdyje gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, nuosprendį panaikinti ir priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį. Prokuroras prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Iš apeliacinio skundo matosi, kad jame apeliantas netiksliai ir net netinkamai suformulavo savo prašymus. Vis dėlto kolegija šį skundą nagrinėja, o apie apeliacinio skundo ribas sprendžia iš šiame skunde dėstomų argumentų. Iš jų, o taip pat įvertinus nuteistojo parodymus pirmosios instancijos teisme, matosi, kad apeliantas ginčija patį savo dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką.
Nuteistojo apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti ir atmetami. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas šios bylos aplinkybes, tinkamai įvertino išnagrinėtus įrodymus ir pagrįstai pripažino I. V. kaltu. Kvalifikuodamas jo nusikalstamą veiką baudžiamąjį įstatymą teismas irgi taikė tinkamai.
Kad I. V. nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis nužudė A. J. , patvirtina nukentėjusiosios, liudytojų, o iš dalies ir paties nuteistojo parodymai, jo parodymų patikrinimo vietoje protokolas, taip pat įvykio vietos apžiūrų, daiktų paėmimo ir apžiūrų protokolai, specialistų išvados bei kiti teisminio nagrinėjimo metu išnagrinėti įrodymai.
Įvykio vietos apžiūros protokolas patvirtina, kad A. J. lavonas, suvyniotas į medžiaginį užvalkalą ir surištas laidu, 2007 m. balandžio 22 d. buvo surastas šalia Pakruojo m. (duomenys neskelbtini) namo esančioje betoninėje duobėje. Specialisto išvadomis nustatyta, kad A. J. mirė maždaug prieš savaitę laiko iki jos kūno tyrimo pradžios, o jos mirtis įvyko nuo atviro skeveldrinio kaukolės skliauto ir pamato kaulų lūžio su smegenų sužalojimu. Muštinės žaizdos ir kaukolės skliauto bei pamato kaulų lūžiai nukentėjusiajai buvo padaryti ne mažiau kaip penkiais tiesioginiais trauminiais poveikiais. Šie įrodymai neabejotinai patvirtina, kad nukentėjusioji mirė dėl prieš ją panaudoto fizinio smurto, jai suduotų smūgių ir kad ji buvo nužudyta. Specialisto išvada patvirtina ir kaltinime nurodomą nukentėjusiosios nužudymo laiką, o iš įvykio vietos apžiūros protokolo matosi, kad A. J. lavonas rastas netoli nuo nuteistojo I. V. gyvenamosios vietos tos pačios gatvės (duomenys neskelbtini) name. Kiti išnagrinėti įrodymai patvirtina ir konkrečią kaltinime nurodomą A. J. nužudymo vietą, jos nužudymo būdą ir patį nusikaltimo įrankį. Įvykio vietos apžiūros metu nuteistojo bute ant grindų tarp lovos ir spintos rasta kraujo pėdsakų, o specialisto išvada patvirtino, kad tas kraujas yra A. J. . Tos pačios apžiūros metu nuteistojo bute surasti ir paimti keturi plaktukai. Specialistų išvadomis nustatyta, kad ant vieno iš šių plaktukų, o taip pat ant iš I. V. buto paimtos užuolaidos rasta kraujo, kurio genotipas sutampa su A. J. genotipu. Ši išvada kategoriška. Dar kitomis specialisto išvadomis nustatyta, kad A. J. galvos dešinės pusės sužalojimai galėjo būti padaryti tyrimui pateiktais įvykio vietos apžiūros metu paimtais plaktukais, be to, nužudytosios odos žaizdose nustatyti metalizacijos geležimi pėdsakai. Visi šie įrodymai neabejotinai patvirtina ir tai, kad A. J. buvo nužudyta būtent nuteistojo I. V. bute, o mirtį sukėlę sužalojimai jai buvo padaryti šiame bute surastu ir paimtu plaktuku.
Visų jau išdėstytų įrodymų ir jais nustatytų bylos aplinkybių apeliaciniame skunde neginčija ir pats apeliantas, kuris nesutikimą su nuosprendžiu grindžia tik argumentais, susijusiais su neesminėmis bylos aplinkybėmis, o taip pat savo paties abejonėmis dėl dalyvavimo nužudyme. Tačiau iš nuosprendžio matosi, kad savo išvadas teismas iš dalies kaip tik ir pagrindė paties nuteistojo parodymais, kurie ir patys tiesiogiai patvirtina apelianto dalyvavimą nusikaltimo padaryme, ir atitinka kitas nustatytas abejonių nekeliančias bylos aplinkybes. Apklaustas kaltinamuoju teisiamajame posėdyje pirmosios instancijos teisme I. V. prisipažino kaltu iš dalies. Jis parodė, kad 2007 m. balandžio 14 d. buvo išgėręs degtinės ir alaus, o po pietų parduotuvėje dar nusipirko vyno. Parduotuvėje pamatė iki tol nepažįstamą moterį, vėliau paaiškėjo, kad tai buvo A. J. . Išėjus iš parduotuvės ji ėjo jam iš paskos, jie kartu įėjo į namo laiptinę ir abu užėjo į jo butą. Dar lipdami laiptais matė iš viršaus lipančius du nepažįstamus jaunuolius. Bute jis ruošė valgį, o po to su A. J. gėrė šampaną ir vyną, pas kažką iš kaimynų buvo išėjęs pasiskolinti kamščiatraukio. Palikęs moterį savo bute, jis vėl nuėjo į parduotuvę, ten užtruko apie 10 minučių, pirko vynuoges ir kitokius vaisius. Prie parduotuvės vėl sutiko, jo manymu, tuos pačius laiptinėje matytus du jaunuolius, su kuriais ten pat prie parduotuvės išgėrė butelį vyno. Grįžęs namo kartu su A. J. dar išgėrė po porą taurių vyno. Įjungtas televizorius rodė žinias, buvo apie 19 val. Gerdamas vyną jis „atsijungė“ ir kas vyko toliau, neprisimena. Pabudo apie 24 val. ir pamatė A. J. gulinčią lovoje ir užklotą antklode. „Vaizdas buvo nelabai gražus“, jis atklojo antklodę ir pamatė kraują. Tada jį ištiko šokas, jis toliau gėrė vyną, nežino, ką veikė toliau, o kai atsipeikėjo, pamatė, kad sėdi ant suoliuko netoli savo namų, prie mokyklos. Grįžęs namo į kambarį, kur gulėjo A. J. , neužėjo ir užmigo virtuvėje. Po to trys dienos jam buvo „juodos“, ką jis veikė, negali pasakyti, tik prisimena, kad buvo išėjęs ir gėrė pas savo pažįstamą V. R. , lauke gėrė su kitu pažįstamu J. P. ir grįžo namo. Buto duris rado neužrakintas, o kambaryje A. J. jau nebuvo. Kad prie gretimo namo buvo surastas moters lavonas, jis perskaitė laikraštyje, o taip pat pats matė per langą prie to namo atvažiavusį ekspertų automobilį. Dar po dviejų dienų jį sulaikė policija. Prisipažinęs kaltu tik iš dalies, nuteistasis taip pat parodė, kad iš jo buto tikrai buvo paimti jo keturi plaktukai, o užvalkalas, į kurį buvo surastas suvyniotas A. J. lavonas, irgi galėjo būti paimtas iš jo buto. Jis taip pat pripažįsta, kad tikrai būtent jis galėjo suduoti smūgius plaktuku A. J. , tačiau to neprisimena ir todėl dėl to jam kyla didelių abejonių. Prisimena, kad bute kalbėjosi su A. J. , kažką jai garsiai pasakė, bet neprisimena, ar su ja mušėsi. Jam sunku patikėti, kad jis nužudė tą moterį, nes jis niekada nesiveldavo į konfliktus. Jam taip pat sunku įsivaizduoti, kad jis vienas galėjo išnešti lavoną iš savo buto.
Iš to, ką teisme parodė pats I. V. , matosi, kad jau aptartų nustatytų bylos aplinkybių nuteistasis neneigia. Jis prisipažino, kad kaltinime nurodytą dieną tikrai susitiko su A. J. , iš parduotuvės, jau būdamas girtas, su ja dviese grįžo į savo butą, ten toliau dviese su A. J. gėrė alkoholinius gėrimus, su ja kalbėjosi ir netgi kažką sakė jai garsiai, o po to pats matė A. J. gulinčią jo lovoje, taip pat matė ir kraują. Nuteistasis neneigia ir to, kad jis pats nužudė A. J. sudavęs jai smūgius plaktuku, o po to, po kelių dienų, išnešė iš savo buto lavoną ir paliko jį prie gretimo namo. Vis dėlto apeliantas abejoja, kad visa tai padarė, nes dėl girtumo neprisimena nei tos pačios dienos, nei vėlesnių dienų įvykių. Iš bylos matosi, kad šiuo atveju teismas pagrįstai perskaitė ir rėmėsi I. V. ankstesniais, ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nes juose nuteistasis įvykio aplinkybes išdėstė žymiai tiksliau, aiškiai ir nuosekliai. Iš karto po sulaikymo 2007 m. balandžio 24 d. apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo (t. 2 b. l. 7-9) I. V. parodė, kad sutikęs iki tol nepažįstamą moterį kartu su ja atėjo į savo butą, gėrė su ja šampaną ir vyną, palikęs ją bute vėl ėjo į parduotuvę pirkti vaisių, o grįžęs atgal su ta moterimi gėrė toliau. Įjungus radiją, ta moteris ėmė nusirenginėti ir šokti striptizą, o po to pusnuogė pati pargriuvo ant lovos, ėmė jam rodyti ženklus, kad nori su juo turėti intymių santykių. Atsigulęs šalia jis ėmė tą moterį glamonėti, bet tada ji sudavė jam ranka į nosį ir pasakė, kad jai tokių kaip jis nereikia. Tada jis nuo staliuko paėmė ten gulėjusį plaktuką ir juo 3-5 kartus sudavė moteriai į galvą. Suduodamas tuos smūgius buvo ant moters užsigulęs, o kad jai iš galvos stipriai netrykštų kraujas, pridengė tą vietą paklode. Po to tą paklodę ir plaktuką plovė vonioje. Pamatęs, kad ta moteris jau negyva, išėjo iš buto, buvo šoko būsenoje, sėdėjo lauke, vėliau nuėjo pas pažįstamą V. R. . Su juo gėrė tą naktį ir dar kelias dienas. Ką veikė vėliau, neprisimena, bet jam atrodo, kad namo grįžo 2007 m. balandžio 19 d. Savo bute vėl gėrė vyną, galvojo, ką daryti ir nusprendė atsikratyti kambaryje gulinčio moters lavono. Naktį suvyniojo jį į užvalkalus, surišo elektros laidu, užsikėlė moters lavoną ant peties ir išnešė jį į kiemą. Prie gretimo namo netyčia įkrito į prie rūsio lango buvusią duobę, lavonas užkrito ant jo ir jis jį paliko gulėti toje vietoje. Įtariamojo apklausos metu nurodytas įvykio aplinkybes I. V. visiškai patvirtino ir po to vykusio parodymų patikrinimo vietoje metu ( t. 2 b. l. 12-21). Iš šio tyrimo veiksmo protokolo ir prie jo pridėtų fotonuotraukų matosi, kad I. V. vėl parodė apie tas pačias aplinkybes, kaip jis susitiko su A. J. prie parduotuvės, kaip su ja parėjo į savo butą ir kartu girtavo, kaip nukentėjusioji jo bute šoko ir pargriuvo ant lovos, o jis pats atsigulė šalia jos. Po to I. V. pademonstravo, kaip nuo staliuko paėmė plaktuką ir sudavė juo 4-5 smūgius A. J. į galvą. Dar po to parodė, kaip suvyniojo nužudytosios lavoną į užvalkalą, aprišo laidu, kaip nešė lavoną ir kaip įmetė jį į prie gretimo namo esantį betoninį šulinį. Iš bylos matosi, kad savo parodymus I. V. pakeitė tik pačioje ikiteisminio tyrimo pabaigoje, po įvykio praėjus jau beveik metams laiko. Kaip ir teisminio nagrinėjimo metu, jis nepaneigė, kad galėjo nužudyti A. J. , tačiau su kaltinimais jau nesutiko, nurodydamas, kad nusikaltimo įvykio neprisimena ir netiki, kad galėjo tą nusikaltimą padaryti.
Iš nuosprendžio matosi, kad teismas pagrįstai rėmėsi jau aptartais perskaitytais I. V. parodymais, kuriuos jis davė ikiteisminio tyrimo metu. Šiuos parodymus apeliantas davė ikiteisminio tyrimo teisėjui, o teisminio nagrinėjimo metu pareiškė, kad didžiosios įvykių dalies ir paties nusikaltimo įvykio jau neprisimena. Todėl teismas turėjo teisę perskaityti ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus vadovaujantis BPK 276 str. 1 d. 2 p. nuostatomis, pagrįstai pripažino šiuos parodymus įrodymais ir jais pagrindė savo išvadas. Teismo sprendimas patikėti būtent šiais perskaitytais I. V. parodymais yra pagrįstas dėl keleto priežasčių. Pirmiausia dar kartą pažymėtina, kad I. V. ir teisminio nagrinėjimo metu neparodė, kad nenužudė A. J. , o tik nurodė, kad to neprisimena ir kad netiki, jog tai galėjo padaryti. Savo kaltės jis kategoriškai neneigia ir savo apeliaciniame skunde. Tačiau visos apelianto dėstomos abejonės neturi jokio realaus pagrindo ir jas pats nuteistasis grindžia vien tik savo spėlionėmis ir savo vaizduote. Negalima atmesti galimybės, kad po įvykio praėjus ilgam laiko tarpui nuteistasis, ypač įvertinus jo ilgalaikį piktnaudžiavimą alkoholiu, tikrai gali neprisiminti visų įvykio aplinkybių. Tačiau tai kaip tik ir duoda pagrindą remtis jo parodymais, kuriuos jis davė iš karto po sulaikymo ir kuriuose, prisipažinęs kaltu, tiksliai nurodė ir paties nužudymo aplinkybes, ir savo tolesnius veiksmus po įvykio, taip pat ir apie tai, kaip iš savo namų išnešė nužudytosios lavoną. Teisme nuteistasis nurodė, kad apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo ir prisipažinęs kaltu, jis pats galėjo būti patikėjęs, kad tikrai nužudė A. J. , tačiau vėliau dėl to jau pradėjo abejoti. Dar buvo nurodęs apie tai, kad tuos parodymus davė dėl prieš jį pareigūnų naudotos psichologinės prievartos. Tokius nuteistojo aiškinimus dėl parodymų pakeitimo priežasčių teismas pagrįstai atmetė. Jau buvo nurodyta, kad parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui I. V. davė iš karto po sulaikymo ir tai buvo pirmoji jo apklausa. Jos metu dalyvavo įtariamojo gynėjas. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai įtariamąjį apklausinėjo jau po to, todėl galimybė, kad šie pareigūnai būtų galėję daryti I. V. kokį nors poveikį, dėl kurio jis davė atitinkamus parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui, yra atmetama. Taip pat neįtikėtini ir nuteistojo aiškinimai, kad tos apklausos metu jo nurodytos įvykio aplinkybės galėjo būti tik jo vaizduotės rezultatas. Jo aiškinimus, kad apie A. J. lavono suradimo aplinkybes jis galėjo sužinoti iš perskaityto laikraščio, be to, tą lavono suradimą pats matė iš gretimo namo lango, teismas irgi pagrįstai atmetė, nes tokių smulkių nusikaltimo įvykio aplinkybių nuteistasis tikrai negalėjo nei pats sugalvoti, nei apie jas sužinoti iš kitų šaltinių. Tas aplinkybes jis galėjo nurodyti tik pats dalyvavęs nusikaltimo padaryme. Vis dėlto pagrindinė priežastis, dėl kurios teismas turėjo pagrindą remtis nuteistojo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, yra tų parodymų atitikimas kitiems įrodymams bei jais nustatytoms bylos aplinkybėms. Jau buvo nurodyta, kad savo parodymus apie A. J. nužudymą I. V. dar kartą tiksliai patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu. Be to, tuos jo parodymus visiškai patvirtina jau aptarti kiti įrodymai, kuriais neabejotinai nustatyta, kad A. J. galimai kaltinime nurodytu laiku tikrai buvo nužudyta nuteistojo bute suduodant jai smūgius į galvą šiame bute surastu ir paimtu plaktuku. Nuteistasis pats prisipažino, kad tai jo plaktukas, buvęs bute dar iki šio įvykio.
Iš nuosprendžio matosi, kad išsamiai išnagrinėjęs visas šios bylos aplinkybes, teismas motyvuotai atmetė ir visas kitas nuteistojo spėliones bei versijas apie galimą kitų asmenų dalyvavimą nusikaltimo padaryme. I. V. parodė, kad eidamas su A. J. iš parduotuvės į savo butą laiptinėje matė laiptais nulipančius du nepažįstamus jaunuolius. Po to, palikęs A. J. namuose, neužrakinęs buto buvo dar kartą išėjęs į parduotuvę. Net ir tikint šiais nuteistojo parodymais, galimybė, kad A. J. galėjo nužudyti kokie nors kiti asmenys, taip pat ir apelianto nurodyti nepažįstami jaunuoliai, yra visiškai paneigta. Apie tai ir pats apeliantas tik spėlioja, tačiau tokią galimybę paneigia jo paties parodymai. I. V. pats parodė, kad palikęs A. J. savo bute ir dar kartą nuėjęs į parduotuvę, būtent ten dar kartą sutiko tuos pačius prieš tai laiptinėje matytus du jaunuolius ir netgi išgėrė su jais prie parduotuvės vyno. Todėl akivaizdu, kad šie nuteistojo nurodyti nenustatyti asmenys tuo metu negalėjo būti I. V. bute. Be to, pats nuteistasis parodė, kad antrą kartą iš parduotuvės grįžo vienas, bute rado A. J. gyvą ir sveiką ir toliau su ja girtavo. Net ir atsipeikėjęs po stipraus apsvaigimo nuo alkoholio, savo bute nematė jokių pašalinių asmenų, o pamatė tik lovoje gulinčią kruviną A. J. . Visos šios aplinkybės ir jau aptartų išnagrinėtų įrodymų visuma patvirtina, kad kaltinime nurodytomis aplinkybėmis A. J. nužudė būtent nuteistasis I. V. .
Iš apeliacinio skundo matosi, kad jame nuteistasis neginčija netgi jau aptartų jo kaltės įrodymų, o nesutikdamas su nuosprendžiu nurodo tik apie kai kurias su tais įrodymais nesusijusias aplinkybes. Apeliantas nesutinka su nužudytosios dukros nukentėjusiosios J. S. parodymais apie galimus jo ankstesnius santykius su A. J. , taip pat su jo kaimyno liudytojo D. A. parodymais apie jo girdėtus garsus iš nuteistojo buto. Šiuos apelianto argumentus kolegija irgi atmeta. Nukentėjusioji J. S. teisme parodė, kad iš matymo pati pažinojo nuteistąjį I. V. , nes gyvena su juo tame pačiame name, tik kitoje laiptinėje. Jos motina A. J. dažnai lankydavosi ir net pagyvendavo jos bute. Nukentėjusioji parodė, kad jos kaimynas V. V. yra jos klausęs, pas ką jų name vaikščioja jos motina, nes yra matęs, kaip ji eina į namo vidurinę laiptinę. J. S. parodė, kad ji nežino, pas ką vaikščiojo jos motina, tačiau, jos nuomone, ji negalėjo užeiti į svetimą butą niekieno nepakviesta. Apeliaciniame skunde nuteistasis nesutinka su šiais nukentėjusiosios parodymais ir nurodo, kad A. J. anksčiau nepažinojo, jos nematė namo laiptinėje nei jis pats, nei kiti tos laiptinės gyventojai. Su šiais apelianto argumentais galima sutikti tik iš dalies. Nuteistojo argumentai, kad jo atmintis labai gera ir jis tikrai anksčiau nebuvo matęs A. J. , kelia didelių abejonių jau vien įvertinus paties nuteistojo parodymus apie tai, kad jis iš viso neprisimena nusikaltimo įvykio ir savo paties veiksmų tą dieną. Kita vertus, byloje tikrai nėra jokių duomenų apie tai, kad A. J. ir anksčiau būtų susitikinėjusi su nuteistuoju ir būtų lankiusis jo bute. Iš bylos matosi, kad to nepatvirtino ir kiti tos pačios namo laiptinės gyventojai, kurie, nieko neparodę apie turinčias reikšmės šiai bylai aplinkybes, tiesiog nebuvo įtraukti į apklausiamų teisme liudytojų sąrašą. Tačiau dėl šių aplinkybių nebuvo pagrindo netikėti ir atmesti nukentėjusiosios J. S. parodymus. Ji tiesiog parodė apie tai, ką girdėjo iš kito savo kaimyno pasakojimų, ir šiais parodymais abejoti jokio pagrindo nėra. Taip pat pažymėtina, kad nei pati nukentėjusioji, nei jokie liudytojai iš tikrųjų nieko neparodė apie A. J. ir I. V. ankstesnius susitikimus ir apie jos ankstesnius lankymusis nuteistojo bute. Tokių aplinkybių nenustatė ir teismas, kuris nuosprendyje padarė išvadą tik apie tai, kad kaltinime nurodytą dieną A. J. į nuteistojo butą pateko ne savavališkai. Tai patvirtina paties nuteistojo parodymai. Nors I. V. parodė, kad A. J. anksčiau nepažinojo ir ši pati ėmė eiti jam iš paskos jam einant namo, tačiau jis pripažino, kad į laiptinę jie jau užėjo kartu, o po to jis pats įsileido A. J. į savo butą, ten ją vaišino ir kartu girtavo. Todėl net ir visiškai tikint nuteistojo parodymais, nekyla jokių abejonių dėl to, kad iki tol nepažįstamą A. J. į savo butą pasikvietė jis pats, bute bendravo su ja savo valia bei noru, taigi A. J. patekimas į šį butą buvo visiškai teisėtas. Ta aplinkybė, kad nuteistasis su A. J. anksčiau nebuvo pažįstamas, taip pat neturi jokios reikšmės tolesnių įvykių ir nuteistojo nusikalstamos veikos vertinimui bei kvalifikavimui. Tuo tarpu liudytojas D. A. teisme parodė, kad I. V. gerai pažįsta, nes gyvena gretimame bute (duomenys neskelbtini). Jis parodė, kad 2007 m. balandžio 14 d. grįžo su savo žmona į namus apie 18-19 val. Išėjęs į balkoną parūkyti iš I. V. buto per langą išgirdo paties nuteistojo ir kažkokios moters balsus, suprato, kad I. V. ir ta moteris girti. Kitų balsų nesigirdėjo. Liudytojas parodė, kad girdėjo panašius į muštynių garsus, girdėjo, kaip I. V. keikėsi, sakė tai moteriai „tu man nevadovausi“, kad ją „pritrenks“ ir kad liepė jai gultis į lovą. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad paties liudytojo D. A. bute dažnai būdavo triukšmaujama, vykdavo išgertuvės, kad šis liudytojas negalėjo iš kito buto girdėti ir atskirti balsų, todėl teismas šiais parodymais negalėjo remtis. Kolegija atmeta ir šiuos apelianto argumentus. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad D. A. būtų suinteresuotas šios bylos baigtimi, todėl netikėti ir atmesti jo parodymus teismas neturėjo jokio pagrindo ir pagrįstai pripažino juos įrodymais. Taip pat visiškai realu, kad būdamas gretimame bute šis liudytojas tikrai galėjo girdėti triukšmą nuteistojo bute, o išėjęs į balkoną galėjo ir tuos balsus atskirti ir suprasti apie ką tame bute buvo kalbama. Pažymėtina dar ir tai, kad ir pats nuteistasis, ypač ikiteisminio tyrimo metu, savo parodymais tik patvirtino liudytojo D. A. nurodytas aplinkybes, nes pats pripažino, kad savo bute kalbėjosi su A. J. , po to ant jos garsiai šaukė, po to tarp jų iš tikrųjų kilo konfliktas ir jis gulinčiai ant lovos A. J. sudavė smūgius plaktuku. Iš to daroma išvada, kad liudytojo D. A. parodymai atitinka faktines bylos aplinkybes ir jie, neprieštaraudami kitiems įrodymams, tik dar kartą patvirtina nuteistojo kaltę. Iš bylos matosi, kad nors ir netiesiogiai, nuosprendyje išdėstytas teismo išvadas patvirtina dar ir kiti bylos duomenys. Liudytoja B. P. parodė, kad dirba kasininke parduotuvėje „Leader Price“. Ji prisimena, kad 2007 m. balandžio 14 d. I. V. į parduotuvę buvo užėjęs du kartus, po pietų užėjo vienas, pirko sausą vyną ir dar klausė, ar tas vynas geras. I. V. gerai pažinojo, nes jis į parduotuvę užeidavo vos ne kiekvieną dieną, beveik visada būdavo girtas, vaikščiodamas po parduotuvę gerdavo ir dainuodavo. 2007 m. balandžio 22 d. iš ryto I. V. buvo atėjęs labai keistai apsirengęs, buvo apsivilkęs kailinius ir apsiavęs šlepetėmis. Nuteistojo pažįstamas liudytojas V. R. parodė, kad 2007 m. balandžio mėnesį I. V. tikrai buvo atėjęs vėlai vakare ir atsinešė nugertą vyno butelį. Jie gėrė tą vakarą ir kitą dieną, o išeidamas iš jo buto I. V. pasiėmė kailinius. Liudytojų B. P. ir V. R. parodymai patvirtina paties I. V. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus apie įvykius 2007 m. balandžio 14 d. ir po jų. Iš bylos matosi, kad šių liudytojų, ypač B. P. , parodymai apie keistą nuteistojo elgesį, taip pat ir paties nuteistojo kai kurie parodymai, jo aiškinimai apie atminties praradimus, buvo sukėlę kai kurių abejonių dėl nuteistojo psichikos būklės. Tačiau visas šias abejones paneigė stacionarinės teismo psichiatrijos ekspertizės išvados. Jose nurodyta, kad apie I. V. lėtinius arba laikinus psichikos sutrikimus nusikalstamos veikos padarymo metu jokių duomenų nėra. Nusikaltimo padarymo metu jis buvo paprasto alkoholinio pasigėrimo būsenoje, galėjo suprasti savo veiksmus ir juos valdyti. Šiuo metu jis lėtiniu psichikos sutrikimu irgi neserga, jam diagnozuojami tik psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį bei priklausomybės sindromas, kurie netrukdo jam suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Dėl savo psichikos sveikatos būklės I. V. gali dalyvauti tyrimo veiksmuose ir teismo posėdžiuose. Šios teismo psichiatrijos ekspertizės išvados ne tik pašalino abejones dėl nuteistojo psichikos būklės, tačiau jos faktiškai paaiškina ir tikrąsias I. V. parodymų keitimo priežastis, jo pareiškimus apie negalėjimą prisiminti prieš tai jo paties nurodytų nusikaltimo padarymo aplinkybių, o taip pat visas apelianto dėstomas abejones ir nenorą patikėti, kad jis nužudė A. J. .
Iš to, kas išdėstyta, daroma išvada, kad teismas išnagrinėtus įrodymus įvertino tinkamai ir pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad kaltinime nurodytomis aplinkybėmis I. V. nužudė A. J. jų tarpusavio konflikto metu ir kad šis konfliktas buvo girtavimo pasekmė. Ikiteisminio tyrimo teisėjui I. V. buvo parodęs, kad smurtą prieš A. J. pavartojo supykęs dėl jos pačios elgesio. Jis parodė, kad atsigulęs ant lovos šalia nukentėjusiosios, bandė ją glamonėti ir bučiuoti, buvo ją užgulęs, tačiau ši sudavė jam ranka į nosį ir liepė eiti šalin. Šie nuteistojo parodymai nepaneigti, tačiau net ir jais tikint, nurodomos aplinkybės nusikalstamos veikos vertinimo ir kvalifikavimo nekeičia. A. J. nuteistajam jokių sužalojimų nepadarė, o iš paties nuteistojo parodymų matosi, kad nei jo gyvybei, nei sveikatai jokia grėsmė iš viso nebuvo iškilusi. Tai, kad nukentėjusioji atstūmė ją užgulusį I. V. atsisakydama su juo turėti intymių santykių, netgi tikint nuteistuoju, kad tuo metu ji nestipriai sudavė nuteistajam ranka į veidą, negali būti laikoma nei smurto panaudojimu prieš nuteistąjį, nei jokiu kitu neteisėtu ar itin įžeidžiančiu nukentėjusiosios poelgiu. Todėl tolesni I. V. veiksmai padarant nukentėjusiajai plaktuku galvos sužalojimus, sukėlusius mirtį, negali būti laikomi nei būtinąja gintimi arba jos ribų peržengimu, nei nužudymu labai susijaudinus. Nuosprendyje teismas padarė pagrįstą išvadą, kad I. V. A. J. nužudė tyčia, tačiau neišdėstė jokių išvadų apie tos tyčios rūšį. Vis dėlto šis trūkumas nėra esminis ir jis gali būti pašalintas nuosprendžio nekeičiant, o aptariant šį klausimą šioje nutartyje. Nors nuteistasis sudavė nukentėjusiajai ne mažiau negu penkis smūgius metaliniu plaktuku į galvą, vien tik ši aplinkybė, kolegijos nuomone, dar neleidžia padaryti išvados, kad I. V. norėjo A. J. nužudyti ir kad jis siekė būtent tokio tikslo. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad nuteistasis atimti nukentėjusiajai gyvybę būtų ruošęsis iš anksto, o pats konfliktas kilo be rimtesnės priežasties ir iš esmės įvyko tik dėl apsvaigimo nuo alkoholio. Kad kaltininkas nesiekė ir nenorėjo nukentėjusiajai atimti gyvybės, parodo ir tolesni jo veiksmai po nužudymo padarymo, blaškymasis bei neapsisprendimas, ką daryti su nužudytosios lavonu ir jo išnešimas iš buto į kiemą tik po keleto dienų. Tačiau visos jau aptartos bylos aplinkybės patvirtina, kad suduodamas nukentėjusiajai smūgius plaktuku į galvą, nuteistasis neabejotinai suprato, kad savo veika kėsinasi į A. J. gyvybę, numatė, kad gali atimti jai gyvybę ir, nors nenorėjo atimti gyvybės, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Todėl daroma išvada, kad I. V. nužudė A. J. veikdamas netiesiogine tyčia ir šią jo nusikalstamą veiką teismas teisingai kvalifikavo pagal BK 129 str. 1 d.
Apeliaciniame skunde nuteistasis dar nurodo apie kai kurias aplinkybes, apelianto nuomone, parodančias ikiteisminio tyrimo pareigūnų išankstinį neigiamą požiūrį į jo asmenybę. Jis nurodo, jog tyrėja jam pasakiusi, kad jo vieta seniai yra kalėjime, be to, jam pasirodė keista, kad po apklausos pas ikiteisminio tyrimo pas teisėją, susirinkus žiniasklaidos atstovams, jis iš teismo patalpų buvo išvestas pro tarnybinį praėjimą. Šiuos apelianto argumentus dėl tariamo ikiteisminio tyrimo pareigūnų šališkumo kolegija taip pat atmeta. Jokių duomenų apie tai, kad I. V. ikiteisminio tyrimo metu apklausinėjusi tyrėja būtų apeliantą įžeidinėjusi ar kitaip pažeidinėjusi jo teises, byloje nėra. Bylos duomenys tokią galimybę kaip tik paneigia, nes visų apklausų metu dalyvavo gynėjas, kuris užtikrino savo ginamojo teisių apsaugą. Be to, iš bylos matosi, kad nei pats nuteistasis, nei jo gynėjas ikiteisminio tyrimo pareigūnams nepareiškė nušalinimo, neapskundė jų veiksmų BPK nustatyta tvarka, nereiškė dėl tų veiksmų jokių pretenzijų ir bet kokia kitokia forma. Suimto įtariamojo išvedimas iš teismo patalpų pro tarnybinį išėjimą irgi negali būti laikomas BPK pažeidimu. Iš bylos matosi, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatinėjamos visos tiek I. V. apkaltinančios, tiek jį teisinančios bylos aplinkybės, buvo nustatinėjami ir apklausiami įtariamojo nurodyti asmenys ir atliekami visi kiti būtini tyrimo veiksmai. Teismas visas bylos aplinkybes irgi išnagrinėjo išsamiai. Todėl apelianto argumentai dėl tariamo ikiteisminio tyrimo pareigūnų arba teismo šališkumo yra nepagrįsti ir jie atmetami. Jokių kitų BPK pažeidimų, o juo labiau tokių, dėl kurių būtų buvę suvaržytos įstatymų garantuotos apelianto teisės, šioje byloje taip pat nenustatyta.
Apeliaciniame skunde nuteistasis dar nurodo apie išimtinės mirties bausmės sugrąžinimą, tačiau tokie jo teiginiai deklaratyvūs ir net nereikalaujantys jų aptarimo bei paneigimo. Teismas vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, atsižvelgė į visas BK 54 str. 2 d. išvardintas aplinkybes ir paskyrė nuteistajam teisingą bausmę, numatytą baudžiamojo įstatymo sankcijoje. Nors nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nenurodyta BK 129 str. 1 d. įstatymo redakcija, iš nuosprendžio motyvuojamosios dalies matosi, kad baudžiamasis įstatymas buvo taikytas tinkamai, o I. V. nusikalstama veika kvalifikuota ir bausmė paskirta pagal nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusios 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968 patvirtintos redakcijos BK 129 str. 1 d. Šios redakcijos įstatymo sankcija už nužudymą numatė švelnesnę bausmę, laisvės atėmimą nuo 5 iki 15 metų, o sankcijos vidurkis buvo laisvės atėmimas 10 metų. Iš nuosprendžio matosi, kad teismas nenustatė jokių nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau pagrįstai nustatė atsakomybę sunkinančią aplinkybę - nusikalstamos veikos padarymą apsvaigus nuo alkoholio. Byloje įrodyta, kad I. V. nužudymą padarė būdamas girtas, tai neabejotinai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui ir tai pripažįsta pats nuteistasis, todėl ši aplinkybė nustatyta pagrįstai. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgė ir į kitas aplinkybes, taip pat ir į kaltininko asmenybę. Iš bylos matosi, kad ankstesnis I. V. teistumas jau išnykęs, nėra ir galiojančių jam skirtų administracinių nuobaudų. Byloje yra nuteistojo gyvenamosios vietos seniūnijos pažyma apie tai, kad nusiskundimų dėl I. V. elgesio nėra gauta, todėl teismas padarė išvadą, kad nuteistojo asmenybė charakterizuojama patenkinamai. Vis dėlto atsižvelgiama ir į šioje byloje paties teismo nustatytas aplinkybes apie nuteistojo gyvenimo būdą ir jo ilgalaikį piktnaudžiavimą alkoholiu, faktiškai nulėmusį jo elgesį ir turėjusį tiesioginės įtakos labai sunkaus nusikaltimo padarymui. Sprendžiant bausmės dydžio klausimą atsižvelgiama ir į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį bei jo pasekmes, taip pat į konkrečias nužudymo padarymo aplinkybes, pasirinktą nužudymo įrankį, nukentėjusiajai suduotų smūgių skaičių, kaltininko elgesį iki ir po nusikaltimo padarymo. Įvertinus tai, kad nenustatyta jokių lengvinančių, o tik nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, taip pat atsižvelgiant į faktines nusikaltimo padarymo aplinkybes bei kaltininko asmenybę, I. V. paskirta griežtesnė už sankcijos vidurkį 12 metų laisvės atėmimo bausmė, kolegijos nuomone, yra teisinga, ne per griežta ir ją švelninti pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo I. V. apeliacinį skundą atmesti.