Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Šalies argumentai

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Biseris“ (toliau – pareiškėjas, Bendrovė ar mokesčių mokėtojas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – MGK arba Komisija) 2021 m. kovo 3 d. sprendimą Nr. S-33(7-192/2020); 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI prie FM, atsakovas ar mokesčių administratorius) 2020 m. spalio 5 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.222)FR0682-396 dalį, kuria mokesčių administratorius patvirtino apskaičiuotą 117 629,61 Eur pelno mokestį ir 183 227,04 Eur sumažino nuostolių sumą, paskyrė 10 proc. dydžio 11 763 Eur pelno mokesčio baudą bei patvirtino 18 952,12 Eur pelno mokesčio delspinigius; 2) VMI prie FM 2020 m. spalio 5 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.222)FR0682-396 dalį, kuria mokesčių administratorius atleido pareiškėją nuo 50 proc. apskaičiuotų pelno mokesčio delspinigių (18 952,12 Eur), palikti nepakeistą; 3) atleisti pareiškėją nuo likusių apskaičiuotų delspinigių.

Pareiškėjas skunde paaiškina, kad VMI prie FM atliko Bendrovės mokestinį patikrinimą bei surašė patikrinimo aktą Nr. (21.222) FR0680-391 (toliau – Patikrinimo aktas). Teigia, kad mokesčių administratorius mokestinio patikrinimo metu nustatė, jog po reorganizacijos, t. y. prie pareiškėjo prijungus UAB „Abrevis“, pareiškėjas savo apskaitoje apskaitė 9 489 713,00 Lt prestižo sumą, kurią pagal Pelno mokesčio įstatymo (toliau – PMĮ) 18 straipsnio 10 dalį amortizavo. Pareiškėjo prestižo amortizaciją (pasirinkus 15 m. amortizacijos laikotarpį) priskyrė leidžiamiems atskaitymams mažinant kiekvienais metais, pradedant nuo 2012 m., apmokestinamąjį pelną: 421 765,02 Lt (122 151, 59 Eur) 2012 m., po 632 647,53 Lt (183 227,39 Eur) nuo 2013 m. Patikrinimo akte mokesčių administratorius nurodė, kad mokesčių mokėtojas, prestižo amortizacija mažindamas apmokestinamąjį pelną, nepagrįstai vadovavosi PMĮ 2 straipsnio 30 dalies nuostata, nes patikrinimo metu, įvertinus aplinkybes, nenustatyta, kad pareiškėjas, dalyvavęs reorganizavime, prijungiant UAB „Abrevis“ prie pareiškėjo, gavo ekonominę naudą. Taip pat mokesčių administratorius nurodė, kad mokesčių mokėtojas pažeidė PMĮ 17 straipsnio nuostatas, nes nepagrįstai 2013 m. 2 177 095,05 Lt (51 290,27 Eur) sumažino apmokestinamąjį pelną palūkanomis, sumokėtomis už UAB „Abrevis“ gautas paskolas dėl pareiškėjo akcijų įsigijimo, nes patikrinimo metu, įvertinus visą veiksmų seką, nenustatyta, kad šios sąnaudos susijusios su pareiškėjo pajamų uždirbimu ir buvo būtinos pareiškėjau, todėl jos laikytinos neleidžiamais atskaitymais. Atsižvelgiant į tai, patikrinimo metu mokesčių administratorius papildomai apskaičiavo 117 629,61 Eur pelno mokestį.

Pareiškėjas nurodo, kad VMI prie FM 2020 m. spalio 5 d. priėmė sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.222)FR0682-396 (toliau – VMI prie FM sprendimas), kuriuo patvirtino už 2012-2016 m. apskaičiuotą 117 629,61 Eur pelno mokestį (už 2013 m. 35 177,54 Eur, už 2014 m. 27 484,07 Eur, už 2015 m. 27 484 Eur, už 2016 m. 27 484 Eur) ir 2017 m. sumažino nuostolių sumą 183 227,04 Eur, taip pat, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas patikrinimo metu bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, vadovaujantis teisingumo ir visuotinio privalomumo bei gerojo administravimo kriterijais, paskyrė 10 proc. dydžio (11 763 Eur) PVM baudą, apskaičiavo 37 904, 23 Eur pelno mokesčio delspinigius ir pareiškėjo prašymu atleido jį nuo 50 proc. apskaičiuotų pelno mokesčio delspinigių, kas sudaro 18 952,12 Eur. Pareiškėjas su VMI prie FM sprendimo dalimi, kuria mokesčių administratorius apskaičiavo 117 629,61 Eur pelno mokestį ir 183 227,04 Eur sumažino nuostolių sumą, nesutiko ir jį apskundė MGK. MGK, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2021 m. kovo 3 d. priėmė sprendimą Nr. S-33(7-192/2020 (toliau – MGK sprendimas), kuriuo patvirtino VMI prie FM sprendimą, o pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teigia, kad MGK Sprendime konstatavo, jog ginčo situacijoje yra įvykę įvykiai, su kuriais PMĮ 2 straipsnio 30 dalis sieja prestižo pripažinimą, o PMĮ 18 straipsnio 10 dalis – jo priskyrimą riboto dydžio leidžiamiems atskaitymams, tačiau, atsižvelgiant į įvykių (veiksmų) turinį ir jais siektus tikslus, tai nesudaro pagrindo šių veiksmų atlikimo pripažinti pakankamu pagrindu priskirti pareiškėjo perimtą prestižą jo leidžiamiems atskaitymams. MGK sprendime sutiko su VMI prie FM sprendimo išvadomis, jog pareiškėjas 2013–2017 m. nepagrįstai ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams priskyrė pareiškėjo ir UAB „Abrevis“ reorganizavimo metu iš prijungtos patronuojančios įmonės (UAB „Abrevis“) perimto prestižo amortizacinius atskaitymus, nes, MGK nuomone, pareiškėjo akcijų įsigijimo metu buvo žinoma, jog banko reikalavimu UAB „Abrevis“ bus prijungta prie pareiškėjo. MGK sutiko su mokesčių administratoriaus argumentais, kad UAB „Abrevis“ neveikė kaip vienetas, vykdantis komercinę ar gamybinę veiklą, iš kurios siekiama gauti pajamų ar kitos ekonominės naudos ir todėl prestižo amortizaciniai atskaitymai, vadovaujantis PMĮ, yra negalimi. MGK sprendime nurodė, kad VMI prie FM pagrįstai konstatavo, jog iš reorganizacijos pareiškėjas negavo ekonominės naudos, ši operacija (reorganizacija), MGK nuomone, nebuvo susijusi su pareiškėjo komercine ar gamybine veikla, todėl prestižo amortizaciniai atskaitymai vadovaujantis PMĮ yra negalimi. Teigia, kad MGK sprendime taip pat nurodė, jog ginčo byloje nustatyta, kad UAB „City Plaza“ ir T. K. UAB „Abrevis“ įsigijo tik tikslu įsigyti pareiškėjo akcijas, UAB „Abrevis“ veikė trumpą laikotarpį, nevykdė jokios realios veiklos, pajamų iš veiklos negavo (taip pat ir iš pareiškėjo akcijų įsigijimo), todėl palūkanų sąnaudos jau pirminiame tokių sąnaudų atsiradimo etape, t. y. paskolų paėmimo etape, pagrįstai laikytinos neleidžiamais atskaitymais, dėl ko jau vėlesniame reorganizavimo procese tai paneigia galimybę pareiškėjui, reorganizavimo pasekoje kaip teisių ir pareigų perėmėuai, tokias palūkanų sąnaudas pripažinti leidžiamais atskaitymais PMĮ tikslais.

Šalies argumentai

Pareiškėjas skunde teigia, kad jis turėjo teisę amortizacijos sąnaudas priskirti leidžiamiems atskaitymams, nes Bendrovės akcijų įsigijimas ir velėsnė UAB „Abrevis“ reorganizacija prijungiant prie Bendrovės atitiko visas PMĮ 2 straipsnio 30 dalies ir 18 straipsnio 10 dalies sąlygas: 1) UAB „Abrevis“ įsigijo pareiškėjo akcijas didesne kaina, nei pareiškėjo apskaitoje pripažinto grynojo turto rinkos kaina; 2) šių akcijų įsigijimas apmokėtas pinigais; 3) pareiškėjas ir UAB „Abrevis“ buvo reorganizuoti, t. y. UAB „Abrevis“ prijungta prie pareiškėjo; 4) įsigyjant pareiškėjo akcijas iš šio sandorio buvo siekiama gauti ekonominės naudos ir ši nauda buvo faktiškai gauta. Pažymi ir tai, kad, priešingai negu nurodė MGK, nei UAB „Abrevis“ įsteigimas, nei įmonių sujungimas, atsižvelgiant į įvykių (veiksmų) seką ir jų turinį, jais siektų tikslus ir numatomą gauti ekonominę naudą, nesudaro pagrindo šių veiksmų nepripažinti tinkamu pagrindu priskirti pareiškėjo perimtą prestižą leidžiamiems atskaitymams.

Tvirtina, kad pareiškėjas ir UAB „Abrevis“ buvo sujungti išimtinai dėl verslo priežasčių –pareiškėjo akcijų įsigijimo sandorio struktūrą ir vėlesnį įmonių jungimą diktavo verslo poreikiai bei banko keliamos sąlygos. Pabrėžia, jog iki akcijų pirkimo-pardavimo sutarties faktinio pasirašymo momento tarp šalių vyko beveik metus trunkančios derybos, iki pagrindinės akcijų pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo šalis siejo ikisutartiniai santykiai, kurie būtent ir apsprendė sandorio struktūrą. Tvirtina, kad tarpinės įmonės panaudojimo akcijų įsigijimui ir vėlesnis įmonių sujungimo pagrindinis tikslas nebuvo mokestinės naudos siekimas, visi veiksmai buvo sąlygoti banko reikalavimų ir verslo bei ekonominės logikos, o mokestinė nauda buvo tik pasekmė, grindžiama žemiau nurodytomis aplinkybėmis: a) UAB „City Plaza“ ir T. K. dar 2011 metų pradžioje nusprendė investuoti ir įsigyti pareiškėjo akcijas, t. y. įsigyti ilgametę patirtį turinčią įmonę, teikiančią kompleksines susisiekimo ir civilinės infrastruktūros gerinimo paslaugas. Investuotojai planavo investuoti į šį verslą siekiant iš to gauti ekonominės naudos, t. y. gauti pelną dividendų pavidalu ir/ar įsigytų akcijų pardavimo; b) UAB „City Plaza“ dar 2011 m. pavasarį pradėjo derybas su pareiškėju dėl šios įmonės akcijų įsigijimo. Šalys 2011 m. gegužės 13 d. pasirašė Konfidencialumo sutartį, kurioje buvo numatyta, kad UAB „City Plaza“ siekia nupirkti parduodamas pareiškėjo akcijas ir susitarė, kad pareiškėjas pateiks informaciją apie save ir savo dukterines įmones, finansinę atskaitomybę, audito išvadas bei kitus dokumentus, siekiant įvertinti pareiškėjo veiklą; c) 2011 m. balandžio 27 d. buvo parengtas pirmas akcijų pirkimo-pardavimo sutarties projektas, pagal kurį buvo planuojama, kad akcijas įsigys UAB „City Plaza“; d) nusprendus investuoti į įmonę, teikiančią kompleksines susisiekimo ir civilinės infrastruktūros gerinimo paslaugas, buvo ieškoma finansavimo akcijų įsigijimui, todėl UAB „City Plaza“ kreipėsi į banką Uni Credit Bank, kuris 2011 m. liepos 22 d. pateikė preliminarų finansavimo pasiūlymą, kuriame iškėlė išankstines trumpalaikės paskolos suteikimo sąlygas, tame tarpe tai, kad: 1) UAB „Biseris“ akcijų pirkimopardavimo sutartis turi būti pasirašyta tarp UAB „Specialios paskirties įmonės“ (toliau – UAB „SPĮ“) ir UAB „Biseris“; 2) UAB „SPĮ“ nuosava lėšų dalis įsigyjant UAB „Biseris“ 100% akcijų turi būti ne mažesnė, kaip 30%; 3) UAB „Biseris“ ir UAB „SPĮ“ per 30 d. po trumpalaikės paskolos išmokėjimo turi įregistruoti reorganizuojamų įmonių statusą ir per 6 mėn. nuo trumpalaikės paskolos išmokėjimo turi būti pateikti oficialūs dokumentai iš VĮ „Registrų centras“, įrodantys UAB „Biseris“ ir UAB „SPĮ“ reorganizavimą, UAB „SPĮ“ prijungiant prie UAB „Biseris“; 4) bankas neprieštarauja, kad esant poreikiui, UAB „Sankryža“ ir/ar UAB „Punktyras“ būtų prijungiami prie UAB „Biseris“, ir kt.; e) akcijų įsigijimas per specialios paskirties įmonę bei įmonių reorganizavimas buvo būtina banko sąlyga suteikti kreditą – tai buvo nei nuo pareiškėjo, nei nuo UAB „Abrevis“ nepriklausanti aplinkybė. Tokia akcijų įsigijimo struktūra buvo ekonomiškai pagrįsta; f) vykdant banko finansavimo pasiūlyme nurodytą reikalavimą, 2011 m. spalio mėnesį buvo nuspręstą UAB „Abrevis“ panaudoti kaip holdingo bendrovę ir per šią įmonę įsigyti pareiškėjo akcijas banko pasiūlytomis sąlygomis; UAB „Abrevis“ nauja įstatų 2011 m. spalio 24 dienos redakcija registrų centre buvo įregistruota 2020 m. lapkričio 30 d., kurioje buvo nurodytas įmonės veiklos tikslas – pelno gavimas investuojant į kitus juridinius asmenis; g) 2011 m. spalio 28 d. UAB „Abrevis“ iš nesusijusių asmenų įsigijo pareiškėjo akcijas. Akcijų kainą nustatė sandorio šalys tarpusavio susitarimu, o kainą lėmė įprastinės rinkos sąlygos. Pareiškėjo akcijų kainos, kurią sutiko mokėti UAB „Abrevis“, tikroji vertė buvo nustatyta remiantis rinkos rodikliais bei įmonės ketinimais iš įsigyto verslo gauti ekonominės naudos. Buvo atliktas nepriklausomas bendrovės akcijų vertinimas, kurio nustatyta kaina buvo artima akcijų įsigijimo kainai. Kad akcijos įsigytos už rinkos kainą, neginčijo ir mokesčių administratorius; h) vykdant įsipareigojimus bankui, 2012 m. sausio 19 d. buvo įregistruotas UAB „Abrevis“ reorganizuojamos įmonės statusas; 2012 m. balandžio 13 d. įmonė buvo išregistruota iš juridinių asmenų registro.

Pareiškėjo teigimu, tiek mokesčių administratorius, tiek MGK nepagrįstai sprendime nurodė, kad reorganizavimas neturėjo jokios ekonominės logikos ir prasmės. Pareiškėjas pakartoja, kad akcijų įsigijimas per specialiosios paskirties įmonę ir įmonių reorganizavimas buvo privaloma sąlyga, kurią kėlė bankas. Tvirtina, kad banko reikalavimas buvo grindžiamas finansine logika, įsigyjant bendrovę per specialios paskirties įmonę, buvo siekiama sumažinti su akcijų įsigijimu susijusias rizikas, o reorganizuojant UAB „Abrevis“ ir prijungiant prie pareiškėjo – buvo siekiama užtikrinti, kad sutaptų paskolos pinigų srautas su verslo generuojamu pinigų srautu. Bankas, finansuojantis įsigijimo sandorį, pasiūlė įsigijimo finansavimo struktūrą, kuria būtų garantuotas sėkmingas verslo įsigijimo įgyvendinimas ir paskolos bankui grąžinimo užtikrinimas. UAB „Biseris“ generavo pinigų srautus ir turėjo turto, todėl finansiniu požiūriu įmonių sujungimas buvo naudingas bankui. Pažymi, kad tai sąlygojo ir geresnes kredito suteikimo sąlygas.

Pareiškėjo manymu, MGK nepagrįstai teigia, kad iš reorganizacijos ji negavo ekonominės naudos. Tvirtina, kad UAB „Abrevis“ prijungimu prie pareiškėjo buvo siekiama ekonominės naudos ir ji buvo gauta – sujungus įmones buvo įvykdyti dideli finansiniai įsipareigojimai bankui, buvo grąžintas kreditas, todėl padidėjo pareiškėjo kapitalas ir vertė, įmonė buvo pelninga ir nuo 2013 m. iki 2016 m. kiekvienais metais skirstė dividendus savo akcininkams. Pareiškėjo įsitikinimu, įmonės nuosavo kapitalo didėjimas grąžinant kreditą bankui yra akivaizdi apčiuopiama nauda (didėja pinigų srautas, kurį gali naudoti verslo reikalams, investicijoms, mažėja mokamos palūkanos), kuri tiesiogiai įtakoja įmonės pelningumą.

Teigia, kad pasiūlytas banko finansavimo modelis atitiko UAB „Abrevis“ akcininkų verslo logiką – UAB „City Plaza“ vykdė kitas veiklas, nesusijusias su pareiškėjo vykdoma veikla, todėl buvo tikslinga atskirti rizikas, kad nepavykus šiam projektui, nenukentėtų kitos UAB „City Plaza“ veiklos. Paaiškina, kad UAB „City Plaza“ kontroliavo kitų dukterinių bendrovių akcijas, kurios užsiėmė plastikinių langų gamyba, pardavimu (UAB „Windex“ ir UAB „Windex Lt“), nekilnojamojo turto nuoma (UAB “Skaita”), projektavimu (UAB „TECOS“) ir pan., taip pat UAB „City Plaza“ teikė konsultavimo paslaugas. Pareiškėjo akcijų įsigijimui buvo planuojama pritraukti finansavimą, todėl UAB „City Plaza“ negalint grąžinti paskolos, iškiltų rizika kitiems UAB „City Plaza“ verslams, nes atsirastų išieškojimo iš jų galimybė. Fiziniam asmeniui T. K. asmeniškai investuoti taip pat buvo nesaugu, nes prisiimti tokio dydžio finansinius įsipareigojimus asmeniškai buvo rizikinga. Todėl banko finansavimo sąlygose buvo apibrėžtos UAB „City Plaza“ turto įkeitimo ir T. K. laidavimo atsisakymo sąlygos, t. y. buvo numatyta, kad UAB „Biseris“, UAB „Sankryža“ ir UAB „Punktyras“ pasiekus tam tikrus finansinius rodiklius, šių užtikrinimo priemonių atsisakoma. Taigi, priešingai negu nurodė MGK, tiek UAB „City Plaza“, tiek T. K. išvengė asmeninės (įmonės) rizikos, nes tokios priemonės buvo laikinos. Be to, kito verslo įsigijimo finansavimo galimybių investuotojai t. y. UAB „City Plaza“ ir T. K. neturėjo – tiesiog vykdė banko reikalavimus.

Šalies argumentai

Pareiškėjas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus ir MGK teiginiais, kad UAB „Abrevis“ neveikė kaip vienetas, vykdantis komercinę ar gamybinę veiklą, iš kurios siekiama gauti pajamų ar kitos ekonominės naudos ir todėl prestižo amortizaciniai atskaitymai, vadovaujantis PMĮ, yra negalimi, paaiškina, kad PMĮ 2 straipsnio 40 dalies prasme veikla yra laikoma bet kokio pobūdžio komercinė arba gamybinė veikla, kuria siekiama gauti ir (arba) uždirbti pajamų ar kitos ekonominės naudos. Nurodo, kad UAB „Abrevis“ įstatuose įregistruota veikla buvo akcijų valdymo veikla. Akcijų valdymas yra laikoma ekonomine veikla PMĮ 2 straipsnio 40 dalies prasme. Kontroliuojančiųjų bendrovių veikla yra įtraukta į Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus 2007 m. spalio 31d. įsakymu Nr. DĮ-226 „Dėl Ekonominės veiklos rūšių klasifikatoriaus patvirtinimo“ patvirtintą ekonominių veiklų sąrašą (64.20 punktas). Pažymi ir tai, kad PMĮ 2 straipsnio 30 dalies ir 18 straipsnio 40 dalies nuostatos nenustato jokio ribojimo, susijusio su vykdomos ekonominės veiklos rūšimi – valdymo veikla nėra išskiriama iš kitų ekonominių veiklų, jos atžvilgiu nėra nustatyta jokių apribojimų dėl prestižo pripažinimo ir atskaitos, todėl aplinkybė, kad UAB „Abrevis“ įsigijo pareiškėjo akcijas dėl aukščiau nurodytų priežasčių, nėra ir negali būti teisėtas pagrindas paneigti PMĮ 18 straipsnio 10 dalyje įtvirtintą pareiškėjo teisę.

Pareiškėjo vertinimu, MGK sprendime nurodytos aplinkybės, kad UAB „Abrevis“ nuo įsteigimo momento iki reorganizacijos neuždirbo jokių pajamų (taip pat negavo ir dividendų iš pareiškėjo), tai, kad UAB „Abrevis“ neturėjo ir neįsigijo jokių kitų įmonių, išskyrus pareiškėjo akcijas, nėra teisiškai reikšmingos – tai nepaneigia to, kad UAB „Abrevis“ veikė kaip vienetas, vykdantis komercinę ar gamybinę veiklą, iš kurios buvo siekiama gauti ekonominės naudos. UAB „Abrevis“ įsigijo pareiškėjo akcijas, taigi, vykdė kontroliuojančių bendrovių veiklą.

Šalies argumentai

Pareiškėjas teigia, kad dėl mokestinio patikrinimo metu keliamo klausimo dėl prestižo amortizacijos ilgą laiką buvo susiformavusi praktika, kad analogiškose situacijose prestižą amortizuoti yra galima, prestižo amortizaciją analogiškose situacijose leidžiamais atsikaitymais pripažino mokesčių administratorius nuo pat 2008 metų, t. y. nuo pat tada, kai PMĮ buvo įtvirtinta prestižo sąvoka – visus tuos metus akcijų įsigijimas ir įmonės prijungimas bei to rezultate susidaręs prestižas VMI buvo pripažįstamas leidžiamais atskaitymais kaip atitinkantis PMĮ reikalavimus. Nurodo, kad tuo metu, kai buvo vykdoma UAB „Abrevis“ ir pareiškėjo reorganizacija, t. y. 2011-2012 m., prestižas buvo suprantamas kaip automatiškai gaunamas matematinis dydis ir prestižo pripažinimui nebuvo keliami jokie papildomi reikalavimai, kuriuos mokesčių administratorius kelia dabar.

Šalies argumentai

Pareiškėjas skunde nesutinka su MGK pozicija, kuri paremta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kad jos argumentai dėl ilgametės mokesčių administratoriaus praktikos ir jos pasikeitimo nėra reikšmingi sprendžiant dėl pačios mokestinės prievolės, nes „ iš aplinkybės, kad mokesčių administratorius pats (galbūt) netinkamai anksčiau taikė mokesčių įstatymų nuostatas, niekaip negali kilti mokesčio mokėtojo lūkestis, jog jam nereikės vykdyti atitinkamų (įstatyme nustatytų) mokestinių prievolių“. Pažymi, kad byloje, kuria remiasi MGK, skyrėsi faktinės aplinkybės, t. y. byloje buvo keliamas klausimas ne dėl iš esmės pasikeitusios įstatymo aiškinimo praktikos, o dėl konkretaus mokesčių mokėtojo importo deklaracijų pildymo ir akcizais apmokestinamų prekių deklaravimo klaidų, kurių muitinė keletą metų iš eilės, patikrinusi pareiškėjo importo deklaracijas, pažeidimų nenustatė.

Bendrovė pažymi, kad vadovaujantis PMĮ 2 straipsnio 30 dalimi, prestižo kilmė ir pagrindas jam atsirasti yra verslo/ akcijų įsigijimo sandoris. Būtent iš šio sandorio turi būti sprendžiama kokios tikimasi ekonominės naudos, ar už akcijas/ verslą sumokėta kaina logiška ir ekonomiškai pagrįsta (lyginant su įmonę sudarančiu turtu). Byloje MGK konstatavo, kad ginčo atveju yra įvykę įvykiai, su kuriais PMĮ 2 straipsnio 30 dalis sieja prestižo pripažinimą, to neginčijo ir mokesčių administratorius – taigi, byloje nėra ginčo dėl to, kad akcijų įsigijimo metu susiformavo prestižas ir sumokėta kaina yra ekonomiškai pagrįsta. Todėl, vadovaujantis PMĮ 2 straipsnio 30 dalimi, byloje neturėtų būti ginčo ir dėl to, kad įsigyjant akcijas buvo siekiama ekonominės naudos, nes įsigyjant akcijas už jas buvo sumokėta didesnė kaina, lyginant su įmonės verte, matant galimybę uždirbti pajamų ateityje, o vėliau ekonominė nauda realizuota išmokant paskolą bankui ir dar uždirbant akcininkams dividendų. Mano, kad reikalavimas pagrįsti ekonominę naudą įmonei, kai prie jos prijungiama ją įsigijusi kita įmonė, yra perteklinis ir nėra suderinamas su PMĮ nuostatų, reglamentuojančių prestižo atsiradimo pagrindus, aiškinimu, nors šiuo atveju nauda yra akivaizdi ir įrodyta.

Nurodo ir tai, kad pareiškėjo atstovas MGK posėdžio metu nurodė, jog mokesčių administratorius atskirais atvejais skirtingai taiko PMĮ 17 ir 18 straipsnių nuostatas dėl prestižo amortizacijos, todėl tai pažeidžia mokesčių mokėtojų lygybės principą. Pareiškėjo atstovas nurodė, kad tai įrodo viešojoje erdvėje paskelbta informacija apie mokesčių administratoriaus su kitais mokesčių mokėtojais pasirašytus susitarimus dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio (pagal MAĮ 71 straipsnio nuostatas). MGK ginčo nagrinėjimo metu, atsižvelgiant į pareiškėjo nurodytus motyvus, įpareigojo VMI prie FM pateikti analogiškomis arba labai panašiomis aplinkybėmis sudarytus susitarimus dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio ir (arba) išankstinius įsipareigojimus dėl mokesčių teisės aktų nuostatų taikymo, tačiau VMI prie FM atsisakė pateikti prašomą informaciją, nurodydama, jog tiek susitarimai dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio, tiek įpareigojantys sprendimai dėl ateityje įvyksiančio (būsimojo) sandorio mokestinio vertinimo skirti individualiai konkrečiam mokesčių mokėtojui, jie yra nevieša ir konfidenciali informacija, todėl pagrindo pateikti šią informaciją nėra. Pareiškėjas pažymi, jog VMI prie FM nepagrįstai atsisakė pateikti prašomą informaciją, nes tiek susitarimai, tiek įpareigojantys išaiškinimai gali būti pateikti nepažeidžiant informacijos apie mokesčių mokėtoją slaptumo reikalavimų, t. y. pateikiant nuasmenintą informaciją. Be šios informacijos yra neįmanoma įvertinti, ar nėra pažeidžiamas mokesčių mokėtojo lygybės principas, kuris draudžia diskriminuoti mokesčių mokėtojus (jų grupes), ar dėl tam tikrų priežasčių sudaryti išskirtines sąlygas, todėl taikant mokesčių įstatymus vienodos situacijos turi būti vertinamos vienodai, t. y. esant vienodoms faktinėms aplinkybėms mokesčių teisės aktai turi būti aiškinami ir taikomi vienodai visų mokesčių mokėtojų atžvilgiu.

Šalies argumentai

Pareiškėjas teigia, kad mokesčių administratorius patikrinimo metu nepagristai neatsižvelgė į ginčo laikotarpiu galiojančias PMĮ 17 straipsnio komentaro nuostatas, kuriomis remiantis pareiškėjas galėjo palūkanas pripažinti leidžiamais atskaitymais. PMĮ 17 straipsnio komentare, kuris galiojo iki 2020 m. balandžio 9 d., t. y. ginčo laikotarpiu, buvo nurodyta, kad „<...> nuo 2010 metų mokestinio laikotarpio įsigaliojo PMĮ 56¹ straipsnis, kurio nuostatos leidžia vienetui perduoti už mokestinį laikotarpį apskaičiuotus mokestinius nuostolius (kurie gali susidaryti ir dėl palūkanų už paskolą sąnaudų) kitam vienetų grupės vienetui. Atsižvelgiant į tai, apskaičiuojant 2010 ir vėlesnių mokestinių laikotarpių apmokestinamąjį pelną tuo atveju, jei vienas vienetas paima paskolą, kuri panaudojama kito vieneto akcijoms įsigyti ir vėliau abu šie vienetai reorganizuojami vienu iš PMĮ 41 straipsnio 2 dalies 1–4 punktuose nurodytų būdų, tai vienetas, kuris po reorganizavimo perėmė įsipareigojimą (arba įsipareigojimas jam liko) mokėti tokias palūkanas, gali šias palūkanas priskirti leidžiamiems atskaitymams. Tačiau tais atvejais, kai vienetas paima paskolą, kuri panaudojama kito vieneto akcijoms įsigyti ir vėliau abu šie vienetai reorganizuojami vienu iš PMĮ 41 straipsnio 2 dalies 1–4 punktuose nurodytų būdų, ir šie veiksmai atliekami siekiant ne ekonominės, o mokestinės naudos, tokios palūkanos negali būti priskiriamos vieneto, kuris po reorganizavimo perėmė įsipareigojimą mokėti tokias palūkanas, leidžiamiems atskaitymams <...>“.

Pabrėžia, kad reorganizavimo faktas pats savaime nepaneigia Bendrovės teisės atskaityti palūkanas už paskolą, kuri buvo paimta jos akcijoms įsigyti. Bendrovė po sujungimo turėjo teisę atskaityti UAB „Abrevis“ paimtų paskolų palūkanas, nes ji perėmė visą UAB „Abrevis“ turtą ir įsipareigojimus. UAB „Abrevis“ veikla buvo iš Bendrovės įsigijimo gauti pelną dividendų ir / ar akcijų pardavimo pajamų forma, tuo tikslu buvo paimta paskola, kurią po reorganizavimo turėjo grąžinti veiklą tęsianti Bendrovė, todėl nelogiška būtų neleisti atskaityti šios paskolos palūkanas, nes po vieneto prijungimo veikla buvo tęsiama, dėl įvykdytos reorganizacijos gauta ekonominė nauda, o reorganizacija įvyko dėl objektyvių verslo priežasčių.

Tvirtina, kad pareiškėjo akcijų įsigijimui paskolos paėmimas atitiko PMĮ 17 straipsnio 1 dalį, o prijungimas prie pareiškėjo atitiko šio įstatymo IX skyriuje numatytas sąlygas. UAB „Abrevis“ turtą įsigijo siekiant ekonominės naudos, o tokios įsigijimo sąnaudos (pareiškėjo akcijų įsigijimas) yra įprastos vykdytai holdingo bendrovės veiklai bei būtinos minėtoms pajamoms ar ekonominei naudai gauti. Kartu pažymi ir tai, kad mokestinio patikrinimo metu nenustatyta, kad šie veiksmai buvo atlikti siekiant ne ekonominės, o mokestinės naudos, mokesčių administratorius netaikė MAĮ 69 straipsnio.