- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-09-27
- Bylos Nr.
- I-2289-422/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01288-2017-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Janina Vitunskienė
- Pareiškėjas
- A. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų
- Kategorijos
nedalyvaujant pareiškėjui A. B., atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, atstovui,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), 6000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas skunde (b.l. 4-13) nurodė, jog jis nuo 2015 m. gegužės mėn. atlieka bausmę Alytaus PN 6 lokalinio sektoriaus 140 brigadoje pažeidžiant reglamentuotą vienam nuteistajam tenkančią gyvenamojo ploto normą.
Tvirtino, kad gyvenamosios patalpos plotas buvo apie 30 kv. m., joje kalėjo 11 asmenų, be to, jam tekusį gyvenamąjį plotą mažino gyvenamojoje patalpoje buvę baldai ir kiti buitiniai reikmenys. Dėl gyvenamojo ploto trūkumo negalėjo laisvai judėti. Gyvenamoji vieta buvo paskirta antrame lovos aukšte, ant lovos neįrengta kopėtėlių, o pareiškėjas serga kojų tromboze ir mažakraujyste, todėl įlipti į antrą lovos aukštą jam buvo sunku ir skausminga. Ne kartą prašė Alytaus PN administracijos perkelti gyvenamąją vietą į pirmą aukštą, tačiau jo prašymai nebuvo tenkinti iki 2017 m. vasario mėn., kuomet jis buvo perkeltas į pirmą lovos aukštą. Nurodė, kad Alytaus PN jam nuolatos kyla grėsmė susirgti ŽIV ir Hepatitu C, nes yra sveikas, o laikomas su šiomis ligomis sergančiais asmenimis, nuo kurių gali užsikrėsti buityje ar konfliktų metu. Pažymėjo, jog Alytaus PN paplitę narkotikai, todėl kasdien patiria psichologinį spaudimą pačiam juos pavartoti. Dėl šios priežasties pablogėjo sveikata, nuolat jaučia baimę, fobiją, nutrūko socialiniai ryšiai. Pareiškėjas patyrė kančias, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamą kentėjimo lygmenį, pasiekė „minimalų sunkumo lygį“, kuris patenka į Konvencijos 3 str. taikymo sritį, t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kurią vertino 6000 Eur ir prašė priteisti iš atsakovo.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas Alytaus pataisos namai su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą (b. l. 19-23 ) nurodė, jog, pareiškėjui kalint ginčo patalpose, vienam nuteistajam tenkanti reglamentuota gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista. Pažymėjo, jog pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, skaičiuojant gyvenamojo ploto normą, neturi būti atsižvelgiama į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą. Pareiškėjas kalėjo bendrabučio tipo patalpose, todėl dienotvarkėje nustatytu laiku galėjo laisvai judėti įstaigos teritorijoje, sportuoti pataisos namų teritorijoje įrengtose sporto aikštelėse, galėjo dirbti, užsiimti dvasinio tobulėjimo ir kita leistina ir prasminga veikla. Nuteistųjų užimtumas vykdomas įtraukiant juos į įvairias socialines reabilitacijos programas, kurių Alytaus PN yra trylika. Nuteistųjų gyvenamosios patalpos aprūpintos baldais ir kietuoju inventoriumi pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus. Gyvenamųjų patalpų oro temperatūra, dirbtinis apšvietimas, ventiliacija atitinka higienos reikalavimus, tai patvirtina Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai, surašyti, atlikus patikrinimus Alytaus PN patalpose. Teisinio reglamentavimo, draudžiančio ŽIV infekuotus asmenis apgyvendinti, laikyti su sveikais nuteistaisiais, nėra. Be to, apie tai, kad nuteistasis yra infekuotas, turi teisę žinoti tik jį gydantis gydytojas ir jis pats. Pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Alytaus PN administraciją nėra kreipęsis. Pareiškėjas neįrodė neteisėtų Alytaus PN veiksmų ir dėl jų galimai atsiradusios neturtinės žalos, todėl nėra sąlygų valstybės deliktinei atsakomybei kilti.
Pareiškėjo skundas netenkinamas.
Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais Alytaus pataisos namų veiksmais, laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės mėn. iki 2017 m. birželio 20 d. (skundo padavimo data) (b.l. 15) jam kalint Alytaus pataisos namų 6 lokalinio sektoriaus 140 brigadoje, pažeidžiant reglamentuotą gyvenamojo ploto normą, nuteistųjų buitinio aprūpinimo normų reikalavimus bei keliant grėsmę pareiškėjo sveikatai.
Motyvuojamoji dalis
Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui.
Minėtoje teisės normoje nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas nėra įvardijamas kaip neužstatytas gyvenamosios patalpos plotas, todėl laikytina, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. viso bendro gyvenamosios patalpos ploto. Atsižvelgiant į tai, skaičiuojant patalpos gyvenamąjį plotą, iš jo neišskaitomas baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas.
Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-386-822/2017).
Atsakovo atstovas į bylą pateikė duomenis (b.l.24-26), patvirtinančius, kad pareiškėjas laikotarpiais nuo 2015 m. balandžio 24 iki 2015 m. birželio 2 d., nuo 2015 m. birželio 16 d. iki 2015 m. birželio 23 d. ir nuo 2015 m. birželio 30 d. iki 2015 m. rugpjūčio 27 d. buvo paskirtas į 14 būrio 4 miegamąjį, kurio gyvenamasis plotas 34,07 kv. m., jame įrengta 9 miegamosios vietos, todėl vienam nuteistajam šioje gyvenamojoje patalpoje teko 3,78 kv. m.
Laikotarpiais nuo 2015 m. rugpjūčio 27 d. iki 2015 m. rugsėjo 15 d., nuo 2015 m. rugsėjo 29 d. iki 2016 m. kovo 22 d., nuo 2016 m. balandžio 5 d. iki 2017 m. sausio 31 d. ir nuo 2017 m. sausio 31 d. iki 2017 m. birželio 15 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 14 būrio 3 miegamąjį, kurio gyvenamasis plotas 34 kv. m., jame įrengtos 9 miegamosios vietos. Esant užimtoms visoms vietoms, vienam asmeniui šioje gyvenamojoje patalpoje teko 3,77 kv. m.
Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų (liudytojų rašytinių paaiškinimų, gyvenamųjų patalpų schemų, nenurodė kartu su juo gyvenusių nuteistųjų duomenų ir t.t.), patvirtinančių, kad jo gyvenamosiose patalpose buvo 11 miegamųjų vietų. Gavęs atsiliepimą į skundą, pareiškėjas neginčijo aukščiau nurodytų atsakovo atstovo pateiktų duomenų apie gyvenamųjų patalpų plotą, jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių, todėl jais vadovaujamasi vertinant pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą.
Įvertinus aukščiau nustatytas aplinkybes, akivaizdu, kad, vertinamuoju laikotarpiu gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, todėl nėra pagrindo šiame kontekste atsakovo deliktinei atsakomybei kilti.
Teismo nuomone, netgi ir skaičiuojant vienam asmeniui tekusią gyvenamojo ploto normą pagal pareiškėjo nurodytą vienoje patalpoje buvusių nuteistųjų skaičių, atlikus aritmetinius skaičiavimus nustatyta, jog 14 būrio 3 ir 4 miegamuosiuose vienam nuteistajam tektų 3,1 kv. m. gyvenamojo ploto, o tai atitinka ploto normos reikalavimus.
Be to, ginčo kontekste atsižvelgtina ir į bendrąsias pareiškėjo bausmės atlikimo Alytaus PN bendrabučio tipo patalpose sąlygas - t.y. į tai, kad ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga. Pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Gyvendamas ginčo patalpose pareiškėjas turėjo reglamentuotą judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijos ribose, taip pat galėjo sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, užsiimti kita leistina veikla, dalyvauti socialinėse programose ir t.t. Taigi, buvimas gyvenamojoje patalpoje buvo privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu laiku arba nerandant kito užsiėmimo laisvalaikiu. Pretenzijų dėl gyvenamųjų patalpų atitikties higienos reikalavimams, privatumo užtikrinimo pareiškėjas nekėlė, todėl darytina išvada, jog ginčo gyvenamosios patalpos atitiko higienos reikalavimus.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad jo gyvenamoji vieta buvo paskirta antrame lovos aukšte, ant lovų nebuvo kopėtėlių, todėl jam dėl sveikatos būklės buvo sudėtinga užlipti į antrame aukšte esančią lovą.
Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose (toliau – ir Aprūpinimo normos), patvirtintose 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 (akto redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.), buvo nurodyta, jog vienam asmeniui turi būti skirta metalinė lova, kurios naudojimo terminas yra 10 metų. Jokių kitų reikalavimų (pvz. reikalavimo įrengti kopėtėles) lovoms, nuteistųjų teisinę padėtį, jų buitinį aprūpinimą reglamentuojančiuose teisės aktuose, nėra nustatyta.
Byloje esantys duomenys apie pareiškėjo sveikatos būklę (b. l. 14, 27) patvirtina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo diagnozuota abiejų kojų blauzdų venų trombozė, mažakraujystė dėl dažnų kraujavimų iš virškinamojo trakto ir t.t. Akivaizdu, kad minėti sveikatos sutrikimai galėjo sukelti pareiškėjui tam tikrų nepatogumų, gyvenant antrame aukšte esančioje lovoje. Nors pareiškėjas skunde tvirtino, jog ne kartą yra kreipęsis į Alytaus PN administraciją dėl perkėlimo į pirmą lovos aukštą, bet į jo prašymus nebuvo reaguojama, tačiau šis pareiškėjo teiginys yra abstraktaus pobūdžio, jis nenurodė, kada, kokiu būdu ir į kokį pareigūną kreipėsi, taip pat nepagrįstas jokiais objektyviais duomenimis (pareiškėjo rašytų prašymų kopijomis, liudytojų parodymais ir pan.). Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą tvirtino, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Alytaus PN administraciją pareiškėjas nėra kreipęsis. Teismo nuomone, nesant konkrečių prašymų dėl galimai pažeidžiamų pareiškėjo teisių, tik abstrakčių pareiškėjo nusiskundimų pagrindu šia skundo apimtimi negali būti konstatuoti neteisėti Alytaus PN pareigūnų veiksmai ir neturtinės žalos egzistavimo faktas.
Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą siejo su jo, kaip sveiko nuteistojo, apgyvendinimu kartu su ŽIV ir Hepatitu C sergančiais nuteistaisiais, tokiu būdu sukeliant grėsmę užsikrėsti šiais virusais.
Iš į bylą pateiktų medicininių išrašų (b.l. 14,27) matyti, kad pareiškėjas jau serga lėtiniu Hepatitu C. Pareiškėjas skunde neteigė, jog šiuo virusu užsikrėtė būdamas Alytaus PN, pretenzijų atsakovo atstovui dėl užsikrėtimo šiuo virusu nereiškė, todėl, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, pareiškėjo argumentai dėl baimės užsikrėsti Hepatitu C, jį laikant su šiuo virusu užsikrėtusiais nuteistaisiais, atmestini kaip nepagrįsti.
Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnis, reglamentuojantis nuteistųjų atskirą arba izoliuotą laikymą pataisos įstaigose, nenumato, kad ŽIV sergantys asmenys privalo būti laikomi atskirai arba izoliuoti nuo kitų nuteistųjų. Priešingai, Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijos Nr. R(98)7 „Dėl etinių ir organizacinių sveikatos priežiūros aspektų įkalinimo įstaigose“ 39 punktas numato, kad asmenų, infekuotų ŽIV, atžvilgiu negali būti taikoma jokia segregacijos forma. Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijos Nr. R(93)6 „Dėl infekcinių ligų, taip pat AIDS, kontrolės aspektų bei susijusių sveikatos problemų įkalinimo įstaigose“ 9 punktas taip pat įtvirtina, kad atsižvelgiant į tai, jog segregacija, izoliacija ar užimtumo, sporto bei poilsio apribojimai netaikomi ŽIV infekuotiems asmenims laisvėje, tokio paties požiūrio turi būti laikomasi kalbant ir apie ŽIV infekuotus kalinius. Minėtų tarptautinių teisės aktų pagrindu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra padaręs išvadą, kad asmenų, infekuotų ŽIV, izoliavimas vien dėl tos priežasties, kad jie yra infekuoti ŽIV, yra laikomas asmenų, infekuotų ŽIV, diskriminacija asmenų, kurie nėra infekuoti ŽIV, atžvilgiu (žr., pvz., LVAT 2012 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2477/2012). Atitinkamai, remiantis 1999 m. sausio 22 d. įsakymo Nr. 36 „Dėl nuteistųjų, infekuotų ŽIV, laikymo laisvės atėmimo vietose“, išdėstyto nauja redakcija 1999 m. gruodžio 27 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 704 „Dėl vidaus reikalų ministro 1999 m. sausio 22 d. įsakymo Nr. 36 „Dėl nuteistųjų, infekuotų ŽIV, laikymo laisvės atėmimo vietose“ pakeitimo“, 1 punktu, atskirai kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose turi būti laikomi infekuoti ŽIV ir sergantys AIDS asmenys, kurie raštiškai pareiškė norą būti izoliuoti nuo kitų kalinamųjų ar nuteistųjų arba dėl kurių drausminė komisija priėmė sprendimą laikyti atskirai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio. Taigi, teisės aktai nenumato atsakovui pareigos izoliuoti ŽIV infekuotus asmenis, išskyrus, jei jie raštiškai pareiškė norą būti izoliuoti nuo kitų kalinamųjų ar nuteistųjų arba dėl kurių drausminė komisija priėmė sprendimą laikyti atskirai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio. Tačiau nagrinėjamu atveju byloje tokios aplinkybės nenustatytos.
Nors atsakovo atstovas nepateikė teismui duomenų, paneigiančių pareiškėjo argumentus dėl Alytaus PN pareigūnų negalėjimo užkardyti narkotinių medžiagų patekimo į Alytaus PN, tačiau, teismo nuomone, narkotinių medžiagų vartojimui, polinkiui, norui juos vartoti, įtakos turi ne tik nurodyti pataisos įstaigos veiklos trūkumai, bet ir paties pareiškėjo valiniai veiksmai, todėl perkelti atsakomybę tik pataisos įstaigai, nagrinėjamu atveju būtų neteisinga, be to, pareiškėjas šio pobūdžio aplinkybes nurodė abstrakčiai, jų nekonkretizavo.
Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visumą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybinės valdžios institucijos (Alytaus PN) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų ( neveikimo) valstybei pagal CK 6.271 str. nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo A. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.