Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2007-05-31 · Civilinė byla Nr. 2A-343-524/2007

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2007-05-31
Bylos Nr.
2A-343-524/2007
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Erika Misiūnienė, Nijolė Griškevičienė
Atsakovas
I. M., A. J., S. Š.
Ieškovas
V. K.
Trečiasis asmuo
Klaipėdos apskrities viršininko administracijai, Kretingos rajono I-ajam notarų biurui
Pranešėja E.Misiūnienė Civilinė byla Nr. 2A-343-524/2007

Teisėja R.Kulberkienė Procesinio sprendimo kategorija 41; 42.11.3; 49; 121.21. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2007 m. gegužės 31 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, kurią sudaro kolegijos pirmininkė Erika Misiūnienė, kolegijos teisėjai Žydrūnas Bertašius, Virginija Nijolė Griškevičienė, sekretoriaujant Editai Mažrimienei, dalyvaujant ieškovės atstovui adv. O.Drobitkai, atsakovų atstovui adv. R.Kiviliui, viešajame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės I. M. apeliacinį skundą dėl Kretingos rajono apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. K. ieškinį atsakovėms A. J., S. Š., I. M., tretiesiems asmenims Klaipėdos apskrities viršininko administracijai, Kretingos rajono I-ajam notarų biurui dėl pirkimo-pardavimo ir dovanojimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašo pripažinti negaliojančiomis pirkimo-pardavimo sutartis ir dovanojimo sutartis, sudarytas tarp atsakovių (b.l. 2-3). Nurodo, kad atsakovė A. J. 2002-09-18 dovanojimo sutartimi perleido S. Š. nuosavybės teisę į žemės sklypą, kurio 0,31 ha žemės įėjo į buvusią savininko A. K. teritoriją, dėl kurios sandorio sudarymo metu dar vyko teisminiai ginčai, o vėliau galutiniu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-10-10 sprendimu ginčijamas žemės sklypas perėjo valstybės nuosavybėn. Pažymi, kad 2005-02-10 pirkimo-pardavimo sutartimi atsakovė S. Š. perleido nuosavybės teisę į ginčijamą žemės sklypą I. M.. Mano, kad šie sandoriai sudaryti pažeidžiant LR civilinio kodekso nuostatas, todėl turi būti pripažinti negaliojančiais ir taikoma restitucija natūra.

Žemesnės instancijos teismas

Kretingos rajono apylinkės teismas 2006 m. gruodžio 19 d. sprendimu (b.l. 112-115) ieškovės ieškinį tenkino visiškai, pripažino negaliojančiomis 2002-09-18 dovanojimo sutartį, sudarytą tarp A. J. ir S. Š., ir 2005-02-10 pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp S. Š. ir I. M., dėl tų sutarčių dalių, kuriose perleista nuosavybės teisė į 0,31 ha žemės sklypą, įeinantį į A. K. teritoriją, taikė restituciją ir grąžino I. M. jos sumokėtą pirkimo-pardavimo sutarties kainą, o valstybės nuosavybėn grąžino 0,31 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovė A. J. ginčo sklypo savininke tapo niekinio sandorio pagrindu, todėl ir kitiems atsakovams negali atsirasti teisės ir pareigos šio sandorio pagrindu. Teismas padarė išvadą, kad dovanojimo sandoris prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, o pažeistas imperatyvas daro negaliojančiais ir vėliau sudarytus sandorius, todėl sutarčių galiojimo panaikinimas šiuo atveju reiškia niekinio sandorio pasekmių pašalinimą ir atsakovė I. M. negali remtis savo sąžiningumu. Pažymėjo, kad niekinis sandoris negali jo šalims sukurti teisių ir pareigų, tačiau būtina likviduoti turtinius padarinius, kuriuos jis sukėlė, todėl taikoma dvišalė restitucija ir visos ginčo sandorių šalys grąžinamos į pradinę padėtį.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu (b.l. 125-127) atsakovė I. M. prašo panaikinti Kretingos rajono apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą –ieškinį atmesti, o nesant galimybės pašalinti pirmosios instancijos teismo padarytų klaidų – grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas neteisingai taikant procesines teisės normas, neįvertinus reikšmingų bylos aplinkybių. Pažymi, kad teismas priimdamas sprendimą nesivadovavo nei faktiniais, nei juridiniais ieškinio pagrindais, pagrindžiančiais ieškinio dalyką ir taip išėjo už reikalavimo bei ginčo ribų. Nurodo, kad teismas nepagrįstai nesivadovavo teisine prezumpcija, kad turto valdytojas yra sąžiningas įgijėjas, kol neįrodyta priešingai, o taikydamas visišką restituciją ir išreikalaudamas turto iš sąžiningo įgijėjo, nesvarstė ir neaptarė sandorių negaliojimo ir tokios restitucijos pasekmių bei prasmės.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 139-142) ieškovė prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad teismas, įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, visapusiškai išnagrinėjo bylos aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas. Pažymi, kad šioje byloje sutarčių pripažinimas negaliojančiomis reiškė niekinio sandorio pasekmių pašalinimą, todėl atsakovai negali remtis savo sąžiningumu. Konstatuoja, kad niekinis sandoris yra neegzistuojantis, todėl negali sukurti sandorio šalims teisių ir pareigų, ir būtina likviduoti tuos padarinius, kuriuos niekinis sandoris sukėlė.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką šios kategorijos bylose, teismams yra išaiškinęs 1991-06-18 įstatymo ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų’’ ir Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo leidėjų tikslą ir nurodė, kad atkuriant nuosavybės teises pirmenybė yra teikiama turto grąžinimui natūra pretendentams ir tik atsižvelgiant į susiklosčiusius visuomeninius santykius gali būti numatytas išlikusio nekilnojamojo turto išpirkimas iš asmenų, kurių nuosavybės teisės atkuriamos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003-09-12 nutartyje civilinėje byloje Nr.3K-3-961/2003 yra nurodęs, kad buvę savininkai savo nekilnojamąjį turtą nustojo valdyti prieš savo valią, nes jis buvo iš jų paimtas neteisėtai panaudojus prievartą, o valstybė, įsipareigodama atkurti pažeistą nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą, kaip faktinis to turto valdytojas, prisiėmė ir prievolę neperleisti to turto kitiems asmenims tol, kol nebus iki galo išspręstas šio turto grąžinimo klausimas. Vadinasi, kol nėra iki galo išspręstas klausimas dėl nuosavybės teisės atkūrimo vienu ar kitu įstatymo numatytu būdu, negalima pripažinti, kad pažeista nuosavybės teisė yra realiai apginta. Nacionalizuotas nekilnojamasis turtas, į kurį pretenduojantysis nori atkurti nuosavybės teisę, išlieka neteisėtai nusavintas prieš savininko valią iki to momento, kol nėra įstatymo numatyta tvarka priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisės atkūrimo į šį turtą. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2003-01-31 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-151/2003 rėmėsi ir Konstitucinio Teismo 1994-05-27 bei 2002-05-10 nutarimais ir atkreipė teismų dėmesį į Konstitucinio Teismo patvirtintą taisyklę, kad sprendžiant turto restitucijos klausimus pirmenybė turi būti teikiama nuosavybės grąžinimui natūra ir kad išankstinio žemės išpirkimo pagal kaimo gyvenviečių statybos projektus būsimai gyvenamajai statybai, gyventojų bendram naudojimui ar kitoms visuomenės reikmėms negalima grįsti visuomenės poreikiu, nes išpirkus žemę atsiranda galimybė ją privatizuoti, t.y. įsigyti kitiems asmenims.

Paminėtų bendrųjų nuostatų apie turto nacionalizavimą laikėsi pirmosios instancijos teismas. Todėl nepagrįstas apelianto motyvas dėl atsakovių A. J. ir I. M. sąžiningumo. Ieškovė yra pretendentė atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą- į iki nacionalizacijos valdytą A. K. žemę, esančią (duomenys neskelbtini). Kliūtis spręsti nuosavybės teisių atkūrimą buvo ta aplinkybė, kad žemės sklypo dalis, į kurias pretenduoja ieškovė, buvo paskirta atsakovei A. J. neteisėtai kaip asmeninio ūkio žemė ir ši aplinkybė konstatuota 2005-10-10 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-459/2005. 2002-09-18 dovanojimo sandorio teisėtumas turi būti nustatytas pagal jo sudarymo metu galiojusias teisės normas, t.y. būtina nustatyti, ar sandorio turinys, jo subjektų veiksnumas, valia ir forma atitiko jo sudarymo metu galiojusių įstatymų reikalavimus. Įvertinus tai, kad teismų praktikoje yra nustatyta, jog įvykdyta nekilnojamojo turto nacionalizacija yra pripažinta neteisėta, nes buvę savininkai savo nekilnojamąjį turtą nustojo valdyti prieš savo valią, nes jis buvo iš jų paimtas neteisėtai pavartojus prievartą, todėl dovanojimo sandoris pripažintinas neteisėtu CK 1.81 str. 1d. pagrindu, kaip prieštaraujantis viešajai tvarkai ir gerai moralei. Pagal CK 1.81 str. 1d. sandorio negaliojimas yra siejamas su jo prieštaravimu teisės normoms, t.y. su vienareikšmiškai įstatyme įtvirtintomis nuostatomis, kuriomis siekiama apsaugoti visos visuomenės interesus, viešąją tvarką. Sandorio pripažinimas negaliojančiu šiuo pagrindu yra sutarties laisvės principo išimtis, todėl sprendžiant klausimą dėl sandorio negaliojimo aptariamuoju pagrindu, būtina nustatyti, ar yra atitinkamas visuomenės interesas, kuris reikalautų įsikišti į šalių privačius santykius. Paminėti motyvai leidžia padaryti išvadą, kad toks visuomenės interesas šioje byloje yra nustatytas. Todėl pirmosios instancijos taikytas CK 6.66 str. numatytas ginčo sandorių negaliojimo pagrindas negali būti pagrįstas, nes šių sandorių šalys nėra kreditoriai ir skolininkai. Tarp šios bylos šalių yra susiklostę platesni teisiniai santykiai, nes visų pirma valstybė yra atsakinga ieškovei dėl jos nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo proceso.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 str. 2 d., sandorių negaliojimo pasekmėms taikytinos 2001m. CK normos. Šios kategorijos bylose restitucijos taikymo klausimai yra aptarti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003-09-12 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-961/2003 ir konstatuota, kad nekilnojamojo turto nacionalizacija yra pripažinta neteisėta, o CK 4.96 str.1d. nustato, kad tokiais atvejais galima išreikalauti turtą ir iš sąžiningo įgijėjo. Valstybė, įsipareigodama atkurti pažeistą nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą, kaip faktinis jo valdytojas, prisiėmė ir prievolę neperleisti to turto kitiems asmenims tol, kol nebus galutinai išspręstas šio turto grąžinimo klausimas. Šiuo atveju taikytinas restitucijos būdas-neteisėtai nusavinto turto vindikacija, nes valstybei grąžinus ginčo žemę, jos įgaliotos institucijos privalės spręsti ir atsakovo asmeninės žemės suteikimo klausimą ateityje išsprendus ieškovų nuosavybės teisės atkūrimo klausimą. Šio sklypo dalies grąžinimo valstybei klausimas jau yra išspręstas kitoje Klaipėdos apygardos teismo byloje Nr. 2A-50-524/2005, pripažinus A. J. asmeninės ūkio žemės skyrimą neteisėtu. Todėl šioje byloje pirmosios instancijos teismas grąžino ginčo sklypo dalį, t.y. tiek, kiek įsiterpia į buvusio savininko A. K. teritoriją, A. J..

Paminėtais motyvais darytina išvada, kad Kretingos rajono apylinkės teismo 2006-12-19 sprendimo naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 326 str. 1d.1p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-330 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Kretingos rajono apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti .

Kolegijos pirmininkė Erika MisiūnienėKolegijos teisėjai Žydrūnas BertašiusVirginija Nijolė Griškevičienė