- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-01-30
- Bylos Nr.
- Iv-302-473/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01927-2010-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Violeta Balčytienė
- Pareiškėjas
- G. L.
- Atsakovas
- Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos
- Trečiasis asmuo
- Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Violeta Balčytienė, sekretoriaujant Gintarei Guobytei, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo G. L. (G. L.) skundą atsakovams Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos rinktinei, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovės Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos rinktinės priteisti jo darbo užmokesčio nepriemoką – 1964,24 Lt. Skunde (b. l. 1-3) paaiškino, kad yra Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos rinktinės (toliau – VSAT prie LR VRM Ignalinos rinktinė) pareigūnas. Darbo užmokesčio nepriemoka jam susidarė dėl to, kad apskaičiuodama priedus bei priemokas, atsakovė VSAT prie VRM Ignalinos rinktinė vadovavosi LR valstybės tarnybos įstatymo (toliau – LR VTĮ) 23 str. 2 dalimi, bei kitomis šio įstatymo VI skyriaus nuostatomis, nustatančiomis apribojimus valstybės tarnautojams mokamų priedų bei priemokų sumai. Dėl to, pareiškėjui nuo 2005-01-01 iki 2007-12-31 neišmokėta 1964,24 Lt. 2009-12-11 buvo priimtas LR Konstitucinio Teismo nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriuo buvo pripažinta, kad LR valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius prieštarauja Konstitucijos 48 str. 1d. nuostatai. Šis nutarimas taikytinas ir šioje byloje. Sprendimas, taikant LR VTĮ numatytus priemokų ir priedų ribojimus, pareiškėjui nesumokėti darbo užmokesčio dalies nelaikomas „įvykdytu sprendimu“, Konstitucinio teismo įstatymo 72 str. 4 d. prasme, nes pareiškėjas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme. Pareiškėjo nuomone, laikotarpis, už kurį jis prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokestį, neviršija trejų metų laikotarpio, numatyto Darbo kodekso 27 str. 2 dalyje, nes tik 2009-12-11 LR Konstituciniam Teismui priėmus nutarimą pareiškėjas turėjo objektyvią galimybę suvokti jo teisių pažeidimą. Darbo kodekso 298 str. normoje nėra imperatyviai nurodyta, kad gali būti priteisiamos tik paskutiniais trejais metais nesumokėtos sumos. Pripažinus teisinį reguliavimą, pagal kurį pareiškėjas negavo jam priklausančio darbo užmokesčio dalies, antikonstituciniu, atsakovų veiksmai laikytini neteisėtais ir jiems atsirado pareiga išmokėti pareiškėjams jų negautą darbo užmokesčio dalį.
Atsiliepimas
Atsakovė VSAT prie LR VRM Ignalinos rinktinė su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsiliepime į skundą (b. l. 15) nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 str. 1 d. ir Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. nustato, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia nukreipta tik į ateitį. Neturi būti vykdomi sprendimai, jeigu jie nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo. Darytina išvada, kad iki šio momento taikant teisės aktus priimtiems sprendimams šių aktų pripažinimas prieštaraujančiais Konstitucijai reikšmingas tiek, kiek šie sprendimai nėra įvykdyti - nesukėlę realių teisinių pasekmių. Sprendimai taikyti pareiškėjui priedų ir priemokų ribojimą ir neišmokėti dalį atlyginimo priimti iki Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo paskelbimo, vadovaujantis tuo metu galiojusio Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. Be to, šie sprendimai iki šios datos ir įvykdyti, tai yra neišmokėti kartu su mėnesiniu darbo užmokesčiu. Todėl Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimas šiems sprendimams neturi būti taikomas. Teismui pripažinus, kad pareiškėjo skundas yra pagrįstas, prašymas negali būti patenkintas visa apimtimi. Lietuvos Respublikos Darbo kodekso 27 d. numato 3 metų ieškinio senaties terminą, kuris taikomas reikalavimams dėl darbo užmokesčio. Todėl pareiškėjui gali būti priteistos neišmokėtos sumos, skaičiuojant 3 metus atgal nuo pareiškėjo kreipimosi į teismą dienos. Taip pat prašė sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams, nes vykdymas iš esmės apsunkintų Ignalinos rinktinės finansinę padėtį. Esant visuotinai žinomai aplinkybei ? sunkiai Lietuvos valstybės turtinei padėčiai, 2010 metamas Ignalinos rinktinei biudžeto asignavimai buvo sumažinti. Rinktinei trūksta 620 tūkst. Lt darbo užmokesčiui. Todėl sprendimo vykdymas yra neįmanomas nepažeidžiant kitų rinktinės darbuotojų teisių į teisingą darbo apmokėjimą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie LR VRM prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (b. l. 18-20) nurodė, kad pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek privatiems asmenims, tiek valstybės valdžios institucijoms. Kadangi išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, yra suteikta LR Konstituciniam Teismui, kai nėra atitinkamo LR Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu. Teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo, tačiau iki šio momento taikant teisės aktus priimtiems sprendimams šių aktų pripažinimas prieštaraujančiais Konstitucijai reikšmingas tiek, kiek šie sprendimai nėra įvykdyti – nesukėlę realių teisinių pasekmių. Įstatymas ar kitas Seimo, Prezidento ar Vyriausybės aktas negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas prieštarauja Konstitucijai arba įstatymams (Konstitucijos 107 str. 1 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 1 d.). Vadinasi, toks teisės aktas negalioja tik ateičiai (ex nunc). Todėl teismo sprendimas, kuris buvo priimtas, vadovaujantis įstatymu ar kitu teisės aktu, vėliau Konstitucinio Teismo pripažintu prieštaraujančiu Konstitucijai arba įstatymams, yra teisėtas ir pagrįstas ir negali būti dėl šios priežasties naikinamas apeliacine ar kasacine tvarka. Jeigu Konstitucinis Teismas dėl jo kompetencijai priklausančio teisės akto atitikimo Konstitucijai arba įstatymams pradėtą teiseną byloje nutraukia dėl to, kad ginčijamas teisės aktas panaikintas, tai toks aktas, atsižvelgiant į materialinės teisės normos galiojimo laike principą, gali būti taikomas (Teismų praktika, 1997-07-02, Nr. 7). Šiuo atveju pareiškėjo reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytini Darbo kodekse nustatyti terminai. Vadovaujantis Darbo kodekso nuostatomis (27 str. 2 d., 298 str.), pareiškėjo piniginiai reikalavimai galėtų būti tenkinami nuo skundo teismui padavimo dienos, atitinkamai mažinant galimai priteistinas sumas.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – LR ABTĮ) 78 str. 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Byla nagrinėjama proceso šalims ir jų atstovams nedalyvaujant. Apie teismo posėdį pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Faktinės bylos aplinkybės, teisinis reglamentavimas ir teismo išvados.
Byloje esantys rašytiniai įrodymai (b. l. 5-9) patvirtina, kad pareiškėjas dirba VSAT prie LR VRM Ignalinos rinktinėje. Dėl LR valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. taikymo pareiškėjui buvo sumokėtas ne visas jam priklausantis darbo užmokestis (išmokėta tik priedų ir priemokų sumos dalis, neviršijanti 70 proc. pareiginės algos). Pagal 2010-06-18 pažymos apie pareiškėjui taikytą priedų ir priemokų ribojimą skaičiuojant darbo užmokestį Nr. 9-681 ir 2005-2007 metų darbuotojo asmens sąskaitų kortelių duomenis, pareiškėjui dėl taikyto 70 procentų ribojimo 2005 m. neišmokėta 385,43 Lt, 2006 m. – 577,35 Lt, 2007 m. – 1001,46 Lt.
Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – LR VTĮ) VI skyriaus 23-26 straipsnių nuostatos, kurios, remiantis LR VTĮ 4 str. 2 dalimi, yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams.
LR VTĮ (2002-04-23 redakcija Nr. IX-856) 25 str. 1 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (toliau – tarnybos stažas); 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį; 4) už diplomatinį rangą. Pagal VTĮ 25 str. 7 dalį (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija), šio straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nustatyti priedai negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. LR VTĮ 23 str. 1 dalyje (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o 2 dalimi buvo nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal LR VTĮ 26 str. 3 dalį (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija), vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priemokų, inter alia už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 60 procentų pareiginės algos.
2008-12-09 buvo priimtas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 16-1, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 26-1, 43-1 straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymo 6 straipsniu įstatymas (2007-06-07 įstatymo Nr. XI-53 redakcija ). Šiuo įstatymu buvo pakeistas bei papildytas LR VTĮ 23 straipsnis, kurio 2 dalis numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 str. 1 d. 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.
Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto 2003-04-29 įstatymu Nr. IX-1538, 38 str. 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnams mokamos šios priemokos: 1) už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu; 2) už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis; 3) už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą. Papildomos užduotys pareigūnui turi būti suformuluotos raštu. Statuto 38 str. 5 dalyje nustatyta, kad pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 60 procentų pareiginės algos.
Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002-04-23, 2007-06-07 redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002-04-23 redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007-06-07 redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002-04-23 redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į apmokėjimo už darbą ypatumus, turi diskreciją nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą sistemas, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, sudedamųjų dalių ar jų sumos apribojimus. Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 dalyje nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio apribojimas savaime neprieštaravo Konstitucijai. Tačiau pagal Vidaus tarnybos statuto 29 ir 30 straipsniuose nustatytą teisinį reguliavimą vidaus reikalų įstaigos vadovas galėjo pavesti vidaus tarnybos sistemos pareigūnams dirbti viršvalandinį darbą, dirbti poilsio bei švenčių dienomis, o šie privalėjo vykdyti įstaigos vadovo įsakymą ar nurodymą. Vertindamas ginčytą Valstybės tarnybos įstatymo dalį kartu su minėtais Vidaus tarnybos statuto straipsniais, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą turėjo būti išmokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems išmokėtinų priedų ir kitų priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą priedų ir priemokų sumos apmokėjimo ribą. Byloje konstatuota, kad nei ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.
Toks Konstitucinio Teismo sprendimas reiškia, jog paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Tai galėjo būti papildomų laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas. To nepadarius, laikytina, kad atsakovas iki šiol už faktiškai pareiškėjos atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs ir to neneigia, neginčija skunde nurodomos reikalavimo sumos. Tokia situacija prieštarauja Konstitucijai bei teisingumo principams.
Konstitucinis Teismas 2004-12-13 nutarime analizuodamas valstybės pareigą mokėti įstatymų nustatytą darbo užmokestį valstybės tarnautojams, yra nurodęs, kad asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal įstatymus ar jais remiantis išleistus kitus teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku. Si asmens teisė yra ginama kaip nuosavybės teisė (Konstitucijos 23 straipsnis). Šiame nutarime Konstitucinis teismas taip pat pažymėjo, kad pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek privatiems asmenims, tiek valstybės valdžios institucijoms. Kadangi išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, yra suteikta Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui, kai nėra atitinkamo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu.
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (1999-01-14 įstatymo red. Nr. VIII-1029) 13 straipsnį, vienodą administracinių teismų praktiką, aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus, formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT). LVAT 2005-12-21 nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 pasisakė, kad reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte. Be to, minėtoje byloje LVAT nurodė, kad tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas.
Išplėstinė LVAT teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A5-264/2003 pasisakė, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnį Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama tik į ateitį. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Iš to darytina išvada, kad teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo, tačiau iki šio momento taikant teisės aktus priimtiems sprendimams šių aktų pripažinimas prieštaraujančiais Konstitucijai reikšmingas tiek, kiek šie sprendimai nėra įvykdyti -nesukėlę realių teisinių pasekmių. Jau minėtoje 2005-12-21 nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 LVAT konstatavo, kad iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma įvykdytu sprendimu. Kadangi Valstybės tarnybos įstatymas nereglamentuoja termino, per kurį turi būti pareiškiamas valstybės tarnautojo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo, tokiais atvejais atsiranda teisinis pagrindas valstybės tarnautojų atžvilgiu taikyti senaties terminus, numatytus Darbo kodekse. Darbo kodekso 27 str. 2 d. nustato bendrąjį trejų metų ieškinio senaties terminą, jeigu šis kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų (LVAT sprendimas adm. b. Nr. A12-219/2004). Išplėstinė LVAT teisėjų kolegija 2010-06-07 nutartyje analogiškoje byloje dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo (adm. byloje Nr. A662-1735/2010) pasisakė, jog aplinkybė, kad mokant darbo užmokestį, Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarime nurodyta apimtimi nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, neužkerta kelio pareiškėjai reikalauti, kad už atliktą darbą jai būtų teisingai atlyginta, o teismui, nustačius šios teisės pažeidimą, ginti ją, įveikiant Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nustatytus ir Konstituciją pažeidžiančius teisinio reguliavimo trūkumus ad hoc bei tokiu būdu neleidžiant, kad būtų galutinai įvykdyti tie sprendimai, kurie Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme laikytini dar neįvykdytais. Teismas šioje nutartyje taip pat konstatavo, kad tarp valstybės tarnautojo ir jo darbdavio nėra civilinio teisinio pobūdžio sutartinių teisinių santykių, todėl sutartinės civilinės atsakomybės santykiai tarp jų negalimi. Deliktinė civilinė atsakomybė šiuo atveju taip pat neatsiranda, nes valstybės tarnautoją ir darbdavį sieja specifiniai tarnybos teisiniai santykiai, kurie pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai. Pagal juos vidaus tarnybos pareigūnas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį (teisingai atlyginti už darbą) ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas. Vadovaujantis aukščiau išdėstytu, išplėstinė teisėjų kolegija nusprendė, kad nagrinėjamu atveju yra kilęs akivaizdžiai tarnybinis ginčas, kuris spręstinas taikant tarnybos teisinius santykius, o ne žalos atlyginimą (civilinę atsakomybę) reglamentuojančias teisės normas, tarnybos teisinių santykių teisės aktuose egzistuojančias teisinio reguliavimo spragas įveikiant ad hoc. Teisėjų kolegija taip pat konstatavo, kad būtent darbdaviui tenka pareiga tinkamai atlyginti pareigūnui už jo atliktą darbą inter alia darbą poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, papildomų užduočių, viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą. Todėl tinkamu atsakovu byloje laikytinas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, o ne Lietuvos valstybė. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011-11-14 nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, patvirtino administracinės justicijos doktrinines nuostatas, suformuluotas paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-06-07 nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010.
Kaip minėta, pareiškėjas prašo priteisti nesumokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2005-01-01 iki 2007-12-31. VSAT prie LR VRM Ignalinos rinktinės darbuotojo asmens sąskaitų kortelės už 2005-2007 metus ir 2010-06-18 pažyma apie pareiškėjui taikytą priedų ir priemokų ribojimą skaičiuojant darbo užmokestį Nr. 9-681 (b. l. 5-9) patvirtina, kad pareiškėjui už 2005 m. dėl priedų ribojimo neišmokėta darbo užmokesčio suma – 385,43 Lt, 2006 m. – 577,35 Lt, 2007 m. – 1001,46 Lt. Pareiškėjas į teismą su skundu kreipėsi 2010-06-21 (b. l. 10). Atsižvelgiant į atsakovų reikalavimą taikyti ieškinio senatį ir Darbo kodekso 27 str. nuostatą, kad bendras ieškinio senaties terminas Darbo kodekso reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, taip pat Civilinio kodekso I knygos VII skyriaus nuostatas dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo, netenkinamas pareiškėjo reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokestį už 2005 metų sausio – 2007 metų gegužės mėnesius. Tokiu būdu, pareiškėjui priteistina suma už trejus metus iki kreipimosi į teismą dienos (Darbo kodekso 298 str.), t. y. už laikotarpį nuo 2007-06-01 iki 2007-12-31 – 347,65 Lt (156,42 Lt + 55,37 Lt + 115,72 Lt + 20,14 Lt).
Atsižvelgus į teismo nustatytas aplinkybės darytina išvada, kad pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies, pareiškėjui iš atsakovės VSAT prie LR VRM Ignalinos rinktinės priteisiamas už 3 metų laikotarpį dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo neišmokėtas darbo užmokestis – 347,65 Lt (LR ABTĮ 57 str., 88 str. 4 d., Darbo kodekso 27 str. 2 d., 298 str.). Pareiškėjui priteistina atlyginimo suma yra nurodoma su privalomaisiais valstybei mokėjimais, kurie turi būti išskaičiuoti vykdant teismo sprendimą.
Pareiškėjas tarnybos teisiniais santykiais buvo tiesiogiai susijęs su VSAT prie LR VRM Ignalinos rinktine, tai yra subjektu, privalančiu mokėti jam darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas garantijas, sprendžiančiu pareigūnų priėmimo į valstybės tarnybą bei atleidimo iš jos klausimus, tvirtinančiu pareigybių aprašymus. Todėl bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atsakovu yra darbdavys, t. y. VSAT prie LR VRM Ignalinos rinktinė. Tokią praktiką formuoja ir LVAT (2010-06-07 nutartis adm. byloje Nr. A662-1735/2010 ir kt.).
Atsakovė prašė atidėti sprendimo vykdymą metams, atsižvelgiant į sunkią Lietuvos valstybės ekonominę ir finansinę padėtį. Remiasi LR ABTĮ 4 str. 6 d. ir CPK 284 str. 1 d. nuostatomis, kuriose numatyta, kad teismas turi teisę dalyvaujančiųjų byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ir kitas aplinkybes, sprendimo vykdymą atidėti ar išdėstyti. Prašymas netenkinamas. Klausimas dėl sprendimo vykdymo galės būti sprendžiamas šiam sprendimui įsiteisėjus, atsakovei pateikus duomenis apie jos finansinę padėtį, esančią sprendimo įsiteisėjimo metu.
Rezoliucinė dalis
Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 4 p., 127 str.,
nusprendė:
Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies. Priteisti pareiškėjui G. L. iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos rinktinės 347,65 Lt (tris šimtus keturiasdešimt septynis litus šešiasdešimt penkis centus). Kitoje dalyje skundą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.