- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-11-26
- Bylos Nr.
- e2-1542-330/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-03251-2009-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Gintaras Pečiulis
- Pareiškėjas
- Danske Bank A
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo Danske Bank A/S, veikiančio per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-4693-661/2015, kuria atmestas pareiškėjo Danske Bank A/S, veikiančio per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, skundas dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „VIPC Klaipėda“ 2015 m. balandžio 14 d. kreditorių komiteto nutarimo panaikinimo; suinteresuoti asmenys – bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „VIPC Klaipėda“, E. U. U., akcinė bendrovė „Invalda“ (šiuo metu – akcinė bendrovė „Invalda INVL“), uždaroji akcinė bendrovė „Asreta“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. vasario 9 d. nutartimi UAB „VIPC Klaipėda“ iškėlė bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Valeksa“. Teismo 2010 m. rugsėjo 3 d. nutartimi buvo patvirtintas įmonės kreditorių sąrašas ir jų finansiniai reikalavimai. Teismo 2011 m. gegužės 3 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.
Šalies argumentai
Pareiškėjas Danske Bank A/S, veikiantis per Danske Bank A/S Lietuvos filialą pirmosios instancijos teismui pateikė skundą, kuriuo prašė panaikinti BUAB „VIPC Klaipėda“ kreditorių komiteto 2015 m. balandžio 14 d. nutarimą, priimtą antruoju darbotvarkės klausimu, dėl atlyginimo bankroto administratoriui nustatymo. Šiame kreditorių susirinkime buvo priimtas nutarimas skirti atlyginimą administratoriui po 1 000 Eur (be PVM) per mėnesį, bet ne daugiau nei 85 000 Eur (be PVM) už visą laikotarpį. Pareiškėjas nurodė, kad BUAB „VIPC Klaipėda“ nevykdo jokios veiklos, įmonė nepatiria su darbo santykiais susijusių išlaidų, taip pat nepatiria išlaidų auditui, atliekų, užteršto dirvožemio ir grunto sutvarkymo bei kitų išlaidų. Šiuo metu vienintelė įmonės bankroto administratoriaus veikla – bankui įkeisto turto pardavimas, kuris vyksta pasyviai dėl aukštų turto pardavimo kainų. Banko nuomone, BUAB „VIPC Klaipėda“ bankroto byla nereikalauja nei didelių laiko, nei finansinių resursų. Kreditorių komitetą sudaro tik penki nariai, visi kreditorių komiteto posėdžiai šaukiami administratoriaus buveinės patalpose, todėl administratoriui niekur vykti nereikia, kreditorių komiteto nariams visa medžiaga dėl kreditorių komiteto posėdžių siunčiama elektroniniu paštu, taip pat elektroniniu paštu siunčiami ir kreditorių komiteto nutarimų protokolai, taigi transporto, pašto ir ryšio išlaidų nepatiriama. BUAB „VIPC Klaipėda“ neturi jokių teisinių ginčų, išskyrus bylas dėl kreditorių nutarimų panaikinimo, todėl nepatiria jokių išlaidų ir šiuo aspektu. Jau pirmajam BUAB „VIPC Klaipėda“ kreditorių susirinkimui, kurio metu ir buvo patvirtintas administratoriaus atlyginimas, administratorius pateikė ataskaitą, kurioje nurodė, kad iki pirmojo kreditorių susirinkimo peržiūrėjo visus BUAB „VIPC Klaipėda“ sandorius per 36 mėnesius iki bankroto bylos įsiteisėjimo dienos, peržiūrėjo visas galiojančias sutartis ir jas nutraukė bei sudarė naujas sutartis, nuginčijo vieno kreditorinio reikalavimo dalį kaip nepagristą, dalyvavo viename teisminiame ginče dėl žalos išreikalavimo, padavė keturis ieškinius dėl skolos išieškojimo bei sudarė vieną skolos grąžinimo grafiką. Kitose kreditoriams teiktose ataskaitose, o ir 2015 m. balandžio 14 d. kreditoriams pateiktoje ataskaitoje administratorius nėra nurodęs, kad yra ginčijami kokie tai BUAB „VIPC Klaipėda“ sandoriai, išieškomos skolos iš debitorių arba atliekami panašūs ar kitokie veiksmai. Iš kreditorių komitetui pateiktos ataskaitos akivaizdu, kad administratorius jokių aktyvių veiksmų nebeatlieka, o vienintelė vykdoma veikla yra turto realizavimas. Dėl to neabejotina, kad jokių išlaidų administratorius nepatiria, be to, administratorius tokių išlaidų turėjimą pagrindžiančių dokumentų 2015 m. balandžio 14 d. kreditorių komiteto posėdžiui nepateikė. Posėdžiui buvo pateikta tik nedetalizuota abstrakti turėtų išlaidų lentelė, nepaaiškinant, kas konkrečiai sudaro kiekvieną išlaidų segmentą, tačiau jokie jas (išlaidas) pagrindžiantys dokumentai nepateikti.
Suinteresuotas asmuo BUAB „VIPC Klaipėda“ bankroto administratorius UAB „Valeksa“ su kreditoriaus skundu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, jog skundžiamu kreditorių komiteto nutarimu naujas atlyginimas nustatytas įvertinus administratoriaus ataskaitoje pateiktą informaciją apie atliktus bankroto administravimo veiksmus, administratoriaus pastangomis pasiektus ekonomiškai naudingus rezultatus bankrutuojančiai įmonei ir jos kreditoriams, įmonės sudarytą jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį bei faktines aplinkybes, kad BUAB „VIPC Klaipėda“ bankroto procedūros vyksta dar nuo 2010 m. vasario 9 d. Administratoriaus nuomone, pirmajame BUAB „VIPC Klaipėda“ kreditorių susirinkime nustatytas 100 000 Lt (t. y. 28 962 EUR) be PVM atlyginimas administratoriui už visą bankroto proceso laikotarpį šio proceso eigoje pasidarė neadekvatus, be kita ko, atsižvelgiant ir į tai, jog įmonė prisiėmė naujų įsipareigojimų pagal jungtinės veiklos sutartį. Akcentavo aplinkybę, jog pirmajame kreditorių susirinkime nustatant fiksuotą bankroto administratoriaus atlyginimą visam bankroto proceso laikotarpiui, nei kreditoriai, nei administratorius negalėjo numatyti, kad bankroto procedūros taip užsitęs.
AB „Invalda INVL“, E. U. U. ir UAB „Asreta“ prašė pareiškėjo skundą atmesti.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2015 m. birželio 17 d. nutartimi pareiškėjo Danske Bank A/S, veikiančio per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, skundą dėl BUAB „VIPC Klaipėda“ 2015 m. balandžio 14 d. kreditorių komiteto nutarimo antruoju darbotvarkės klausimu panaikinimo atmetė.
Pirmosios instancijos teismas akcentavo aplinkybę, jog pagal galiojantį teisinį reguliavimą administratoriaus atlyginimo dydis priklauso nuo kreditorių ir administratoriaus susitarimo. Pažymėjo, kad administratoriaus atlyginimas turėtų būti nustatomas toks, jog skatintų administratorių tinkamai atlikti bankroto procedūras, kartu nepažeistų kreditorių interesų skiriant įmonei administruoti per didelę sumą, ir turi būti pagrįstas veiklos sąnaudomis.
Pirmosios instancijos teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, jog administratoriaus bei suinteresuotų asmenų nurodytos aplinkybės ir bankroto proceso eiga esą neleidžia konstatuoti poreikio nustatyti didesnį atlyginimą administratoriui. Pažymėjo, kad skundžiamu kreditorių komiteto nutarimu naujas atlyginimas administratoriui nustatytas įvertinus administratoriaus ataskaitoje pateiktą informaciją apie atliktus bankroto administravimo veiksmus, administratoriaus pastangomis pasiektus ekonomiškai naudingus rezultatus bankrutuojančiai įmonei ir jos kreditoriams, bankrutavusios įmonės 2015 m. vasario 26 d. sudarytą Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį bei faktines aplinkybes, patvirtinančias, kad BUAB „VIPC Klaipėda“ bankroto procedūros vyksta jau daugiau kaip penkerius metus. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad skundžiamas nutarimas atitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo reikalavimus.
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog bankroto administratorius, be kita ko, yra verslo subjektas, savo rizika ir atsakomybe teikiantis administravimo paslaugas, todėl atlyginimo administratoriui mokėjimas yra ir atlygis verslo subjektui už jo teikiamas paslaugas. Akcentavo aplinkybę, jog fiksuotas atlyginimas už visą bankroto procesą nustatytas dar prieš penkerius metus ir šiuo metu laikytinas neadekvačiu. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad kreditorių komitetui pateiktoje 2015 m. balandžio 2 d. veiklos ataskaitoje administratorius nurodė, jog iki šiol yra atlikęs daug ir pakankamai sudėtingų bankroto administravimo veiksmų, taip pat dėl administratoriaus pastangų bankrutuojanti įmonė ir jos kreditoriai yra gavę ekonomiškai naudingų rezultatų. Teismas pažymėjo, jog bankroto administratorius BUAB „VIPC Klaipėda“ bankroto byloje atlieka daug bankroto administravimo veiksmų ir yra prisiėmęs didelę atsakomybę, nes be bendrųjų ĮBĮ nustatytų pareigų, t. y. kreditorinių reikalavimų tikrinimo pagal įmonės buhalterinės apskaitos duomenis ir teikimo teismui tvirtinti, bankrutuojančios įmonės sandorių tikrinimo, debitorinių skolų, duomenų apie įmonės bankroto procesą teikimo valstybinėms institucijoms, kreditorių susirinkimų / kreditorių komiteto posėdžių šaukimo ir kt., vykdymo, nagrinėjamu atveju bankroto administratorius yra atsakingas už didelės vertės nekilnojamojo turto išsaugojimą ir priežiūrą bei savo vardu buvo prisiėmęs finansinių įsipareigojimų kredito įstaigai, bankrutuojančiai įmonei neturint lėšų būtinoms turto išsaugojimo ir priežiūros išlaidoms apmokėti. Teismas akcentavo tai, jog BUAB „VIPC Klaipėda“ bankroto byloje administratorius yra prisiėmęs didesnę atsakomybę nei įprastuose bankroto procesuose, nes šiuo atveju administratorius visų pirma turėjo imtis neatidėliotinų veiksmų, kad bankrutuojančiai įmonei priklausančioje statybvietėje nebūtu padaryta žala tretiesiems asmenims, kad nebūtų nutrauktos žemės nuomos sutartys ir panaikintas statybos leidimas, taip pat sudarė Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį. Teismas akcentavo ir tai, jog iki bankroto procedūrų pabaigos dar yra likę atlikti nemažai bankroto administravimo veiksmų, t. y. užbaigti jungtinės veiklos sutarties vykdymą bei BUAB „VIPC Klaipėda“ turto pardavimo procedūras, toliau organizuoti bankrutavusios įmonės kreditorių komiteto posėdžius ir vykdyti jų nutarimus, bankroto procese gavus lėšų iš turto pardavimo atsiskaityti su bankrutuojančios įmonės kreditoriais, teikti valstybinėms institucijos ataskaitas apie vykdomas bankroto procedūras, parengti dokumentus bankrutavusios įmonės išregistravimui iš juridinių asmenų registro, organizuoti įmonės archyvo sutvarkymą ir kt.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Pareiškėjas Danske Bank A/S, veikiantis per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 17 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – panaikinti BUAB „VIPC Klaipėda“ kreditorių komiteto 2015 m. balandžio 14 d. nutarimą antruoju darbotvarkės klausimu dėl administratoriaus atlyginimo nustatymo. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus, paneigiančius būtinumą pakeisti administratoriaus atlyginimo dydį. Teismas nevertino aplinkybės, jog bankroto proceso eigoje administratoriui nekilo poreikis atlikti naujų darbų, apie kurių atlikimą nebuvo žinoma proceso pradžioje (2010 metais). Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog bendrovė nevykdo veiklos, nepatiria išlaidų, o vienintelė administratoriaus veikla apsiriboja vangiu turto realizavimo procesu. Kreditorių komiteto patvirtintas atlyginimas bankroto administratoriui yra neproporcingai didelis. Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. vasario 12 d. nutartyje konstatuota, jog 100 000 Eur be PVM atlyginimo suma administratoriui yra pernelyg didelė.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo BUAB „VIPC Klaipėda“ prašo pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 17 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodė, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo reikšmingas bankroto proceso aplinkybes ir pagrįstai nustatė padidėjusias bankroto administratoriaus darbų apimtis. Suinteresuoto asmens vertinimu, padidėjusias atliktų veiksmų apimtis ir administratoriaus prisiimtą atsakomybę bei riziką patvirtina administratoriaus veiklos ataskaitos turinys. Administratoriaus atliktų darbų apimtys, atliekamų darbų specifiškumas bei prisiimta rizika paneigia skundo argumentus, jog administratorius esą atlieka įprastus ir nesudėtingus veiksmus. Akcentavo aplinkybę, jog bankroto proceso pradžioje nustatant atlyginimą administratoriui negalima buvo numatyti, kad bankroto procesas tiek užtruks. Nesutiko su skundo argumentu, jog teismas neatsižvelgė į kitas byloje priimtas nutartis dėl atlyginimo administratoriui. Paaiškino, jog aptariamu atveju kreditorių komiteto nutarimas priimtas esant kitokioms aplinkybėms, kurios nebuvo įvertintos anksčiau ginčus sprendusių teismų.
Suinteresuoti asmenys UAB „Asreta“, AB „Invalda INVL“ ir E. U. U. prašo pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 17 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimuose į atskirąjį skundą nurodyta, kad iniciatyva dėl administratoriaus atlyginimo padidinimo kilo iš kreditorių komiteto narių. Paaiškino, kad kreditorių komiteto nariai, priimdami apskųstą nutarimą, įgyvendino kreditorių autonomijos principą. Teigė, jog nutarimas dėl atlyginimo padidinimo pagrįstas atsižvelgiant į administratoriaus atliktų ir planuojamų atlikti darbų apimtis. Suinteresuotų asmenų nuomone, Jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties sudarymas leidžia daryti išvadą, jog įmonė vykdo veiklą, o administratorius prisiėmė naują riziką ir įsipareigojimus. Nurodė, kad poreikį didinti atlyginimą administratoriui sąlygojo ir neprognozuotai užsitęsęs bankroto procesas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinis teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių apskųstosios nutarties negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalautų viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
Byloje sprendžiama, ar BUAB „VIPC Klaipėda“ 2015 m. balandžio 14 d. kreditorių komiteto priimtas nutarimas dėl bankroto administratoriaus atlyginimo nustatymo (antrasis darbotvarkės klausimas) yra teisėtas.
Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau - ĮBĮ) 21 straipsnyje įtvirtintos bankrutuojančios įmonės kreditorių teisės bankroto byloje. Viena jų, nustatyta šio straipsnio 2 dalies 1 punkte, pabrėžia, kad kreditoriai, kurių reikalavimus patvirtino teismas, turi teisę dalyvauti kreditorių susirinkimuose ir ginti savo interesus. Nustatyta teisė garantuoja kreditoriui galimybę dalyvauti tvarkant bankrutuojančios įmonės reikalus, taip pat užtikrina galimybę ginti savo interesus. ĮBĮ normos kreditorių susirinkimui paveda spręsti esminius su bankrutuojančios įmonės veikla susijusius klausimus, nes bankroto procese siekiama patenkinti ne pavienių, o visų kreditorių finansinius reikalavimus ir interesus. Dėl to bankroto procedūras vykdo ne pavieniai kreditoriai, o jų visuma (kreditorių susirinkimas ar kreditorių komitetas, jeigu toks yra sudaromas). Tik kreditorių visuma sprendžia tokius esminius su bankrutuojančios įmonės veikla susijusius klausimus, kaip administratoriaus veiklos kontrolė; bankrutuojančios įmonės ūkinė komercinė veikla; įmonės likvidavimas; parduodamo turto vertinimo tvarkos nustatymas; turto pardavimo kainos tvirtinimas; kiti įstatymo jam priskirti klausimai (ĮBĮ 23 straipsnis). Kreditorių, kaip visumos, teisė spręsti bankrutuojančios įmonės reikalus – tai kreditorių autonomijos principo išraiška. Ši teisė įgyvendinama kreditorių balsų dauguma priimant nutarimus kreditorių susirinkime (ĮBĮ 24 straipsnis). Kreditorių susirinkimas yra savotiškas kreditorių savivaldos organas, sprendžiantis su bankroto proceso eiga susijusius klausimus. Atskirų kreditorių teisės ginamos tik netiesiogiai, ginant kreditorių visumos teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-477/2011).
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2010 m. vasario 9 d. nutartimi UAB „VIPC Klaipėda“ iškėlė bankroto bylą ir bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Valeksa“. Vilniaus apygardos teismas 2010 m. birželio 14 d. patvirtino 20 400,60 Lt (5 908,42 Eur) per mėnesį administravimo išlaidų sąmatą, skirtą bankrutuojančiai įmonei administruoti, iki bus patvirtinta administravimo išlaidų sąmata kreditorių susirinkime. Vilniaus apygardos teismas 2010 m. birželio 30 d. nutartimi patvirtino papildomą 187 200 Lt (54 216,87 Eur) be PVM administravimo išlaidų sąmatą, iš jų – 11 200 Lt (3 243,74 Eur) be PVM administratoriaus atlyginimui. Pirmajame pakartotiniame BUAB „VIPC Klaipėda“ kreditorių susirinkime, vykusiame 2010 m. lapkričio 18 d., buvo priimtas nutarimas Nr. 6, kuriuo nutarta patvirtinti 70 703 Lt (20 477 Eur) be PVM sumą išlaidų, patirtų iki pirmojo kreditorių susirinkimo pagal Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartimi patvirtintą administravimo išlaidų sąmatą, ir 144 468,92 Lt (41 841,09 Eur) be PVM sumą išlaidų, patirtų iki pirmojo kreditorių susirinkimo pagal Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 30 d. nutartimi patvirtintą administravimo išlaidų sąmatą, o pirmojo kreditorių susirinkimo nutarimu Nr. 8 buvo nutarta nustatyti fiksuotą administratoriaus atlyginimo dalį – 100 000 Lt (28 962 Eur) be PVM, prie fiksuoto atlyginimo dalies pridedant sumą, kurią administratorius išleido ir išleis teritorijai, esančiai Kooperacijos g. / Bangų g., Klaipėdoje, sutvarkyti bei kitoms su tuo susijusioms išlaidoms padengti, laikotarpiui nuo pirmojo kreditorių susirinkimo iki įmonės išregistravimo iš Juridinių asmenų registro. Byloje nustatyta ir tai, kad 2011 m. rugsėjo 16 d. kreditorių komitetas nutarė nustatyti papildomą administratoriaus atlyginimo sumą, sudarančią 8 142,23 Lt (2 358,15 Eur), panaudotiną palūkanoms už naudojimąsi gautu kreditu bei kredito sutarties pakeitimo parengimo mokesčiui sumokėti (sumokėtoms sumoms kompensuoti). 2015 m. balandžio 14 d. vykusiame BUAB „VIPC Klaipėda“ kreditorių komiteto posėdyje antruoju darbotvarkės klausimu buvo nutarta nustatyti administratoriaus atlyginimą, skaičiuojant po 1 000 Eur be PVM per mėnesį, bet ne daugiau nei 85 000 Eur be PVM už visą laikotarpį. Dėl pastarojo nutarimo pareiškėjas pateikė skundą pirmosios instancijos teismui.
Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, pažymėjęs, kad skundžiamu nutarimu naujas atlyginimas administratoriui nustatytas įvertinus administratoriaus ataskaitoje pateiktą informaciją apie atliktus bankroto administravimo veiksmus, administratoriaus pastangomis pasiektus ekonomiškai naudingus rezultatus bankrutuojančiai įmonei ir jos kreditoriams, bankrutavusios įmonės 2015 m. vasario 26 d. sudarytą Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį bei faktines aplinkybes, patvirtinančias, kad BUAB „VIPC Klaipėda“ bankroto procedūros vyksta jau daugiau kaip penkerius metus. Pareiškėjas su šiomis teismo išvadomis nesutiko, savo poziciją iš esmės grindė pirmosios instancijos teismui nurodytais argumentais. Pareiškėjas tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tiek atskirajame skunde laikėsi nuoseklios pozicijos, jog aptariamu atveju nėra priežasčių didinti bankroto proceso pradžioje nustatytą atlyginimą administratoriui. Apeliacinis teismas šią pareiškėjo poziciją pripažįsta pagrįsta.
Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog apskųstuoju kreditorių komiteto nutarimu buvo nuspręsta dėl atlyginimo bankroto administratoriui padidinimo – pirmojo kreditorių susirinkimo nutarimu nustatytas 100 000 Lt (28 962 Eur) be PVM atlyginimas už visą administravimo laikotarpį padidintas iki 1 000 Eur be PVM per mėnesį, bet ne daugiau nei 85 000 Eur be PVM už visą laikotarpį. Byloje taip pat nėra ginčo dėl kreditorių komiteto teisės spręsti tokio pobūdžio klausimus. Tačiau nagrinėjamu atveju yra ginčijamas pagrindų pakeisti jau nustatytą administratoriaus atlyginimą buvimas. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą tiek nustatant, tiek keičiant administratoriaus atlyginimo dydį turi būti atsižvelgiama į tai, ar bankrutuojanti (bankrutavusi) įmonė tęsia (vykdo) veiklą, į parduodamo įmonės turto rūšį ir jo kiekį, taip pat į įmonei iškeltų bylų ir pareikštų civilinių ieškinių sudėtingumą bei jų kiekį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl kreditorių teisės keisti ankstesniame kreditorių susirinkime (kreditorių komiteto posėdyje) nustatytą atlyginimą administratoriui, pažymėjo, kad visą administravimo išlaidų sąmatą, įskaitant administratoriaus atlyginimą ir jo mokėjimo tvarką už įmonės administravimą bankroto proceso metu nuo bankroto bylos iškėlimo, tvirtina pirmasis kreditorių susirinkimas, įvertinęs administratoriaus nurodytas jau patirtas ir būsimas išlaidas, bankroto procedūros apimtį ir kitas konkrečios įmonės bankrotui reikšmingas aplinkybes. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad administratoriaus atlyginimo dydis, priklausantis nuo kreditorių ir administratoriaus susitarimo, turėtų būti nustatomas toks, kad skatintų administratorių tinkamai atlikti bankroto procedūras, kartu nepažeistų kreditorių interesų, skiriant įmonei administruoti per didelę sumą. Kreditorių susirinkimo (komiteto) nustatytas atlyginimo administratoriui dydis turėtų atitikti protingumo, teisingumo, sąžiningumo kriterijus (CK 1.5 straipsnio 1 dalis) ir užtikrinti tiek administratoriaus, tiek bankrutuojančios įmonės kreditorių interesų pusiausvyrą. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, jog kreditorių susirinkimas (kreditorių komitetas) turi teisę dėl atsiradusių naujų aplinkybių (papildomų išlaidų) pildyti administravimo išlaidų sąmatą pagal administratoriaus prašymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2010), tačiau administravimo išlaidų taip pat ir administratoriaus atlyginimo didinimas turi atitikti aukščiau nurodytus kriterijus. Apeliacinis teismas pažymi, jog nurodyto teisinio reguliavimo ir cituotos kasacinio teismo praktikos kontekste būtina įvertinti, ar nagrinėjamu atveju iškilo naujos aplinkybės, darančios įtaką bankroto proceso pokyčiams ir kartu sąlygojančios būtinybę keisti anksčiau kreditorių susirinkimo nustatytą atlyginimą bankroto administratoriui. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas tokiomis naujomis aplinkybėmis pripažino bankrutavusios įmonės turto realizavimo sunkumus, neprognozuotai užsitęsusį bankroto procesą, administratoriaus prisiimtą didesnę atsakomybę ir riziką, jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties sudarymą, kitus bankroto administratoriaus veiklos ataskaitoje nurodytus veiksmus, atliktus viso bankroto proceso eigoje. Apeliacinio teismo vertinimu, išvardintos aplinkybės nesudarė pagrindo pateisinti siekį padidinti administratoriaus atlyginimą iki apskųstame nutarime nurodyto dydžio, t. y. nustatyti maždaug tris kartus didesnį atlyginimą.
Kreditorių komitetui konstatavus atlyginimo administratoriui padidinimo poreikį, būtina įvertinti, ar tam buvo objektyvus pagrindas – naujos faktinės aplinkybės. Pareiškėjas pagrįstai akcentuoja aplinkybę, jog atlyginimo padidinimo teisėtumo klausimas analizuojamas jau nebe pirmą kartą. Didžioji dalis šioje byloje bankroto administratoriaus ir kreditorių komiteto narių (suinteresuotų asmenų) išsakytų argumentų, esą lėmusių būtinybę didinti atlyginimą, jau yra įvertinti įsiteisėjusiuose teismo procesiniuose sprendimuose. Lietuvos apeliacinio teismas 2014 m. birželio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1114/2014 atmetė argumentus, jog poreikį didinti atlyginimą sukėlė bankroto administravimo veiksmų gausa, atsakomybė už didelės vertės įmonės turto saugojimą ir priežiūrą, ilgai trunkantis ir nesėkmingas turto realizavimas varžytynėse. Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. vasario 12 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2-381-464/2015, konstatuota, jog poreikio didinti administratoriaus atlyginimą nesuponuoja sėkmingos bankroto administratoriaus pastangos susitarti dėl palankios bendrovės naudojamų žemės sklypų nuomos kainos, ilgas bankroto administravimo procesas ir subjektyvūs administratoriaus lūkesčiai bei poreikiai. Todėl nustačius, kad kitose civilinėse bylose buvo paneigta išvardintų aplinkybių ir argumentų svarba bei įtaka vertinant administratoriaus atlyginimo dydžio pagrįstumą, apeliacinis teismas neturi pagrindo šiuo atveju analizuojamo kreditorių komiteto nutarimo kontekste kitaip vertinti tų pačių aplinkybių. Tokią išvadą taip pat lemia įsiteisėjusios teismo nutarties privalomumo ir prejudicialumo savybės. Apskųstoje nutartyje pirmosios instancijos teismo nustatytos ir suinteresuotų asmenų akcentuojamos komplikuotos turto realizavimo sąlygos, neprognozuotai užsitęsęs bankroto procedūrų vykdymas, didesnė rizika, įmonės turto apsauga, veiksmai derintis dėl mažesnės nuomos kainos ar teigimas, jog įmonės bankroto proceso trukmė neatitinka administratoriaus lūkesčių, buvusių administratoriaus paskyrimo administruoti įmonę metu, šioje byloje negali būti analizuojamos iš naujo, neigiant įsiteisėjusiuose teismų procesiniuose sprendimuose išdėstytas išvadas, taip pat negali būti laikomos naujomis aplinkybėmis arba tokiomis, kurių negalima buvo numatyti sprendžiant atlyginimo administratoriui nustatymo klausimą pradiniame bankroto proceso etape. Šiame kontekste pažymėtina, kad suinteresuoti asmenys be pagrindo akcentavo šioje byloje sprendžiamo klausimo naujumo savybę. Atsižvelgdamas į pirmiau minėtos Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. vasario 12 d. nutarties motyvus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog nagrinėjamoje byloje toliau nuosekliai realizuojamas siekis nustatyti didesnį atlyginimą administratoriui. Nėra pagrindo sutikti su administratoriaus ir suinteresuotų asmenų pozicija, kuria išryškinami vertinamo kreditorių komiteto priimto nutarimo ypatumai, išskiriantys jį nuo anksčiau bankroto procese priimtų nutarimų atlyginimo nustatymo klausimu (tų nutarimų neteisėtumas konstatuotas pirmiau minėtose Lietuvos apeliacinio teismo nutartyse). Tokie skirtumai, kaip klausimo sprendimą inicijavęs subjektas (administratorius ar kreditorių komiteto narys), atlyginimo dydis (100 000 Eur ar 85 000 Eur) , atlyginimo skaičiavimo tvarka (10 proc. nuo sandorių, fiksuota 100 000 Eur suma ar 1 000 Eur kasmėnesinis atlyginimas, skaičiuotinas iki galutinės sumos – 85 000 Eur), atlyginimo didinimo pagrindas (įmonei naudingų susitarimų pasiekimas, neplanuoti sunkumai bankroto procese ar administratoriaus prisiimtos rizikos ypatumai), ar bankroto proceso trukmė (55 ar 60 mėnesių trukmė), iš esmės nepaneigia aptariamu atveju esant kryptingam administratoriaus ir suinteresuotų asmenų siekiui bet kokiu pagrindu ir bet kokiu būdu padidinti administratoriaus atlyginimą.
Minėta, jog tokios aplinkybės, kaip bankroto administratoriaus veiksmai bankroto procese užtikrinant bankrutavusios įmonės turto apsaugą, papildomų finansinių įsipareigojimų prisiėmimas, jau buvo įvertintos kitoje civilinėje byloje (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. vasario 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-381-464/2015). Tačiau anksčiau analizuotų aplinkybių kontekste apeliacinis teismas nagrinėjamu atveju atmesdamas pakartotinai nurodomų aplinkybių svarbą ir įtaką atlyginimo dydžiui, laikosi nuostatos, jog nustatyta ir galiojanti atlyginimo apskaičiavimo tvarka, įsipareigojant bankroto administratoriui išmokėti fiksuoto dydžio atlyginimą bei kartu kompensuojant visas turėtas papildomas išlaidas (pvz., statybvietės teritorijai sutvarkyti ir prižiūrėti, palūkanoms už panaudotą kreditą mokėti) yra teisinga ir bankroto administratoriaus interesų bei lūkesčių nepažeidžia.
Apeliacinio teismo vertinimu, bankroto administratorius ir suinteresuoti asmenys nepagrįstai akcentuoja administratoriaus veiklos ataskaitos patvirtinimo kreditorių komitete reikšmę ir įtaką sprendžiamam klausimui. Teismas pažymi, jog ĮBĮ nuostatos su administratoriaus ataskaitos patvirtinimu ar nepatvirtinimu tiesiogiai jokių teisinių padarinių nesieja. Todėl ir ta aplinkybė, jog po Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. vasario 12 d. nutarties priėmimo kreditorių komiteto nutarimu buvo patvirtinta bankroto administratoriaus veiklos ataskaita, savaime nelemia išvados, jog bankroto procese įvyko esminiai pokyčiai, turintys įtakos administratoriaus atlyginimo nustatymui. Ataskaitos patvirtinamas iš esmės reiškia prievolės įvykdymo priėmimą ir kartu kreditorių pasitikėjimą administratoriumi, tačiau šios aplinkybės neleidžia daryti išvados, jog administratorius atliko žymiai daugiau veiksmų, pareikalavusių papildomų lėšų, lyginant tai su aplinkybėmis, analizuotomis tuo pačiu klausimu priimtose Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 20 d. ir 2015 m. vasario 12 d. nutartyse.
Apeliacinis teismas neturi pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kuria, sprendžiant atlyginimo padidinimo klausimą, akcentuota nauja aplinkybė, jog administratorius su UAB „Architelio statyba“ sudarė jungtinės veiklos sutartį ir užtikrino tinkamą jos vykdymą.
Įstatyme nurodyta, jog jungtinės veiklos (partnerystės) sutartimi du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai (CK 6.969 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teisinę jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties formą gali įgyti labai įvairūs civiliniai santykiai – bet kokie įstatymui neprieštaraujantys kelių asmenų tarpusavio įsipareigojimai kooperuojant turtą ar nematerialines vertybes užsiimti bendra veikla ar siekti bendro tikslo. Esminiai jungtinės veiklos sutarties požymiai yra: kelių asmenų turtinių, intelektualinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas; įsipareigojimas naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti; bendras dalyvių tikslas ir interesas – tam tikros veiklos plėtojimas ar tikslo siekimas. Bankroto administratoriaus pateiktos sutarties turinys neleidžia joje įžvelgti esminių tokios rūšies sandoriui būdingų požymių. Sutarties sąlygų analizė suponuoja išvadą, jog bankrutavusios įmonės valia šiame sandoryje nukreipta išimtinai į jai nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto pardavimą, o UAB „Architelio statyba“ – į šio turto pirkimą. Sutartyje bankrutavusiai įmonei numatyti atlikti veiksmai, iš esmės susiję tik su pasirengimu nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutarties sudarymui (žr. sutarties 3.3, 6.2, 6.3 punktus). Teismo vertinimu, tokio sandorio (pagal sutartyje išreikštas sąlygas) sudarymas nelaikytinas bankrutuojančios įmonės ūkinės komercinės veiklos vykdymu (ar tęsimu).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad bankroto administratorius yra savo srities profesionalas, kuriam teisės aktais nustatyti specialūs kvalifikaciniai reikalavimai, taikomi aukštesni veiklos bei atsakomybės standartai, jį saisto specialios etikos taisyklės ir bendrieji teisės principai. Dėl to bankroto administratorius, atstovaudamas kreditorių ir bankrutuojančios įmonės interesams, turi veikti itin sąžiningai, rūpestingai, atidžiai ir kvalifikuotai tam, kad bankroto procedūros būtų maksimaliai naudingos kreditoriams ir skolininkui (bankrutuojančiai įmonei) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-508/2010). Kasacinis teismas, įvertinęs administratoriaus pareigų pobūdį, taip pat yra pažymėjęs, kad bankroto administratoriaus, kaip ir bet kokio kito profesinės veiklos subjekto, pareigos yra ne pareigos pasiekti konkretų rezultatą, bet pareigos siekti geriausių pastangų. Aptariamu atveju byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog įmonei priklausančio turto realizavimo procesas, parduodant tą turtą varžytynėse, užsitęsė neprognozuotai ilgai ir nebuvo sėkmingas. Todėl bankroto administratorius, kaip savo srities profesionalas, turėjo imtis visų įmanomų ir jam prieinamų priemonių efektyviam turto realizavimo procesui užtikrinti, taigi imtis ir nestandartinių priemonių, kokiomis galėtų būti pripažįstamas 2015 m. vasario 26 d. sudarytas ir šalių jungtinės veiklos sutartimi įvardijamas sandoris. Atsižvelgiant į tai, kad bankroto procese turto realizavimas yra administratoriaus kompetencijos ribose, o byloje nėra duomenų, jog bankroto administratoriaus pasirinktas turto realizavimo būdas pareikalaus papildomų išlaidų, apeliacinio teismo vertinimu, 2015 m. vasario 26 d. sutarties sudarymas nesuponuoja administratoriaus atlyginimo didinimo objektyvaus poreikio.
Teismų praktikoje laikomais nuostatos, jog administratoriaus atlyginimas turėtų būti nustatomas toks, kad skatintų administratorių tinkamai atlikti bankroto procedūras, kartu nepažeistų kreditorių interesų, skiriant įmonei administruoti per didelę sumą. Kaip jau pažymėta, kreditorių susirinkimo (komiteto) nustatytas atlyginimo administratoriui dydis turėtų atitikti protingumo, teisingumo, sąžiningumo kriterijus (CK 1.5 straipsnio 1 dalis) ir užtikrinti tiek administratoriaus, tiek bankrutuojančios įmonės kreditorių interesų pusiausvyrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2010). Kreditorių susirinkimui nedraudžiama skatinti bankroto administratorių siekti konkretaus rezultato mainais jam pasiūlant vadinamąjį sėkmės mokestį. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šis mokestis nekeičia vykdomos prievolės prigimties – ji ir toliau lieka prievole siekti geriausių pastangų, tačiau nustatomas papildomas atlyginimas už nustatytų rezultatų pasiekimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-368/2012). Nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės ir bylos dalyvių pozicijos ginčo klausimu sudaro pagrindą išvadai, jog aptariamu atveju nesiekiama skatinti bankroto administratoriaus. Priešingai, ginčijamu nutarimu atlyginimas iš esmės būtų padidintas retrospektyviai – vertinant bankroto administratoriaus atliktus veiksmus nuo bankroto bylos iškėlimo iki ginčijamo nutarimo priėmimo. Šią išvadą pagrindžia ir skundžiamo nutarimo turinys, kuriame įtvirtintas aiškus administratoriaus ataskaitos patvirtinimo ir atlyginimo jam padidinimo ryšys. Pažymėtina ir tai, jog toks fiksuoto pobūdžio atlyginimo nustatymas (po 1 000 Eur per mėnesį, bet ne daugiau nei 85 000 Eur už visą laikotarpį) administratoriaus neskatintų aktyvinti bankroto procedūrų, turto realizavimo proceso, bet veikiau priešingai – administratorius bus suinteresuotas gauti maksimalų atlyginimą, kurio dydis priklausytų nuo bendros bankroto proceso trukmės. Teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad viešojo intereso įgyvendinimas bankroto byloje gali būti užtikrinamas tuo atveju, jeigu racionaliai panaudojami bankrutuojančios įmonės turtas ir lėšos ir pasiekiamas kuo maksimalesnis kreditorių reikalavimų patenkinimo rezultatas. Administravimo išlaidų sąmata (taip pat ir administratoriaus atlyginimas) reiškia išlaidų ribas, kurios turės būti apmokamos iš bankrutavusios įmonės turto vertės (parduoto ar perduoto kreditoriams). Vadinasi, nustačius nepagrįstai didelį atlyginimą administratoriui, tiesiogiai yra įtakojami ir kreditorių interesai gauti maksimalų savo reikalavimų patenkinimą. Todėl ir aptariamu atveju kreditorių komiteto nutarimas bent tris kartus padidinti atlyginimą administratoriui, nesant tokį poreikį lemiančių objektyvių aplinkybių, pažeidžia bankrutavusios įmonės kreditorių interesus, prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams.
Išdėstytų argumentų pagrindu apeliacinis teismas prieina išvados, jog šiuo atveju pirmosios instancijos teismas poreikį padidinti administratoriaus atlyginimą nepagrįstai pateisino ankstesniuose teisminiuose procesuose (žr. bankroto byloje priimtas Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 20 d. ir 2015 m. vasario 12 d. nutartis) jau įvertintomis aplinkybėmis. Atlyginimo didinimo poreikio nesuponuoja ir naujos aplinkybės (2015 m. vasario 26 d. jungtinės veiklos sutarties sudarymas, administratoriaus veiklos ataskaitos patvirtinimas). Be to, skundžiamu nutarimu patvirtintas atlyginimo apskaičiavimo mechanizmas negali atlikti administratoriaus skatinimo funkcijos. Esant tokiai faktinei situacijai, apeliacinis teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas negalėjo konstatuoti pagrindo administratoriaus atlyginimo padidinimui.
Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai sprendžiamam klausimui nėra teisiškai reikšmingi, todėl teismas jų nevertina.
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, jog ginčijamas kreditorių komiteto nutarimas dėl atlyginimo bankroto administratoriui nustatymo naikintinas, kaip pažeidžiantis kreditorių interesus, prieštaraujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, neatliekantis skatinamosios funkcijos. Dėl šios priežasties apskųsta pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės, panaikinant ginčijamą kreditorių komiteto nutarimą (CPK 330 straipsnis, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 17 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės.
Patenkinti pareiškėjo Danske Bank A/S, veikiančio per Danske Bank A/S filialą, skundą – panaikinti bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „VIPC Klaipėda“ kreditorių komiteto 2015 m. balandžio 14 d. nutarimą, priimtą antruoju darbotvarkės klausimu, dėl atlyginimo administratoriui nustatymo už periodą nuo bankroto bylos iškėlimo iki susirinkimo sušaukimo dienos (už visą laikotarpį).