Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, kurioje Ž. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), 8 klasių išsilavinimo, nedirbantis, darbo biržoje registruotas, nevedęs, baustas administracine tvarka, teistas:

1. Švenčionių rajono teismo 1992 m. gruodžio 9 d. nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 147 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimo bausme 2 metams, vadovaujantis BK 47¹ straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas 2 metams;

2. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 1995 m. gegužės 12 d. nuosprendžiu pagal BK 146 straipsnio 2 dalį, 271 straipsnio 2 dalį, BK 16 straipsnį, BK 271 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimo bausme 3 metams;

3. Vilniaus apygardos teismo 1999 m. kovo 25 d. nuosprendžiu pagal BK 105 straipsnio 8 punktą, 272 straipsnio 3 dalį, 235 straipsnį – laisvės atėmimo bausme 15 metų su turto konfiskavimu.

4. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 1999 m. rugpjūčio 30 d. nuosprendžiu pagal BK 271 straipsnio 3 dalį, BK 16 straipsnio 2 dalį, BK 271 straipsnio 4 dalį – laisvės atėmimo bausme 6 metams su turto konfiskavimu; vadovaujantis BK 42 straipsniu, paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus apygardos teismo 1999 m. kovo 25 d. nuosprendžiu ir paskirta galutinė – 15 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmė su turto konfiskavimu;

5. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 24 d. nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, paskirta galutinė bausmė – 45 parų areštas;

6. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 balandžio 9 d. baudžiamuoju įsakymu pagal BK 236 straipsnio 1 dalį, BK 235 straipsnio 1 dalį, paskirta galutinė bausmė – 60 parų areštas;

7. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 14 d. nuosprendžiu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimo bausme 4 mėnesiams;

8. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio16 d. nuosprendžiu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 178 straipsnio 2 dalį, paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 8 mėnesiams;

9. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžiu pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 1 dalį, 145 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 1 dalį, paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 2 mėnesiams;

10. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 27 d. nuosprendžiu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, 145 straipsnio 1 dalį, paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 2 mėnesiams;

11. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 12 d. nuosprendžiu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, 145 straipsnio 1 dalį, paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 6 mėnesiams; 2017 m. spalio 26 d. paleistas iš Kalėjimų departamento prie LR TM Alytaus pataisos namų;

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ž. S. grasino nužudyti ar sunkiai sutrikdyti kito žmogaus sveikatą, o būtent: jis 2017 m. gruodžio 3 d., apie 19.00 val., bute (duomenys neskelbtini), buitinio konflikto metu žodžiu grasino savo patėviui G. A. (G. A.) pastarąjį suspardyti, papjauti, taip sukeldamas nukentėjusiajam G. A. stresą, baimę, nerimą bei pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimai gali būti įvykdyti.

Teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis Ž. S. nurodė, kad turi priklausomybę nuo alkoholio, reikėtų gydytis, o narkotinėms ir psichotropinėms medžiagoms priklausomybės neturi, bet prieš metus laiko vartojo narkotikus, juos vartojo būdamas pataisos namuose. Įvykio metu gyveno pas mamą ir patėvį, (duomenys neskelbtini). Kiek laiko jie jam ten būtų leidę gyventi, nežino, gali būti, kad kokį mėnesį laiko, bet jo niekas nevarė iš namų. Aptardamas nagrinėjamą įvykį, nurodė, kad nieko neįvyko, konflikto su patėviu nebuvo, o jis yra nepagrįstai kaltinamas. Paaiškino, jog jis kambaryje tik susipyko su savo patėviu G. A.. Patėvis jam pasakė, kad jis nesivaldo, nedirba, daug geria, kaltinamasis dėl to sutiko. Prieš konfliktą patėvis buvo išėjęs į namo laiptinę, nebuvo namie apie valandą, o jis (kaltinamasis) užrakino buto duris, bet po to, patėviui pabeldus, jas atrakino. Paaiškino, kad patėvis dažnai išeina į laiptinę, kodėl – nežino, jam gal reikia kažkur išeiti savais reikalais. Susipyko jau patėviui parėjus. Konflikto metu jie abu turėjo telefonus. Policiją iškvietė kaltinamasis, jis ir kalbėjo su operatore. Ką kalbėjo, neprisimena, nes truputį buvo išsigandęs nukentėjusiojo, kuris elgėsi agresyviai. Kaltinamasis pažymėjo, kad nukentėjusiajam nesakė, jog jį suspardys ir papjaus. Nežino, kodėl nukentėjusysis teigia kitaip, nežino ir kodėl jis skambino policijai.

Ikiteisminio tyrimo metu 2017 m. gruodžio 6 d. apklaustas kaip liudytojas K. K. nurodė, kad jis 2017 m. gruodžio 3 d., apie 18.56 val., dirbdamas kartu su Vilniaus apskrities VPK Patrulių rinktinės vyr. patruliu R. P., iš Vilniaus apskrities VPK OVS gavo pranešimą, kad (duomenys neskelbtini), neblaivus posūnis puola muštis. Nuvykus į įvykio vietą nustatė, kad policiją kvietė G. A., kuris paaiškino, kad jo posūnis Ž. S. namuose žodžiu grasino jį papjauti, suspardyti, buvo agresyviai prieš jį nusiteikęs, todėl pastarasis baiminosi dėl savo sveikatos, buvo išsigandęs. G. A. paaiškino, kad jo grasinimus laiko realiais, nes Ž. S. ankščiau jam jau buvo sulaužęs šonkaulius ir kad jis jau yra patyręs galvos smegenų sutrenkimą. Už tai Ž. S. buvo nubaustas ir bausmę atliko kolonijoje. G. A. savo ranka parašė pareiškimą, kuriame paaiškino, kad jis su žmona R. S. nenori, kad Ž. S. būtų jų namuose, nes jis yra pavojingas. Konfliktas kilo dėl to, kad jis Ž. S. neduoda raktų nuo buto. Po to Ž. S. iš karto buvo sulaikytas ir pristatytas į Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 2 PK (b. l. 21).

Ikiteisminio tyrimo metu Vilniaus AVPK Patrulių rinktinės antrosios kuopos 1 būrio vyriausiasis patrulis R. P. 2017 m. gruodžio 4 d. tarnybiniame pranešime nurodė, kad patruliuojant kartu su K. K. 2017 m. gruodžio 3 d., apie 18.56 val., iš Vilniaus apskrities VPK OVS budėtojo gavo pranešimą, kad (duomenys neskelbtini), neblaivus posūnis puola muštis. Policiją iškvietė G. A.. Nustatyta, kad Ž. S. grasino savo patėviui jį suspardyti ir papjauti. G. A. paaiškino, kad smurtas pasireiškė tuo, kad grasino jį suspardyti ir papjauti. Jo posūnis buvo nusiteikęs agresyviai, todėl jis baiminosi dėl savo sveikatos, nes jis jam jau buvo sulaužęs šonkaulius. Ž. S. paaiškino, kad jo patėvis meluoja, nes nenori, kad jis ten gyventų. Įvykį matė ir apie smurtą gali paliudyti R. S., gyv. (duomenys neskelbtini) (b. l. 6-7).

Išrašo iš Policijoje registruojamų įvykių registro duomenimis, G. A. 2017 m. gruodžio 3 d., 18.56 val. bendruoju pagalbos telefonu pranešė, kad jo posūnis neblaivus, agresyvus, puola muštis. Pareigūnai nurodė, jog fizinio smurto nebuvo, posūnis Ž. S. grasino savo patėviui G. A., kad papjaus, suspardys (b. l. 3).

Motyvuojamoji dalis

Dėl duomenų vertinimo ir veikos kvalifikavimo

Nagrinėjamu atveju teismas, įvertinęs aukščiau nurodytų duomenų, kurie pripažintini įrodymais, visumą, konstatuoja, jog byloje nustatyta, kad 2017 m. gruodžio 3 d., apie 19.00 val., bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), tarp kaltinamojo Ž. S. ir jo patėvio – nukentėjusiojo G. A. kilo žodinis buitinis konfliktas. Bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), nuolatos gyvena nukentėjusysis ir jo sutuoktinė – kaltinamojo mama R. S.. Kaltinamasis 2017 m. spalio mėnesio pabaigoje buvo paleistas iš Alytaus pataisos namų, kur atliko laisvės atėmimo bausmę, ir jį laikinai gyventi šiame bute priėmė mama R. S. bei patėvis G. A.. Tai teisme nurodė pats kaltinamasis, taip pat nukentėjusysis bei liudytoja R. S..

Teismo vertinimu, byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, jog šio žodinio konflikto metu kaltinamasis Ž. S. žodžiu konkrečiai pagrasino nukentėjusiajam, kad jį suspardys ir papjaus. Tai patvirtina, visų pirma, nuosekli nukentėjusiojo pozicija. Nukentėjusysis G. A. tiek teisme, tiek ir ikiteisminio tyrimo metu nuosekliai teigė, kad kaltinamasis grasino jį suspardyti ir papjauti, dėl ko, išsigandęs, jis iškvietė pareigūnus. Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis nurodė, kad kaltinamasis, atlėkė įsiutęs, buvo agresyvus, akys „stovėjo stulpu“ ir pasakė nukentėjusiajam: „Man nieko nereiškia tave suspardyti ir papjauti“. 2017 m. gruodžio 3 d. pareiškime nukentėjusysis nurodė, jog kaltinamasis pradėjo neadekvačiai elgtis – pradėjo jam grasinti, kad jį suspardys, papjaus. Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas nukentėjusysis taip pat nurodė, jog kaltinamasis priėjo prie nukentėjusiojo ir agresyviai pareiškė, kad jį suspardys, papjaus ir tai jam yra vieni juokai. Antra, šiuos nukentėjusiojo paaiškinimus patvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Teisiamojo posėdžio metu apklaustas pareigūnas liudytojas K. K. paaiškino, kad pagal iškvietimą atvyko į įvykio vietą; atvykus, nukentėjusysis paaiškino, jog kaltinamasis nukentėjusįjį terorizuoja, grasina jam. Be to, liudytojas patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad nuvykus į įvykio vietą, nustatė, jog policiją kvietė G. A., kuris paaiškino, kad jo posūnis Ž. S. namuose žodžiu grasino jį papjauti, suspardyti, buvo agresyviai prieš jį nusiteikęs, todėl pastarasis baiminosi dėl savo sveikatos, buvo išsigandęs. Vilniaus AVPK Patrulių rinktinės antrosios kuopos 1 būrio vyriausiasis patrulio R. P. 2017 m. gruodžio 4 d. tarnybiniame pranešime taip pat nurodyta, jog nustatyta, kad Ž. S. grasino savo patėviui jį suspardyti ir papjauti. Iš esmės tokios pačios aplinkybės nurodytos ir išraše iš Policijoje registruojamų įvykių registro. Liudytoja R. S., nors ir buvo įvykio vietoje, tačiau kaltinamojo žodžių negirdėjo dėl klausos negalios. Šiai išvadai neturi esminės reikšmės aplinkybė, jog liudytoja R. S. nurodė, kad nukentėjusysis nebuvo išėjęs iš buto įvykio vakarą. Tai nepaneigia grasinimo fakto.

Teismas neturi pagrindo netikėti nukentėjusiuoju, liudytoju bei byloje esančiais duomenimis, nustatytais pagal rašytinius dokumentus. Įvertinęs kaltinamojo versiją, kad jis nukentėjusiajam tokių žodžių nesakė ir jam negrasino, teismas sprendžia, jog ši kaltinamojo versija nepasitvirtino. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių kaltinamojo versiją, be to ši versija yra paneigta aukščiau nurodytų ir aptartų įrodymų visuma. Dėl to kaltinamojo pozicija, kuri, be kita ko, yra nenuosekli, laikytina gynybine versija, sukurta, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Teismo vertinimu, byloje esančių įrodymų visuma yra įrodyta ir tai, jog grasinimas buvo realus. Visų pirma, pagal byloje esančius įrodymus nustatyta, jog nagrinėjamo įvykio metu kaltinamasis buvo labai agresyvus. Nukentėjusysis teisme teigė, jog kaltinamasis elgėsi agresyviai, buvo įsiutęs, akys „stovėjo stulpu“, žmona taip pat buvo išsigandusi. Liudytoja R. S., nors pokalbio dėl klausos negalios negirdėjo, bet nurodė, jog kaltinamasis pradėjo bartis, norėjo muštis, buvo agresyvus, piktas, lakstė po kambarį, manė, kad konfliktas gali baigtis blogai. Nors į prokuroro klausimą liudytoja atsakė, kad gal kaltinamasis ir nebūtų sumušęs nukentėjusiojo, atkreiptinas dėmesys, jog pagal teismų praktiką nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino jį realizuoti, pakanka to, kad nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti jo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-287/2014). Faktą, kad nukentėjusysis buvo išsigandęs, nurodė ir į įvykio vietą atvykę pareigūnai.

Be to, iš bylos duomenų nustatyta, jog nukentėjusysis turėjo pagrindo bijoti kaltinamojo ir jo grasinimus laikyti realiais dėl ankstesnio kaltinamojo elgesio prieš nukentėjusįjį. Tiek iš nukentėjusiojo bei liudytojų parodymų, tiek ir iš rašytinių dokumentų nustatyta, jog kaltinamasi jau yra teistas 10 kartų, daugiausia už smurtinius nusikaltimus. Paskutiniais dviem nuosprendžiais (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 12 d. ir 2015 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžiais) kaltinamasis buvo pripažintas kaltu pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį dėl to, kad toje pačioje vietoje, t. y. (duomenys neskelbtini), taip pat dalyvaujant mamai R. S., jis grasino nukentėjusiajam (įskaitant ir įvykius, susijusius su grasinimu peiliu, daiktų uždegimu namuose) bei ne kartą sutrikdė jo sveikatą. Iš viso kaltinamasis 2015-2016 metais buvo nuteistas už šešias nusikalstamas veikas prieš nukentėjusįjį. Kaltinamasis, atlikęs bausmę, buvo paleistas iš pataisos namų 2017 m. spalio mėnesio pabaigoje, o 2017 m. gruodžio 3 d. buvo padaryta šioje byloje jam inkriminuojama nusikalstama veika, t. y. praėjus tik mėnesiui po paleidimo iš laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietos.

Be kita ko, svarbu ir tai, kad santykiai tarp kaltinamojo bei nukentėjusiojo nėra draugiški. Tai įrodo aukščiau nurodyti kaltinamojo teistumai dėl nusikalstamų veikų prieš nukentėjusįjį, taip pat nukentėjusiojo bei liudytojos R. S. paaiškinimai. Pagal šiuos paaiškinimus nukentėjusysis stengėsi padėti kaltinamajam ne tik gyvenimo kartu metu, bet net ir po to, kai pastarasis grįžo iš pataisos namų po bausmės atlikimo už nukentėjusiajam sukeltą nesunkų sveikatos sutrikdymą, tuo tarpu kaltinamasis nukentėjusiojo atžvilgiu yra agresyvus ir pavojingas.

Teismas sprendžia, jog byloje yra pakankamai įrodymų, kad nukentėjusysis nagrinėjamo įvykio metu teisingai suprato kaltinamojo elgesį ir nagrinėjamo įvykio metu nukentėjusiajam buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl kaltinamojo ketinimų, kuris siekė įbauginti nukentėjusįjį (tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, į grasinimą panašūs bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.). Apibendrinant tai, kas išdėstyta aukščiau, darytina išvada, kad nurodyta Ž. S. tyčinė veika, grasinant nužudyti ar sunkiai sutrikdyti nukentėjusiojo G. A. sveikatą, kai buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje, sudėtį, jo kaltė, padarius šią nusikalstamą veiką, įrodyta visiškai.

Dėl bausmės skyrimo

Teismas, skirdamas bausmę kaltinamajam Ž. S., atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį (padaryta nusikalstama veika, pavojinga žmogaus sveikatai ir gyvybei), jos pavojingumo laipsnį ir kaltės formą (įvykdytas baigtas, nesunkus, tyčinis nusikaltimas), šios nusikalstamos veikos įvykdymo aplinkybes (nusikalstama veika įvykdyta namuose, prieš kartu gyvenantį pensinio amžiaus mamos vyrą – patėvį), į tai, kad nenustatyta kaltinamojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, taip pat į jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamą veiką padarė recidyvistas (BK 60 str. 1 d. 13 p.),. Teismas taip pat įvertina kaltinamojo asmenybę charakterizuojančius duomenis – brandaus amžiaus, 8 klasių išsilavinimo, iš esmės neturintis savo nuolatinės gyvenamosios vietos, nedirbantis, užsiregistravęs darbo biržoje, baustas administracine tvarka, teistas 10 kartų, iš jų 2 kartus dėl nusikalstamų veikų prieš nukentėjusįjį, 3 kartus teistas už analogiškas nusikalstamas veikas (pagal BK 145 straipsnio 1 dalį), jam ne kartą buvo paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, tačiau grįžęs iš pataisos namų jis praėjus mėnesiui laiko vėl įvykdė nusikaltimą, pripažįsta turintis priklausomybę alkoholiui, tirtas ir gydytas Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje 3 kartus, paskutinį kartą nuo 2016 m. vasario mėnesį; diagnozė: mišrūs ir kiti asmenybės sutrikimai, psichikos ir elgesio sutrikimai dėl kelių narkotikų ir kitų psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo, priklausomybės sindromas; į Vilniaus priklausomybės ligų centrą per 5 metų laikotarpį nesikreipė dėl konsultacijos. Teismui iš bylos medžiagos bei bylos nagrinėjimo teisme aplinkybių nekilo abejonių dėl kaltinamojo gebėjimo suprasti savo veiksmus ir juos valdyti.

Teismas, įvertinęs aukščiau išdėstytas aplinkybes ir atsižvelgęs į tai, kad kaltinamajam jau buvo ne kartą skirtos su laisvės atėmimu susijusios bausmės, tačiau ir po jų atlikimo jis išvadų nepadarė, savo elgesio nepakeitė ir pakartotinai įvykdė nusikalstamą veiką prieš nukentėjusįjį, sprendžia, jog kaltinamajam už įvykdytą nusikalstamą veiką, numatytų BK 145 straipsnio 1 dalyje, skirtina griežčiausia, t. y. laisvės atėmimo, bausmė, nustatant vidurkio dydžio bausmę. Teismo vertinimu, atsižvelgus į anksčiau išvardintas bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, tik laisvės atėmimo bausmė ir tik tokio dydžio atitiks teisingumo ir protingumo kriterijus bei padės pasiekti BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus.

Bylos duomenimis, kaltinamasis Ž. S. buvo sulaikytas BPK 140 straipsnyje numatyta tvarka 2017 m. gruodžio 3 d., 18.56 val. ( b. l. 22). Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 5 d. nutartimi kaltinamajam buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas 10 dienų, šį terminą skaičiuojant nuo jo sulaikymo dienos, t. y. 2017 m. gruodžio 3 d. (b. l. 51-52), kuris buvo pratęstas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutartimi 2 mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2017 m. gruodžio 13 d. (t. y. iki 2018 m. vasario 13 d.; b. l. 95-96). Paminėta kardomoji priemonė nekeistina ir paliktina galioti iki bausmės vykdymo pradžios. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, nuo 2017 m. gruodžio 3 d. suėmime išbūtas laikas įskaitytinas į paskirtą bausmę.

Šioje byloje nepareikštas civilinis ieškinys, taip pat nėra daiktų, turinčių reikšmės baudžiamosios bylos nagrinėjimui.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 2 dalimi, 304 straipsniu, 305 straipsnio 1 dalimi, 307 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pripažinti Ž. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jam 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos – 2018 m. sausio 10 d.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsniu, į Ž. S. paskirtą laisvės atėmimo bausmę įskaityti kardomosios priemonės – suėmimo – metu (nuo 2017 m. gruodžio 3 d.) išbūtą laiką.

Ž. S. paskirtos kardomosios priemonės – suėmimo – nekeisti ir palikti galioti iki bausmės vykdymo pradžios.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.