- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-11-05
- Bylos Nr.
- 2S-1846-392/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-26761-2013-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Virginijus Kairevičius
- Atsakovas
- A. P., M. A., J. K., G. R.
- Ieškovas
- BUAB „RessTra“
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo teisėjas Virginijus Kairevičius, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 22 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo BUAB „RessTra“ ieškinį atsakovams M. A., J. K., A. P. ir G. R. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas BUAB „RessTra“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų M. A., J. K., A. P. bei G. R. 142 040 Lt žalos atlyginimo bei 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovas taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovų turto areštą pareikšto reikalavimo ribose. Nurodė, kad prašoma priteisti suma yra didelė, atsakovai - fiziniai asmenys, todėl yra tikimybė, kad jie gali savo turtą paslėpti, perleisti kitiems asmenims, ir dėl to teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi ieškovo BUAB „RessTra“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino. Teismas, nustatęs, kad ieškovo reikalavimas yra turtinio pobūdžio, ieškinio suma atsakovams, kaip fiziniams asmenims, yra didelė, padarė išvadą, jog, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.
Šalies argumentai
Atsakovas A. P. atskiruoju skundu prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 22 d. nutartį pakeisti ir panaikinti jo atžvilgiu pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Nurodė, kad ieškovas ieškiniu niekaip neįrodinėja ir nepateikė jokių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti apie atsakovo A. P., kaip juridinio asmens dalyvio, neteisėtų veiksmų (neveikimo) buvimą. Taip pat ieškovas tikėtinai nepagrindė ir žalos dydžio, o žalą ir ieškinio sumą nustatė pagal 2013 metų įmonės balansą, kas yra nepagrįsta ir neatitinka protingumo bei sąžiningumo kriterijų ir sąžiningo naudojimosi procesinėmis teisėmis. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, privalėjo nustatyti, ar kartu su ieškiniu yra pateikti įrodymai, kurie būtini tokio pobūdžio bylose, ir iš kurių būtų galima spręsti apie ieškinio tikėtino patenkinimo visų atsakovų atžvilgiu sąlygas, tačiau teismas netyrė tikėtino ieškinio pagrįstumo, ir, priimdamas ginčijamą nutartį, iš esmės vadovavosi tik ieškovo nurodytu ieškinio sumos dydžiu, kas yra ieškovo subjektyvi nuomonė ir prielaida. Pažymėjo, kad reikalavimo dydžio kriterijus svarbus tada, kai atsakovo nuosavybės teise valdomas turtas yra mažesnis už galimą reikalavimo sumą. Šiuo atveju teismas konstatavo, kad ieškinio suma atsakovams yra didelė, tačiau kartu nurodė, kad jam nėra žinoma atsakovų turtinė padėtis. Ieškovas, vadovaudamasis CPK 178 str. ir rungimosi principu turėjo įrodyti, kad ieškinio suma yra didelė kiekvienam iš atsakovų. Be to ieškinys jo atžvilgiu yra pareikštas nepagrįstai, t. y. jis yra netinkamas atsakovas byloje, nes UAB „Naturale“ (nuo 2009-05-18 UAB „RessTra“) direktoriumi buvo tik nuo 2008-05-21 iki 2008-06-11, o ieškinys pareikštas dėl to, kad BUAB „RessTra“ direktorius M. A. bankroto administratoriui neperdavė 2013 metų įmonės balanse nurodyto turto arba jo neišsaugojo, todėl apeliantas teigia, kad negali būti atsakingas už kitą asmenį.
Atsiliepimas
Ieškovas BUAB „RessTra“ atsiliepimu su atskiruoju skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Pažymėjo, kad atsakovas A. P. neįrodinėja, kad jis turi pakankamai turto, kurio užteks teismo sprendimui įvykdyti, kad savo turto neslėps ar jo neperleis, o tik teigia, kad laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos nepagrįstai, nes jis nėra atsakingas už bendrovei padarytą žalą. Ieškovas atkreipė dėmesį į tai, kad teismas, priimdamas ieškinį ir spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ginčo iš esmės nesprendžia, o tik atlieka formalų vertinimą. Atsakovas buvo administracijos vadovu. Jis nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Tai patvirtinantys įrodymai pateikti. Bankrutuojanti įmonė turto neturi ir su kreditoriais neatsiskaitys. Taigi teismas priėmė pagrįstą nutartį. Bankroto administratorius pažymėjo, kad tik bylos nagrinėjimo metu bus galima nustatyti, kuris bendrovės administracijos vadovas neišsaugojo turto ir jo neperdavė administratoriui. Nepavykus nustatyti, atsakovų pareiga atlyginti žalą bus solidari. Esant solidariai atsakomybei, kreditorius gali reikalauti reikalavimo patenkinimo tiek iš vieno skolininko, tiek iš visų ar kelių skolininkų. Todėl atsakovo argumentas, kad visų ir kiekvieno atsakovo turtas yra apribotas nepagrįstai, nes yra keli skolininkai, atmestinas. Tuo atveju, jeigu ieškinys būtų atmestas, atsakovas, vadovaudamasis CPK 146 str., turi teisę reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, patirtus dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Be to, bet kurioje proceso stadijoje viena laikinoji apsaugos priemonė gali būti pakeista kita.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas netenkintinas.
Ginčas byloje kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsakovo A. P. atžvilgiu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo.
Teismas, remdamasis bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį (CPK 263 str. 1 d.).
Vadovaudamasis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą. Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nesprendžia ginčo tarp šalių, o tik patikrina, ar yra pagrindas jas taikyti, bei atsižvelgia į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, taip pat į tai, ar laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo, ekonomiškumo principų, proceso šalių interesų pusiausvyros. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti nukreiptos ne tik į būsimu teismo sprendimu suformuluotų nurodymų įgyvendinimo užtikrinimą, bet ir į laikiną ginčo situacijos teisinį sureguliavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-15 bendrųjų klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apžvalga Nr. AC-34-2, publikuota „Teismų praktika“ Nr. 34, 2011).
Proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-782/2007; 2008 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-545/2008;2009 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-447/2009; 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-905/2009).
Proceso įstatyme, siekiant užtikrinti proceso šalių lygiateisiškumą, yra įtvirtintas onus probandi principas, t. y., kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.). Apeliantas skunde nurodė, jog ieškovas, vadovaudamasis CPK 178 str. ir rungimosi principu, turėjo įrodyti, kad ieškinio suma yra didelė kiekvienam iš atsakovų. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad šiuo atveju apeliantas su atskiruoju skundu nepateikė konkrečių įrodymų, kurie suponuotų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepagrįstumą šioje byloje, o atsižvelgiant į bylos medžiagą, manytina, jog šiuo konkrečiu atveju egzistuoja grėsmė teismo sprendimo įvykdymui. Jeigu pagal ieškovo pareikštus reikalavimus egzistuoja ieškinio didelės sumos prezumpcija ir atsakovas kartu su atskiruoju skundu nepateikia įrodymų, kurie patvirtintų atsakovo gerą finansinę padėtį, tai daryti išvadą, kad atsakovui ieškinio suma nėra didelė, negalima (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-567/2012). Be to, atsakovas reikalaujamą sumą gali įmokėti į depozitinę sąskaitą ir tuomet laikinosios apsaugos priemonės bus panaikintos.
Atskirasis skundas grindžiamas ir tuo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas netyrė tikėtino ieškinio pagrįstumo, ir, priimdamas ginčijamą nutartį, iš esmės vadovavosi tik ieškovo nurodytu ieškinio sumos dydžiu, kas yra ieškovo subjektyvi nuomonė ir prielaida. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog preliminaraus ieškinio pagrįstumo vertinimo, atliekamo teismui taikant laikinąsias apsaugos priemones negalima sutapatinti su ieškovo reikalavimų vertinimu, atliekamu teismui išnagrinėjus bylą iš esmės. Atmesti prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones dėl ieškinio reikalavimų prima facie nepagrįstumo teismas gali tik tuo atveju, jei ieškovo reikalavimo tenkinimo negalimumas yra akivaizdus jau pradinio jo pateikimo momentu, t.y. kai reiškiamas reikalavimas yra absurdiškas, tokio reikalavimo įgyvendinimas negalimas pagal teisės normų reikalavimus ir pan. Nagrinėjamu atveju nėra akivaizdžių aplinkybių, kurios šioje bylos nagrinėjimo stadijoje leistų daryti išvadą, kad pagal ieškovo pareikštus reikalavimus negalėtų būti priimtas jam palankus teismo sprendimas. Apelianto argumentai, susiję su faktinėmis kilusio ginčo aplinkybėmis, pagal savo pobūdį nėra argumentai, kuriuos teismas gali vertinti iš esmės laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje. Dėl šios priežasties šie jie detaliau neanalizuotini, kaip neturintys įtakos ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumo.
Pažymėtina, kad ši nutartis neužkerta galimybės atsakovui, esant įstatyme nustatytam pagrindui, reikšti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo ar galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo, taip pat prašyti teismo panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu iš esmės pasikeistų aplinkybės ir išnyktų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas (CPK 146, 148, 149 str.).
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartimi laikinosios apsaugos priemonės atsakovo A. P. atžvilgiu pritaikytos pagrįstai, ir atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą nutartį pakeisti, todėl atskirasis skundas netenkintinas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 22 d. nutartis paliktina nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336 str., 337 str. 1 d. 1 p., 338 str. teismas
nutarė:
Apelianto A. P. atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.