- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-10-01
- Bylos Nr.
- 1A-329/2008
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aloyzas Kruopys (pirm.), Regina Gaudutienė, Jonas Algimantas Venckus
- Nuteistasis
- M. G.
- Advokatai
- Jolanta Teresė Litvinskienė
- Kategorijos
- 1.2.3.1Nužudymas (BK 129 str. 1 d.)
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. G. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2008 m. gegužės 28 d. nuosprendžio, kuriuo M. G. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 129 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos Respublikos 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) ir nuteistas laisvės atėmimo bausme devyneriems metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.
Iš M. G. S. K. priteista 5703 Lt turtinei ir 10000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Iš M. G. Valstybinei ligonių kasai priteista 409,70 Lt R. V. suteiktoms sveikatos priežiūros paslaugoms atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. G. nuteistas už tai, kad 2006 m. lapkričio 18 d., laikotarpiu tarp 22 val. ir 24 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio sudavė vieną smūgį kumščiu R. V. į veidą. Nuo suduoto smūgio pastarajam griuvus ir atsitrenkus galvos kaire puse į kietą buką daiktą ar pagrindą, buvo padarytos poodinės kraujosruvos akių vokuose, kairiame skruoste, viršutinėje lūpoje, odos nubrozdinimas viršutinėje lūpoje, kraujosruva kairio smilkinio minkštuose audiniuose, poodinės kraujosruvos kairiame petyje, kairiame žaste ir kairėje blauzdoje. Nuo galvos sužalojimų visumos, išsiliejus kraujui po kietuoju dešinio galvos smegenų pusrutulio dangalu, po minkštaisiais dešinio galvos smegenų pusrutulio momeninės ir smilkininės skilčių dangalais bei dėl dešinio galvos smegenų pusrutulio momeninės skilties sumušimo nukentėjusysis 2006 m. lapkričio 20 d., 18.10 val. ligoninėje mirė.
Šalies argumentai
Nuteistasis M. G. apeliaciniame skunde prašo Panevėžio apygardos teismo 2008 m. gegužės 28 d. nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti. Tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas padarytų išvadą, kad apeliantas turėjo ir galėjo numatyti, jog neblaivus R. V. nuo nestipriai suduoto smūgio gali kristi ir mirtinai susižaloti galvą, prašo skundžiamą nuosprendį pakeisti ir jo veiką iš Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį ar 132 straipsnio 1 dalį. Tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas padarytų išvadą, kad apeliantas kaltas dėl R. V. mirties ir veika negali būti vertinama kaip neatsargus gyvybės atėmimas, prašo skundžiamą nuosprendį pakeisti ir sumažinti paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydį, kuri būtų artima Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytai minimaliai laisvės atėmimo bausmei.
Nuteistasis nurodo, kad nuosprendyje išdėstytos teismo išvados grindžiamos tik prielaidomis ir spėjimais, todėl neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir yra nepagrįstos. Pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, priešingai nei nurodyta Lietuvos Respublikos BPK 242 straipsnio 1 dalyje jų tiesiogiai neištyrė ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 1.1., 3.1.4., 3.1.6., 3.1.8. ir kitų punktų.
Apeliantas nesutinka, kad, suduodamas smūgį R. V. į gyvybiškai svarbią kūno vietą - galvą, veikė netiesiogine tyčia. Tokia teismo išvada yra neteisinga, nepagrįsta ir neteisėta. Mano, kad jo veikoje nėra nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalyje, subjektyviosios pusės požymio. Nuteistasis teigia, kad, norėdamas, jog R. V. išsigąstų, pasitrauktų ir netrukdytų išeiti iš buto, nestipriai sudavė jam ranka į veido kairį žandą. Nuo smūgio pastarasis paėjo keletą žingsnių atgal ir atsisėdo ant grindų prie šaldytuvo. R. V. niekur neatsitrenkė, nuo suduoto smūgio kraujas į smegenis išsilieti negalėjo, todėl tarp M. G. veiksmų ir R. V. mirties nėra tiesioginio priežastinio ryšio. Nuteistasis pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo minėtais parodymais, o patikėjo jo neblaivios motinos I. G. spėjimais, nevertino aplinkybės, kad ji tiksliai nematė, kaip ir kur nukentėjusysis nugriuvo, nes buvo prietema, ji tik mano, kad šis galėjo kur nors atsitrenkti. Be to, teismas, remdamasis minėtos liudytojos parodymais, neatkreipė dėmesio, kad įvykio metu ji buvo neblaivi, nuo ryto gėrė degtinę ar trauktinę, po to - alų, todėl gali klysti. Apelianto motinos parodymai yra neteisingi, nenuoseklūs ir prieštarauja liudytojo S. M. parodymams, kuris priešingai nei teigė I. G. , parodė, kad savaitę iki minėto įvykio namuose negyveno, įvykio dieną bendrabutyje bei R. V. namuose nebuvo, su pastaruoju bei I. G. nesimatė.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad remiantis teismo medicinos eksperto G.Serbentos paaiškinimais, nėra galimybės išskirti (atskirti), ar kraujas į smegenis R. V. išsiliejo dėl suduoto smūgio, ar nukentėjusiajam atsitrenkus įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotus daiktus. Ši abejonė turėtų būti aiškinama nuteistojo naudai, jog R. V. mirė nuo griuvimo metu patirtų sužalojimų, galva atsitrenkęs į įvykio vietoje buvusius daiktus.
Apeliantas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 birželio 18 d. nutarimu Nr. 46 patvirtintos „Teismų praktikos bylose dėl nusikaltimų žmogaus gyvybei“ apžvalgos VIII dalimi, mano, kad jo veikoje nėra nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalyje sudėties net ir nustačius, jog R. V. po smūgio griuvo ir atsitrenkė į įvykio vietoje buvusius daiktus. Nurodo, kad suduotas smūgis buvo nestiprus, jis nenorėjo, jog nukentėjusysis nugriūtų ar jam būtų sukrėstos smegenys. Pažymi, kad įprastoje situacijoje tokį smūgį patyręs žmogus tikrai negriūtų, neatsisėstų ir nesusmuktų ant grindų, tačiau taip atsitiko todėl, kad R. V. įvykio metu buvo neblaivus. Byloje surinktų įrodymų visuma, nuteistojo teigimu, neleidžia daryti išvados, jog R. V. mirtis įvyko dėl suduoto vienintelio ir nestipraus smūgio, o jis (M. G. ) suprato savo veiksmų pavojingumą, numatė pavojingas pasekmes, sąmoningai leido tokioms pasekmėms kilti, tokiu būdu veikė netiesiogine tyčia. Apeliantas nurodo, kad nesant neginčijamų įrodymų, kad jis tyčia nužudė nukentėjusįjį, jo veika turėtų būti perkvalifikuota į Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį ar Lietuvos Respublikos BK 132 straipsnio 1 dalį kaip neatsargus gyvybės atėmimas, padarytas dėl nusikalstamo nerūpestingumo.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad byloje nepaneigta aplinkybė, kad R. V. sumušė nenustatyti asmenys po to, kai nuteistasis ir jo motina išėjo iš buto. Tokią įvykių seką patvirtina liudytojų S. M. ir V. B. parodymai apie naktį girdėtą triukšmą, grasinimus, pagalbos šauksmą bei durų poškėjimą ir bildesius, bei liudytojos I. G. parodymai apie nenustatytų asmenų įsilaužimą į R. V. butą, kurio metu pastarasis buvo sumuštas, išvežtas, kaltinamas sumušęs žmogų bei ta aplinkybė, kad ryte R. V. buto durys buvo rastos kitoje padėtyje, nei jas išeidamas paliko M. G. . Nuteistojo nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendis neatitinka Lietuvos Respublikos BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nes teismo išvados dėl įrodymų vertinimo nėra apibrėžtos ir kategoriškos.
Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad, jeigu būtų nustatyta, jog veika teisingai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį, tokiu atveju pirmosios instancijos teismas skyrė per griežtą laisvės atėmimo bausmę. Pažymi, kad turėtų būti įvertintas provokuojantis nukentėjusiojo elgesys ir tai, kad viskas įvyko staiga, netikėtai, jis nespėjo numatyti galimų pasekmių, dėl kurių nuoširdžiai gailisi. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuotą praktiką dėl teisingumo principo įgyvendinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų. bylų skyriaus išplėstines teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 6 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-77/2007) bei vadovaujantis Lietuvos Respublikos Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies ir 41 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatomis, mano, kad jam skirtinos laisves atėmimo bausmės dydis turėtų būti mažesnis nei Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos bausmės vidurkis, šį dydį parenkant artimesnį sankcijoje numatytam minimaliam dydžiui, nes pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė prieštarauja teisingumo principui.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Teisėjų kolegijos nuomone, M. G. pagrįstai pripažintas kaltu tyčia nužudęs R. V. . Lietuvos Respublikos BPK 242 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti bylos įrodymus: apklausti kaltinamuosius, nukentėjusiuosius, liudytojus, išklausyti į teismo posėdį pašauktų ekspertų ir specialistų išvadas bei paaiškinimus, apžiūrėti daiktinius įrodymus, balsu perskaityti protokolus ir kitus dokumentus. Iš pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad, nagrinėjant bylą, buvo apklausti liudytojai, teismo medicinos ekspertas, parodymus davė ir pats kaltinamasis, perskaityti bylos dokumentai (b.l. 134-173, t. 2). Įstatymo reikalavimų pirmosios instancijos teismas nepažeidė, apkaltinamąjį nuosprendį pagrindė teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, atitinkančiais BPK 20 straipsnio reikalavimus. Apelianto teiginys, kad teismas iš esmės byloje esančių įrodymų netyrė, prieštarauja bylos medžiagai. Pirmosios instancijos teismo išvados padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Visa tai leidžia teigti, kad teismas bylą ištyrė nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų bei nenukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos.
Nuteistasis M. G. prisipažįsta konflikto metu sudavęs R. V. kumščiu į veidą, tačiau tvirtina, kad smūgis buvo nestiprus, nuo jo nukentėjusysis susmuko, bet niekur neatsitrenkė. Nors nuteistasis neigia padaręs mirtį sukėlusį sužalojimą, tačiau byloje nustatyta, kad R. V. mirė nuo stipraus galvos sumušimo, kuris komplikavosi galvos smegenų suspaudimu po kietuoju dangalu išsiliejusiu krauju, galvos smegenų pabrinkimu, koma.
Tai, kad R. V. bute vyko konfliktas, patvirtino ir liudytoja I. G. , parodžiusi, kad 2006 m. lapkričio 18 d., apie 23 val., į R. V. namus atėjo jos sūnus M. G. , kuris norėjo išsivesti ją namo, tačiau nukentėjusysis neleido, todėl M. G. sudavė pastarajam ranka į veidą. R. V. nuo suduoto smūgio griuvo (b.l. 157-158, t. 2). I. G. nuosekliai ir išsamiai papasakojo bylai reikšmingas aplinkybes – į kurią kūno vietą M. G. smūgiavo nukentėjusiajam, kaip pastarasis nugriuvo ir kad po suduoto smūgio ji su nuteistuoju išėjo. Priešingai nei teigia apeliantas, minėta liudytoja matė, jog R. V. nugriuvo. Šią aplinkybę ji patvirtino tiek ikiteisminio tyrimo metu (b.l. 148-150, 154, 159-161, 162-164, 166-167, t. 1), tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (b.l. 157-158, t. 2). I. G. pripažino, kad įvykio dieną vartojo alkoholį, tačiau konflikto aplinkybes ji atsimena (b.l. 158, t. 2), jos duoti parodymai nuoseklūs, išsamūs ir nėra pagrindo jais abejoti. Be to, I. G. yra nuteistojo motina, todėl ji nesuinteresuota jam pakenkti ar išgalvoti įvykio aplinkybes. Nors M. G. nesutinka su I. G. teiginiu, kad nukentėjusysis griūdamas galėjo kur nors atsitrenkti, šią aplinkybę patvirtina byloje esantys dokumentai. Iš papildomo įvykio vietos apžiūros protokolo (b.l. 8-10, t. 1) bei įvykio vietos fotografijų (b.l. 11-12, t. 1) matyti, kad virtuvėlė, kurioje įvyko konfliktas, yra maža, joje minėto konflikto metu buvo daug daiktų - šiukšlių kibiras, dvi taburetės, šaldytuvas, spintelė, ant kurios sukrauti indai. Šie duomenys, atsižvelgiant į nukentėjusiojo ūgį – 180 cm., patvirtina, kad byloje nustatytas jo sužalojimo mechanizmas – griuvimas dėl gauto smūgio ir atsitrenkimas į virtuvėlėje buvusius daiktus, yra teisingas. Kad R. V. padaryti sužalojimai galėjo atsirasti šiam nuo smūgio nugriuvus ir atsitrenkus į daiktus, pirmosios instancijos teisme patvirtino ir teismo medicinos ekspertas (b.l. 160-161, t. 2).
Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad M. G. nusikalstamą veiką padarė veikdamas netiesiogine tyčia. Nužudymas pripažįstamas padarytu netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali ją atimti ir, nors to nenorėjo, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti (Lietuvos Respublikos BK 15 straipsnio 3 dalis). 2004 m. birželio 18 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarime „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybės atėmimo bylose“ Nr. 46 nurodyta, kad sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui. M. G. , suduodamas smūgį nukentėjusiajam į galvą, nenorėjo ir nesiekė pastarojo mirties, tačiau suprasdamas, jog toks smūgis yra pavojingas ne tik R. V. sveikatai, bet ir gyvybei, buvo abejingas galimoms pasekmėms. Po suduoto smūgio, pamatęs, kad R. V. nugriuvo, juo nesirūpino, nekvietė greitosios medicinos pagalbos, išėjo, todėl atsako pagal faktiškai sukeltus padarinius. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nuteistasis, būdamas suaugęs, normalaus protinio išsivystymo ir turintis pakankamai gyvenimiškos patirties, smūgiuodamas fiziškai silpnesniam ir neblaiviam asmeniui į tokią žmogaus gyvybei svarbią kūno dalį kaip galva, negalėjo nesuprasti, jog toks veiksmas yra pavojingas žmogaus gyvybei ir nuo jo R. V. gali mirti, todėl nėra pagrindo jo veiką kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 132 straipsnio 1 dalį kaip neatsargų gyvybės atėmimą dėl nusikalstamo nerūpestingumo. Nuteistojo veika tai pat negali būti kvalifikuojama ir pagal Lietuvos Respublikos Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį, nes tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (R. V. mirties) yra priežastinis ryšys. Specialisto išvadoje taip pat nustatyta, kad nukentėjusiojo mirties priežastis yra padaryti galvos sužalojimai (b.l. 73-74, t. 1). Nors nukentėjusysis mirė ne iš karto po suduoto smūgio, tačiau baudžiamoji atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui.
Apeliantas nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimu Nr. 46 patvirtintos teismų praktikos bylose dėl nusikaltimų žmogaus gyvybei apžvalgos VIII dalį. Šios apžvalgos tikslas – išsiaiškinti, ar teismai teisingai taiko materialinės ir procesinės teisės normas, nagrinėdami bylas dėl žmogaus gyvybės atėmimo, nustatyti įstatymų taikymo klaidas ir pateikti teismams tinkamo įstatymo taikymo rekomendacinius išaiškinimus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo apžvalgos konkrečios kategorijos bylose nėra teisės šaltinis. Remiantis Lietuvos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimu, teismų praktika formuojama tik teismams patiems sprendžiant bylas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad sprendžiant klausimą dėl kaltės formos, atsižvelgiama į konkrečias bylos aplinkybes – psichinį asmens santykį su teisinę reikšmę turinčiais veikos požymiais, pavojingais padariniais, situacija, kuriai esant padaryta nusikalstama veika, kaltininko elgesį po nusikalstamos veikos padarymo ir panašiai, todėl apelianto argumentas, kad pagal minėtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo apžvalgos VIII dalį jo veika turėtų būti kvalifikuojama kaip neatsargus gyvybės atėmimas, yra teisiškai nepagrįstas.
Apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad R. V. galėjo nužudyti kiti asmenys atėję po to, kai jie su motina I. G. išėjo. Nors liudytojai patvirtino, kad įvykio naktį, apie 24-1 val. girdėjo bildesį, riksmus „kandonai, išlįsk“, tačiau nei vienas iš apklaustųjų šio triukšmo nesiejo su nužudytuoju R. V. . Liudytojas S. M. , gyvenantis greta nukentėjusiojo, nepatvirtino, kad durų pokštelėjimas sklido nuo R. V. buto. Be to, liudytoja V. B. nurodė, kad bendrabutyje dažnai triukšmaujama, o tą vakarą, jos teigimu, rėkė kaimynė E.. I. G. taip pat nurodė, kad po to, kai ji su sūnum išėjo, negirdėjo, kad R. V. namuose kas triukšmautų, jų butų sienos plonos, todėl priešingu atveju būtų tikrai girdėjusi. Tą naktį triukšmo R. V. namuose negirdėjo ir nuteistasis.
M. G. teigimu, aplinkybę, kad naktį R. V. galėjo sumušti kiti asmenys patvirtina ir tai, kad ryte nukentėjusiojo buto durys buvo kitoje padėtyje nei jas paliko išeidamas nuteistasis. Byloje yra duomenų, kad iki 2006 m. lapkričio 18 d. įvykio, R. V. buto durys buvo išlaužtos. Tai patvirtino pirmosios instancijos teisme apklausti liudytojai I. G. , S. M. , S. M. bei pats nuteistasis (b.l. 154-173, t. 2), tačiau aplinkybės, kad 2006 m. lapkričio 19 ryte jos rastos kitoje padėtyje nei išeidamas paliko nuteistasis, nepatvirtino nei vienas liudytojas. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad dar prieš minėtą įvykį išlaužtos durys laikėsi tik ant vieno vyrio, todėl, jeigu jų padėtis ir pasikeitė, tai galėjo atsitikti dėl bet kokio asmens kontakto su durimis, juo labiau, kad nukentėjusysis gyveno bendrabutyje. Nenustatyta ir tai, kad apeliantas ryte pirmasis priėjo prie nukentėjusiojo buto durų. Priešingai, liudytoja I. G. parodė, kad kitos dienos ryte nuėjusi pas R. V. pamatė, kad pastarasis vos kvėpuoja, nekalba, lovoje daug kraujo, todėl pasakė savo motinai, kad ši pakviestų M. G. , kuris vėliau iškvietė greitąją medicinos pagalbą. Taigi apelianto teiginys apie jo matytą nukentėjusiojo buto durų padėties pasikeitimą niekaip nepatvirtina apeliacinio skundo teiginio, kad naktį kažkas įsiveržė į nukentėjusiojo būstą ir galėjo jį sumušti.
Nukentėjusiojo asmens provokuojantis ar rizikingas elgesys, turėjęs įtakos nusikalstamos veikos padarymui, yra atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte. Provokuojančiu ar rizikingu paprastai laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai ar neatsargiai savo elgesiu (pvz., įžeidinėja, atlieka smurtinius veiksmus) paskatina kaltininką prieš jį nusikalsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–189/2008). Šiuo atveju R. V. elgesį pripažinti provokuojančiu, kaip to prašo M. G. , nėra teisinio pagrindo. Iš bylos medžiagos matyti, kad R. V. jokiais veiksmais neišprovokavo M. G. nusikalstamų veiksmų. Nukentėjusysis stovėjo tarpduryje ir paprašė, kad I. G. neišeitų, joks konfliktas tarp jų nevyko (tą patvirtino ir įvykį mačiusi I. G. , ir pats nuteistasis (b.l. 156-158, t. 2)), todėl nėra pagrindo taikyti Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktą ir pripažinti, kad provokuojantis R. V. elgesys turėjo įtakos M. G. nusikalstamos veikos padarymui.
Lietuvos Respublikos BK 61 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalis nusikaltimo padarymo metu numatė laisvės atėmimo bausmę nuo 5 iki 15 metų. Vėliau sankcijos žemutinė riba buvo padidinta, tačiau M. G. skirtinos bausmės dydžiui reikšminga įvykio metu galiojusi sankcija, kurios vidurkis buvo laisvės atėmimas 10 metų. Skundžiamu nuosprendžiu M. G. paskirta 9 metų laisvės atėmimo bausmė, kuri yra mažesnė už atitinkamo straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkį. Nuteistasis padarė labai sunkų ir labai pavojingą smurtinio pobūdžio nusikaltimą, sukėlusį nepataisomas pasekmes. Nukentėjusįjį R. V. jis nužudė tyčia. M. G. atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Nors apeliantas mano, kad paskirta laisvės atėmimo bausmė prieštarauja teisingumo principui, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismų praktikoje vadovaujamasi nuomone, kad, taikydamas Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Tokių išimtinių aplinkybių šioje baudžiamojoje byloje nėra.
Atsižvelgiant į tai, kad išdėstyta, daroma išvada, kad M. G. kaltė nužudžius R. V. ir tuo padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalyje neginčytinai įrodyta. Jam paskirta bausmė yra adekvati padarytai nusikalstamai veikai, kitoms reikšmingoms bausmės paskyrimo aplinkybėms bei neprieštarauja teisingumo principui (Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas ir 54 straipsnio 3 dalis). Naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo M. G. apeliacinį skundą atmesti.