- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-06-25
- Bylos Nr.
- I-7481-244/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01979-2014-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Liudmila Zaborovska (pran.), Mefodija Povilaitienė, Jūra Marija Strumskienė
- Pareiškėjas
- S. A.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui
- Kategorijos
- 6.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Liudmilos Zaborovskos, teisėjų Mefodijos Povilaitienės ir Jūros Marijos Strumskienės, dalyvaujant pareiškėjai S. A., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. A. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja S. A. skunde (b. l. 1–2) prašo: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV) 2014-03-10 sprendimą Nr. (6.5)I-2254; 2) priteisti iš VSDFV 10 766,49 Lt senatvės pensijos nepriemoką.
Pareiškėja skunde paaiškino, kad nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31, vadovaujantis Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) 8 str. 1 d., kadangi dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, jos pensija buvo perskaičiuota ir mokama sumažinta. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. nuostatas. Minėtas Konstitucinio Teismo nutarimas yra teisinis pagrindas kreiptis dėl jai neišmokėtos pensijos dalies grąžinimo. VSDFV Vilniaus skyriui pateikė prašymą dėl 2010-2011 metais negautos senatvės pensijos dalies kompensavimo, tačiau VSDFV Vilniaus skyrius prašymo netenkino. VSDFV nusprendė nenagrinėti jos skundo, kadangi yra praleistas 3 metų skundo padavimo terminas. Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Termino skundui paduoti ji nepraleido. Apie tai, kad pensijos buvo sumažintos neteisėtai sužinojo paskelbus Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimą. Sumažinta pensija jai buvo mokamos ne dėl VSDFV neteisėtų veiksmų, o dėl Lietuvos Respublikos Seimo priimto įstatymo, kurį Konstitucinis Teismas 2012-02-06 nutarimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatoms. Jos atveju negali būti taikomos Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo (galiojusios redakcijos iki 2012-12-31) 45 straipsnio nuostatos, kadangi sumažintos pensijos buvo mokamos atsižvelgiant į Laikinąjį įstatymą. Skundo padavimo teismui termino pradžią galima sieti su pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo diena tik tuo atveju, jei VSDFV savavališkai, nesilaikydama teisės aktų nuostatų mokėtų sumažintą pensiją. Konstitucija, Konstitucinio Teismo nutarimai, kuriais yra aiškinamos Konstitucijos nuostatos, yra tiesiogiai taikomi teisės aktai, privalomi visoms institucijoms. Pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotų pensijų kompensavimo tvarkos nebuvimas nėra ir negali būti teisėtu pagrindu atsisakyti išmokėti jai priklausančią pensijos dalį. Teisinio reguliavimo mechanizmo nebuvimas negali užkirsti kelio fiziniams ir juridiniams asmenims ginti savo teisėtus interesus.
Teismo posėdyje pareiškėja prašė atnaujinti terminą skundo dėl negautos senatvės pensijos dalies grąžinimo pateikimui.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepime į skundą (b. l. 9-11) su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į skundą atsakovas paaiškino, kad Lietuvos Respublikos Seimo 2013 m. lapkričio 21 d. nutarimu Nr. XIII-607 Vyriausybei pasiūlyta pateikti Seimui įstatymų projektus ir nustatyti tvarką, pagal kurią iš dalies 2014 metais bus kompensuojamos sumažintos valstybinės socialinio draudimo pensijos ir dideliu mastu sumažintos valstybinės pensijos. Priėmus ir įsigaliojus šiems teisės aktams, dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo negauta pensijos dalis asmenims bus kompensuojama šiame teisės akte nustatyta tvarka. Pareiškėjai Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu senatvės pensija perskaičiuota ir mokėta teisėtai ir pagrįstai. Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatos galiojo ir buvo taikomos iki Konstitucinio teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo ir įsigaliojimo. Kadangi įstatymas, nustatantis išmokėti 2010 -2011 metais negautą senatvės pensijos dalį, nėra priimtas, VSDFV Vilniaus skyrius neturi teisinio pagrindo išmokėti dėl Laikinojo įstatymo taikymo neišmokėtą senatvės pensijos dalį, iš viso 10 766,49 Lt, už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31. Atsižvelgiant į tai, kad dėl nuo 2010 - 2011 negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo pareiškėja į VSDFV Vilniaus skyrių kreipėsi praleidusi nustatytą 3 metų terminą, pareiškėjos reikalavimas patenkinti skundą ir įpareigoti atsakovą išmokėti 10 766,49 Lt negautos senatvės pensijos, sumažintos pritaikius Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, atmestinas.
Atsakovė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba atsiliepime į skundą (b. l. 15-18) su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į skundą atsakovė paaiškino, kad įvertinusi tai, kad VSDFV Vilniaus skyrius pirmąją sumažintą pagal Laikinojo įstatymo nuostatas senatvės pensiją pareiškėjai išmokėjo 2010 metų sausio mėnesį, tad apie VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimą mokėti ne visą paskirtą senatvės pensiją ji sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 metų sausio mėnesį, nustatė, kad, kreipdamasi į VSDFV Vilniaus skyrių 2014-01-16 prašymu, kuris, turėjo būti persiųstas nagrinėti VSDFV, ir į VSDFV su 2014-02-05 skundu dėl nuo 2010-01-01 negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo, pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2013-01-01) nustatytą VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo VSDFV 3 metų terminą. Dėl šios priežasties VSDFV 2014 m. kovo 10 d. sprendimu Nr. (6.5) 1-2254, vadovaudamasi Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų Fondo valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 (toliau - Taisyklės), 31 punktu, atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2014-02-05 skundą ir nurodė, kad jei iki 2014-04-02 bus pateikti įrodymai, sudarantys pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo nagrinėjimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Tačiau S. A., nepateikdama VSDFV įrodymų, kreipėsi į teismą. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir Civilinio kodekso nuostatomis, konstatuotina, kad senaties terminas skundui dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo negautos pensijos dalies išmokėjimo paduoti skaičiuotinas nuo pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo. Pareiškėjos argumentai, jog ji nepraleido termino skundui paduoti, nes apie tai, kad pensijos buvo sumažintos neteisėtai sužinojo paskelbus Konstitucinio Tesimo 2012-02-06 nutarimą, atmestinas kaip nepagrįstas ir prieštaraujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotai praktikai. Prašomas panaikinti VSDFV 2014 m. kovo 10 d. sprendimas Nr. (6.5) 1-2254, kuriuo atsisakyta nagrinėti pareiškėjos 2014-02-05 skundą, yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas vadovaujantis Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies nuostatomis, Taisyklių 31 punktu, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas.
Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjos senatvės pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., kadangi pareiškėja tuo pačiu laikotarpiu dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, buvo perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį (b. l. 21).
Laikinojo įstatymo normų atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai tyrė Konstitucinis Teismas ir 2012 m. vasario 6 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, kuriuo sudarytos prielaidos sumažinti paskirtas senatvės pensijas, buvo nustatytas valstybėje susidarius ypatingai situacijai, kai dėl sunkios ekonominės, finansinės padėties neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina senatvės pensijoms mokėti, taikytas laikinai ir nepažeidžiant iš konstitucinių proporcingumo, lygiateisiškumo principų kylančių reikalavimų, be to, numačius kompensuoti dėl šių pensijų sumažinimo atsiradusius praradimus. Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ja sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti paskirtas senatvės pensijas, neprieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Tirdamas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalių atitiktį Konstitucijai, Konstitucinis Teismas pripažino, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalys tiek, kiek jose nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šiose dalyse nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti pensijas, siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmenims, kurie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, paskirta ir mokama pensija būtent dėl to būtų sumažinta daugiau nei tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d.
Taip pat byloje nustatyta, kad pareiškėja su 2014-01-16 prašymu kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių dėl 2010-01-01–2011-12-31 laikotarpiu neišmokėtos senatvės pensijos dalies (b. l. 19). VSDFV Vilniaus skyrius 2014-01-22 rašte pateikė pareiškėjai duomenis apie 2010–2011 metais jai paskirtos, perskaičiuotos pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas senatvės pensijos dydžius ir neišmokėtos senatvės pensijos dalies dydžius ir išdėstė teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias pensijų apskaičiavimą ir mokėjimą (b. l. 20-22). Nesutikdama su sprendimu, pareiškėja VSDFV pateikė 2014-02-05 skundą (b. l. 23). VSDFV 2014-03-10 sprendimu Nr. (6.5)I-2254 pareiškėjos prašymą dėl senatvės pensijos mokėjimo atsisakė nagrinėti, nes pareiškėja praleido iki 2012-12-31 galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą. Išaiškino pareiškėjai teisę pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti ir spręsti skundo priėmimo klausimą iš naujo (b. l. 24-26).
Nesutikdama su VSDFV priimtu sprendimu, pareiškėja su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti ginčijamą sprendimą ir įpareigoti VSDFV išmokėti negautą senatvės pensijos dalį.
Institucijų, kurioms suteikti įgaliojimai skirti ir mokėti valstybines socialinio draudimo pensijas, sprendimų pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais apskundimo tvarką reglamentuoja Pensijų įstatymo 45 straipsnis. Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatyta, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimai pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais gali būti skundžiami VSDFV Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka. Iki 2013-01-01 galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 str. 1 dalyje buvo nustatyta, kad VSDFV teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per trejus metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti skundžiami VSDFV. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 str. 1 dalis nustato, kad draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti VSDFV teritorinių skyrių ir kitų VSDFV įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) VSDFV. VSDFV yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Pagal šio straipsnio 4 dalį, VSDFV, išnagrinėjusi skundą, gali jį patenkinti visą ar iš dalies, taip pat skundą atmesti. VSDFV išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka priimtas sprendimas gali būti skundžiamas teismui. Ginčo laikotarpiu galiojusių Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 101 punktas nustatė, kad pagal Pensijų įstatymo 45 straipsnį socialinio draudimo skyriaus direktoriaus ar jo įgalioto šio skyriaus valstybės tarnautojo sprendimai pensijų klausimais gali būti apskųsti VSDFV per trejus metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014-04-22 nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 pažymėjo, kad vertinant įstatymuose nustatytus procesinius (procedūrinius) reikalavimus, kurių būtina laikytis, siekiant tinkamai pasinaudoti teise kreiptis į teismą dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimų pensijų klausimais, reikšmingas yra termino, per kurį asmuo gali inicijuoti ginčo nagrinėjimą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijoje, pradžios momento aiškinimas. Asmens teisės kreiptis į teismą tinkamas įgyvendinimas įstatymų nustatytais atvejais gali būti saistomas būtinybės iš pradžių pasinaudoti privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, kuriai savo ruožtu taip pat yra nustatyti tam tikri reikalavimai, inter alia, susiję su atitinkamų terminų laikymusi. Tiek iki 2013 m. sausio 1 d. galiojęs teisinis reguliavimas, įtvirtintas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija), tiek nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojęs teisinis reguliavimas, įtvirtintas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-88 redakcija), termino kreiptis su skundu į Fondo valdybą dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimų įstaigų sprendimų pensijų klausimais pradžios momentą apibrėžė analogiškai – t. y. nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013-11-07 nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, nagrinėdamas klausimą dėl termino kreiptis į teismą eigos pradžios sprendžiant ginčą dėl valstybinės pensijos dalies, neišmokėtos dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, pažymėjo, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos, todėl konstatavo, kad pareiškėjui (minėtoje konkrečioje nagrinėtoje byloje) apie jo teises pažeidžiančius veiksmus tapo žinoma (turėjo tapti žinoma) tada, kai nebuvo išmokėta tam tikra valstybinės pensijos dalis, t. y. pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia.
Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 (toliau – Taisyklės), 20 punkte nustatyta, kad jeigu skundo nagrinėjimo metu paaiškėja, kad yra praleistas Taisyklių 6 punkte nurodytas terminas skundui pateikti, apie tai informuojamas pareiškėjas, kartu prašant iki nustatyto termino pateikti paaiškinimus ir įrodymus, patvirtinančius aplinkybes, sudarančias pagrindą terminui atnaujinti. Jeigu pareiškėjas iki nustatyto termino pateikia prašomus įrodymus ir paaiškinimus, skundą nagrinėjantis valstybės tarnautojas informuoja apie tai Fondo valdybos direktorių ar jo pavaduotoją, kuris sprendžia termino atnaujinimo klausimą. Taisyklių 31 punktas leidžia nenagrinėti skundo, jei skundas pateiktas praleidus nustatytą terminą ir pareiškėjas per Fondo valdybos nurodytą terminą nepateikia įrodymų, sudarančių pagrindą terminui atnaujinti, arba Fondo valdybos direktorius ar direktoriaus pavaduotojas nusprendžia, kad nėra pagrindo terminui atnaujinti.
Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad jei konstatuojama, kad pareiškėjas į VSDFV kreipėsi praleidęs įstatymo nustatytą terminą, iš pradžių jam turi būti suteikta galimybė pateikti įrodymus, sudarančių pagrindą terminui atnaujinti, ir tik tuomet gali būti priimamas sprendimas atsisakyti nagrinėti skundą.
Kaip nustatyta iš bylos medžiagos (b. l. 20-22), pirmoji senatvės pensija, sumažinta dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. taikymo, pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. sausio mėnesį, todėl nuo šios datos skaičiuotini terminai, per kuriuos pareiškėja, siekdama tinkamai apginti savo teises, turėjo su skundu kreiptis į VSDFV, kaip privalomą ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją.
Pareiškėja į VSDFV Vilniaus skyrių kreipėsi su 2014 m. sausio 16 d. prašymu išmokėti jai dėl Laikinojo įstatymo taikymo negautą senatvės pensijos dalį. Taigi pripažintina, kad jau šiame prašyme pareiškėja išreiškė nesutikimą su atitinkamais Fondo valdybos teritorinio skyriaus veiksmais, prašydama pašalinti dėl šių veiksmų kilusias pasekmes, t. y. siekė inicijuoti ginčą dėl Fondo valdybos teritorinio skyriaus sprendimų (veiksmų). Taigi būtent ši data (2014 m. sausio 16 d.) laikytina pareiškėjos kreipimusi į VSDFV Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalies prasme.
Konstatavus, kad kreipimusi į Fondo valdybą Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalies prasme laikytinas pareiškėjos 2014 m. sausio 16 d. prašymas, darytina išvada, kad ji praleido šiuo konkrečiu byloje nagrinėjamu atveju taikytiną 3 metų terminą skundui VSDFV paduoti dėl VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo.
VSDFV, gavusi pareiškėjos skundą, 2014-03-10 sprendime Nr. (6.5)I-2254 padarė išvadą, kad pareiškėja praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą ir, vadovaudamasi Taisyklių 31 punktu, atsisakė nagrinėti pareiškėjos pateiktą skundą. Taigi šiuo sprendimu VSDFV, nors ir konstatavo, kad pareiškėja skundą padavė praleidusi terminą, todėl ir atsisako jį nagrinėti, tačiau kartu išreiškė savo poziciją ir valią dėl keliamo ginčo, o tai leidžia konstatuoti, kad VSDFV iš esmės išnagrinėjo pareiškėjos skundą išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.
Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta, vadinasi, šiuo aspektu kliūčių nagrinėti ginčą iš esmės teisme nėra (pastebėtina, kad pareiškėja į teismą kreipėsi nepažeisdama Administracinių bylų teisenos įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje nustatyto dvidešimties dienų termino nuo VSDFV 2014 m. kovo 10 d. sprendimo Nr. (6.5)I-2254 gavimo dienos (b. l. 1-2, 24-26).
Teismas, įvertinęs Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Taisyklių 20 ir 31 punktus, daro išvadą, kad Fondo valdyba, prieš priimdama sprendimą skundo nenagrinėti, turi pareiškėjui nustatyti terminą, per kurį šis galėtų nurodyti svarbias termino paleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis pateisinančius dokumentus, ir tik per nustatytą terminą nepagrindus priežasčių, VSDFV turi teisę priimti sprendimą neatnaujinti termino ir pareiškėjo skundo nenagrinėti. Pareiškėjos ginčijamas VSDFV sprendimas priimtas neatlikus minėtuose punktuose nustatytos procedūros, todėl jis yra neteisėtas ir turi būti panaikintas.
Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai, inter alia, dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėja įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jai kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo. Išvardytos priežastys, teismo įsitikinimu, sudarė pareiškėjai objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą, todėl teismas, remdamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, tenkina pareiškėjos prašymą ir atnaujina kreipimosi į Fondo valdybą terminą.
Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą; iš šio konstitucinio imperatyvo kyla teismo pareiga asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai. Asmens teisės kreiptis į teismą realizavimas yra neatsiejamas nuo atitinkamų įstatymais nustatytų procesinių reikalavimų, kurių būtina laikytis. Nagrinėjamu atveju konstatavus, kad pareiškėja tinkamai realizavo savo teisę kreiptis į teismą, iš Konstitucijos, inter alia, jos 30 straipsnio 1 dalies kylantys imperatyvai teismui ginti asmens teises realiai ir veiksmingai suponuoja pareiškėjos teisę reikalauti teisme pašalinti jos teisių pažeidimą, nulemtą Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo taikymo, perskaičiuojant ir išmokant jai paskirta senatvės pensiją. Pažeistas pareiškėjos teises teismas privalo ginti, kadangi priešingu atveju būtų pažeistos Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos, garantuojančios asmens teisę į pensinį aprūpinimą, taip pat iš Konstitucijos 23 straipsnio kylantys nuosavybės teisės apsaugos imperatyvai, o pati asmens teisė į teisminę gynybą būtų fiktyvi – asmuo, laikydamasis įstatymais nustatytų reikalavimų kreipęsis į teismą dėl iš Konstitucijos kylančių teisių gynimo, realiai šių savo teisių apginti negalėtų. Tai lemtų, kad teisinis reguliavimas, Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas, o tai nesuderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, draudžiančiais teismui (teisėjui) taikyti įstatymą, kuris prieštarauja Konstitucijai.
Atsižvelgdamas į nurodytus argumentus bei aplinkybes, teismas daro išvadą, kad, siekiant užtikrinti realią ir veiksmingą asmens pažeistų teisių gynybą, pareiškėjai kilusios pasekmės dėl prieštaraujančios Konstitucijai Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo, perskaičiuojant jos senatvės pensiją, turi būti visiškai pašalintos, t. y. turi būti priteista visa nepriemoka, susidariusi dėl antikonstitucinių Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo. Pastebėtina, be kita ko, kad Konstitucinis Teismas 2014 m. kovo 7 d. sprendime dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo, nagrinėdamas minėto nutarimo nuostatas, susijusias su sumažintų senatvės pensijų kompensavimo mechanizmo nustatymu, pažymėjo, kad, užtikrinant teisingą patirtų praradimų kompensavimą, praradimai, kurie atsirado senatvės pensijas sumažinus įstatymo nuostatomis, pripažintomis prieštaraujančiomis Konstitucijai, turi būti kompensuoti, todėl pareiškėjai iš VSDFV Vilniaus skyriaus priteistina visa dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies neišmokėta valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalis – 10 766,49 Lt.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 2 p., 127 str., 129 str.,
nusprendė:
Pareiškėjos S. A. skundą tenkinti.
Atnaujinti S. A. kreipimosi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą terminą.
Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2014-03-10 sprendimą Nr. (6.5)I-2254 „Dėl 2014-01-16 prašymo ir 2014-02-05 skundo“.
Priteisti pareiškėjai S. A. iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 10 766,49 Lt valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.