Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2013-05-20 · Byla Nr. Iv-849-644/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2013-05-20Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2015-01-06Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2013-05-20
Bylos Nr.
Iv-849-644/2013
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00216-2013-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Audrius Grauželis
Atsakovas
Kauno miesto savivaldybės
Pareiškėjas
AB „Lietuvos draudimas“
Kategorijos
  • 15.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-849-644/2013.
Teismo proceso Nr. 3-62-3-00216-2013-9.
Procesinio sprendimo kategorija: 15.2.; 15.2.3.1; 15.2.2; 15.4; 74. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. gegužės 20 d.Kaunas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Audrius Grauželis, sekretoriaujant Aušrai Briedienei, dalyvaujant atsakovo Kauno miesto savivaldybės atstovei A. J.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo AB „Lietuvos draudimas“ skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei dėl turtinės žalos atlyginimo bei palūkanų priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti AB „Lietuvos draudimas“ naudai iš Kauno miesto savivaldybės 2155,54 Lt turtinės žalos atlyginimui, 5 procentų dydžio metines palūkanas už teismo priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 200 Lt atstovavimo išlaidų.

Pareiškėjas skunde (b.l. 3-5) nurodė, kad 2010 m. kovo 15 d. apie 15.15 val. V.M., vairuodamas UAB „Celsis“ nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę „MAN 8.163“ v/n (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Kaune, įvažiavo į kelio važiuojamoje dalyje esančią duobę, kuri buvo apledėjusi ir apsemta vandens, neaptverta ir nepažymėta jokiais kelio ženklais ar kitais atitvarais. Dėl šių priežasčių galimybė pastebėti duobę kelyje buvo ypatingai apsunkinta. Transporto priemonė buvo apgadinta. Transporto priemonė buvo apdrausta Transporto priemonių draudimu. Į eismo įvykio vietą atvykus policijos pareigūnams ir apžiūrėjus įvykio vietą, transporto priemonės vairuotojo veiksmuose Kelių eismo taisyklių pažeidimo nebuvo nustatyta. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos 2010-03-15 nutarimu administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną atsisakyta pradėti, nenustačius administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties. Pareiškėjas transporto priemonės apžiūros metu nustatė transporto priemonei „MAN 8.163“ eismo įvykio metu padarytus sugadinimus - reikia keisti vairo traukę ir aušinimo radiatorių. Pareiškėjas, vadovaudamasis žalą pagrindžiančiais dokumentais, atlygino trečiojo suinteresuoto asmens dėl eismo įvykio patirtą turtinę žalą - viso 4100,54 Lt. Išmokėjęs draudimo išmoką, pareiškėjas įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už žalos padarymą asmenį (Civilinio kodekso – (toliau – ir CK) 6.1015 str.). Iš nuostolio sumos atskaičius transporto priemonės nusidėvėjimo procentą (1945 Lt), reikalaujama atlyginti suma sudarė 2155,54 Lt. 2011-03-15 pareiškėjas kreipėsi į atsakovą reikalaudamas atlyginti patirtą turtinę žalą, tačiau šis atlyginti žalą atsisakė ir turtinė žala iki šios dienos nėra atlyginta, dėl to turi būti priteista teismine tvarka. Kadangi nagrinėjamu atveju yra visos būtinosios viešosios atsakomybės sąlygos - Kauno miesto savivaldybės darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, todėl privalo atlyginti žalą.

Atsiliepimas

Atsakovas prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (b.l. 30-37), taip pat atsakovo atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatyta visų privalomų viešosios atsakomybės sąlygų, todėl savivaldybei nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Be to, nėra pateikti rašytiniai įrodymai, kurie pagrįstų žalos padarymo faktą, duobės buvimą, jos gylį, kelių nepriežiūrą ir priežastinio ryšio tarp duobės ir automobilio apgadinimo egzistavimą. Dėl eismo įvykio yra atsakingas pats vairuotojas, kuris neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, kelio būklę, nebuvo atidus ir iškilus grėsmei eismo saugumui. Įvykis užfiksuotas šviesiu paros metu, eismas nurodytoje gatvėje nėra intensyvus arba jo beveik nėra, pamatęs balą, iš esmės negalėdamas įvertinti jos gylio, vairuotojas, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, privalėjo atsižvelgti į meteorologines sąlygas ir elgtis rūpestingai ir atidžiai, saugiai ją apvažiuoti. Neesant byloje įrodymų, kad vairuotojas buvo pakankamai atidus ir rūpestingas, civilinė atsakomybė turėtų būti mažinama, atsižvelgiant į šalių kaltės dydį arba atsakovas visai atleistinas nuo civilinės atsakomybės. Pagal Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių, patvirtintų LR Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795, 38 ir 40 punktus pareiškėjas, nenustatęs esminių bylos aplinkybių, savo rizika išmokėjo apgadinto automobilio savininkui žalą ir nepagrįstai siekia šios žalos priteisimo regreso tvarka iš atsakovo. Taigi, pareiškėjo skundas nepagrįstas, kadangi nėra pateikti tinkami rašytiniai įrodymai, kurie pagrįstų žalos padarymo faktą, kelių nepriežiūrą ir priežastinį ryšį tarp jų, taip pat nepateikta jokių dokumentų, kurie patvirtintų, kad, vertinant ginčo transporto priemonę ir jai tariamai padarytą žalą, buvo laikytasi galiojančių teisės aktų reikalavimų. Nesutiko su pareiškėjo reikalavimu priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas, kadangi, atsakovo nuomone, CK 6.37 str. 2 d. ir 6.210 str. 1 d. nuostatos ginčo dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo atveju neturėtų būti taikomos, kadangi šiuo atveju žala yra kildinama iš viešosios teisės normų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo - Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos (toliau – Kelių direkcija) dėl pareiškėjo skundo reikalavimų pagrįstumo prašė spręsti teismo nuožiūra. Atsiliepime į skundą (b.l. 39,40) nurodė, kad Kelių direkcija nėra atsakinga už blogą Kauno miesto gatvių priežiūrą. Vietos savivaldos įstatymo 6 str. 32 p. nustatytos savivaldybių savarankiškos funkcijos vykdymui papildomas finansavimo šaltinis pagal Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo vykdymą yra Kelių priežiūros ir plėtros programa. Kelių direkcijos direktorius, laikydamasis nustatytos tvarkos, savivaldybėms (tarp jų ir Kauno miesto) kasmet skiria Programos lėšų. Šias lėšas savivaldybės gali naudoti savo nuožiūra parinktiems vietinės reikšmės keliams (gatvėms) tiesti, taisyti (remontuoti), prižiūrėti ir saugaus eismo sąlygoms užtikrinti (darbams finansuoti). Tačiau programos lėšos yra tik papildomas vietinės reikšmės susisiekimo infrastruktūros objektų finansavimo šaltinis. Situacija finansuojant vietinės reikšmės susisiekimo infrastruktūros objektus iš esmės pagerėtų, jei savivaldybės daugiau naudotų savo biudžeto lėšų ir ieškotų kitų finansavimo šaltinių.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkintinas.

Teismui pateiktų įrodymų visetas patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad 2010-03-15 apie 15.15 val. Kauno mieste įvyko eismo įvykis, kurio metu V.M., vairuodamas UAB „CELSIS“ priklausantį automobilį „MAN 8.163“ v/n (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Kaune, įvažiavo į jokiais įspėjamaisiais kelio ženklais nepaženklintą duobę, esančią kelio važiuojamoje dalyje, kuri buvo dengta ledu bei užpildyta vandeniu ir apgadino automobilį. Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdyba 2010-03-15 nutarimu atsisakė pradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, nustačiusi, kad vairuotojas Kelių eismo taisyklių nepažeidė (b.l. 13). Šis procesinis sprendimas yra įsiteisėjęs. Kadangi minėta transporto priemonė buvo apdrausta AB „Lietuvos draudimas“ (Draudimo liudijimo serija Nr. LD Nr.5241404 )(b.l. 7-9), todėl apie eismo įvykį 2010-03-15 buvo pranešta draudimo bendrovei (b.l. 14), atlikta transporto priemonės techninė apžiūra bei surašytas aktas (b.l. 15). Transporto priemonei padarytos žalos įvertinimą atliko bei išmokėtiną draudimo sumą apskaičiavo AB „Lietuvos draudimas“ transporto žalų vertintojas J D. (b.l. 15,17) AB „Lietuvos draudimas“ dėl minėto eismo įvykio 2010-04-20 išmokėjo transporto priemonės savininkui UAB „CELSIS“ 4100,54 Lt draudimo išmoką (b.l. 19). 2011-03-15 pareiškėjas pateikė pretenziją Nr. R0001066019 Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl 2155,54 Lt (suma gauta iš nuostolio sumos atėmus automobilio nusidėvėjimo procentą) turtinės žalos atlyginimo (b.l. 20). Kauno miesto savivaldybės administracija 2011-07-19 raštu Nr. (A27V128)-R-3087 netenkino pareiškėjo pretenzijos (b.l.21).

CK 6.1015 straipsnio, reglamentuojančio draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogaciją), 1 dalyje nustatyta, kad draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Todėl, nagrinėjamu atveju, reikia vadovautis teisės normomis, reglamentuojančiomis atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų.

Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, numato Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau, vadovaujantis anksčiau nurodytomis CK 6.271 straipsnio nuostatomis, viešosios (valstybės) atsakomybės atveju valdžios institucijos (jos darbuotojų) kaltė nėra būtinoji sąlyga šiai atsakomybei atsirasti. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma būtina nustatyti, ar valdžios institucijų darbuotojų veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Tiek Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkte, tiek Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punkte nustatyta, kad užtikrindamas eismo saugumą, savivaldybės administracijos direktorius rūpinasi vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, transporto infrastruktūros objektų projektavimu, statyba, gatvių tiesimu, taisymu ir rekonstravimu. Lietuvos Respublikos valstybinės ir vietinės reikšmės automobilių kelių priežiūros organizavimą, jos vykdymą ir naudojimąsi jais nustato 2004 m. vasario 11 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 155 patvirtinta Kelių priežiūros tvarka. Tvarkos 6 punkte nustatyta, kad savivaldybės atlieka vietinės reikšmės viešųjų kelių ir gatvių taisymo bei priežiūros darbų ir saugaus eismo sąlygų užtikrinimo užsakovo funkcijas, vykdo vietinės reikšmės viešųjų kelių (gatvių) naudojimo priežiūrą, organizuoja techninę jų priežiūrą. Tvarkos 12 punkte nustatyta, jog kelius prižiūrintys juridiniai ir (ar) fiziniai asmenys privalo: taisyti (remontuoti) ir tvarkyti žemės sankasą, važiuojamąją dalį, kelkraščius, skiriamąją juostą, kelio griovius, sankryžas, autobusų sustojimo aikšteles, poilsio aikšteles, pėsčiųjų ir dviračių takus, kelio statinius, technines eismo reguliavimo priemones, želdynus, esančius kelio juostoje, kelio oro sąlygų stebėjimo ir transporto eismo apskaitos, apšvietimo ir kitus kelio įrenginius su šių objektų užimama žeme, kad šie objektai atitiktų jiems keliamus reikalavimus ir atliktų savo funkcijas; prižiūrėti, kad kelias, jo statiniai (iš jų ir techninės eismo reguliavimo priemonės) būtų techniškai tvarkingi, estetiški, atitiktų Lietuvos standartus ir normas; prižiūrėti kelio juostoje augančius medžius ir kitus želdinius, pašalinti išdžiūvusius medžius, keliančius pavojų saugiam eismui, bloginančius kelio, šalikelės ir ženklų matomumą; neleisti, kad pakelėje būtų sodinami želdiniai, keliantys grėsmę saugiam eismui, – medžiai ir krūmai turi būti šalinami Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka. Už kelių priežiūrą atsakingi asmenys ir pareigūnai, pažeidę šios Tvarkos reikalavimus arba nesiėmę reikiamų priemonių, kad laiku būtų uždraustas arba apribotas eismas kelių ruožuose, kai naudojimasis jais kelia grėsmę saugiam eismui, atsako įstatymų nustatyta tvarka (42 punktas). CK 6.266 str. nustatyta, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo CK 6.270 str. 1 d. nustatytos aplinkybės: nenugalima jėga, nukentėjusio asmens tyčia ar didelis neatsargumas. Remiantis Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalies nuostatomis, vietinės reikšmės keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms.

Sistemiškai vertinant visas aukščiau paminėtas teisės aktų nuostatas pripažintina, jog pareiškėjo prašomos atlyginti turtinės žalos atsiradimas kildinamas iš Kauno miesto savivaldybės veiklos viešojo administravimo srityje, todėl nagrinėjamu atveju spręstinas deliktinės civilinės atsakomybės taikymo klausimas.

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Tai reiškia, jog pareiškėjas, paduodamas skundą, teismui turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 24 str., 57 str. 4 d., 68 str., 72 str.). Įstatymų leidėjo administraciniam teismui suteikta teise rinkti įrodymus, teismas gali ir turi pasinaudoti tais atvejais, kai byloje paaiškėja, jog ginčui svarbių aplinkybių nustatymui ir visapusiškam, objektyviam jų ištyrimui turi būti pateikti papildomi duomenys (ABTĮ 57 str.4 d., 68 str.1 d., 80 str.1 d., 81 str.), tačiau bylą nagrinėjantis teismas visada turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais (įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip materialios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu).

Byloje nėra objektyvių, neginčijamų duomenų, kad pats asmuo, vairavęs transporto priemonę, būtų pažeidęs Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių nuostatas (ABTĮ 57 str.). Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdybos nutarime (b.l. 13), kuriuo atsisakyta pradėti administracinio teisės pažeidimo teiseną, automobilio vairuotojo veiksmuose administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties nenustatyta. Šis nutarimas priimtas nepažeidžiant esminių ATPK nuostatų, yra motyvuotas ir, tuo pačiu, procesiškai įsiteisėjęs. Byloje nėra ginčo, kad konkreti kelio duobė, (duomenys neskelbtini) gatvės, ties namu Nr. (duomenys neskelbtini) važiuojamojoje dalyje ir kurioje buvo apgadintas automobilis, nebuvo paženklinta, neaptverta ar kitaip pažymėta, taip pat buvo padengta ledu, pilna vandens ir dėl to buvo apsunkintas jos matomumas vairuotojui. Nors teismo posėdžio metu liudytojai nurodė, kad duobė į kurią buvo apgadintas automobilis galėjo būti ir šulinys, tačiau byloje jokių įrodymų, patvirtinančių šią aplinkybę nėra pateikta, todėl teismas daro išvadą, kad (duomenys neskelbtini). važiuojamojoje dalyje ties namu Nr. (duomenys neskelbtini), Kaune, buvo ne šulinys, o duobė (b.l. 51,52) Liudytojai V.M. bei D.M. teismo posėdžio metu paliudijo, kad kelio atkarpa buvo labai duobėta, apledėjusi, V.M. nurodė, kad duobė, į kurią įkrito automobilis, buvo užtraukta storu išvažinėtu ledu, todėl galimybės ją pamatyti nebuvo (b.l. 51,52). Byloje esančiame liudytojo V.M. paaiškinime nurodyta, kad jis važiavo 10 km/h greičiu (b.l. 12). Nustatytos aplinkybės duoda pagrindą išvadai, jog transporto priemonės vairuotojo veiksmuose nebuvo jokių didelio neatsargumo, nerūpestingumo požymių, taip pat nėra jokio pagrindo svarstymui apie nenugalimos jėgos egzistavimą ginčo situacijoje. Kaip buvo minėta, proceso šalys privalo teikti įrodymus, pagrindžiančius reikalavimus ir atsikirtimus (ABTĮ 57 str.). Atsakovo ir jo atstovės argumentai, kad pats vairuotojas nebuvo atsargus, atidus ir pasirinkęs saugų greitį galėjo išvengti eismo įvykio bei automobilio apgadinimo dėl įvažiavimo į duobę, grindžiami vien prielaidomis, tačiau objektyvių įrodymų, patvirtinančių vairuotojo neteisėtus veiksmus, kurie būtų sąlygoję autoįvykį ar prisidėję prie jo kilimo, teismui nepateikta, todėl išvadai, jog pats vairuotojas nesilaikė KET reikalavimų, ar atliko kitus veiksmus, kurie bent iš dalies įtakojo žalos atsiradimą, nėra jokio pagrindo.

Policijos pareigūnai įvykio vietoje betarpiškai apžiūrėjo sugadintą transporto priemonę, taip pat eismo įvykio schemoje užfiksavo su įvykiu susijusias aplinkybes – jo vietą, nepažymėtą gatvėje esančią duobę, dislokaciją automobilio atžvilgiu, kitus reikšmingus atstumus (b.l. 28). Liudytojas D.M. nurodė, kad atvykus į įvykio vietą, automobilis „MAN 8.163“ buvo vienu ratu įkritęs į duobę, kuri buvo labai gili, pilna ledo ir vandens, todėl galimybės jos išmatuoti nebuvo (b.l.52). Byloje esantis tarnybinis pranešimas, V.M. paaiškinimas, nutarimas atsisakyti pradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną bei eismo įvykio schema (b.l. 10-13) patvirtina patį eismo įvykio faktą. Atsakovas nepateikė teismui jokių pagrįstų įrodymų, paneigiančių patį įvykį, todėl darytina išvada, kad aplinkybių, dėl kurių kiltų abejonės dėl įvykio fakto, byloje nenustatyta (ABTĮ 57 str.).

Transporto priemonės techninės apžiūros akto, PVM sąskaitos – faktūros už remonto darbus duomenys (b.l. 15,16), neginčijamai patvirtina, kad yra priežastinis ryšys tarp eismo įvykio mechanizmo ir užfiksuotų automobilio apgadinimų. Automobiliui „MAN 8.163“, V/Nr. (duomenys neskelbtini)atliktas vairo, aušinimo sistemos remontas, keistos detalės – radiatorius, sutraukiamosios sąvaržos, traukės skersinė ir veržlė (b.l. 16).

Draudimo išmoka buvo apskaičiuota pagal Transporto priemonių draudimo taisykles Nr. 021. Nurodytų taisyklių 9 dalies 9.1 punkte numatyta, jog nuostolių dydį nustato draudikas, vadovaudamasis draudimo sutarties sąlygomis ir surinktais dokumentais, pagrindžiančiais nuostolį ir jo dydį. Apskaičiuojant nuostolio dydį buvo atsižvelgiama tik į įvykio metu tiesiogiai padarytus sugadinimus. Bendras žalos dydis – 5324,65 Lt (b.l. 16), tačiau atskaičius PVM ir 300 Lt besąlyginę išskaitą ši suma yra 4100,54 Lt (b.l. 17), ji išmokėta draudėjui (b.l. 18,19).

Pagal automobilio sugadinimo pobūdį, nurodytos išlaidos automobilio remontui laikytinos realiai pagrįstomis ir įrodytomis (b.l. 16-19). Vadovaujantis aukščiau minėta įrodinėjimo taisykle, pripažintina, kad įrodymų, paneigiančių nurodytas remonto išlaidas ir (ar) patvirtinančių mažesnę remonto kainą, ar objektyvių duomenų, jog buvo kompensuotos didesnės išlaidos, nei tos, kurios būtinos sugadinto turto būklei iki eismo įvykio atkurti, teismui taip pat nebuvo pateikta. Taip pat atsakovas nepateikė prašymo skirti ekspertizę žalos dydžiui nustatyti.

Draudiko transporto žalų vertintojas J. D. užfiksavo automobilio sugadinimus, atsiradusius minėto eismo įvykio metu, bei apskaičiavo draudimo išmoką, abejoti šio asmens kompetencija nėra jokio pagrindo, todėl atsakovo argumentai dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių nuostatų pažeidimo, atmestini, kaip nepagrįsti.

Esant šioms aplinkybėms ir įrodymams pripažintina, kad savivaldybė šiuo konkrečiu atveju neįvykdė pareigos tinkamai prižiūrėti, remontuoti Paltiškių gatvę, esančią Kaune, bei užtikrinti saugų eismą joje, todėl dėl tokio neteisėto neveikimo buvo apgadinta UAB „CELSIS“ nuosavybės teise priklausanti transporto priemonė, kompensuojant išlaidas, kurios buvo būtinos sugadinto automobilio būklei iki eismo įvykio atkurti. Teismui nekyla abejonių, kad tarp neteisėtų savivaldybės veiksmų (šiuo atveju – neveikimo) ir patirtos žalos yra priežastinis ryšys. Taigi, nagrinėjamu atveju, esant visoms būtinosioms viešosios (valstybės) atsakomybės sąlygoms, pareiškėjo skundo reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo pagrįstas, tenkintinas ir pareiškėjui – draudimo kompanijai AB „Lietuvos draudimas“ iš atsakovo priteistinas 2155,54 Lt turtinės žalos atlyginimas.

Pažymėtina, kad atsakovo ir jo atstovės argumentai, jog riziką už automobilio sugadinimus turi prisiimti tik pats vairuotojas, sudarytų dar didesnes prielaidas atsakovui ir toliau elgtis neatsakingai, ignoruoti teisės aktuose numatytas pareigas dėl kelių priežiūros bei remonto, taip keliant grėsmę eismo saugumui, neprisiimti atsakomybės, nepagrįstai perkeliant ją patiems eismo dalyviams (ABTĮ 57 str.).

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos. CK 6.37 str. 2 d. nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, todėl pareiškėjui priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo 2013-03-06 (skundo gavimo data) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.210 str. 1 d.). Palūkanų priteisimas kyla iš įstatymu nustatytos deliktinės prievolės, todėl atsakovo argumentai dėl palūkanų nepriteisimo yra nepagrįsti bei atmestini (ABTĮ 13 str., 20 str., LVAT 2010-12-02 sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-2195-10, 2012-07-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1578/2012 ir kt.).

Pareiškėjas taip pat prašo priteisti jo naudai 200 Lt išlaidų už teisines paslaugas. ABTĮ 44 str. 1 d. numato, kad proceso, šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 44 str. 6 d. numato, jog atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Teismui pateiktas išrašas iš teisinių paslaugų teikimo sutarties Nr. 2013/02/21 (b.l. 22), išrašas iš sąskaitos už teisines paslaugas Nr.63 (b. l. 23), internetinės bankininkystės duomenys (b.l. 24) patvirtina 200 Lt advokato išlaidas už skundo parengimą ir atstovavimą, kurios neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, taikomų sprendžiant bylinėjimosi išlaidų priteisimą ir administracinėse bylose. Pareiškėjas turėtas teismo išlaidas pagrindė aukščiau paminėtų dokumentų duomenimis, todėl šios realiai patirtos išlaidos už teisines paslaugas laikytinos pagrįstomis ir priteistinos iš atsakovo pareiškėjo naudai (ABTĮ 44 str. 2 d., 45 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 45 straipsniu, teisėjas,

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą patenkinti.

Priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės pareiškėjo AB „Lietuvos draudimas“ naudai 2155,54 (du tūkstančius šimtą penkiasdešimt penkis litus, 54 ct) turtinės žalos atlyginimui.

Priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės pareiškėjo AB „Lietuvos draudimas“ naudai 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo administracinės bylos iškėlimo teisme (2013-03-12) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės pareiškėjo AB „Lietuvos draudimas“ naudai 200 (du šimtus) Lt išlaidų, susijusių su administracinės bylos nagrinėjimu, atlyginimui.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Audrius Grauželis