Marijampolės apylinkės teismo sprendimas

Šalies argumentai

Ieškovo atstovas prokuroras M.Šalcius paaiškino, kad palaiko tą poziciją, kad K. S. nebuvo gautas prašymas ir šioje byloje yra ginamas viešas interesas ir remiasi gausia ir nuoseklia teismų praktika, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas turi vykti maksimaliai skaidriai ir laikantis įstatymo nustatytos tvarkos. Šioje byloje nedomina kaip vyks tolimesni nuosavybės teisių atkūrimo procesai. Nuosavybės teisė K. S. atkurta buvo pažeidžiant teisės aktus, teisės normas, dėl to teisėtam savininkui privalo būti grąžintas tas turtas. Kaip valstybė paskui pasielgs su tuo turtu, tai jau ne šio ginčo dalykas. Ieškinio reikalavimais J. M. nuosavybės teisės neginčijamos, nes toje vietoje pažeidimų nebuvo nustatyta. Nacionalinė žemės tarnyba kreipėsi nurodydama konkrečius pažeidimus, konkrečius administracinius aktus, kurie pažeidžia atitinkamas įstatymo nuostatas, tai būtent juos ginčydami ir kreipėsi į teismą. Ieškinyje yra išsamiai išdėstyta kuo pasireiškia ginčo byloje viešasis interesas, tai valstybinės institucijos priėmė neteisėtus administracinius aktus ir kaip žinia visuotinai pripažintas principas, kad iš ne teisės negali atsirasti teisė ir likti galioti administraciniai aktai. Pažymų neginčija, nes ne pati pažyma įtakoja teisių atsiradimą. Restitucijos dydį grindžia rinkos verte.

Dėl 2011-01-30 NŽT prie žemės ūkio ministerijos Marijampolės, Kalvarijos, K. R. žemėtvarkos skyriaus vedėjo įsakymo Nr. 20VĮ-186bei sprendimo Nr. 20SP-1, kuriais atkurta nuosavybės teisės K. S. pripažinimo negaliojančiais (ieškinyje panaikinimo)

Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai priėmus 1991-06-18 įstatymą Nr. I-454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau įstatymas) asmenims, kurių nekilnojamasis turtas buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai suvisuomenintas (nusavintas), atsirado galimybė tokį turtą susigrąžinti natūra ar lygiaverte natūra ar gaunant valstybės išmokas. Šio įstatymo 2 str. nustatė, kad nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatoma buvusiam turto savininkui, o tokiam savininkui mirus - jo vaikams, sutuoktiniui, tėvams jeigu jie yra Lietuvos Respublikos piliečiai.

Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, įstatymo 4 str. buvo nustatyta, kad laisva valstybinio žemės fondo žeme laikoma žemės plotai, kurie nepriskirti valstybės išperkamai žemei , jų nepretenduoja susigrąžinti nuosavybėn natūra pagal įstatymo 2 str. asmenys bei kuriuos galima perduoti privatinėn nuosavybėn pagal LR Žemės reformos įstatymą. Įstatymo 10 str. nustatė, kad reikalinga prašymą pateikti dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atstatymo ir buvo nustatyti terminai iki kada tokie prašymai turi būti pateikti – dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę pradinis terminas buvo iki 1992-05-31, vėlesniais šio straipsnio pakeitimais buvo nustatyti kiti terminai, tai yra terminai pratęsti, tačiau reikalingumas pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo išliko . Įstatymo 11 str. nustatyta prašymų turinys, o būtent prašyme dėl išlikusio nekilnojamojo turto susigrąžinimo turi būti nurodyta piliečio vardas, pavardė, gyvenamoji vieta, išlikusio nekilnojamojo turto apibūdinimas, teisės į šį turtą įvardinimas (nuosavybę patvirtinantis pagrindas) kas valdo turtą bei kada netekta nuosavybės teisė. Prašyme taip pat nurodomi kiti pareiškėjui žinomi asmenys turintys teisę į turto susigrąžinimą bei būdas kuriuo nori susigrąžinti nuosavybę (natūra ar kitu būdu).

Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu 1991-11-15 Nr. 470 Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo tvarkoje (toliau Tvarka) 4 str. 6 d. buvo nustatyta, kad jei yra keli pretendentai į tą patį išlikusį nekilnojamąjį turtą prašymą jie gali pateikti kartu arba atskirai. Prašymai dėl žemės susigrąžinimo buvo paduodami ART (agrarinės reformos tarnybai). Institucijos raštu praneša kada bus nagrinėjamas prašymas ir jei yra keli pretendentai nuosavybės teisė pagal jų raštišką susitarimą atkuriama vieno vardu (priimamas sprendimas), o jeigu tokio susitarimo nėra, sprendimas priimamas dėl kiekvieno asmens atskirai (tvarkos 9 str. 3 d.).

Lietuvos Respublikos 1997-07-01 įstatyme nr. VIII-359 Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo“ (toliau šis įstatymas) išliko nuostata, kad nuosavybės teisės atkuriamos esant asmens prašančio atkurti nuosavybės teises prašymui, nustatytas terminas jiems paduoti iki 2001-12-31 bei nustatyta, kad terminą praleistą dėl svarbių priežasčių teismas gali atnaujinti, prašymo turinys faktiškai išliko tas pats. Tai pat buvo nustatytos specialios įstatymo taikymo nuostatos, ( šio įstatymo 10 str., 11 str.). 21 straipsnyje nustatytos specialios nuostatos susiję su pareikštos valios pakeitimu ir terminais jai pakeisti, tačiau šių prašymų negalima laikyti prašymu atkurti nuosavybės teises įvardintu Įstatymo ir šio įstatymo 10 straipsnyje. Sprendimai dėl nuosavybės teisės atkūrimo ar neatkūrimo turėjo būti priimami pagal Įstatymą (1991 metų) per tris mėnesius nuo nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo, pagal 1997 m. Įstatymą per 6 mėnesius nuo minėtų dokumentų pateikimo (šio įstatymo 18 str. 1d.). nesant galimybės turtą grąžinti natūra Institucija turi raštu pasiūlyti piliečiui kitus šiame įstatyme nustatytus atkūrimo būdus. Institucijos priimti sprendimai skundžiami gali būti per 30 dienų nuo įteikimo piliečiui dienos (šio įstatymo 19 str.).

Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu 1997-09-29 Nr. 1057 (su vėlesniais pakeitimais) buvo patvirtinta 1997m. Įstatymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo įgyvendinimo tvarka ir joje numatyta, kad jeigu prašymas atkurti nuosavybės teisę neatitinka reikalavimų arba reikia papildomų dokumentų (duomenų) prašymus nagrinėjanti institucija turi paprašyti patikslinti pareiškimą ar pateikti papildomą informaciją, piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į kaimo vietovėje esančią žemę nagrinėja žemėtvarkos skyriai pagal žemės buvimo vietą ( Tvarkos 5 str. , 92 str.). 1997 -07-01 Įstatyme nr. VIII-359 preambulėje nustatyta, kad šiuo įstatymu tęsiamas nuosavybės atkūrimas pradėtas pagal 1991-06-18 Įstatymą.

Nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 265 dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko P. S. 14,25ha žemės sklypą Kregždžių kaime, Vištyčio agrarinės reformos tarnybos prašymų grąžinti žemę registracijos žurnale esančiais duomenimis, atsakovės D. S. atstovės paaiškinimais , liudytojo V. S. parodymais vadovaujantis teismas daro išvadą, kad nuo pat pradinių veiksmų atlikimo Institucija atliko visus veiksmus taip kaip juos ir turėjo atlikti esant dviejų asmenų prašymams atkurti nuosavybės teises į 14,25ha žemės sklypą, tokia išvada daroma ir iš to, kad esant neišlikusiam pradiniam A. M. (J. M. motinos, P. S. dukros) prašymui atkurti nuosavybės teises į 14,25ha, 1991-10-15, prašymų registracijos žurnalo 21 lape įregistruotam 265 eilės numeriu, tačiau nesančiam nuosavybės atkūrimo byloje Nr. 265, buvo jau po A. M. mirties (1994-08-30 mirė, b.l. 29, t. 1) 1994-11-20 priimtas A. M. įpėdinės J. M. prašymas grąžinti žemę į 14,25ha Kregždžių kaime ir visi dokumentai buvo ruošiami ir priimti dalinant buvusio savininko P. S. žemės sklypą į dvi dalis, tai yra nurodyta, kad K. S. ir kitai pretendentei priklauso po 7,12 ha žemės. Civilinėje teisėje galioja įrodymų vertinimo pusiausvyros principas, tai yra turi būti nustatyta, kad pakanka įrodymų vertinti aplinkybę labiau buvus negu nebuvus ir galiojant nuostatai, kad teismui jokie įrodymai neturi išankstinės galios (LR CPK 185 str. ), bei nustačius, kad NŽT kontrolės skyrius tikrino tik 2008-2010 metų išvadas dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir visiškai netyrė pradinių dokumentų bei 2000-09 pažymos Nr. 1446 ir Marijampolės apskrities viršininko administracijos 2000-11-28 išvados Nr. 4813V, esančių atkūrimo byloje nr. 265, kuriose nustatyta, kad atkuriama nuosavybės teisės ne į visą P. S. 14,25ha žemės sklypą, o tik į jo pusę, dėl to buvo priimtas ir Marijampolės apskries viršininko sprendimas teismas laiko nustatyta aplinkybę, kad K. S. prašymas atkurti nuosavybės teises į P. S. 14,25ha žemės sklypą Kregždžių kaime buvo tik jis nėra išlikęs kaip nėra išlikęs ir A. M. 1991-10-15 prašymas atkurti nuosavybės teises į tą patį žemės sklypą, tačiau dėl šios aplinkybės nei kontrolės skyriui nei Prokurorui jokių abejonių nekyla. Pareiga išsaugoti dokumentus vykdant Nuosavybės teisių atkūrimą į išlikusį nekilnojamąjį turtą teko ir tenka ne piliečiui fiziniam asmeniui, o Institucijai ir teismas nesutinka su Prokuroro tvirtinimu, kad atsakovė D. S. turėjo įrodyti jog ji su sutuoktiniu 1992m. vasarą buvo Vištyčio ART kur K. S. parašė prašymą atkurti nuosavybės teises į P. S. žemę bei sumokėjo reikalingą sumą, kad būtų kreiptasi centralizuotai dėl nuosavybę patvirtinančių dokumentų gavimo iš archyvų, nes aplinkybę nebuvus K. S. prašymo atkurti nuosavybės teises į P. S. žemės sklypą 14,25ha turi įrodyti ieškovas – Prokuroras (LR CPK 178 str.). Teismas jau kelis kartus aptarė tai, kad Prašymų registracijos žurnale yra taisymai, užklijuota pradiniai įrašai (prašymai), jų skaičius neatitinka ir teismas konstatuoja, kad ieškovas neįrodė jog K. S. nuosavybės teisės į 7,12ha žemės buvusio savininko P. S. atkurtos nesant jo prašymo (LR CPK 178 str.), tai yra atkurtos pažeidžiant imperatyvias įstatymo normas. Teismui neturi privalomos galios NŽT kontrolės skyriaus patikrinimo pažyma, aktas, nes patikrinimo metu ir nebuvo tiriami visi dokumentai dėl nuosavybės atkūrimo į P. S. žemę, o tik išvados 2008-2010 metų nors atkūrimo į 14,25 ha žemės sklypą Kregždžių kaime procesas prasidėjo 1991-10-15 A. M. pateikus prašymą atkurti nuosavybės teises. Prokuroras reikalavimą naikinti (pripažinti negaliojančiais) 2011-01-30 NŽT prie žemės ūkio ministerijos Marijampolės, Kalvarijos, K. R. žemėtvarkos skyriaus vedėjo įsakymą Nr. 20VĮ-186 bei sprendimą Nr. 20SP-1, kuriais atkurto nuosavybės teisės K. S. grindžia tuo, kad jie priimti nesant K. S. prašymo, šių aplinkybių teismas nenustatė ir reikalavimo pripažinti minėtus Įsakymą ir Sprendimą negaliojančiais netenkina.

Teismas nesutinka su ieškovo teiginiu, kad K. S. nuosavybės teisės atkurtos ne jo paties, o jo sūnaus V. S., kuris nėra jo teisių perėmėjas, prašymu, nes laiko nustatyta aplinkybę, kad K. S. prašymas atkurti nuosavybės teises buvo tik yra neišlikęs, o V. S. prašymą rašė ne kaip K. S. teisių perėmėjas, o kaip K. S. įpėdinės priėmusios palikimą ir tuo pačiu teisių bei pareigų perėmėjos D. S. įgaliotas asmuo dėl to jokio ginčo tarp jos ir V. S. nėra kilusio, o nei Sprendime 20SP-1, nei Įsakyme 20VĮ-186 nenurodyta, kad nuosavybės teisės į P. S. žemės sklypą 7,12ha K. S. atkuriamos V. S. 2008-08-15 prašymo pagrindu. Iš to galima tik daryti išvadą, kad Žemėtvarkos skyrius nebuvo atidus baigiant nuosavybės teisių atkūrimo procesą, nes tuo metu jau buvo palikimą priėmusi po K. S. mirties D. S. ir buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas ir nepakankant duomenų turėjo jų prašyti būtent iš D. S., kadangi teismo neįtikino kito atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos atstovų aiškinimas jog jiems nebuvo žinoma apie K. S. mirtį ar jo teisių perėmėją, kadangi jau 1998 metais yra nuosavybės atkūrimo byloje Nr. 265 pateiktas K. S. mirties liudijimas (notaro patvirtinta kopija), ir byloje 265 yra įrašai, kad K. S. ketina persikelti žemę bei, kad jo žmona gyvena Šiauliuose, o nuosavybės atkūrimo byloje Nr. 5150-2-218 pateikta K. S. kita mirties liudijimo kopija 2010m patvirtinta notaro.

Teismas pasisako, kad nesutinka su ieškinio motyvu jog Nacionalinės žemės tarnybos Vilkaviškio žemėtvarkos skyriaus vedėjos 2011-06-23 įsakymu Nr. 19VĮ(-14-19.2.)-389 panaikinus 2008-03-07 pažymą nr. P-2073 2008-05-28 išvadą Nr. ŽI-3-6805 administracine tvarka buvo panaikinti visi iki nuosavybės teisių atkūrimo K. S. priimti administraciniai aktai, nes to nenurodyta minėtame 2011-06-23 įsakyme (b.l. 113, t.2), kuriuo panaikinama tik pažyma Nr. P-2073 ir išvada ŽI-3-6805, nes įsakymo – administracinio akto – plečiamai aiškinti negalima. Tokiu būdu yra likę galioti 2000-09 pažyma Nr. 1446, kurioje pasisakyta, kad K. S. priklauso 7,12ha žemės sklypas buvusio savininko P. S. Kregždžių kaime ir išvada 481 3V, esančios nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr.265. Teismo nuomone nuosavybės teisių atkūrimo byla dėl 14,25ha žemės sklypo buvusio savininko P. S. yra viena ir būtent Nr. 265.

Dėl 2011-06-27 paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo notarinis registro Nr. 2792 ir 2011-08-11 pirkimo-pardavimo sutarties notarinio registro Nr. 4016 pripažinimo negaliojančiais (ieškinyje panaikinimo).

Šiuo teismo sprendimu nenustačius, kad nuosavybės teisės K. S. atkurtos pažeidžiant imperatyvias įstatymo normas, nepripažinus negaliojančiais Įsakymo 20VĮ-186, 201101-31 ir Sprendimo NNr. 20SP-1, kurių pagrindu buvo įregistruota K. S. nuosavybės teisė į žemės sklypą unikalus Nr. 4400-2142-4466 Nekilnojamojo turto registre (b.l. 80-82, t. 1) ir nustačius, kad D. S. yra mirusio K. S. sutuoktinė žemės sklypą paveldėjo po sutuoktinio mirties paveldėjimo teisės liudijimu registro Nr. 2792, nenustačius jog šis paveldėjimo teisės liudijimas išduotas pažeidžiant LR CK penktos knygos normas ar kitas imperatyvias įstatymo normas netenkinamas reikalavimas pripažinti 2011-06-27 paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą notarinis registro Nr. 2792 negaliojančiu.

Asmuo jam priklausančiu turtu gali disponuoti savo nuožiūra, taigi jį ir parduoti. Tokį sandorį yra sudariusi atsakovė D. S. ir atsakovai J. R. bei A. R., tai yra pirkimo-pardavimo sutartimi 2011-08-11 registro Nr. 4016 D. S. pardavė Rudžiams žemės sklypą, unikalus nr. 4400-2142-446, kurį šie įregistravo bendros jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise viešame nekilnojamojo turto registre. Sandorio šalys, tai yra D. S. ir Rudžiai vienas kitiems jokių pretenzijų neturi ir sandorio neginčija. Prokuroras jį ginčija LR CK 1.80 str. pagrindu kaip prieštaraujantį imperatyvioms įstatymo normoms ir prašo taikyti restituciją kaip teisinę pasekmę sandorio negaliojimo.

LR CK 1.80 str. 1 d. nustatyta, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja.

Kad sandoris būtų laikomas niekiniu ir negaliojančiu reikalinga nustatyti, kad yra šios sąlygos, tai yra nustatyti, kad teisės norma kuriai prieštarauja sandoris yra imperatyvi, kad ginčo sandoris šią imperatyvią teisės normą pažeidžia ir, kad šio pažeidimo padarinys yra sandorio negaliojimas. Ieškovas ginčija pirkimo-pardavimo sandorį tai yra sutartį tarp D. S. ir Rudžių ir sprendžiant šios sutarties pripažinimo negaliojančia klausimą atsižvelgiama ir į tai ar ją sudarant buvo pažeisti pagrindiniai sutarčių sudarymo (sutarčių teisės) principai ir dėl to pažeisti ne tik sutarties šalies, bet ir viešieji interesai ( LR CK 6.255 str. 1 d.; Lietuvos Aukščiausiojo teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose 3K-3-523/2011, 3K3-109/2012). Sutartis yra santykinai negaliojanti jeigu ją sudaranti viena šalis veikė sąžiningai ir pripažinti sutartį negaliojančia būtina tik dėl to, kad būtų apginti sąžiningos šalies privatūs interesai (LR CK 6.255 str. 2d.). Bylos duomenimis nenustatyta, kad pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo metu D. S. ar Rudžiai veikė nesąžiningai. Dėl to, kad Rudžiai yra sąžiningi turto įgijėjai sutinka ir ieškovas. Dėl D. S. nesąžiningumo atkuriant nuosavybės teises į 7,12ha P. S. žemės sklypą grąžinant jį kitoje vietovėje, jį paveldint ar sudarant pirkimo-pardavimo sutartį byloje duomenų taip pat nėra. Ieškovas neįrodinėjo ir neįrodė, kad D. S. žinojo jog K. S. nepadavė prašymo atkurti nuosavybės teises į P. S. žemės sklypą ar atliko kitus netesėtus bei nesąžiningus veiksmus. Teismas nenustatė, kad nuosavybės teisė K. S. buvo atkurta pažeidžiant imperatyvias įstatymo normas. Teismas sutinka su tuo, kad nuosavybės atkūrimo procesas prasideda pateikus prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą (1991m. ir 1997 m. Įstatymų 10, 11 str.) ir, kad tai yra imperatyvi įstatymo norma, tačiau teismas nenustatė, kad nuosavybės teisių atkūrimas į P. S. žemės sklypą 14,25ha prasidėjo tokio prašymo nesant ar, kad jo nepateikė K. S., kadangi bylos duomenimis nustatyta tik, kad patikrinimo metu 2011 metais toks prašymas nebuvo išlikęs. Sutarties šalys nei viena neįrodinėja, kad kita sutarties šalis veikė nesąžiningai ir sandorio neginčija, su ieškiniu nesutinka ne tik D. S., bet ir atsakovai J. R. bei A. R.. Teismas vertinant bylos duomenis nustatė, kad abi sutarties šalys yra sąžiningos ir sutarties sudarymo metu veikė sąžiningai ir nėra pagrindo pirkimo-pardavimo sutarties pripažinti negaliojančia LR CK 6.225 str. pagrindu.

Taip pat nenustatė, kad šia sutartimi buvo pažeisti viešieji interesai, nes mano, kad net jeigu ir būtų pirkimo-pardavimo sutartis bei paveldėjimo teisės liudijimas ir Įsakymas 20VĮ-186 bei Sprendimas 20SP-1 pripažinti negaliojančiais žemės sklypas netaptų laisva valstybine žeme, nes kita pretendentė A. M., po jos mirties ir J. M. yra išreiškę valią atkurti nuosavybės teisę į visą 14ha žemės sklypą, nes išlikusiame J. M. 1994-11-20 prašyme nenurodyta, kad ji prašo atkurti nuosavybės teise į dalį žemės 7ha ar kitą dalį, kadangi prašyme nurodyta, kad ji prašo grąžinti P. S. 14ha žemės sklypą iš jo 7ha ariamos, pievų ir ganyklų 6,ha (taip prašyme). Nei viena šalis byloje neginčijo to, kad K. S. turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į P. S. žemės sklypą.

Ieškovas nurodo, kad atsakovė D. S. pardavė žemės sklypą nebūdama jo savininke ir tai grindžia LR CK 4.48 str., kuris nustato, kad perduoti nuosavybės teisę gali tik daikto savininkas arba jo įgaliotas asmuo (LR CK 4.48 str. 1d.).

Tai, kad D. S. pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu buvo žemės sklypo, unikalus nr. 4400-2142-446, savininkė patvirtina paveldėjimo teisės liudijimas, VĮ Registrų centras pažymėjimas (b.l.80-82, t. 1).

Nenustačius, kad pirkimo-pardavimo sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms teismas netenkina ieškovo reikalavimo ir pirkimo-pardavimo sutarties negaliojančia nepripažįsta.

Restitucija taikoma tada kai nustatoma, kad asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio (nuo pradžios), arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos (LR CK 6.145 str. 1d.).

Ieškovas prašo taikyti restituciją ir įpareigoti atsakovę D. S. į valstybės biudžetą sumokėti sklypo, unikalus Nr. 4400-2142-4466, vidutinę rinkos vertę atitinkančią pinigų sumą, tai yra 6.900 litų.

Reikalavimą taikyti restituciją grindžia ir LR CK 4.96 str. 2d. bei 3 dalimis. LR CK ketvirtos knygos penktas skirsnis reglamentuoja savininko teisių apsaugą. LR CK 4.96 str. numato sąlygas kada daiktas išreikalaujamas iš sąžiningo įgijėjo. Bylos duomenimis nustatyta, kad Rudžiai, o ne valstybė yra žemės sklypo, unikalus nr. 4400-2142-4466, savininkai ir sąžiningi įgijėjai.

Teismas nenustatė, kad yra sąlygos išvardintos LR CK 6.145 str. 1 d. restitucijai taikyti ir jos netaiko bei netenkina ieškovo reikalavimo įpareigoti atsakovę D. S. į valstybės biudžetą sumokėti sklypo, unikalus Nr. 4400-2142-4466, vidutinę rinkos vertę atitinkančią pinigų sumą, tai yra 6.900 litų.

Prokuroras ieškinį reikšdamas pasisako, kad teismai formuoja praktiką jog valstybės ir savivaldybių institucijų veikla susijusi su valdomu valstybės turtu ir įstatymų deleguotomis funkcijomis turi esminės reikšmės valstybės ir visuomenės teisėms ir teisėtiems interesams ir todėl vertinamas kaip viešas interesas. Gintinu viešo intereso objektu įvardijamas ir valstybių administravimo subjektų priimtų administracinių aktų neprieštaravimas teisės normoms (ieškinio 8 lapas, b.l. 10, t.1).

Teismas sutinka, kad valstybės ir savivaldybių institucijos turi savo funkcijas vykdyti laikantis teisės normų pirmiausia įstatymų reikalavimų, tačiau nesutinka su tuo, kad piliečiai atsakingi dėl to, kad tos funkcijos nebuvo atliktos tinkamai šiuo atveju neišsaugoti nei A. M., nei K. S. prašymai atkurti nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą.

Prokuroras ieškinį pareiškė nurodant LR CK 49 str. ir teismas sutinka, kad prokuroras tokį ieškinį turėjo teisė reikšti, tai patvirtinta ir tuo, kad ieškinys buvo priimtas ir nagrinėtas iš esmės.

Teismas iš esmės pasisakė ir dėl administracinių aktų galiojimo, tai yra netaikė senaties termino nors reikalavimai pripažinti NŽT įsakymą ir sprendimą negaliojančiais pareikšti praleidus nustatytą 30 dienų terminą administraciniam aktui skųsti. Šioje dalyje teismas iš dalies sutinka su ieškovo motyvais, kad 30 dienų terminu negalėjo administracinių aktų skųsti, kadangi prokuroras nėra nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą dalyvis, apie NŽT kontrolės skyriaus patikrinimą atliktą ir duomenis dėl nuosavybės teisių atkūrimo į P. S. žemę 14,25ha Kregždžių kaime prokuroras gavo 2011-10-18 į Kauno apygardos administracinį teismą kreipėsi 2011-11-17, taigi termino nuo sužinojimo dienos nepraleido.