- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-12-27
- Bylos Nr.
- I-4294-428/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01894-2016-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jolanta Medvedevienė
- Pareiškėjas
- D. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų
- Kategorijos
- 15.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
dalyvaujant pareiškėjui D. M.
nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, atstovui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas D. M. skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 52000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas skunde (b.l. 4-5) ir teismo posėdžio metu nurodė, kad laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 8 d. iki 2013 m. spalio mėn. kalėjo Pravieniškių PN-AK 7 būrio 73 brigadoje, pažeidžiant teisės aktuose reglamentuotą vienam nuteistajam tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą. Tvirtino, kad šioje gyvenamojoje patalpoje kalėjo 28-32 nuteistieji, jos gyvenamasis plotas buvo 40-50 kv.m., be to dalį jo užėmė baldai, todėl vienam asmeniui teko 1 kv.m. gyvenamojo ploto. Dėl vietos trūkumo, jis negalėjo judėti, turėjo nuolat gulėti ar sėdėti. Nurodė, kad dėl netinkamo gyvenamosios patalpos apšvietimo negalėjo rašyti ir skaityti, toks apšvietimas kenkė jo regėjimui. Gyvenamojoje patalpoje nerūkantys nuteistieji buvo laikomi su rūkančiais, dėl ko buvo žeminamas jo, kaip nerūkančio asmens, orumas, tarp nuteistųjų kildavo konfliktai. Pravieniškių PN-AK 7 būrio sanitariniame mazge buvo 6 klozetai, jie nebuvo atitverti, todėl, atlikdamas gamtinius reikalus, jausdavo pažeminimą, trūko privatumo, sanitarinio mazgo praustuvai buvo supuvę, sulūžę. 7 būrio pasivaikščiojimo kiemelis buvo mažas, todėl jam nebuvo užtikrinta galimybė judėti ne tik gyvenamojoje patalpoje, bet ir kieme. 2013 m. spalio mėnesį pareiškėjas buvo perkeltas į drausmės būrį – 2 lokalinio sektoriaus 3 būrį, kur buvo laikomas su dar 8 asmenimis, todėl laisvo ploto jam teko 0,7 kv.m. Vėliau buvo paskirtas į kamerų tipo patalpas, kuriose kalėjo iki išėjimo į laisvę. Tvirtino, kad kamerų tipo patalpų kamerose trūko gyvenamojo ploto, jose buvo didelė drėgmė, šalta. Kalinimo sąlygas Pravieniškių PN-AK pareiškėjas laiko nežmoniškomis, kankinančiomis, žeminančiomis jo garbę ir orumą. Nurodė, kad, kalėdamas tokiomis sąlygomis, jis buvo gniuždomas psichologiškai ir fiziškai, tokio kalinimo pasekmes jaučia iki dabar, nes yra sutrikęs miegas, bendravimas su žmonėmis, nepasitiki savimi, t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 52000 Eur ir prašo priteisti iš atsakovo. Prašo atnaujinti senaties terminą. Nurodė, kad apie teisių pažeidimus sužinojo tik 2016 m. rugpjūčio 30 d., analizuodamas įstatymus ir kitus teisės aktus. Pravieniškių PN-AK pareiškėjo neinformavo, kad jo teisės yra pažeidžiamos, be to, tyčia veikė taip, kad pareiškėjas nesužinotų apie teisių pažeidimus, nes bibliotekoje reikalingų teisės aktų nebūdavo arba jie buvo tyčia slepiami. Pažymėjo, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijoje senaties terminas nėra nustatytas, todėl negali būti taikomas ir nacionalinė teisėje.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija atsiliepime į skundą (b. l. 13-20 ) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė atmesti jį kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėjas Pravieniškių PN-AK kalėjo laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 8 d. iki 2014 m. rugsėjo 26 d. Pareiškėjo kalėjimo metu teisės aktuose nustatyta minimali vienam nuteistajam tenkanti gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista. Pataisos namai nėra kalėjimo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo patalpose, todėl jo galimybė dienotvarkėje nustatytu laiku judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama. Pareiškėjas galėjo judėti lokalinio sektoriaus pasivaikščiojimų kieme, lankytis sporto aikštynuose ir salėse, nuteistųjų koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje, bendruose masiniuose renginiuose ir pan. Nuobaudų atlikimą uždarosios zonos kamerose lėmė pareiškėjo elgesys ir jo paties valia, nes, žinodamas pataisos įstaigos vidaus tvarkos taisykles, jų nesilaikė. Gyvenamąsias ir bendrojo naudojimo patalpas turi valyti patys nuteistieji, todėl pelėsis, nešvara patalpose, kuriose ginčo laikotarpiu gyveno pareiškėjas, buvo sąlygoti paties pareiškėjo ar kitų nuteistųjų netinkamai atliktos pareigos tvarkytis. Apie kitų nuteistųjų netinkamai tvarkomas patalpas pareiškėjas galėjo informuoti būrio viršininką, tačiau to nepadarė. Įstaiga užtikrina tinkamą temperatūros palaikymą nuteistųjų gyvenamosiose patalpose, nes šilumos tiekimas yra centralizuotas. Gyvenamosios patalpos apšviečiamos natūraliai (per langus) ir dirbtiniu apšvietimu (šviestuvais), sanitariniai mazgai kamerose įrengti pagal galiojantį teisinį reglamentavimą. Pataisos namuose rūkyti bendrose gyvenamosiose bei kitose bendro naudojimo patalpose yra draudžiama, būrių kiemuose įrengtos ir pažymėtos rūkymo vietos. Uždarosios zonos kamerose rūkantys asmenys skiriami į kameras su rūkančiais ir atvirkščiai. Pageidavimas dėl laikymo su rūkančiais ar nerūkančiais asmenimis turi būti išreiškiamas raštu. Teisės aktuose, reglamentuojančiuose reikalavimus pataisos namų įrangai, pasivaikščiojimo kiemų dydis nėra nustatytas, todėl argumentai dėl pasivaikščiojimo kiemo dydžio yra nepagrįsti. Pareiškėjas per bausmės atlikimo laiką į Pravieniškių PN-AK Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus dėl pablogėjusios emocinės savijautos, nuolatinio streso ar pastovios nervinės įtampos, susijusios su netinkamomis gyvenimo sąlygomis, nesikreipė. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje nusiskundimų, susijusių su kalinimo sąlygomis, neatžymėta. Pareiškėjas neįrodė neteisėtų Pravieniškių PN-AK pareigūnų veiksmų, jam padarytos neturtinės žalos, todėl nėra pagrindo neturtinės žalos atlyginimo priteisimui. Prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senatį.
Į teismo posėdį neatvyko atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, atstovas, apie teismo posėdį jam pranešta tinkamai, todėl byla nagrinėtina jam nedalyvaujant (ABTĮ 77 str.).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas iš dalies
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Pravieniškių PN-AK veiksmų, neužtikrinus jam tinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 8 d. iki 2014 m. rugsėjo 26 d.
Atsakovo atstovas prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senatį.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
CK 1.125 str. 8 d. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo siejamas su laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 8 d. iki 2014 m. rugsėjo 26 d. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokio pobūdžio bylose ne kartą yra nurodęs, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).
Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, pažeidimų pobūdį, į skunde nurodytus pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus ir nepatogumus, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę suvokti, jog jo teisės yra galimai pažeidžiamos.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, teismas sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį (nuo 2012 m. kovo 8 d. iki 2014 m. rugsėjo 26 d.) žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, į teismą kreipėsi 2016 m. rugsėjo 20 d. (b.l. 9), todėl praleido terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2012 m. kovo 8 d. iki 2013 m. rugsėjo 19 d.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujintas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias šio termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).
Pareiškėjas prašymą atnaujinti ieškinio senaties terminą grindžia aplinkybe, jog nežinojo apie savo pažeidžiamas teises, nes atsakovo atstovas neteikė jam informacijos apie jo teises, neleido susipažinti su nuteistųjų teisinę padėtį reglamentuojančiais teisės aktais. Taip pat nurodė, kad senaties terminas neturi būti taikomas, nes toks terminas nėra nustatytas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijoje.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje tokio pobūdžio bylose, ne kartą yra pažymėta, jog termino praleidimo priežastis – tai, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą nežinojo, nėra pakankama priežastis šį terminą atnaujinti (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1189-822/2015).
Be to, pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, nes neturėjo galimybės at jam buvo sudaromos kliūtys susipažinti su aktualiu teisiniu reglamentavimu.
Būtina pažymėti, kad ši aplinkybė negali būti pripažinta objektyviai sutrukdžiusia pareiškėjui paduoti skundą teismui ir tuo aspektu, jog senaties terminas tokio pobūdžio bylose yra pakankamai ilgas, todėl skundą teismui dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas galėjo paduoti išėjęs į laisvę (2014 m. rugsėjo 26 d.), kur galėjo susipažinti su viešai paskalbtais nuteistųjų teisinę padėtį reglamentuojančiais teisės aktais, tačiau į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjas kreipėsi tik po beveik dviejų metų nuo išėjimo į laisvę dienos.
Atmesdamas pareiškėjo teiginį, kad Konvencijos 3 straipsnis nenustato jokių senaties terminų jame numatytiems pažeidimams, teismas pažymi, kad Konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.); kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinės valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją); kad Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams); kad EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę; 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją). Pažymėtina, kad išvardintų nuostatų kontekste dėl ieškinio senaties nustatymo EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (1996 m. spalio 22 d. sprendimas Stubbings prieš Jungtinę Karalystę).
Vadinasi, ir nagrinėjamoje byloje, visų pirma, gali ir turi būti taikomos nacionalinės teisės normos, tame tarpe – ir reglamentuojančios ieškinio senatį, todėl pareiškėjo nurodyti teiginiai dėl jo skundo reikalavimui netaikytinos ieškinio senaties laikytini nepagrįstais.
Įvertinus aukščiau išdėstytą, pareiškėjo nurodytos aplinkybės vertintinos kaip subjektyvios ir savaime negali pateisinti 3 metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymo, todėl pareiškėjo prašymas dėl termino atnaujinimo netenkintinas. Pareiškėjo reikalavimui taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2012 m. kovo 8 d. iki 2013 m. rugsėjo 19 d. atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).
Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimo pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 20 d. iki 2014 m. rugsėjo 26 d.
Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv.m. vienam žmogui, 11¹.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv.m. vienam žmogui. Minėtoje teisės normoje nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas nėra įvardijamas kaip neužstatytas gyvenamosios patalpos plotas, todėl laikytina, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv.m. ar 3,6 kv.m. viso bendro gyvenamosios patalpos ploto. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).
Atsakovo atstovo į bylą pateikti duomenys patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 20 d. iki 2013 m. lapkričio 22 d. pareiškėjas gyveno 7 būrio 73 brigados 4 gyvenamojoje patalpoje, kurios gyvenamasis plotas yra 56,99 kv.m., joje įrengta 18 miegamųjų vietų, todėl vienam nuteistajam teko 3,16 kv.m. (b.l.38-39).
2013 m. lapkričio 22 d. pareiškėjas kalėjo kameroje Nr. 7, kurios plotas 16,38 kv.m., joje įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui šioje kameroje teko 4 kv.m. gyvenamojo ploto (b.l.36-37).
Laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 22 d. iki 2013 m. gruodžio 7 d. pareiškėjas gyveno karantino patalpoje Nr. II, kurioje įrengta 10 miegamųjų vietų, kameros plotas – 36,73 kv.m., todėl vienam nuteistajam teko 3,67 kv.m. gyvenamojo ploto (b.l. 36-37).
Nuo 2014 m. sausio 15 d. iki 2014 m. sausio 16 d. pareiškėjas kalėjo kameroje Nr. 15, kurioje įrengtos 2 miegamosios vietos, kameros plotas – 8,58 kv.m., šioje kameroje vienam nuteistajam teko 4,29 kv.m. (b.l. 36-37).
Nuo 2014 m. sausio 16 d. iki 2014 m. sausio 17 d. pareiškėjas gyveno kameroje Nr. 11, kurios gyvenamasis plotas yra 7,61 kv.m., joje įrengta viena gyvenamoji vieta, todėl joje kalinčiam asmeniui teko 7,61 kv.m. (b.l. 36-37).
Nuo 2014 m. sausio 17 d. iki 2014 m. liepos 15 d., nuo 2014 m. rugpjūčio 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 5 d., nuo 2014 m. rugpjūčio 26 d. iki 2014 m. rugpjūčio 27 d. pareiškėjas kalėjo kameroje Nr. 4, kurios gyvenamasis plotas 16,38 kv.m., joje įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 4 kv.m. gyvenamojo ploto.
Laikotarpiais nuo 2014 m. liepos 18 d. iki 2014 m. rugpjūčio 1 d., nuo 2014 m. rugpjūčio 5 d. iki 2014 m. rugpjūčio 26 d. , nuo 2014 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 14 d. ir nuo 2014 m. rugsėjo 14 d. iki 2014 m. rugsėjo 26 d. pareiškėjas kalėjo kameroje Nr. 12, kurioje įrengtos 4 miegamosios vietos, jos plotas 16,38 kv.m., todėl vienam asmeniui teko 4 kv.m. gyvenamojo ploto.
Nuo 2014 m. rugpjūčio 27 d. iki 2014 m. rugsėjo 1 d. pareiškėjas kalėjo kameroje Nr. 10, kurioje įrengtos 4 miegamosios vietos, kameros plotas - 15,66 kv.m., todėl vienam asmeniui teko 3,9 kv.m. gyvenamojo ploto.
Atsakovo atstovo pateikti rašytiniai duomenys apie pareiškėjo gyvenamąsias vietas ginčo laikotarpiu, jose įrengtų gyvenamųjų vietų skaičių jokiais kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą.
Aukščiau nurodyti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjui, vertinamuoju laikotarpiu kalint Pravieniškių PN-AK, nebuvo pažeistos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 ir 11¹.2. punktuose reglamentuotos vienam nuteistajam tenkančios gyvenamojo ploto normos, todėl atsakovo neteisėti veiksmai šiame kontekste nenustatyti.
Pareiškėjas savo teisių pažeidimą siejo su netinkama 7 būrio gyvenamųjų patalpų apšvieta, taip pat drėgme ir žema oro temperatūra kamerų tipo patalpose.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (Toliau tekste – Higienos norma HN 76:2010) (akto redakcija galiojusi ginčo iki 2015-11-01)) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.
Pagal Higienos normos HN 76:2010 22 punkto nuostatas mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx. (Higienos normos HN 76:2010 23 p.). Reikalavimai gyvenamųjų patalpų santykinei oro drėgmei, temperatūrai nustatyti Higienos normos HN 76:2010 26 punkte.
Duomenų apie 7 būrio 73 brigados 4 gyvenamosios patalpos natūralią ir dirbtinę apšvietą bei kamerų, kuriose vertinamuoju laikotarpiu kalėjo pareiškėjas, oro temperatūrą, santykinę oro drėgmę pareiškėjo kalėjimo šiose patalpose metu, į bylą nepateikta. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Pravieniškių PN-AK pareigūnus, administraciją ar į Kauno visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamos 7 būrio 73 brigados 4 gyvenamosios patalpos apšvietos, kamerų drėgmės, oro temperatūros nesikreipė, pareiškėjas teismui nenurodė, kokios aplinkybės jam trukdė pasinaudoti šia teise, nepateikė jas patvirtinančių įrodymų, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos, o šiuo metu pareiškėjo nurodytų faktų dėl netinkamos 7 būrio 73 brigados 4 gyvenamosios patalpos apšvietos, bei ginčui aktualių kamerų žemos oro temperatūros ir drėgmės, pareiškėjo buvimo šiose gyvenamosiose patalpose laikotarpiais, dėl praėjusio perilgo laiko negalima nustatyti, todėl nurodyti pareiškėjo argumentai dėl 7 būrio 73 brigados 4 gyvenamosios patalpos ir kamerų, kuriose ginčui aktualiu laikotarpiu kalėjo pareiškėjas, neatitikties Higienos normos HN 76:2010 23 ir 26 punktų reikalavimams, atmestini kaip nepagrįsti. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr. pvz. 2016 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1886-492/2016 ).
Pareiškėjas savo teisių pažeidimą sieja su per mažu 7 būrio pasivaikščiojimo kiemeliu.
Pataisos namų pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus nustato Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), 18-21 punktai. Teismas pažymi, kad šiame akte reikalavimų pasivaikščiojimo kiemo plotui nėra reglamentuota, todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl per mažo pasivaikščiojimo kiemo laikomos nepagrįstomis.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad 7 būrio sanitariniame mazge buvo neatitverti klozetai, kas pažeidė jo privatumą.
Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punkte, reglamentuojančiame kamerų tipo patalpų įrengimą, numatyta, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Higienos normos HN 76:2010 21 punkte nurodyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.
Šiuo aspektu teismas atkreipia dėmesį į tiek nacionalinių teismų, tiek EŽTT praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu: pavyzdžiui, Glotov byloje konstatuota, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų. Nustatyta, kad nagrinėtu atveju nebuvo sudarytos sąlygos privatumui, nes ši vieta visada buvo matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (žr. Glotov prieš Rusiją, pareiškimo nr. 41558/05, 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas; taip pat žr. A. M. prieš Rusiją, 97 paragrafas, pareiškimo nr. 15217/07, 2009 m. kovo 12 d. sprendimas; Grishin prieš Rusiją, pareiškimo nr. 30983/02, 94 paragrafas, 2007 m. lapkričio 15 d. ir Kalashnikov prieš Rusiją, pareiškimo nr. 47095/99, 99 paragrafas, ECHR 2002-VI, LVAT 2016 m. vasario 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2474-624/2016; 2016 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1242-624/2016).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teigia, kad tualetai buvo neatitverti sienelėmis, atsakovas nepaneigė šių teiginių, t. y. nepateikė įrodymų, kad unitazus ar klozetus skiriančios sienelės užtikrino bent minimalų būtiną privatumą, todėl konstatuotinas pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas.
Pareiškėjas skunde tvirtina, kad jis, kaip nerūkantis asmuo, bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose buvo laikomas su rūkančiais nuteistaisiais, kas žeidė jo orumą.
Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte yra įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.
Higienos normos HN 76:2010 14 punkte taip pat įtvirtintas draudimas rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.
Pareiškėjas nepatiekė teismui jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jis yra nerūkantis asmuo, be to, į bylą nepatiekta jokių duomenų, kad, esant reglamentuotam draudimui rūkyti gyvenamosiose ir bendro naudojimo patalpose, dėl kalėjimo su rūkančiais sukeltų nepatogumų pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų skundęsis Pravieniškių PN-AK pareigūnams, administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms, priešingai byloje esantys duomenys patvirtina, kad, talpinant pareiškėją į kamerų tipo patalpas, jis sutiko būti kalinamas su rūkančiais asmenimis (b.l. 40-42).
Įvertinus aukščiau išdėstytą, Pravieniškių PN-AK negali būti laikomi pažeidę pareiškėjo teisę kvėpuoti tabako dūmais neužterštu oru.
Pravieniškių PN-AK į bylą pateiktoje 2016 m. spalio 18 d. pažymoje Nr. 81(2)-645 (b.l. 43) nurodyta, kad pareiškėjas į Pravieniškių PN-AK Sveikatos priežiūros tarnybą yra kreipęsis dėl slogos, peršalimo, galvos, blauzdų skausmo, mašalų įkandimo, kontaktinio ir atopinio dermatito, miego sutrikimų, funkcinio žarnyno sutrikimo bei vidurių užkietėjimo. Pažymėta, kad dėl blogų gyvenimo sąlygų, įtakojusių jo sveikatos sutrikimus pareiškėjas į sveikatos priežiūros specialistus nesikreipė. Pravieniškių PN-AK Psichologinės tarnybos 2016 m. spalio 14 d. pažymoje Nr. 73 (1)-169 nurodyta, kad pareiškėjas dėl blogų higienos sąlygų, gyvenamojo ploto normos neužtikrinimo psichologų konsultuotas nebuvo (b.l. 44). Teismo nuomone, pareiškėjo nurodyti fizinės sveikatos sutrikimai niekuo nesiskiria nuo laisvėje esančių asmenų patiriamų sveikatos sutrikimų, todėl negalimas konstatavimas, kad nurodyti sveikatos sutikimai buvo sąlygoti netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN - AK. Darytina išvada, kad byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, jų pablogėjimą kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio pareiškėjui masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio.
Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų ( privatumo bendrabučio sanitariniame mazge pažeidimo), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. D. M. patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra konstatavęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009).
Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį, jo trukmę ( pareiškėjas Pravieniškių PN-AK 7 –bendrabučio 73 brigados 4 miegamojoje patalpoje gyvenamo du mėnesius ir dvi dienas), tačiau neesant duomenų, kad pareiškėjas dėl šio pažeidimo kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) būtų skundęsis Pravieniškių PN-AK administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms, taip pat nenustačius, kad šis pažeidimas turėjo realių padarinių pareiškėjo sveikatos būklei, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 300 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo. Dėl kitos reikalavimų dalies skundas atmestinas kaip nepagrįstas, remiantis aukščiau išdėstytais argumentais (ABTĮ 88 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti D. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 300 Eur (tris šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo.
Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.