Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.8.2; 2.1.4.7, 2.1.10.1; 2.3.6.4.4; 2.3.6.4.4.1; 2.3.6.4.4.2; 2.9.1.

2016 m. lapkričio 21 d.

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

V. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, gyvenantis (duomenys neskelbtini) , nevedęs, vidurinio išsilavinimo, nedirbantis, administracine tvarka baustas, neteistas,

privataus kaltinimo tvarka kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį,

Aprašomoji dalis

nustatė:

nukentėjusysis A. K. privataus kaltinimo tvarka kreipėsi į teismą prašydamas patraukti baudžiamojo atsakomybėn V. R. už tai, kad šis 2016-04-20, apie 15.00 val., Vilniuje, Vingrių g. 3A-28, atvykus A. K. į jo namus susitarti dėl automobilių stovėjimo tvarkos, tyčia sudavė rankomis A. K. į nugarą, dėl ko nukentėjusysis nukrito, tokiais veiksmais sukėlė A. K. fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė jo sveikatą.

Taikinamojo posėdžio metu privatus kaltintojas ir kaltinamasis nesusitaikė, todėl 2016-06-20 Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi byla perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje.

Teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis V. R. paaiškino, jog supranta, kuo yra kaltinamas, savo kaltės nepripažįsta, sutinka duoti parodymus. Kaltinamasis teismui paaiškino, kad A. K. pasibeldė į namus, duris atidarė motina, A. K. pradėjo šaukti dėl per daug kieme stovinčių mašinų. Jis (kaltinamasis) bandė uždaryti duris, bet jos neužsidarė, tada dar kartą uždarė duris ir išgirdo, kaip krenta A. K.. Į nugarą ar per petį A. K. nesudavė. Kaltinamasis atsakė į teismo ir proceso dalyvių klausimus (58-59 b.l.).

Privatus kaltintojas A. K. paaiškino, kad pareiškime nurodytą dieną atėjo pasikalbėti su kaltinamojo motina, ji atidarė duris, jai ištarė porą žodžių, tada prasidėjo šauksmai, kaltinamasis V. R. iš visų jėgų trenkė durimis, tada jis (A. K.) pasisuko eiti ir pajuto smūgį į nugarą. Supranta, kad buvo pastumtas, jam užkliuvo dešinė koja. Iš pradžių neskaudėjo, nes buvo patyręs šoką. Mėlynių nebuvo, atsigavo ant žemės, pajuto, kad jam sutriko širdies ritmas, jam iškvietė greitąją pagalbą. Vėliau pradėjo skaudėti dešinę koją. Atsakydamas į teismo ir proceso dalyvių klausimus, paaiškino, kad į R. butą užėjęs nebuvo, nematė žmogaus, kuris jį pastūmė, mano, kad V. R. galėjo būti vienintelis asmuo, sudavęs tokį smūgį, bet, teoriškai, galėjo būti bet kas. V. R. buvo paskutinis žmogus, su kuriuo jis bendravo (59-60 b.l.).

L. O. R. sutiko duoti parodymus prieš artimą šeimos narį (sūnų) ir teismui paaiškino, kad įvykio dieną ji buvo virtuvėje, kai pasibeldė kaimynas, atidarė duris ir su kaimynu kalbėjosi apie automobilius, tada iš kambario išėjo jos sūnus (V. R.) ir paklausė, kur parašyta, kad jie turi tik vieną vietą mašinai. K. stovėjo tarpdury, sūnus liepė jam išeiti, K. ištiesė ranką ir laikė duris, sūnus pradėjo uždarinėti duris, bet kaimynas vistiek jas laikė, sūnus stipriai uždarė duris, o K. daugiau nesibeldė. Liudytoja atsakė į teismo ir proceso dalyvių klausimus (60-61 b.l.).

Liudytoja L. M. teismui paaiškino, kad A. K. yra jos tėvas. Įvykio dieną ji per langą matė, kad tėvas parkrito, ji pati, jos vyras puolė jam padėti, tėvui sutriko širdies ritmas, todėl teko kviesti greitąją pagalbą. Įvykį matė nuo to momento, kai tėvas koja kliudė kaimynų lentyną ir griuvo. Nematė, kas tėvą pastūmė ar jam sudavė. Liudytoja atsakė į teismo ir proceso dalyvių klausimus (72-73 b.l.).

Liudytojas E. V. teismui paaiškino, kad dirba patruliu, gavo iškvietimą vykti į įvykį V. gatvėje, paties įvykio nematė, tarnybinį pranešimą rašė vadovaudamasis pranešėjo paaiškinimais, atsakė į teismo ir proceso dalyvių klausimus (73-74 b.l.).

L. Ž. M. teismui paaiškino, kad A. K. yra jo žmonos tėvas, įvykio dieną išgirdo žmonos pagalbos šauksmą ir nubėgo padėti jos tėvui, nematė, kaip A. K. nugriuvo, nematė, ar kas nors jam sudavė, jį pastūmė, atsakė į teismo ir proceso dalyvių klausimus (74 b.l.).

Kaltinamasis išteisintinas.

Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra jokių tiesioginių įrodymų, kurie patvirtintų, kad kaltinamasis būtų sudavęs ar pastūmęs nukentėjusįjį ir privatų kaltintoją A. K.. Įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, teismas daro išvadą, jog neįrodyta, kad kaltinamasis V. R. padarė nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčią veiką. Kaltinamojo parodymai nepaneigti jokiais pirminio tyrimo metu (iki priimto nutarimo atsisakyti pradėti ikteisminį tyrimą) ir teisminio nagrinėjimo metu surinktais įrodymais, o baudžiamasis įstatymas draudžia kaltinamojo kaltę grįsti prielaidomis, visos abejonės, jų nepaneigus, turi būti vertinamos kaltinamojo naudai.

Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto 2016-04-21 išvada Nr. G1121/2016(01) patvirtina, kad nukentėjusiajam A. K. buvo padarytas dešinės blauzdos poodinė kraujosruva su odos nubrozdinimais, dešinio kelio odos nubrozdinimai, padaryti kontaktavus su kietu, buku daiktu (daiktais) arba paviršiumi, galimai tiriamojo nurodytu būdu ir laiku (2016-04-20), dešinio žasto – dilbio sričių poodinė kraujosruva, padaryta kontaktavus su kietu, buku daiktu (daiktais) arba paviršiumi mažiausiai prieš 1 savaitę iki apžiūros, sužalojimai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu (13-14 b.l.). A. K., duodamas paaiškinimus teisme, pateikė tokią įvykių seką: jam pasibeldus į kaimynų R. duris, duris atidarė O. R., vėliau į pokalbį įsijungė kaltinamasis V. R., kuris „prieš pat nosį“ A. K. užtrenkė duris, kai A. K. apsisuko eiti link savo namų, pajuto smūgį į petį, tačiau nematė, kas smūgiavo, mano, kad smūgiavo V. R., nes „daugiau nebuvo kam“. Nuo smūgio parkrito ant žemės ir susitrenkė koją. Visiškai priešingą versiją teismui pateikė kaltinamasis V. R., paaiškinęs, kad jis tikrai stipriai užtrenkė duris, bet A. K. nestūmė ir per nugarą ar petį jam nesudavė. Liudytoju apklaustas patrulis E. V. teigė įvykio nematęs, į įvykį atvažiavęs pagal nukentėjusiojo iškvietimą, liudytojai nukentėjusiojo dukra ir žentas M. nurodė taip pat nematę, dėl kokios priežasties pargriuvo A. K., smūgio, barnių, kitokio konflikto, kurio metu buvo galima neginčytinai identifikuoti V. R., jo balsą, taip pat negirdėjo. L. M., stebėjusi kiemą, nematė jokio iš R. buto išėjusio asmens, o aplinkybę, kad galimybę pro L. M. buto langus aiškiai matyti, kas dedasi R. buto prieangyje, prie įėjimo į butą, riboja statinys, patvirtina tiek privataus kaltintojo ir jo atstovo, tiek gynybos į bylą pateiktos kiemo ir abiejų kaimynų butų prieigų nuotraukos.

Pagal BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalies nuostatas, įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Įrodymais pripažįstami tik tokie duomenys, kurie ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje atliekant BPK 271–292 straipsniuose numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.

Asmuo gali būti pripažintas kaltu dėl nusikaltimo padarymo tik esant pagrįstiems, teisėtiems įrodymams, dėl tos priežasties teismas nevertina 2016-04-29 V. R. paaiškinimo, duoto Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 3 policijos komisariato tyrėjai, kadangi iš paaiškinimo turinio nėra suprantama V. R. procesinė padėtis, jis buvo įspėtas dėl atsakomybės už melagingus parodymus, vėliau šio paaiškinimo duomenų pagrindu V. R. buvo pareikštas kaltinimas privataus kaltinimo tvarka, tokiu būdu teigtina, kad buvo pažeista kertinė nusikalstamos veikos padarymu įtariamo asmens teisė turėti gynėją nuo pirmos apklausos ir privilegija neduoti parodymų pačiam prieš save.

Kaltinimas V. R. iš esmės buvo grindžiamas tik nukentėjusiojo ir privataus kaltintojo A. K. parodymais, kurie, privataus kaltintojo atstovo nuomone, visiškai patvirtina inkriminuojamą veiką, tačiau, teismo įsitikinimu, nėra nuoseklūs, aiškūs, nukentėjusysis aiškiai teigė nematęs, kas jam smūgiavo, bet mano, kad smūgis buvo suduotas būtent V. R., nes logiškai seka, jog daugiau joks kitas asmuo smūgiuoti negalėjo. Lieka nepaneigta kaltinamojo versija, kad A. K. griuvo užkliuvęs už nelygaus grindinio, o grindinio nelygumą aiškiai rodo būtent abiejų šalių į bylą pateiktos R. buto prieigų nuotraukos. A. K. viso proceso metu daug kalbėjo apie konfliktą su R., aiškino iniciavęs baudžiamąjį procesą norėdamas paauklėti, pamokyti arogantišką, įžūlų V. R., R. savo ruožtu turėjo pretenzijų A. K.. Akivaizdu, kad tarp abiejų bylos pusių yra susiklostę konfliktiški santykiai. Teismas privataus kaltinimo bylą nagrinėja neišeidamas iš pareikšto kaltinimo ribų ir sprendžia, kad vienareikšmiškai teigti, jog A. K. po pokalbio su R. sekę sveikatos sutrikimai (sutrikęs širdies ritmas ir pan.) buvo sąlygoti ne neigiamos bendravimo su R. patirties, o būtent jo griuvimo, kurio metu padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, nėra pagrindo, kadangi šių dviejų veiksmų nesieja tiesioginis priežastinis ryšys. Esminis aspektas nagrinėjamu atveju yra tai, kad aplinkybę, jog nukentėjo nuo V. R., A. K. grindžia spėjimu, o apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas spėliojimais, abejonėmis ar prielaidomis, net jeigu jos išsakytos privataus kaltintojo kalboje. Tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, tiek Europos žmogaus teisių teismas yra konstatavę, jog būtent kaltintojas privalo pateikti kaltininko kaltumo įrodymus, o visos abejonės dėl kaltinamojo kaltumo, jeigu jų negalima pašalinti, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai, neužtenka kaltę grįsti tik prielaidomis. Iš to seka, kad jokiais kitais bylos įrodymais nepatvirtinti nukentėjusiojo A. K. parodymai, duoti teisiamajame posėdyje, negali būti vieninteliais ir lemiamais kaltinamojo V. R. kaltės įrodymais.

Baudžiamąją bylą nagrinėjantis teismas, išanalizavęs surinktus duomenis, kurie teismui pateikti kaip įrodantys kaltinamojo V. R. kaltę, įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, daro išvadą, kad byloje nėra objektyvių, tiesioginių įrodymų, neginčijamai patvirtinančių, jog kaltinamasis padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką ir yra išnaudotos visos teisėtos galimybės įvykio aplinkybėms nustatyti. Kitų priemonių, leidžiančių gauti tiesioginius įrodymus, kurių pagrindu būtų galima spręsti klausimą dėl kaltinamajam inkriminuotos veikos padarymo, nėra. Kilusių abejonių ir esamų prieštaravimų teismas, ištyręs visus įrodymus, objektyviais duomenimis negali pašalinti, todėl visos abejonės vertintinos kaltinamojo naudai ir V. R. išteisintinas pagal pareikštą kaltinimą, neįrodžius jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 str. 5 d. 2 p.).

Dėl civilinio ieškinio

Nukentėjusysis ir privatus kaltintojas A. K. yra pareiškęs civilinį ieškinį dėl 1800 eurų neturtinės žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo pirmosios instancijos teismo nutarties perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidų priteisimo. V. B. proceso kodekso 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, A. K. civilinis ieškinys paliktinas nenagrinėtas, kadangi kaltinamojo atžvilgiu priimamas išteisinamasis nuosprendis.

Dėl kardomosios priemonės, laikinojo nuosavybės teisės apribojimo

Kaltinamajam V. R. kardomoji priemonė nebuvo paskirta, iki nuosprendžio įsiteisėjimo ji neskirtina. Laikinasis nuosavybės teisės apribojimas paskirtas nebuvo.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 296 – 297 straipsniais, 301 – 302 straipsniais, 303 straipsnio 5 dalies 2 punktu, 307 - 308 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Išteisinti kaltinamąjį V. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) neįrodžius, jog jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje.

Palikti nenagrinėtą nukentėjusiojo ir privataus kaltintojo A. K. pareikštą civilinį ieškinį.

Nuosprendis per 20 dienų apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja (parašas) V. Š.

teisėja V. Š.