Klaipėdos apygardos teismo nutarimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens G. B. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutarties,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kretingos rajono policijos komisariato 2018 m. birželio 13 d. nutarimu Nr. 69-ANR_N-1496-2018 G. B. už administracinio nusižengimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 420 straipsnio 1 dalyje, padarymą buvo paskirta administracinė nuobauda – 170 Eur bauda – ir administracinio poveikio priemonė – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas 3 mėnesiams.

Nuobauda G. B. skirta už tai, kad jis 2018 m. gegužės 10 d. 19.42 val. (duomenys neskelbtini) m., (duomenys neskelbtini) g., vairuodamas automobilį, lenkė ta pačia kryptimi važiavusią transporto priemonę sankryžoje, pažymėtoje kelio ženklu „Pagrindinis kelias“. Tokiais veiksmais pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 140.1 punktą ir padarė administracinį nusižengimą, už kurį atsakomybė numatyta ANK 420 straipsnio 1 dalyje.

Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmuose gautas G. B. skundas, kuriuo jis prašė panaikinti 2018 m. birželio 13 d. nutarimą, nustačius ANK 16 straipsnyje numatytą aplinkybę, kai asmuo netraukiamas administracinėn atsakomybėn (būtinasis reikalingumas), arba pripažinti G. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad nusižengimas padarytas pažeidžiant būtinojo reikalingumo teisėtumo sąlygas, ir pritaikius ANK 34 straipsnį, pakeisti nutarimą – neskirti administracinio poveikio priemonės – teisės vairuoti transporto priemones atėmimo.

Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi G. B. skundas tenkintas iš dalies ir pakeista Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kretingos rajono policijos komisariato 2018 m. birželio 13 d. nutarimo dalis dėl administracinio poveikio priemonės – specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimo. G. B. pritaikytos ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatos ir už administracinio nusižengimo, numatyto ANK 420 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskirtos administracinio poveikio priemonės – teisės vairuoti transporto priemones atėmimo – terminas sutrumpintas iki 1 mėnesio. Kita Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kretingos rajono policijos komisariato 2018 m. birželio 13 d. nutarimo dalis palikta nepakeista.

Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo G. B. prašo panaikinti Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kretingos rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus vyresniojo tyrėjo 2018 m. birželio 13 d. nutarimą bei Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartį ir administracinio nusižengimo bylos teiseną G. B. nutraukti, nustačius ANK 16 straipsnyje numatytą aplinkybę (būtinąjį reikalingumą), kai asmuo netraukiamas administracinėn atsakomybėn, arba pripažinti G. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad administracinis nusižengimas padarytas pažeidžiant būtinojo reikalingumo teisėtumo sąlygas ir pakeisti Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kretingos rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus vyresniojo tyrėjo 2018 m. birželio 13 d. nutarimą bei Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartį ir, pritaikius ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatas, G. B. neskirti administracinio poveikio priemonės – specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimo.

Dėl padaryto administracinio nusižengimo

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog G. B. iš esmės turėjo tik du pasirinkimus: 1) ekstremaliai stabdyti, taip maksimaliai sulėtėjus atsitrenkti į išsukančio automobilio priekabos šoną, sukeliant pavojų ne tik nedrausmingo automobilio vairuotojo bei savo gyvybei ir sveikatai, tačiau taip pat rizikuojant nustumti jam kelią pastojusį automobilį į priekyje važiavusius dviratininkus bei ką tik pro stovėjusio automobilio priekį praėjusius ir toliau dešiniu šaligatviu einančius vaikus; 2) stabdyti taip, jog neprarastų automobilio kontrolės, ir įsitikinus, jog nėra priešpriešiais atvažiuojančių automobilių, išvažiuoti į priešpriešinę eismo juostą ir aplenkti jam kelią pastojusį automobilį, nors apeliantas nebuvo tikras, jog tai spės padaryti iki sankryžos. Šiuo atveju neišvengiamos neigiamos pirmojo pasirinkimo pasekmės ir savisaugos instinktas bei tai, jog artėjanti sankryža yra labai nejudri, nulėmė antrąjį veiksmų varianto pasirinkimą. G. B. neabejoja, jog šis manevras jam būtų pavykęs ir būtų sugebėjęs laiku grįžti į savo eismo juostą, tačiau nedrausmingasis automobilio su priekaba vairuotojas, pamatęs, kad vos nesukėlė tragiškai galėjusio pasibaigti eismo įvykio, pradėjo stipriai akseleruoti, o G. B. buvo labai sulėtinęs savo važiavimo greitį, todėl, taip trukdomas lenkiamo automobilio, nesugebėjo jo aplenkti prieš sankryžą ir ją kirto važiuodamas lėtai, praktiškai susilyginęs su jam kelią pastojusiu automobiliu. Iš karto už sankryžos aplenkęs automobilį su priekaba, G. B. grįžo į savo važiavimo krypties eismo juostą.

G. B. sutinka, kad tarnybiniame automobilyje esančiu vaizdo registratoriumi užfiksuotos ne visos jo nurodytos aplinkybės, tačiau akivaizdu, jog tai, kad institucija visapusiškai neužfiksavo galbūt padaryto administracinio nusižengimo, o policijos pareigūnai pasirinko netinkamą stovėjimo vietą ir vaizdo įrašo fiksavimo kampą, negali bloginti G. B. padėties ir sąlygoti įrodinėjimo naštos perkėlimo administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui. Visų pirma apeliaciniame skunde pastebėta, jog vaizdo įrašas vis tiek patvirtina dalį apelianto dėstomų aplinkybių, t. y. jog priešais jį važiavo sidabrinis automobilis, o tarp jo ir G. B. lėtai važiavo dviratininkų grupė. Apeliaciniame skunde pastebėta, jog, lenkdamas dviratininkus, automobilis su priekaba nerodė jokio įspėjamojo signalo – lygiai taip pat, kaip ir išvažiuodamas iš prekybos centro teritorijos. Ši aplinkybė taip pat iš dalies patvirtina, jog automobilį su priekaba vairavo nedrausmingas eismo dalyvis ir jo padaryti KET pažeidimai nulėmė tai, kad G. B. turėjo atlikti veiksmus, savo turiniu atitinkančius ANK 420 straipsnio 1 dalyje numatyto nusižengimo sudėties objektyviosios pusės požymius.

Dėl aplinkybės, kai asmuo netraukiamas administracinėn atsakomybėn, egzistavimo ir įrodinėjimo naštos administracinio nusižengimo bylos procese paskirstymo

Apylinkės teismas konstatavo, jog G. B. pateikta įvykių versija, jos vizualinė iliustracija, įvykio vaizdo įrašas nepatvirtina būtinojo reikalingumo sąlygų egzistavimo. Skunde atkreipiamas apygardos teismo dėmesys į tai, jog pirmosios instancijos teismas tokiu būdu teigdamas, kad pažeidėjo pateikti ir institucijos surinkti duomenys nepatvirtina G. B. nurodomos įvykių versijos, t. y. jog jis nepateikė pakankamai save teisinančių duomenų, įrodančių, kad egzistavo būtinojo reikalingumo sąlygos, iš esmės pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nekaltumo prezumpcijos principą ir iš jo išplaukiantį vieną iš pamatinių baudžiamosios (kartu ir administracinių nusižengimų) teisės principų – in dubio pro reo principą, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai. Pažymėtina, kad administracinių nusižengimų procese galiojančią nekaltumo prezumpciją paneigti turi institucija, surašiusi protokolą ir inicijavusi bylą dėl administracinio nusižengimo padarymo, ir visa įrodymų nepateikimo ar abejonių nepanaikinimo rizika tenka šiai institucijai.

Negana to, jog apylinkės teismas pažymėjo, kad byloje nėra pakankamai G. B. nekaltumą (būtinojo reikalingumo sąlygų egzistavimą) įrodančių duomenų (nors turėtų būti konstatuojamas kaltumą patvirtinančių įrodymų viseto egzistavimas), skundžiamoje nutartyje priimtą sprendimą grindė prielaidomis ir spėjimais.

Apylinkės teismas nutartyje nurodė, kad „G. B. galėjo pavojaus išvengti kitomis priemonėmis, t. y. sustabdyti nedideliu greičiu važiuojančią savo transporto priemonę arba lenkiamai transporto priemonei padidinus greitį, sugrįžti į savo eismo juostą, netęsiant lenkimo manevro sankryžoje“. Apeliaciniame skunde pažymima, kad nėra aišku, kokiu būdu teismas nusprendė, jog G. B. turėjo objektyvią galimybę laiku sustabdyti savo vairuojamą automobilį. Šiuo atveju iš dešinėje pusėje buvusios stovėjimo aikštelės automobilis su priekaba išniro prieš pat apelianto vairuojamo automobilio priekį, todėl jis neturėjo jokios galimybės rinktis pirmosios instancijos teismo siūlomą elgesio variantą. Jei būtų matęs, jog tokia galimybė egzistuoja ir gali saugiai sustoti ties išvažinėjančiu automobiliu, G. B. skunde nurodo, kad būtų taip ir pasielgęs, tačiau šiuo atveju atstumas iki išvažiavusio automobilio buvo per mažas. Akivaizdu, jog teismas, teigdamas, jog G. B. galėjo sustabdyti savo transporto priemonę, rėmėsi keletu prielaidų – jog G. B. važiavimo greitis buvo gana nedidelis, jog atstumas tarp apelianto automobilio ir staiga atsiradusios kliūties buvo didelis ir jis turėjo objektyvią galimybę sustabdyti savo vairuojamą automobilį. Be to, apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, jog „iš vaizdo įrašo matyti, kad lenkimo manevrą jis pradeda prieš pat sankryžą ir užbaigia jau už sankryžos“, tačiau iš vaizdo įrašo akivaizdu, jog jame nesimato, kada G. B. išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą. Ši aplinkybė kelia abejonę, ar pirmosios instancijos teismas apskritai peržiūrėjo šį įrodymą.

Kaip kitą galimą G. B. elgesio alternatyvą apylinkės teismas nurodė jo grįžimą į savo eismo juostą tuomet, kai kelią užkirtęs lenkiamas automobilis padidino greitį. Teismo manymu, G. B. turėjo išvažiuoti į priešpriešinio eismo juostą, tuomet joje sustoti, laukti, kol jį pravažiuos kelią pastojęs automobilis, ir tuomet vėl sugrįžti į savo eismo juostą. Apeliaciniame skunde pabrėžta, jog automobilio su priekaba vairuotojas apeliantui kelią užkirto likus labai nedideliam atstumui iki sankryžos, todėl, jam bandant aplenkti minėtą automobilį, šiam didinant važiavimo greitį, sprendimas sustoti ir jį praleisti turėjo būti priimtas pačioje sankryžoje, o tai, apelianto įsitikinimu, būtų sukėlę dar didesnį pavojų. Apylinkės teismo siūlomas bandymas prieš sankryžą sugrįžti į savo juostą iš esmės reikštų sustojimą prieš pat sankryžą priešpriešinėje kelio juostoje, o tai keltų ne mažesnį pavojų.

G. B. manymu, susiklosčiusi situacija ir jo elgesys reaguojant į kelyje kilusį pavojų atitiko įstatymo reglamentuojamą būtinojo reikalingumo situaciją, kai asmuo netraukiamas administracinėn atsakomybėn: dėl nuo G. B. nepriklausančių aplinkybių kilo pavojus daugelio skirtingų eismo dalyvių sveikatai ir gyvybei, dėl to jis buvo priverstas koreguoti savo elgesį taip, jog šis padarytų mažiausiai žalos. Kadangi G. B. automobilio laiku sustabdyti nebūtų suspėjęs, neliko jokių kitų alternatyvų tik išvažiuoti į priešpriešinę eismo juostą. Apelianto veiksmais jokios realios žalos nepadaryta, todėl jam nepažeidus ANK 420 straipsnio 1 dalies ir neaplenkus avarinę situaciją sukėlusio automobilio, žala neabejotinai būtų buvusi didesnė.

Dėl atsakomybę lengvinančių aplinkybių konstatavimo

Dėl savo padaryto nusižengimo G. B. nuo pat pradžių visiškai prisipažino ir nuoširdžiai gailėjosi, neturėjo jokios tyčios vairuoti pavojingai, tačiau susiklosčiusi situacija privertė pažeisti KET reikalavimus ir draudžiamoje vietoje aplenkti automobilį. Apeliantas gailisi, kad turėjo pasirinkti tokį elgesio variantą, kuris, nors ir būdamas vienintele opcija, siekiant išvengti susidūrimo, bei nesukėlęs realių pasekmių, taip pat buvo pakankamai pavojingas. Dėl šios priežasties buvo pagrįstai konstatuota, jog G. B. veiksmuose yra atsakomybę lengvinanti aplinkybė (ANK 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Savo skunde pirmosios instancijos teismui apeliantas nurodė, jog tuo atveju, jei pirmosios instancijos teismas nuspręs, jog nėra pagrindo pripažinti, kad egzistuoja aplinkybė, kai asmuo netraukiamas administracinėn atsakomybėn, turėtų būti pripažinta, jog G. B. administracinis nusižengimas buvo padarytas pažeidžiant būtinojo reikalingumo teisėtumo sąlygas, ir turėtų būti konstatuota antra atsakomybę lengvinanti aplinkybė (ANK 35 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Tačiau pirmosios instancijos teismas dėl šio skundo argumento visiškai nepasisakė ir nenurodė, kodėl G. B. veiksmuose nenustatė šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Teismas konstatavęs, jog būtinojo reikalingumo situacija, jei ir kilo, tai G. B. galėjo veikti kitu būdu, t. y. faktiškai nustatęs, jog apeliantas veikė, pažeisdamas būtinojo reikalingumo teisėtumo sąlygas, šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės nepagrįstai nepripažino, ir individualizuodamas nuobaudą sprendė, jog yra tik viena G. B. atsakomybę lengvinanti aplinkybė.

Dėl administracinės nuobaudos individualizavimo ir ANK 34 straipsnio 5 dalies taikymo

Tuo atveju, jei apeliacinį skundą administracinio nusižengimo byloje nagrinėjantis teismas nustatys, jog net ir susiklosčius minėtai pavojingai situacijai, G. B. veiksmuose yra visi būtinieji administracinio nusižengimo požymiai, apeliaciniame skunde prašoma taikyti ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatas ir neskirti administracinio poveikio priemonės – specialiosios teisės atėmimo.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad specialioji teisė vairuoti G. B. itin reikalinga darbinėje veikloje. Jis yra gydytojas (duomenys neskelbtini), dirba VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninėje, yra klinikų tinklo „(duomenys neskelbtini)“ (gydymo įstaigos įkurtos (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)) vadovas. Taigi teisė vairuoti jam visų pirma būtina ne asmeninių poreikių tenkinimui, tačiau norint tinkamai vykdyti savo, kaip gydytojo, pareigą visuomenei. G. B. yra ne kartą skatintas už savo darbą ir tinkamai atliekamas pareigas. Nėra abejonės, jog tik turėdamas teisę vairuoti, apeliantas turės galimybę ne tik laiku nuvykti į visas gydymo ir sveikatinimo įstaigas, kuriose dirba, tačiau ir nuvykti į mokslines konferencijas, kur ne tik gilina savo žinias ir tobulėja, bet ir skaito pranešimus. G. B. atveju, net ir 1 mėnesiui netekus teisės vairuoti, neigiamos pasekmės neišvengiamai būtų sukeltos ne tik jam, tačiau ir visiems jo pacientams, be jokios abejonės sutriktų jo vadovaujamo klinikų tinklo, kuriame dirba apie 60 medicinos darbuotojų, veikla, todėl akivaizdu, kad specialiosios teisės atėmimas neproporcingai atsilieptų kur kas didesniam subjektų ratui, nei to reikalauja ANK.

Specialioji teisė vairuoti G. B. reikalinga ir šeimoje. Yra vedęs, turi (duomenys neskelbtini) metų dukrą (gim. (duomenys neskelbtini)), kuria reikia rūpintis. Dukra gimė po komplikuoto nėštumo, mažo svorio (nesiekė net 1,2 kg), neišnešiota, dėl to turi sveikatos problemų. Taigi teisė vairuoti G. B. reikalinga ir norint pasirūpinti savo šeimos nariais. (duomenys neskelbtini) G. B. su žmona susilaukė dar vienos dukters. Dėl gimdymo komplikacijų naujagimei nustatytos ūmios virusinės infekcijos ji su mama vis dar yra (duomenys neskelbtini) klinikose, todėl G. B. teisė vairuoti reikalinga ne tik siekiant pasirūpinti vyresniąja dvejų metų dukra, rūpintis namų buitimi, tačiau ir kartu su mažamečiu vaiku norint vykti į (duomenys neskelbtini) aplankyti žmoną ir ką tik gimusią dukrą. Akivaizdu, jog šiuo atveju ir trumpalaikis specialiosios teisės atėmimas vienam mėnesiui turėtų neproporcingai didelių neigiamų padarinių G. B. ir jo šeimai.

Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kretingos rajono policijos komisariato viršininkas A. P. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo netenkinti G. B. apeliacinio skundo ir palikti galioti Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartį. Atsiliepime pažymėta, jog G. B., vykdydamas darbinę ir visuomeninę veiklą, kuriai reikalinga teisė vairuoti, turėjo numatyti neigiamas savo priešingos veikos pasekmes.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Apygardos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Nagrinėjamu atveju administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo G. B. apeliaciniame skunde sutinka, jog formaliai nusižengimas yra padarytas, bet prašo pripažinti, kad nusižengimas padarytas būtinojo reikalingumo sąlygomis, ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukti arba pritaikius ANK 34 straipsnio 5 dalį neskirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimo.

Pagal ANK 569 straipsnio 1 dalį įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Administracinio nusižengimo byloje privalo būti surinkta tiek įrodymų, kad jų pakaktų padaryti motyvuotas ir pagrįstas išvadas. Nagrinėjamu atveju esminis ginčas yra kilęs dėl to, ar administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo G. B. veikė, esant būtinojo reikalingumo sąlygoms. Taigi šiuo klausimu ir pasisako apeliacinės instancijos teismas, taip pat analizuodamas, ar G. B. veiksmuose yra administracinio nusižengimo sudėtis, ar nebuvo pažeistos būtinojo reikalingumo teisėtumo sąlygos ir ar nagrinėjamu atveju yra pagrindas taikyti ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatas bei neskirti administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui specialiosios teisės atėmimo.

Dėl būtinojo reikalingumo sąlygų egzistavimo G. B. veiksmuose ir įrodinėjimo naštos administracinio nusižengimo bylos procese paskirstymo

Iš administracinio nusižengimo byloje esančios medžiagos nustatyta, kad Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kretingos rajono policijos komisariato 2018 m. birželio 13 d. nutarimu Nr. 69-ANR_N-1496-2018 G. B. pripažintas padaręs ANK 420 straipsnio 1 dalyje numatytą nusižengimą dėl to, kad jis 2018 m. gegužės 10 d., apie 19.42 val., (duomenys neskelbtini) m., (duomenys neskelbtini)– (duomenys neskelbtini) g., vairuodamas automobilį, lenkė ta pačia kryptimi važiavusią transporto priemonę sankryžoje, pažymėtoje kelio ženklu „Pagrindinis kelias“. Apeliacinį skundą padavęs asmuo nurodo, kad jis buvo priverstas išvažiuoti į priešpriešinio eismo juostą ir lenkti ta pačia kryptimi važiavusį automobilį su priekaba, nes būtent automobilio su priekaba vairuotojas staiga, nerodydamas posūkio, išvažiavo iš aikštelės prieš pat G. B. vairuojamą automobilį, todėl jis, siekdamas išvengti susidūrimo, pradėjo šį automobilį lenkti.

Apeliacinį skundą padavęs G. B. sutinka, jog formaliai administracinis nusižengimas, numatytas 420 straipsnio 1 dalyje, yra padarytas, tačiau jis veikė esant būtinajam reikalingumui. ANK 16 straipsnis numato, kad asmuo neatsako pagal šį kodeksą už veiką, kurią jis padarė siekdamas pašalinti jam pačiam, kitiems asmenims ar jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams gresiantį pavojų, jeigu šis pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir padaryta žala yra mažesnė už tą, kurios siekta išvengti. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog savo veiksmais pavojingą situaciją sudaręs asmuo gali pasiremti būtinojo reikalingumo nuostatomis tik tuo atveju, kai pavojinga situacija sudaryta dėl neatsargumo.

ANK 9 straipsnio (Administracinio nusižengimo padarymas dėl neatsargumo) 1 dalyje nustatyta, jog administracinis nusižengimas yra padarytas dėl neatsargumo, jeigu jis padarytas dėl nepagrįsto pasitikėjimo arba nerūpestingumo. To paties straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, jog: administracinis nusižengimas yra padarytas dėl nepagrįsto pasitikėjimo, jeigu jį padaręs asmuo numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatytų padarinių, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti; administracinis nusižengimas yra padarytas dėl nerūpestingumo, jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatytų padarinių, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti. Kaip matyti iš ANK 9 straipsnio nuostatų, tuo atveju, kai administracinis nusižengimas padaromas dėl neatsargumo (dėl nepagrįsto pasitikėjimo arba nerūpestingumo), atsiranda ANK numatyti padariniai.

Šiuo atveju G. B. nubaustas pagal ANK 420 straipsnio 1 dalį už tai, kad, vairuodamas automobilį, lenkė ta pačia kryptimi važiavusią transporto priemonę sankryžoje, pažymėtoje kelio ženklu „Pagrindinis kelias“. Jokių padarinių šiuo atveju nekilo, šio nusižengimo sudėtis yra formali, neteisėtas yra pats lenkimo sankryžoje, pažymėtoje kelio ženklu „Pagrindinis kelias“, faktas (KET 140.1 punktas). Kadangi G. B. padarytas administracinis nusižengimas buvo įvykdytas ne dėl neatsargumo, būtinojo reikalingumo nuostatos šiuo atveju negali būti taikomos.

Dėl administracinio nusižengimo sudėties buvimo G. B. veiksmuose

Nors iš to, kas aptarta, akivaizdu, jog nagrinėjamu atveju negali būti konstatuota, jog G. B. veikė egzistuojant būtinojo reikalingumo situacijai ir esant įstatyme numatytoms būtinojo reikalingumo sąlygoms, tačiau apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsamiai atsakyti į visus apeliacinio skundo klausimus, šiek tiek plačiau analizuoja ir pasisako dėl apeliaciniame skunde nurodytos ir detaliai aptartos paties nusižengimo padarymo situacijos. G. B. apeliaciniame skunde yra nurodęs, kad draudžiamoje vietoje aplenkė automobilį, tačiau tokie jo veiksmai buvo nulemti ne paties tyčios (tiesioginės ar netiesioginės) arba neatsargumo (nepagrįsto pasitikėjimo arba nerūpestingumo), tačiau dėl to, jog susidariusioje situacijoje tai buvo vienintelis įmanomas saugus būdas išvengti eismo įvykio kilimo ir jo nulemtų skaudžių padarinių. Taigi, nors G. B. veiksmai savo turiniu atitiko ANK 420 straipsnio 1 dalyje numatyto nusižengimo sudėties objektyviosios pusės požymius, tačiau, apelianto manymu, jie buvo padaryti be kaltės, t. y. nesant ANK 420 straipsnio 1 dalies subjektyviosios pusės požymio. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas G. B. skundą, nurodė, kad iš byloje esančio vaizdo įrašo matyti, kaip gatve pravažiuoja sidabrinės spalvos automobilis, netrukus už jo – dviratininkų grupelė, tada matyti, kaip prieš pat sankryžą skundą padavusio asmens automobilis pradeda lenkimo manevrą, lenkia automobilį su priekaba ir užbaigia lenkimo manevrą jau už sankryžos. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad G. B. pateikta įvykių versija, jos vizualinė iliustracija, įvykio vaizdo įrašas nepatvirtina būtinojo reikalingumo sąlygų egzistavimo. Taip pat pirmosios instancijos teismas nurodė, jog „jei ir buvo susiklosčiusi nurodyta pavojinga situacija, galėjusi sukelti pavojų G. B. ir kitų asmenų gyvybei ir sveikatai, nors byloje tai patvirtinančių įrodymų nėra“.

Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su G. B. skundo argumentais, susijusiais su įrodinėjimo naštos paskirstymu. Pirmosios instancijos teismas, teigdamas, jog pažeidėjo pateikti ir institucijos surinkti duomenys nepatvirtina G. B. nurodomos įvykių versijos, t. y. jog jis nepateikė pakankamai save teisinančių duomenų, iš esmės pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nekaltumo prezumpcijos principą ir iš jo išplaukiantį vieną iš pamatinių baudžiamosios, kartu ir administracinių nusižengimų teisės principų – in dubio pro reo principą, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai. Pažymėtina, kad administracinių nusižengimų procese galiojančią nekaltumo prezumpciją paneigti turi institucija, surašiusi protokolą ir inicijavusi bylą dėl administracinio nusižengimo padarymo, ir visa įrodymų nepateikimo ar abejonių nepanaikinimo rizika tenka šiai institucijai. Apeliaciniame skunde yra teisingai atkreiptas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog byloje nėra pakankamai G. B. nekaltumą įrodančių duomenų, nors pagal formuojamą teismų praktiką turėtų būti konstatuojamas kaltumą patvirtinančių įrodymų viseto egzistavimas.

Kaip jau prieš tai minėta, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas G. B. skundą, nurodė, kad iš byloje esančio vaizdo įrašo matyti, kaip gatve pravažiuoja sidabrinės spalvos automobilis, netrukus už jo dviratininkų grupelė, tada matyti, kaip prieš pat sankryžą skundą padavusio asmens automobilis pradeda lenkimo manevrą, lenkia automobilį su priekaba ir užbaigia lenkimo manevrą jau už sankryžos. G. B. apeliaciniame skunde nurodo, jog sutinka, kad tarnybiniame automobilyje esančiu vaizdo registratoriumi užfiksuotos ne visos jo nurodytos aplinkybės (policijos automobilis stovėjo dešinėje, įvažiavęs į (duomenys neskelbtini) g., o jame įmontuoto vaizdo registratoriaus stebėjimo lauke buvo tik pati sankryža), tačiau akivaizdu, jog tai, kad institucija visapusiškai neužfiksavo galbūt padaryto administracinio nusižengimo, o policijos pareigūnai pasirinko netinkamą stovėjimo vietą ir vaizdo įrašo fiksavimo kampą (nesimato automobilio su priekaba išvažiavimo į kelią momento, G. B. stabdymo, jo išvažiavimo į priešpriešinę eismo juostą momento, neužfiksuotas automobilio su priekaba akseleravimas, šalikelėje stovėjęs vaikų būrelis), negali bloginti administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens padėties ir sąlygoti įrodinėjimo naštos dėl savo nekaltumo perkėlimo administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui.

Visų pirma pastebėtina, jog nors dėl pareigūnų pasirinktos sankryžos fiksavimo vietos vaizdo įrašas yra nepakankamai informatyvus ir nepatvirtina visų G. B. nurodytų įvykio aplinkybių, šis vaizdo įrašas vis tiek patvirtina dalį apelianto išdėstytų aplinkybių, t. y. jog priešais jį važiavo sidabrinis automobilis, o tarp šio automobilio ir G. B. lėtai važiavo dviratininkų grupė. Vaizdo įraše taip pat matyti, jog G. B. lenkiamas automobilis su priekaba važiuoja itin lėtai, o tai taip pat iš dalies patvirtina apelianto pateiktoje įvykio versijoje nurodomą aplinkybę, jog šis automobilis neseniai pradėjo važiuoti pagrindiniu keliu ir dar tik akseleruoja, t. y. kad jis dar nespėjo pasiekti savo norimo važiavimo greičio. Šią aplinkybę (jog automobilis per sankryžą važiavo lėčiau, nes ką tik buvo išvažiavęs iš šalutinio kelio) iš dalies patvirtina ir vaizdo registratoriumi, tarnybiniam automobiliui jau išvažiavus į kelią, užfiksuoti duomenys, jog automobilis su priekaba didina greitį ir lenkia dviratininkų grupę. Pastebėtina, jog, lenkdamas dviratininkus, automobilis su priekaba nerodo jokio įspėjamojo signalo, anot apelianto, lygiai taip pat, kaip ir išvažiuodamas iš prekybos centro teritorijos, užkirsdamas G. B. kelią. Apeliacinės instancijos teismas pritaria vertinimui, jog ši aplinkybė patvirtina, kad automobilį su priekaba vairavo nedrausmingas eismo dalyvis, o jo padaryti KET pažeidimai, kuriuos nurodė apeliantas (staigus išvažiavimas į pagrindinį kelią nerodant posūkio signalo, po to pradėtas akseleravimas neleidžiant jo aplenkti iki sankryžos), nulėmė tai, jog G. B. nenorėdamas turėjo atlikti veiksmus, savo turiniu atitinkančius ANK 420 straipsnio 1 dalyje numatyto nusižengimo sudėties objektyviosios pusės požymius. Vis dėlto, siekdamas apsaugoti savo ir kitų eismo dalyvių sveikatą ir gyvybę bei išvengti sunkesnių padarinių, G. B. neturėjo kito pasirinkimo kaip tik veikti teisei priešingu būdu.

Pirmosios instancijos teismas nutartyje nurodė, jog, įvertinus G. B. paaiškinimus apie jo važiavimo greitį, lenkimo manevro pradžią ir pabaigą, aplinkybę, kad buvo lenkiama transporto priemonė su priekaba, lenkiamo automobilio atstumą iki priekyje važiavusių dviratininkų, nusprendė, kad jei ir buvo susiklosčiusi pavojinga situacija, galėjusi sukelti pavojų G. B. ir kitų asmenų gyvybei ir sveikatai, nors byloje tai patvirtinančių įrodymų nėra, G. B. galėjo pavojaus išvengti kitomis priemonėmis, t. y. sustabdyti nedideliu greičiu važiuojančią savo transporto priemonę arba lenkiamai transporto priemonei padidinus greitį sugrįžti į savo eismo juostą, netęsiant lenkimo manevro sankryžoje. Apygardos teismas nagrinėjamu atveju sutinka su apelianto vertinimu, jog pirmosios instancijos teismas, teigdamas, jog G. B. galėjo sustabdyti savo transporto priemonę, rėmėsi daug prielaidų – jog apelianto važiavimo greitis buvo gana nedidelis, atstumas tarp G. B. automobilio ir staiga atsiradusios kliūties buvo didelis, apeliantas turėjo objektyvią galimybę sustabdyti savo vairuojamą automobilį. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su G. B. išvada, kad byloje nėra duomenų dėl administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens galimybės išvengti skaudžių autoįvykio pasekmių kitaip nei išvažiuojant į priešpriešinio eismo juostą. Apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad iš vaizdo įrašo matyti, jog lenkimo manevrą G. B. pradėjo prieš pat sankryžą ir užbaigė jau už sankryžos, tačiau vaizdo įraše nesimato, kada G. B. išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą, nes vaizdo įraše apelianto automobilis pasirodo kadre jau susilyginęs su lenkiamu lengvuoju automobiliu.

Kaip kitą galimą G. B. elgesio alternatyvą apylinkės teismas nurodė jo grįžimą į savo eismo juostą tuomet, kai kelią užkirtęs lenkiamas automobilis padidino greitį. Apeliaciniame skunde G. B. pabrėžė, kad automobilio su priekaba vairuotojas jam kelią užkirto likus labai nedideliam atstumui iki sankryžos, todėl, jam bandant aplenkti minėtą automobilį, šiam didinant važiavimo greitį, sprendimas sustoti ir jį praleisti turėjo būti priimtas pačioje sankryžoje, o tai, apelianto įsitikinimu, būtų sukėlę dar didesnį pavojų, nes tokiu atveju G. B. būtų turėjęs priešpriešinėje eismo juostoje praleisti dar ilgesnį laiko tarpą. Su tokiu pateiktu G. B. vertinimu apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti. Teisingai pažymėta, jog teoriniu lygmeniu galima svarstyti daugelį elgesio variantų, tačiau, esant akivaizdžiam ir neišvengiamam susidūrimui / kilusiam pavojui, G. B. apsispręsti dėl savo veikimo turėjo vos kelias sekundes. G. B. stengėsi kuo greičiau sugrįžti į savo eismo juostą, buvo įsitikinęs, kad sugebės greitai aplenkti automobilį su priekaba, ir negalėjo numatyti, jog šio automobilio vairuotojas staiga akseleruos ir apeliantas turės užbaigti manevrą už sankryžos. Tuo tarpu bandymas prieš sankryžą sugrįžti į savo eismo juostą iš esmės reikštų sustojimą prieš pat sankryžą priešpriešinėje kelio juostoje, o tai keltų ne mažesnį pavojų. Pirmosios instancijos teismo siūlomas elgesio modelis, kad G. B. vietoj lenkimo sankryžoje turėjo išvažiuoti į priešpriešinę eismo juostą draudžiamoje vietoje, pat yra priešinga teisei veika.

KET 9 punkto nuostatos inter alia numato, jog eismo dalyviai, siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti, privalo imtis visų būtinų priemonių, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti. Anksčiau aptartos aplinkybės atskleidžia, jog administracinio nusižengimo byloje nėra surinkta jokių duomenų, kurie paneigtų G. B. išdėstytą įvykių versiją, kad dalyvaujant eisme buvo susidaręs realus pavojus jo ir kitų asmenų gyvybei ir sveikatai, kurio nebuvo galima išvengti kitomis priemonėmis. Taigi visos abejonės ir neaiškumai, kurių negalima pašalinti byloje surinktais ir teismo posėdžio metu ištirtais įrodymais, turi būti aiškinamos administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens G. B. naudai. Tik šiuo atveju konstatuotina, jog, skirtingai nei teigiama apeliaciniame skunde, G. B. veikė ne esant būtinojo reikalingumo situacijai, o jo atliktuose veiksmuose nesant administracinio nusižengimo, numatyto ANK 420 straipsnio 1 dalyje, subjektyviosios pusės požymio – kaltės. G. B. pasirinktą veikimo būdą veikė susiklosčiusi eismo situacija ir kito nedrausmingo eismo dalyvio (automobilio su priekaba vairuotojo) veiksmai, t. y. G. B. galėjo tiek dėl pačios įvykio situacijos, tiek dėl savo asmeninių savybių numatyti, kad jam lenkiant kitą transporto priemonę sankryžoje, pažymėtoje kelio ženklu „Pagrindinis kelias“, gali kilti žalingi Administracinių nusižengimų kodekse numatyti padariniai, tačiau jis taip elgtis nenorėjo, bet jo veiksmams įtakos padarė siekis apginti teisės saugomas vertybes ir kiek įmanoma sumažinti galinčią atsirasti žalą. Taigi nagrinėjamu atveju administracinio nusižengimo teisena turi būti nutraukta ne tuo pagrindu, kad G. B. veikė esant būtinajam reikalingumui (ANK 591 straipsnio 4 punktas), o tuo pagrindu, jog G. B. padaryta veika neturi administracinio nusižengimo požymių, t. y. G. B. veiksmuose nesama administracinio nusižengimo įvykio ir sudėties (ANK 591 straipsnio 1 punktas).

Apeliantas skunde papildomai nurodė, kad gailisi, jog, bijodamas didesnės nuobaudos, paaiškindamas susidariusią situaciją pareigūnams, apie anksčiau aptartas esmines nusižengimo padarymo aplinkybes nutylėjo, todėl jos nebuvo užfiksuotos administracinio nusižengimo protokole (b. l. 2–3), tačiau jas dar prieš administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimą ne teismo tvarka G. B. pateikė Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kretingos rajono policijos komisariatui, taip pat savo pozicijos dėl neva padaryto nusižengimo apeliantas nuosekliai laikėsi ir skunde, paduotame pirmosios instancijos teismui, ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu. Taigi abejoti ar netikėti G. B. parodymais apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo, tuo labiau, kad byloje nenustatyta duomenų visuma, neabejotinai įrodanti G. B. kaltę, padarius ANK 420 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą.

Dėl atsakomybę lengvinančios aplinkybės konstatavimo (ANK 35 straipsnio 1 dalies 5 punktas) ir administracinės nuobaudos, taikant ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatas, individualizavimo

Kadangi jau anksčiau konstatuota, jog būtinojo reikalingumo nuostatos šiuo atveju negali būti taikomos, tai nesama ir pagrindo spręsti klausimą dėl antros G. B. atsakomybę lengvinančios aplinkybės nustatymo, kad administracinis nusižengimas padarytas pažeidžiant būtinojo reikalingumo teisėtumo sąlygas (ANK 35 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas nutaria nutraukti G. B. administracinio nusižengimo bylos teiseną, taigi nebėra pagrindo G. B. skirti administracinę nuobaudą ir / ar administracinio poveikio priemonę, todėl administracinės nuobaudos individualizavimo, taikant ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatas, klausimas lieka neaktualus. Plačiau dėl šių apeliacinio skundo argumentų apygardos teismas nebepasisako, nes tai būtų perteklinė situacijos analizė.

Apibendrindamas visa tai, kas išdėstyta, apygardos teismas konstatuoja, kad administracinio nusižengimo byloje, išnaudojus visas galimas įrodinėjimo priemones, G. B. veiksmuose nebuvo neabejotinai nustatyti visi ANK 420 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo požymiai, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir administracinio nusižengimo bylos teisena nutrauktina (ANK 591 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nutaria:

panaikinti Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartį, Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kretingos rajono policijos komisariato 2018 m. birželio 13 d. nutarimą ir administracinio nusižengimo teiseną pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 420 straipsnio 1 dalį G. B. nutraukti.

Nutarimas neskundžiamas.