- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-01-28
- Bylos Nr.
- A-143-62-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Joniškio rajono apylinkės teismui
- Pareiškėjas
- Z. K.
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos finansų ministerijai
- Kategorijos
- 16.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės – Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Z. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamam Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Joniškio rajono apylinkės teismui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos finansų ministerijai dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas Z. K. (toliau – pareiškėjas) skundu (T 1, b. l. 4), kurį patikslino (T 1, b. l. 144 – 146), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Joniškio rajono apylinkės teismo 255 365,28 Lt negauto atlyginimo bei įpareigoti Lietuvos Respublikos Vyriausybę ir Lietuvos Respublikos finansų ministeriją (toliau – Finansų ministerija) skirti Joniškio rajono apylinkės teismui lėšų šiam atlyginimui sumokėti.
Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Prezidento 1997 m. birželio 17 d. dekretu Nr. 1319 ,,Dėl apylinkių teismų teisėjų skyrimo“ buvo paskirtas Joniškio rajono apylinkės teismo pirmininku, šias pareigas ėjo iki 2008 m. kovo 15 d. Pareiškėjas pažymėjo, jog iki 2000 m. sausio 1 d. gaudavo atlyginimą, nustatytą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 ,,Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ (toliau – ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimas Nr. 689). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 ,,Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 ,,Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ (toliau – ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494) nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2008 m. kovo 15 d. jam buvo mokamas mažesnis atlyginimas, kadangi atlyginimo koeficientas nuo 2,5 buvo sumažintas iki 1,75. Pareiškėjo nuomone vadovaujančių teisėjų atlyginimai sumažinti ignoruojant Konstitucinio Teismo priimtus aktus. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimą Nr. 1494 priėmė atsižvelgdama į sudėtingą ekonominę bei finansinę būklę, tačiau, remiantis Konstitucinio Teismo išaiškinimu, įstatymų leidėjas turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. turi būti paisoma proporcingumo reikalavimų.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atsiliepimu į skundą (T 1, b. l. 10 – 11, 168 – 171) su skundu nesutiko.
Lietuvos valstybė nurodė, kad faktinėmis aplinkybėmis panašioje civilinėje byloje buvo paskirta ekonominė ir finansinė ekspertizė, kurios išvadose konstatuota, jog valstybėje 1999 m. pabaigoje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis, ekonominė padėtis pagerėjo 2003 m., bet pagrindiniai finansinę valstybės padėtį apibūdinantys rodikliai iki šiol nepasiekė ikikrizinio laikotarpio rodiklių. Tai reiškia, jog valstybė iki šiol neturi finansinių galimybių mokėti teisėjams atlyginimų, buvusių iki 2000 m. sausio 1 d. Remiantis Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimu bei 2007 m. lapkričio 13 d. sprendimu, dėl itin sunkios valstybės ekonominės – finansinės būklės 1999 m. ginčas neturėtų kilti, o išvados dėl itin sunkios valstybės ekonominės – finansinės padėties trukmės padarytos paminėtame ekspertizės akte. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1999 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu Nr. 942 ,,Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygų dalinio pakeitimo“ pakeitė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689 ir didesnei daliai pareigūnų nuo 1999 m. rugsėjo 1 d. 2,5 koeficiento iš viso nebetaikė. Tačiau Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 teisėjams ir kitiems pareigūnams atlyginimo didinimo koeficientas 2,5 buvo sumažintas iki 1,75. Taigi teisėjams, palyginus su kitomis iš biudžeto finansuojamomis darbuotojų grupėmis, atlyginimas sumažintas mažiausiai, t. y. paliktas 1,75 karto padidinimo koeficientas (75 proc. priedas prie atlyginimo), kai tuo pačiu metu kitoms grupėms jis iš viso buvo panaikintas, todėl atlyginimo padidinimo koeficiento sumažinimas teisėjams nelaikytinas diskriminacinio pobūdžio. Pabrėžė, kad, vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2007 m. kovo 20 d. nutarimu, valstybė gali diferencijuoti atskiroms pareigūnų grupėms darbo apmokėjimo sistemas, teisinį darbo atlyginimo reguliavimą ir nustatyti skirtingus darbo atlyginimo dydžius, todėl, atsižvelgiant į tai, kad 1999 m. gruodžio mėn. vidutinis mėnesinis darbo užmokestis valstybės sektoriuje sudarė 1 170,90 Lt, vidutinis teisėjo atlyginimas – 7 784,20 Lt, teisėjų atlyginimai sumažinti nepažeidžiant proporcingumo principo. Nurodė, kad šioje byloje taikytinas Darbo kodekso (toliau – DK) 298 straipsnis, nes Teismų įstatymas nenustato specialios normos.
Atsakovas Joniškio rajono apylinkės teismas atsiliepimu į skundą (T 1, b. l. 64, 161) nurodė, kad nesutinka, jog neišmokėta atlyginimo dalis pareiškėjui būtų išmokėta iš teismui skirtų asignavimų, nes tokių lėšų teismas neturi. Pažymėjo, kad atlyginimai teisėjams Joniškio rajono apylinkės teisme buvo apskaičiuojami ir išmokami pagal tuo metu galiojusius teisės aktus.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Finansų ministerija (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) atsiliepimu į skundą (T 1, b. l. 16, 163 – 166) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad, remiantis Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimu, teisėjų atlyginimų mažinimas yra galimas tik tada, kai valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, ir tai daryti galima tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė padėtis yra itin sunki. Lietuvos apeliacinis teismas, spręsdamas analogišką ginčą civilinėje byloje Nr. 2A-3/2008, paskyrė ekspertizę, siekdamas nustatyti valstybės ekonominę ir finansinę padėtį laikotarpiu, kai buvo mažinami teisėjų atlyginimai (1999 – 2006 m.). Ekspertai, atlikę valstybės ekonominę ir finansinę ekspertizę, padarė išvadą, kad itin sunki ekonominė padėtis šalyje prasidėjo 1999 m. ir truko iki 2003 m. sausio 1 d., tai, be kita ko, patvirtina ir Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimas bei 2007 m. lapkričio 13 d. sprendimas. Pareiškėjo atlyginimas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494, nuo 1999 m. iki 2003 m. sausio 1 d. buvo sumažintas teisėtai ir pagrįstai dėl valstybėje susiklosčiusios itin sunkios ekonominės ir finansinės padėties. Pažymėjo, kad pareiškėjas prašo priteisti darbo užmokestį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2008 m. kovo 15 d., tačiau DK 298 straipsnyje nustatyta, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Teismų įstatymas nenustato specialios normos, todėl nagrinėjamoje byloje turėtų būti taikoma analogija, t. y. turi būti taikomas DK 298 straipsnis. Nurodė, kad valstybės biudžeto piniginiais ištekliais disponuoja ne Finansų ministerija, o Lietuvos Respublikos Seimas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Asignavimus teismams, iš jų – darbo užmokesčiui, tvirtina Lietuvos Respublikos Seimas, o Finansų ministerija pagal savo kompetenciją šias lėšas tik perveda teismams. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Finansų ministeriją skirti Joniškio rajono apylinkės teismui lėšų atlyginimui sumokėti yra visiškai nepagrįstas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimu (T 2, b. l. 93 – 110) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lietuvos Respublikos Vyriausybės, neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį su mokesčiais (gyventojų pajamų mokesčiu ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokomis), kurie turi būti išskaičiuoti sprendimo vykdymo eigoje, nuo 2000 m. rugsėjo mėn. iki 2008 m. kovo 15 d. – iš viso 234 656,71 Lt, o kitą skundo dalį atmetė.
Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas, kuris iki 2008 m. kovo 15 d. ėjo Joniškio rajono apylinkės teismo pirmininko pareigas, patikslintą skundą dėl atlyginimo išmokėjimo iš esmės grindžia tuo, kad iki 2000 m. sausio 1 d. gaudavo atlyginimą, nustatytą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689, tačiau nuo 2000 m. sausio 1 d. jam buvo mokamas sumažintas atlyginimas, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494, kuriuo atlyginimų koeficientas buvo sumažintas nuo 2,5 iki 1,75. Teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Seimas 2008 m. spalio 28 d. priėmė Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą, kuris, išskyrus jo 5 straipsnio 2 dalį, įsigalios 2009 m. sausio 1 d. Nagrinėjant šią administracinę bylą, nurodyto įstatymo nuostatos dar nėra įsigaliojusios ir niekaip negali būti taikomos. Šis įstatymas, net jeigu jau galiotų, negali niekaip apriboti ar paneigti pareiškėjo absoliučios konstitucinės teisės kreiptis į teismą ir teisme ginti savo pažeistas teises (Konstitucijos 30 str. 1 d.). Kita vertus, teismui apgynus pareiškėjo teises teismine tvarka, jis nebegalės reikalauti tos pačios neišmokėtos teisėjo atlyginimo dalies už tą patį laikotarpį dar kartą pagal Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo nuostatas. Teismas nurodė, kad, sprendžiant pareiškėjo, kuris iki 2008 m. kovo 15 d. buvo Joniškio rajono apylinkės teismo pirmininkas, o dabar eina Joniškio rajono apylinkės teismo teisėjo pareigas, patikslintame skunde suformuluotą reikalavimą dėl neišmokėto teisėjo atlyginimo, būtina atskleisti visuminį teisinį reguliavimą, nustačiusį/nustatantį teisėjų atlyginimus, jų apskaičiavimo tvarką ir taikomą apylinkių teismų pirmininkams, inter alia pareiškėjui – iki 2008 m. kovo 15 d. ėjusiam Joniškio rajono apylinkės teismo pirmininko pareigas. Teismas, vadovaudamasis Konstitucijoje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, inter alia konstituciniais teisėjų nepriklausomumo, teisėtų lūkesčių ir vienodo teisėjų teisinio statuso principais, konstatavo, jog po Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo įsigaliojimo (2001 m. liepos 18 d.) visiems šiame sprendime paminėtiems teisėjams – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkui, šio teismo skyrių pirmininkams ir teisėjams, Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkui, šio teismo skyrių pirmininkams ir teisėjams, apygardų teismų pirmininkams, šių teismų skyrių pirmininkams ir teisėjams, apylinkių teismų pirmininkams ir jų pavaduotojams – turėjo būti (iki 2008 m. lapkričio 15 d., kai įsigaliojo Teisėjų atlyginimų įstatymas) mokamas iki Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo ir taikymo gautas (arba mokėtas kitiems tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismo teisėjams) teisėjo atlyginimas, kuriam apskaičiuoti taikytini Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarime Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ (toliau – ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimas Nr. 666) bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarime Nr. 689, kaip techninėse taisyklėse, nustatyti matematinės išraiškos teisėjų atlyginimų dydžiai. Teismas nustatė, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi 2001 m. sausio 3 d., traktuodamas savo teisės dėl teisėjo atlyginimo mažinimo pažeidimą jau nuo 2000 m. sausio 1 d. Todėl, teismo nuomone, DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatyto ieškinio senaties termino taikymas šioje administracinėje byloje neaktualus. Ne kartą pabrėžta, kad DK 298 straipsnis teisėjų atlyginimo bylose yra taikomas tik kartu su šio kodekso 27 straipsnio 2 dalimi, t. y. kaip naikinamasis ieškinio senaties terminas. Taip šis straipsnis turėtų būti aiškinamas ir kitų darbuotojų (ne tik teisėjų) atžvilgiu. Šioje administracinėje byloje nei DK 27 straipsnio 2 dalies, nei šio kodekso 298 straipsnio nuostatos netaikytinos. Remiantis Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimu, teisėtas teisėjo atlyginimo mažinimas yra tik tada, kai yra, pirma, tai pagrindžiantis teisinis reguliavimas, antra, faktinės aplinkybės, jog buvo sunki finansinė ir ekonominė padėtis, ir, trečia, kad tai daroma laikinai ir laikantis proporcingumo principų. Teismo nuomone, Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. birželio 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-3/2008 nustatytos faktinės aplinkybės teisinę reikšmę šioje administracinėje byloje turi tik Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 galiojimo laikotarpiu, t. y. iki 2000 m. rugsėjo 7 d., o ne iki 2003 m. sausio 1 d. Vadinasi, teisėtai pareiškėjui teisėjo atlyginimas buvo sumažintas tik nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2000 m. rugsėjo 7 d. Be to, kadangi pareiškėjas į teismą kreipėsi dar iki Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo priėmimo ir paskelbimo, t. y. 2001 m. sausio 3 d., traktuodamas, jog jo teisės dėl teisėjo atlyginimo mažinimo buvo pažeistos jau nuo 2000 m. sausio 1 d., todėl remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A1-638/2005, kurioje yra išaiškinta Konstitucinio Teismo aktų teisinė galia neįvykdytiems sprendimams, teismas konstatavo, kad Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas šioje administracinėje byloje turi ex tunc poveikį, o Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas pareiškėjo atžvilgiu nustatant jo teisėjo atlyginimo dydį apskritai negalėjo būti ir priimant šį sprendimą negali būti taikomas. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui priteistinas atlyginimas nuo 2000 m. rugsėjo 7 d., t. y. nuo 2000 m. rugsėjo mėn., iki 2008 m. kovo 15 d. pagal pareiškėjo reikalavimus ir turimus byloje duomenis, kurie nėra ginčijami ir atsakovų, t. y. priteistina iš atsakovo Lietuvos valstybės (nes ne dėl Joniškio rajono apylinkės teismo valios atlyginimas neišmokėtas), atstovaujamo Lietuvos Respublikos Vyriausybės, neišmokėta teisėjo atlyginimo dalis, kuri yra su mokesčiais (gyventojų pajamų mokesčiu ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokomis), turinčiais būti išskaičiuotais sprendimo vykdymo eigoje – iš viso 234 656,71 Lt. Pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Lietuvos Respublikos Vyriausybę ir Finansų ministeriją Joniškio rajono apylinkės teismui skirti neišmokėtai teisėjo atlyginimo daliai padengti reikalingas lėšas netenkinamas, kadangi neišmokėta teisėjo atlyginimo dalis priteisiama iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lietuvos Respublikos Vyriausybės, be to, Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 14 straipsnyje įtvirtintas teismo sprendimo privalomumo principas.
III.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliaciniu skundu (T 2, b. l. 114 – 116) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad nagrinėjamoje byloje sprendžiamas žalos atlyginimo klausimas pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį. Teismas nenustatė visų privalomų sąlygų deliktinei atsakomybei kilti. Nėra konstatuotų valstybės neteisėtų veiksmų.
2. Teisėjui vykdant savo darbines pareigas atsiranda valstybės tarnybos teisiniai santykiai, kurie plačiąja prasme suprantami kaip darbo teisiniai santykiai.
3. Lietuvos Respublikos Seimas 2008 m. spalio 28 d. priėmė Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą. Teismas negalėjo dubliuoti įstatymo nuostatų ir priteisti reikalaujamą sumą. Prievolės įvykdymas yra sureguliuotas įstatymu, kuris yra galiojantis ir privalo būti vykdomas.
4. Teismas privalėjo taikyti DK 298 straipsnį, nustatantį, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus.
5. Teismo posėdžio metu prašė, patenkinus skundą, išspręsti teismo sprendimo vykdymo atidėjimo klausimą, tačiau teismas šiuo klausimu neišdėstė argumentų.
Atsiliepimas
Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 2, b. l. 121 – 122) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Teismas pagrįstai netaikė Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo, nes šis įstatymas, išskyrus jo 5 straipsnio 2 dalį, įsigaliojo tik 2009 m. sausio 1 d., o teismo sprendimas paskelbtas 2008 m. gruodžio 19 d. Šis įstatymas negali apriboti ir paneigti jo absoliučios konstitucinės teisės kreiptis į teismą ir teisme ginti savo pažeistas teises.
2. Teismo sprendime nėra nė vieno sakinio, kad šioje byloje sprendžiamas žalos atlyginimo klausimas pagal CK 6.271 straipsnį, todėl šis argumentas nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas siekia atgauti savo (kaip apylinkės teismo pirmininko) darbo užmokesčio dalį, kuri jam nebuvo mokama nuo 2000 m. sausio 1 d. sumažinus prieš tai jo gaunamą ir pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimą Nr. 666 bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689 apskaičiuojamą darbo užmokestį. Iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduoto skundo matyti, kad pareiškėjas prašo priteisti atlyginimo skirtumą, susidariusį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2008 m. kovo 15 d., o reikalavimą dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, remdamasis atitinkamais Konstitucinio Teismo išaiškinimais bei išvadomis, grindžia Konstitucijos 5, 109 straipsniais, 114 straipsnio 1 dalimi ir Konstitucijoje įtvirtintu teisinės valstybės principu. Todėl nagrinėjamoje byloje pirmiausia yra būtina pasisakyti dėl nurodytų Konstitucijos nuostatų taikymo šioje byloje.
Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pažymi, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas teisės aktas, o kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija (Konstitucijos 6 str.). Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu (oficialiai paskelbtu 2001-07-18) Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo (kuris įsigaliojo nuo 2000-08-01 ir kurio 7 str. buvo nustatyta nauja teisėjų darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarka ir šios tvarkos įgyvendinimo taisyklės) 7 straipsnio nuostatos dėl teisėjų darbo užmokesčio (atlyginimų) mažinimo buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijos 5, 109 straipsniams, 114 straipsnio 1 daliai ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Todėl (atsižvelgiant į Konstitucijos 107 str. 1 d.) šios nuostatos negalėjo būti taikomos, t. y. jomis neturėjo būti vadovaujamasi teisėjams apskaičiuojant ir išmokant darbo užmokestį nuo 2001 m. liepos 18 d. Kolegija taip pat pažymi, kad nurodyto Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatos Konstitucinio Teismo buvo aiškinamos ir kituose procesiniuose dokumentuose (2006-03-28 nutarime, 2009-01-15 sprendime). Be to, Konstitucinis Teismas jau 1999 m. gruodžio 21 d. nutarime ir 2000 m. sausio 12 d. sprendime dėl pastarojo nutarimo išaiškinimo buvo pateikęs nagrinėjamai bylai aktualų Konstitucijos 109 straipsnio bei 113 straipsnio 1 dalies (teisėjo atlyginimo sampratos) aiškinimą. Todėl, kaip jau buvo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009, ši Konstitucinio Teismo suformuota konstitucinė jurisprudencija saisto ne tik įstatymų leidėją, bet ir bylą nagrinėjantį teismą, teismui ji yra privaloma taip pat sprendžiant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 (pagal kurį minėtas teisėjų darbo užmokesčio mažinimas buvo vykdomas nuo 2000-01-01) taikymo klausimą.
Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija konstatuoja, kad aukščiau nurodytos Konstitucijos nuostatos pirmosios instancijos teismo pritaikytos iš esmės teisingai.
Kolegija taip pat pažymi, kad Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo ir šio įstatymo (2008-10-28 įstatymo Nr. X-1761) pagrindu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. kovo 18 d. nutarimu Nr. 194 patvirtinto Nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo teisėjams tvarkos aprašo (toliau - ir Aprašas) įsigaliojimas, nėra teisinė kliūtis bylos nagrinėjimui teisme, nes šio įstatymo bei Aprašo nuostatos nepaneigia galimybės tokio pobūdžio ginčą išspręsti teismine tvarka. Tai matyti iš įstatymo 4 ir 5 straipsnių, pagal kuriuos neišmokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo teisėjams tvarkos nustatymas pavestas (deleguotas) Vyriausybei, bei iš Aprašo 4 punkto 3 ir 4 pastraipų, kuriose yra aptarta galimybė spręsti atitinkamą ginčą teismine tvarka.
Pasisakydama dėl DK 298 straipsnio taikymo šioje administracinėje byloje, kolegija pažymi, kad šis klausimas yra aptartas paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009. Todėl, sprendžiant jį šioje administracinėje byloje, būtina laikytis teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų administracinėje byloje Nr. A822-790/2009, kuri yra iš esmės panaši su nagrinėjama byla. Tai yra būtina pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (2008-07-03 įstatymo Nr. X-1685 redakcija), kurioje nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Be to, kolegija pažymi, kad nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla (šioje byloje priimta 2009-01-23 nutartis) yra reikšminga ABTĮ 13 straipsnio 1 dalies bei 20 straipsnio 3 dalies, kuriose kalbama apie Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vienodos administracinių teismų praktikos taikant įstatymus formavimą, taikymo prasme.
Taigi konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, netaikęs DK 298 straipsnio, netinkamai pritaikė materialinės teisės normą. O tai yra pagrindas panaikinti arba pakeisti teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 143 str.).
Pasisakydama dėl laiko, už kurį gali būti priteistas neteisėtai sumažintas (teisėjo) darbo užmokestis, kolegija pažymi, kad šio klausimo išsprendimą iš esmės nulemia aukščiau aptartas DK 298 straipsnio taikymas. Tai yra pakankamas pagrindas pripažinti nepagrįstu pareiškėjo reikalavimą dėl darbo užmokesčio priteisimo už visą jo nurodytą laikotarpį. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo reikalavimą grąžinti jam (priteisti) iki 2008 m. kovo 15 d. nesumokėto darbo užmokesčio dalį, jam grąžintina (priteistina) darbo užmokesčio dalis apskaičiuotina už paskutinius iki 2008 m. kovo 15 d. trejus metus.
Pasisakydama dėl galimybės bylą išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, kolegija pažymi, kad aukščiau aptarti teisės taikymo klausimai leidžia tai padaryti be papildomo teisės taikymo aiškinimosi. Byloje esančioje Joniškio rajono apylinkės teismo pažymoje apie pareiškėjui neišmokėtą atlyginimą už 2000 – 2008 m. (T. 1, b. l. 151-153) yra pakankamai duomenų tam, kad būtų galima apskaičiuoti pareiškėjui nesumokėto ir, taikant DK 298 straipsnio nustatytas trejų metų ribos taisykles, priteistino darbo užmokesčio dydį. Nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nei atsakovo apeliaciniame skunde šie duomenys nebuvo kvestionuojami. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismui pateiktoje duomenų apie teisėjams neišmokėtą darbo užmokestį suvestinėje duomenys apie pareiškėjui 2005 m. neišmokėtą darbo užmokestį nėra išsamūs ir todėl neatitinka paminėtos teismo pažymos duomenų. Todėl kolegija neturi faktinio pagrindo nesiremti byloje esančiais duomenimis apie pareiškėjui priklausančią darbo užmokesčio dalį.
Taikydama nurodytus pareiškėjui priteistinos darbo užmokesčio dalies apskaičiavimo kriterijus, kolegija konstatuoja, kad pareiškėjui priteistina 92 594,14 Lt suma. Todėl pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas atitinkamai turi būti pakeistas.
Atsižvelgdama į tai, kad yra ypatingai svarbu, jog teismų praktika iš esmės analogiškose bylose būtų formuojama vieninga linkme (priešingu atveju kiltų pavojus pažeisti konstitucinį visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principą), teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. kovo 9 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-202/2009 dėl nesumokėto atlyginimo teisėjams priteisimo, visuotinai žinomos aplinkybės apie sunkią atsakovo – Lietuvos valstybės – turtinę padėtį pagrindu nusprendė atidėti sprendimo įvykdymą vienerių metų laikotarpiui. Kolegija pripažįsta, kad toks sprendimo vykdymo atidėjimas ir jo pagrindimas yra taip pat aktualūs nagrinėjamai bylai. Todėl, vadovaudamasi ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi ir Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi (pagal šias procesinės teisės normas, teismas turi teisę dalyvaujančiųjų byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ir kitas aplinkybes, sprendimo vykdymą atidėti ar išdėstyti), teisėjų kolegija konstatuoja, kad sprendimo vykdymas atidėtinas vienerių metų laikotarpiui.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimą pakeisti, sumažinant pareiškėjui Z. K. priteistinos sumos dydį iki 92 594,14 Lt (devyniasdešimt dviejų tūkstančių penkių šimtų devyniasdešimt keturių litų ir 14 ct).
Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.
Nutartis neskundžiama.