Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-11-13 · Administracinė byla Nr. I-1931-394/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-11-13
Bylos Nr.
I-1931-394/2017
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-01249-2017-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Jarūnė Sedalienė
Pareiškėjas
P. L.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1931-394/2017Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01249-2017-2Procesinio sprendimo kategorija 20.4.;55.1.1. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. lapkričio 13 d.Šiauliai
Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėja Jarūnė Sedalienė,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas P. L. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (2-15 b. l.) ir skundo papildymu (84-91 b. l.), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Atsakovas, Šiaulių TI), 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas nurodė, kad ryšium su laisvės apribojimu buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2014-08-10 iki 2015-06-30 netinkamomis sąlygomis, kamerose, kuriose jam nebuvo užtikrinta minimali kameros ploto norma (3,6 kv. m.), kameros neatitiko higienos normos reikalavimų (šalta, drėgna, pelėsis), tualetas neatskirtas nuo bendros kameros erdvės, sklido nemalonus kvapas, buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, nors yra nerūkantis. Atvykęs etapu buvo talpinamas į rūsyje esančias kameras, kurios primena Kauno 9-ąjį fortą, priėmimo – paskirstymo kamerose tualetai neatitverti, atliekant kratą daiktai dedami į purvinas voneles. Sportuoti sporto salėje yra tik svajonė, pasivaikščiojimo kiemelių plotas per mažas, per trumpa pasivaikščiojimo trukmė. Kalinamas netinkamomis sąlygomis patyrė neturtinę žalą, t.y. dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą.

Pareiškėjui apie teismo posėdį pranešta tinkamai, prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant (15, 82 b. l.).

Atsiliepimas

Atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių TI, apie teismo posėdį pranešta tinkamai (82 b. l.), pateikė teismui atsiliepimus (39-47, 120-122 b. l.), kuriuose prašė skundą nagrinėti jam nedalyvaujant. Atsiliepimuose taip pat nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo atmesti kaip nepagrįstą. Pareiškėjas įstaigoje periodiškai buvo laikomas nuo 2014-08-10 iki 2015-06-30, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, todėl vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašo teismo nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos.

Atsakovas paaiškino, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo" 1.3 punktas nustato, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pareiškėjas laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis, Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2014-08-21 iki 2015-06-30 skirtingose kamerose ir jam teko nuo 3,06 iki 13,7 kv. m. Atsakovas atkreipia teismo dėmesį į asmenų, laikomų kardomojo kalinimo įstaigose specifiką – toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus, dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines , pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje. Asmenys taip pat nebūna kameroje, pasivaikščiojimo laiku, medicininių apžiūrų, prausimosi pirtyje, laisvalaikio užimtumo metu. Nacionalinis teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl galima preziumuoti, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Visose Šiaulių TI kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas, tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas mūrine sienele, praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia užuolaida, toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus.

Atsakovas nurodo, kad Kalėjimų departamento prie LR Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 p. nustato, jog Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. LR Sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 2 p. įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas dar iki Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymo „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 patvirtinimo“ įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tik tie Higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Kadangi Šiaulių tardymo izoliatoriuje dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, Higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimai, susiję su šiais darbais, netaikytini ir įstaiga negali būti pripažįstama atsakinga dėl nustatomų šių reikalavimų pažeidimų. Kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus, asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko kameras, neturi problemų dėl pelėsio ar drėgmės kameroje.

Atsakovas nurodė, kad patalpų dezinfekcija, deratizacija ir dezinsekcija įstaigoje vykdoma esant poreikiui, tinkamai, pagal galiojančius teisės aktus, todėl atsakovas negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo jiems nustatytų pareigų, susijusių su švaros ir tvarkos palaikymu kamerose.

Atsakovas nurodo, kad atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiesiems ir nuteistiesiems visa asmens krata įstaigoje pareiškėjo buvimo ŠTI laikotarpiu buvo atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje. Priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras, laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Iki bus atlikta medicininė apžiūra ir sanitarinis švarinimas asmenys laikomi paskirstymo kamerose Nr. 1 - 9. Sanitariniai mazgai laikino sulaikymo ir paskirstymo kamerose nagrinėjamu laikotarpiu nebuvo atitverti. Higienos normoje nustatyti gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimai taikomi tik tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų apgyvendinimui skirtų patalpų įrengimui, nei trumpalaikio laikymo, nei priėmimo – paskirstymo kameros nėra į izoliatorių priimtų asmenų apgyvendinimui skirtos patalpos.

Atsakovas nurodo, kad Higienos normos HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 p. nustatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru (14 p.). Nei Bausmių vykdymo kodekso, nei Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimą, nereglamentuoja, kad nerūkantys asmenys turi būti izoliuotai laikomi nuo rūkančiųjų asmenų. Nuo 2010 m. Šiaulių tardymo izoliatoriuje taikoma praktika, kuomet į įstaigą atvykę asmenys jų pageidavimu paskiriami į dviejų tipų kameras – rūkančiųjų ir nerūkančiųjų, pareigūnai išsiaiškina naujai atvykusios asmens žalingus įpročius ir vadovaudamiesi gauta informacija sprendžia nuteistojo (suimtojo) paskyrimo į gyvenamąją patalpą klausimą. Jokių nusiskundimų dėl laikymo su rūkančiais asmenimis pareiškėjas įstaigai nėra pateikęs, įstaiga teisės aktų reikalavimų ir pareiškėjo teisių nepažeidė, nes pareiškėjas buvo laikomas nesant jokių jo pretenzijų dėl Tabako kontrolės įstatymo nuostatų įgyvendinimo.

Atsakovas nurodo, kad Šiaulių TI vykdomos įvairios programos: intelektinis ugdymas, suimtųjų savišvieta, religinių apeigų atlikimas, individualios kūrybinės veiklos skatinimas, psichologinė terapija, fizinis lavinimas bei organizuojami įvairūs renginiai, paskaitos ir varžybos. Užimtumo renginiai nėra priverstiniai, suimtieji (nuteistieji) įsitraukia į jų dalyvavimą pagal pageidavimą. Suimtieji ir nuteistieji, tame tarpe ir pareiškėjas, vedami į treniruoklių salę, krepšinio aikštelę bei stalo teniso patalpą pagal kiekvieną savaitę direktoriaus patvirtintą grafiką. Pareiškėjo skundo argumentai dėl užimtumo neorganizavimo jam būnant įstaigoje, nepagrįsti, jo laikymo laikotarpiu vyko nemažai renginių, galimybė juose dalyvauti sudaryta kiekvienam asmeniui. Organizuojamose sporto varžybose dalyvauja suimtieji ir nuteistieji, kurie patys kreipiasi į būrio viršininką ir išreiškia norą jose dalyvauti.

Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.271 str. pagrindu. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjo patirtą neturtinę žalą o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą.

Atsakovas pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas P. L. nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymi, kad ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundu siekia, jog jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, būtų priteistas 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas už laikotarpį nuo 2014-08-10 iki 2015-06-30, neturtinę žalą iš esmės grindžia tuo, kad laikymo sąlygos neatitiko įstatymuose numatytų reikalavimų minimaliam kamerų plotui ir higienos normos reikalavimų.

Pasisakydamas dėl faktinių bylos aplinkybių reikšmės pareiškėjo prašomos atlyginti žalos atsiradimui, teismas laiko, kad turi būti atsižvelgta į atsakovo atsiliepime pareikštą prašymą taikyti senaties terminą.

Pagal CK 1.124 straipsnį, ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs (CK 1.126 straipsnio 1 dalis), tačiau ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Pasibaigus ieškinio senaties terminui galimybė priverstinai, valstybės prievartos pagalba įgyvendinti subjektines teises išnyksta. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Šiaulių TI sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2014-08-10 iki 2015-06-30 (49-55 b. l.), o į teismą kreipėsi tik 2017 m. rugpjūčio 21 d. (pagal spaudą ant voko – 16 b. l.), nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurios pateisintų tokį ilgą delsimą, todėl reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2014-08-10 iki 2014-08-20 turi būti taikoma ieškinio senatis, o pareiškėjo teisė į žalos atlyginimą teismo ginama nuo 2014-08-21 iki 2015-06-30.

Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Iš byloje esančios 2017-09-12 pažymos Nr. 60/09-34497 (49-55 b. l.) matyti, kad pareiškėjas P. L. laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis, Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas nuo 2014-08-21 iki 2015-06-30, viso 305 dienas, skirtingose kamerose vienas arba su dar 1-5 asmenimis ir jam teko nuo 3,05 kv. m. iki 13,65 kv. m. Įvertinus kamerų plotą ir kamerose buvusių asmenų skaičių, nustatyta, kad 268 dienas pareiškėjui tenkanti gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus, 27 dienas kameroje Nr. 46 pareiškėjui pastoviai teko mažiau nei 3,6 kv. m., o 10 dienų kameroje Nr. 46 pareiškėjui tenkantis kameros plotas tik iš dalies atitiko reikalavimus (teko nuo 3,05 iki 6,11 kv. m.), tačiau iš pateiktos pažymos tiksliai nustatyti, kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas šioje kameroje nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui kameros ploto normos, nėra galimybių, atsakovas pateikė duomenis tik apie kameroje buvusių asmenų skaičių ryte 7.30 val. ir vakare 19.30 val., todėl pažymos turinys vertintinas pareiškėjo naudai ir konstatuotina, jog laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu pareiškėjas 37 dienas (27+10) buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktų reikalavimus minimaliam kameros plotui.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 nėra nurodyta, kad apskaičiuojant asmeniui tenkantį kameros plotą, pirmiausiai iš bendro ploto turėtų būti atimtas sanitariniu mazgu ar baldais užstatytas plotas. EŽTT didžioji kolegija, harmonizuodama praktikos išsiskyrimus, 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršic prieš Kroatiją pažymėjo, jog pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos. EŽTT šiame sprendime nurodė, kad nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. EŽTT šiame sprendime taip pat nurodė, kad kai vertinamas kalinimas kameroje, kurioje kiekvienam kalinamam asmeniui tenka nuo 3 iki 4 kv. m, erdvės veiksnys išlieka svarbus sprendžiant dėl kalinimo sąlygų adekvatumo; tokiais atvejais Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas bus konstatuotas, jeigu ploto veiksnys nustatomas kartu su kitomis netinkamo kalinimo sąlygomis. Be to, EŽTT paaiškino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, nurodydamas, jog kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, tačiau nėra nurodyta, kad į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, užstatytas baldais. EŽTT vertinimu, šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Tai reiškia, kad baldų užimamas plotas svarbus vertinant, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, išanalizavęs pateiktus duomenis apie kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, dydžius (49-55 b. l.), sanitarinių mazgų užimamą plotą (57-58 b. l.) ir kartu su pareiškėju jose buvusių asmenų skaičių, nustatė, kad kameroje Nr. 46, kai joje buvo laikomi 6 asmenys, iš kameros ploto (18,33 kv. m.) atėmus sanitarinio mazgo plotą (1,632 kv. m.), pareiškėjui teko tik 2,78 kv. m. Įvertinus, tai, kad baldai šioje kameroje užėmė 5,56 kv. m. (61 b. l.), darytina išvada, kad pareiškėjo galimybė judėti šioje kameroje buvo itin suvaržyta. Toje pačioje kameroje Nr. 46, kai joje buvo laikomi 5 asmenys, taip pat kitose pareiškėjo laikymo kamerose Nr. 30 ir 7, kai jose buvo laikomi 6 asmenys, Nr. 108 ir 37, kai jose buvo laikomi 2 asmenys, ir kameroje Nr. 27, kai joje buvo laikomi 4 asmenys, iš kameros ploto atėmus sanitarinio mazgo plotą, pareiškėjui teko mažiau kaip 3,6 kv. m., bet daugiau kaip 3 kv. m., todėl nėra pagrindo tvirtinti, kad kitose kamerose pareiškėjo galimybė judėti buvo itin suvaržyta.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose, kuriose jis buvo laikomas, šalta, drėgna, pelėsis. Atsakovas atsiliepime dėl kamerų atitikimo higienos normos reikalavimams nepasisakė visiškai, į bylą pateikė Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus, iš kurių matosi, kad 2015 m. birželio 19 d. buvo patikrinta kamera Nr. 5, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2015-03-05 iki 2015-03-09, patikrinimo metu nustatyta, jog kamera suremontuota, paviršiai lygūs, tinka valymui, pelėsio nėra (75-78 b. l.). 2015 m. lapkričio 13 d. patikrinimo metu patikrinta kamera Nr. 7, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2015-05-13 iki 2015-06-16, patikrinimo akte užfiksuota, kad įvertinus tikrinamų kamerų, tame tarpe ir kameros Nr. 7, sienų, lubų paviršių, vizualiai matomo pelėsio nėra, oro temperatūra, santykinė drėgmė ir dirbtinė apšvieta atitiko higienos normos reikalavimus (79-80 b. l.). 2015 m. rugpjūčio 24 d. patikrinta kamera Nr. 100, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2015-01-21, oro temperatūra, santykinė drėgmė ir dirbtinė apšvieta atitiko higienos normos reikalavimus, nuo lubų byra tinkas, kameroje reikalingas paprastasis remontas (HN 76:2010 62 p. pažeidimas). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014), taigi atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Tuo tarpu pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013 ir kt.). Atsakovas šiuo atveju nepateikė duomenų, kurie paneigtų pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl visų jo gyvenamųjų kamerų būklės, todėl teismas sprendžia, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas kamerose, kuriose šalta, drėgna, pelėsis (išskyrus kameras Nr. 5, 7 ir 100), t.y. pažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojo iki 2015-11-01) 26 ir 56 punktus.

Pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių TI kamerose nebuvo tinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, jautėsi nemalonus kvapas. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojo iki 2015-11-01) 21 punkte buvo numatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). 2009 m. liepos 10 d. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ III skirsnio 14.5. papunktyje numatyta, kad tardymo izoliatorių gyvenamosiose patalpose sanitarinio mazgo plotas turi būti atitvertas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad visose Šiaulių TI kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas, tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas mūrine sienele, praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia užuolaida, tačiau nepateikė jokių įrodymų, kad sanitariniai mazgai pareiškėjo laikymo kamerose buvo visiškai izoliuoti nuo likusio kameros ploto, užtikrinant tinkamą ventiliaciją, nes iš sanitarinių mazgų kamerose lentelės matosi tik iš ko pagaminta sanitarinio mazgo atitvarinė konstrukcija ir jos aukštis (57-58 b. l.), todėl darytina išvada, kad sanitariniai mazgai Šiaulių TI kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, jo laikymo metu neatitiko Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimų, o pareiškėjas galėjo patirti nepatogumus dėl naudojimosi sanitariniu mazgu, dėl iš jo sklindančio nemalonaus kvapo.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir dėl asmens apžiūros atvykstant ir išvykstant į / iš Šiaulių TI, nurodo, kad atliekant kratą daiktai dedami į purvinas voneles, buvo talpinamas į rūsyje esančias kameras, kurios primena Kauno 9-ąjį fortą, priėmimo – paskirstymo kamerose neatitverti tualetai.

Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir jose laikomų asmenų priežiūros (tame tarpe ir atliekamų kratų) vykdymo tvarką nustato Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtinta „Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcija“ (toliau – Instrukcija). Instrukcijos 151-157 punktuose nurodyta, kad suimtojo arba nuteistojo krata - tai jo drabužių, avalynės, turimų daiktų ir kūno apieškojimas siekiant patikrinti, ar jis neturi draudžiamų turėti daiktų. Suimtųjų ir nuteistųjų krata skirstoma į visuminę (išrengiant) ir dalinę (neišrengiant), suimtiesiems ir nuteistiesiems visuminė krata privalomai atliekama atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad asmens krata pareiškėjo buvimo Šiaulių TI laikotarpiu buvo atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje, visi priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, be ne ilgiau kaip dviem valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras, o rėžiminiame korpuse esančiose paskirstymo kamerose Nr. 1 – 9 suimtieji (nuteistieji) laikomi iki jiems bus atlikta medicininė apžiūra ir švarinimas. Iš byloje esančių Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matosi, kad 2015 m. gegužės 18 d. patikrinimo akte Nr. EP-201 (71-74 b. l.) užfiksuota, jog Šiaulių TI karantino kamerose PK Nr. 2, 3, 4 ir 5 oro temperatūra nustatyta nuo 11,9 iki 14,1° C, santykinė oro drėgmė nuo 40,3 iki 42,4 %, apšvietimas nuo 3 iki 5 lx (higienos normos HN 76:2010 26 ir 22 punktų pažeidimai), praustuvių nėra, tualetas neatitvertas (HN 76:2010 21 punkto pažeidimas). 2015 m. birželio 19 d. patikrinimo metu (75-78 b. l.) nustatyta, kad kratos atlikimo kameroje apšvieta 353 lx, karantino kamerose Nr. PK-2, PK-4, PK-5 ir PK-6 apšvieta 3-4 lx, laikino laikymo kamerose – 10 lx (pažeidžiamas higienos normos HN 76:2010 22 punktas), karantino kamerose Nr. PK-2, PK-4, PK-5 ir PK-6 oro temperatūra nustatyta nuo 16,3 iki 17,9° C, oro drėgmė – nuo 65,2 iki 76,4 %, kratos atlikimo kameroje oro temperatūra nustatyta 17,8° C, oro drėgmė 61,4 %, laikino laikymo kamerose oro drėgmė 64,8 % (pažeidžiamas higienos normos HN 76:2010 26 punktas), karantino kamerose ir laikino sulaikymo kamerose praustuvių nėra, tualetai neatitverti (HN 76:2010 21 punkto pažeidimas), sienos dengtos nelygiu tinku, dažytos nusitrinančiais dažais, paviršiai netinkami plauti ir valyti (HN 76:2010 28 p. pažeidimas), karantino ir laikino laikymo kamerose nešvaru, dvokia, nevalyta (pažeidžiamas HN 76:2010 54 punktas). Patikrinus laikino laikymo, paskirstymo kameras ir kratos atlikimo patalpas 2015-08-24 patikrinimo metu (patikrinimo aktas Nr. EP-354 – 116-119 b. l.) nustatyta, jog laikino laikymo, paskirstymo kameros išvalytos, išvėdintos, kratos atlikimo patalpoje esančios vonelės daiktams sudėti išplautos, tačiau dirbtinis apšvietimas laikino laikymo kameroje Nr. 2 nustatytas 11±2,2 lx, paskirstymo kamerose – nuo 3 iki 4 lx (pažeidžiamas HN 76:2010 22 punkto reikalavimas), tualetai neatitverti, veidrodžių nėra (pažeidžiamas HN 76:2010 21 punkto reikalavimas). Iš byloje esančios Šiaulių TI Ūkio skyriaus pažymos apie atliktus remonto darbus matosi, kad laikino laikymo ir priėmimo – paskirstymo kameros buvo remontuojamos tik 2016 m. liepos – rugsėjo mėn. – atliktas sienų, lubų dažymas, sanitarinių mazgų atitvarų gamyba ir montavimas (112-115 b. l.). Taigi byloje esantys dokumentai patvirtina pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl laikino laikymo ir paskirstymo kamerų būklės, pareiškėjas 2014-2015 metais ne kartą buvo talpinamas į paskirstymo kamerą Nr. PK-4, o tuo pačiu ir į laikino sulaikymo patalpas, taigi dėl nustatytų higienos normos pažeidimų galėjo patirti nepatogumus, o tuo pačiu ir neturtinę žalą.

Pareiškėjas nurodo, kad Šiaulių buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, nors yra nerūkantis. Pažymėtina, kad nei Bausmių vykdymo kodekso, nei Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimą, nenumato, kad nerūkantys asmenys turi būti izoliuotai laikomi nuo rūkančių asmenų, taigi toks skirstymas į kameras Suėmimo vykdymo įstatyme ir Bausmių vykdymo kodekse neįtvirtintas. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte buvo nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, 14 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2014 m. rugsėjo 25 d. patikrinimo metu nustatė, kad Šiaulių TI rūkantys asmenys apgyvendinami atskirose kamerose nuo nerūkančiųjų, suimtieji pildo prašymus (63-66 b. l.). Pareiškėjas skunde nurodo, kad jis pats yra nerūkantis, iš įrašų asmens sveikatos istorijoje taip pat matosi, kad pirminės gydytojų apžiūros metu Šiaulių TI 2014-08-06 prie pareiškėjo žalingų įpročių rūkymas nenurodytas (uždėtas brūkšnys). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo yra pasisakęs, jog tuo atveju, kai pareiškėjas į administraciją su prašymu ar skundu dėl to, kad jo kameroje rūkoma, raštu nesikreipė, nėra jokio pagrindo spręsti, jog laisvės atėmimo vietos administracija nesiėmė reikiamų veiksmų, kad būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose, dėl ko, laikydama pareiškėją kartu su šiose patalpose rūkančiais nuteistaisiais, būtų pažeidusi teisės aktų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013). Pareiškėjas nenurodo, kad jis su prašymu kreipėsi į Šiaulių TI administraciją dėl patalpinimo ar perkėlimo į nerūkančiųjų kamerą, kad jis skundėsi dėl jo laikymo su rūkančiais asmenimis, todėl darytina išvada, jog Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėto veikimo ar neveikimo dėl pareiškėjo laikymo rūkančiųjų kamerose, nėra.

Pareiškėjas nurodo, kad sportuoti sporto salėje buvimo Šiaulių TI metu buvo tik svajonė. Atsakovas į bylą pateikė 2017-10-27 Šiaulių TI socialinės reabilitacijos skyriaus pažymą Nr. 61/04-2512 (100 b. l.), kurioje nurodyta, kad Šiaulių TI organizuojamas socialinis darbas ir užimtumas su suimtaisiais, vykdoma suimtųjų ir nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programa, pagal kurią kas mėnesį organizuojami sportiniai ir kultūriniai renginiai; suimtieji (nuteistieji) vedami į treniruoklių salę, krepšinio aikštelę pagal kiekvieną savaitę tvirtinamą grafiką; P. L. buvo suteikta galimybė išeiti į treniruoklių salę bei dalyvauti įvairiuose sportiniuose, kultūriniuose renginiuose. Į bylą pateikti ir Šiaulių TI direktoriaus patvirtinti Suimtųjų (nuteistųjų) laisvalaikio užimtumo grafikai (101-111 b. l.), iš kurių matosi, kad suimtieji (nuteistieji) kiekvieną savaitę vedami į užimtumo renginius (treniruoklių salę, krepšinio aikštelę, sportinius užsiėmimus), tame tarpe ir tų kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, arba tų kamerų suimtieji (nuteistieji) į užimtumo renginius eiti atsisakė. Pareiškėjas skunde nenurodo, kad jis prašė, bet jam nebuvo leista dalyvauti konkrečiuose renginiuose, varžybose, užimtumo programose, kada tai buvo padaryta, todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad Šiaulių TI buvo pažeista pareiškėjo teisė į užimtumą.

Pareiškėjas nurodo, kad turėjo teisę tik į vienos valandos pasivaikščiojimą kiemelyje, nors vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą nežmoniškomis sąlygomis išaiškinimui, pasivaikščiojimo kiemelio plotas maždaug 16 kv. m. LR teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 punkte nurodyta, kad suimtieji turi teisę ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, pasivaikščioti vienu metu vedami visi kameroje esantys suimtieji (nuteistieji), pasivaikščiojimo trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 21 punktas numato, kad suimtieji (nuteistieji) galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių rėžiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojo iki 2015-11-01) 18.4 punkte buvo nurodyta, kad teritorijoje arba ant pastatų stogų turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai, jie turi būti periodiškai valomi, jeigu dulka – laistomi.

Iš byloje esančių dokumentų matosi, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2014 m. rugsėjo 25 d. patikrinimo metu konstatavo, jog Šiaulių TI laikomiems asmenims pabūti gryname ore 1 val. per dieną sąlygos sudaromos (63-66 b. l.), 2015 m. rugpjūčio 24 d. patikrinimo metu nustatyta, kad tikrinimo metu kiemeliai buvo švarūs (116-119 b. l.). Pareiškėjas pats skunde nurodo, kad turėjo galimybę vieną valandą per dieną pasivaikščioti gryname ore, pasivaikščiojimo kiemų plotas teisės aktais nereglamentuotas, visuomenės sveikatos centras patikrinimų metu higienos normos pažeidimų pasivaikščiojimo kiemeliuose nenustatė, todėl nėra pagrindo konstatuoti Šiaulių TI pareigūnų neteisėtus veiksmus ir laikyti, kad dėl pasivaikščiojimo kiemelių būklės ir pasivaikščiojimo trukmės pareiškėjas galėjo patirti neturtinę žalą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

LR CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Atsižvelgus į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie sukelia dvasinius pergyvenimus, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, o kalėdamas pas atsakovą aukščiau aptartomis sąlygomis, pareiškėjas patyrė pinigine išraiška apskaičiuotiną neturtinę žalą. Pareiškėjo laikymas kamerose, neatitinkančiose higienos normos reikalavimų, tam tikrą laikotarpį pažeidžiant nustatytą minimalią kameros ploto normą, nustatyti pažeidimai dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo, taip pat kiti pažeidimai sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus; kita vertus, nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą – 3 000 Eur. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog pareiškėjas kalinimo laikotarpiu Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kamerų būklės ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų, nesiskundė (56 b. l.), iš įrašų pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje nenustatyta, kad dėl laikymo sąlygų būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata, pareiškėjas nenurodė, kodėl patirtą neturtinę žalą vertina būtent tokia suma, todėl teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, sprendžia, jog kitos jo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Taigi teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2016 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2157-442/2016, 2017-04-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A-832-442/2017, 2017-04-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017, 2017-05-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A-386-822/2017 ir kt.), vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 600 Eur. Todėl pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 600 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi teismas,

nusprendžia:

Pareiškėjo P. L. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui P. L. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 600,00 Eur (šešis šimtus Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per sprendimą priėmusį teismą.

Teisėja Jarūnė Sedalienė