- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2007-04-05
- Bylos Nr.
- 2A-104-186/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Žironas (pirm.), Romualda Janovičienė, Tatjana Žukauskienė
- Atsakovas
- V. G.
- Ieškovas
- R. A.
- Trečiasis asmuo
- Vaikų teisių apsaugos tarnyba, LR Teisingumo ministerija
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš
kolegijos teisėjų Romualdos Janovičienės ir Tatjanos Žukauskienės
dalyvaujant ieškovės atstovams G. A., adv. Simonai Augėnaitei
atsakovų atstovams adv. Algiui Tursui, adv. Viliui Martyšiui
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovų V. G. , antstolės J. G. ir antstolio V. Č. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo 2004 m. kovo 31 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės R. A. ieškinį atsakovams V. G. , antstolei J. G. , antstoliui V. Č. dėl antstolių veiksmų pripažinimo neteisėtais, turto pardavimo be varžytinių akto pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo. Tretieji asmenys Vaikų teisių apsaugos tarnyba, LR Teisingumo ministerija.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė R. A. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams V. G. , antstoliams J. G. bei V. Č. ir patikslinusi savo ieškinio reikalavimus prašė pripažinti neteisėtais teismo antstolės J. G. ir vyr. teismo antstolio V. Č. veiksmus, parduodant R. A. priklausantį turtą – 1/2 dalį gyvenamojo namo, t.y. patalpų, esančių gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje mansardoje, bendras plotas 90,01 kv. m., pastato plane pažymėto indeksu 1A1m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pripažinti negaliojančiu turto pardavimo be varžytinių aktą serija ABC Nr. 001832, kuriuo R. A. priklausantis turtas – 1/2 dalis gyvenamojo namo, t.y. patalpos, esančios gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, mansardoje, bendras plotas 90,01 kv.m., pastato plane pažymėto indeksu 1A1m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), parduotas V. G.; pripažinti V. G. įgyto nekilnojamojo turto – 1/2 dalies gyvenamojo namo, t.y. patalpų, esančių gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, mansardoje, bendras plotas 90,01 kv. m. pastato plane pažymėto indeksu 1A1m, Nr. (duomenys neskelbtini), valdymą neteisėtu. Ieškovė nurodė, kad tarp jos ir J. S. 1994-11-24 buvo sudaryta paskolos sutartis, kuria ji iki 1995-02-24 pasiskolino iš J. S. 80000 Lt. Ieškovė, užtikrindama paskolos grąžinimą, įkeitė 1/2 dalį jai nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, 1/2 dalį šiltnamio, 1/2 dalį garažo, rūsio ir kiemo įrenginių. Vykdydama išieškojimą pagal minėtą prievolę, antstolė J. G. 2002-10-25 pardavė be varžytinių 1/2 dalį ieškovei priklausančio gyvenamojo namo, t.y. patalpas, esančias gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, mansardoje, bendras plotas 90,01 kv. m. Apie tai ieškovė nurodė sužinojusi tik 2003-01-22, kai gavo Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2003-01-13 nutartį dėl įkeitimo teisės pasibaigimo ir duomenų iš hipotekos registro išbraukimo. Nurodė, kad antstolė, nukreipdama išieškojimą į gyvenamąjį namą, pažeidė LR CPK 424 str. 1 d., pagal kurią išieškojimas į gyvenamąjį namą nukreipiamas paskiausia, kai nėra kito turto ar jo neužtenka išieškomai sumai padengto. Antstolė tokiu būdu taip pat pažeidė LR Vaiko teisių apsaugos įstatymo 4 str. 5 p., nes ieškovė nurodė auginanti nepilnametį sūnų. Antstolė pažeidė išieškojimo iš fizinių asmenų tvarką, nes kartu su ieškovei priklausiusio gyvenamojo namo dalimi pardavė 4,95 kv. m. šiame name esančio rūsio, nors apie rūsio pardavimą niekur neskelbė ir jis nebuvo įvertintas nustatant parduodamo turto kainą. Nurodė, kad turto pardavimo be varžytinių aktas serija ABC Nr. 001832 buvo patvirtintas vyr. teismo antstolio V. Č. 2002-11-18, nors pats aktas iš vyr. teismo antstolio buvo paimtas 2002-12-06. Todėl skolininkei priklausantis turtas negalėjo būti parduotas 2002-10-25 ir buvo parduotas tik po 2002-12-06, nesilaikant LR CPK 436 str. reikalavimų bei nepranešant apie tai spaudoje.
Atsakovai su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto pirmas apylinkės teismas 2004-03-31 sprendimu ieškinį tenkino ir nusprendė: pripažinti neteisėtais teismo antstolės J. G. ir Vyr. teismo antstolio V. Č. veiksmus, parduodant R. A. priklausantį turtą – 1/2 dalį namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, bendro ploto 90,01 kv. m. pastato, plane pažymėto indeksu 1A1m; pripažinti negaliojančiu turto pardavimo be varžytinių aktą serija ABC Nr. 001832; pripažinti V. G. įgyto pagal Turto pardavimo be varžytinių aktą serija ABC Nr. 001832, nekilnojamojo turto – 1/2 dalies gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, bendras plotas 90,01 kv. m. pastato, plane pažymėto indeksu 1A1m, valdymą neteisėtu; įpareigoti R. A. iki 2004-06-01 sumokėti V. G. 60100 Lt; priteisti iš J. G. ir V. Č. R. A. naudai 1800 Lt už teisinę pagalbą ir 1803 Lt žyminį mokestį. Teismas sprendė, kad buvo pažeistos ieškovės teisės areštuojant turtą, nes jai nebuvo išsiųstas raginimas įvykdyti sprendimą geruoju, turto arešto aktas buvo du kartus panaikintas, nes antstolė pažeidė LR CPK 410 str. 5 p. ir 411 str. reikalavimus. Parduodant ieškovei priklausančio gyvenamojo namo dalį, buvo pažeista LR CPK 424 str. norma, jog į gyvenamąjį būstą išieškojimas nukreipiamas paskiausiai. Teismas pripažino, kad ieškovės vyras G. A. neturėjo įgaliojimų atstovauti savo žmoną vykdymo procese. Teismas kritiškai vertino UAB „MTW“ vertinimo akte nurodytą jo kainą ir sprendė, kad nors ieškovė LR CPK 472 str. tvarka neskundė antstolės veiksmų įkainojant turtą, tai neužkerta kelio minėtu pagrindu ginčyti sandorio teisėtumo. Teismas nustatė, kad ieškovės turtas buvo parduotas pažeidžiant turto pardavimo be varžytinių aktą, nes antstolė surašė tris turto pardavimo aktus. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad turto pardavimo be varžytinių aktas prilyginamas pirkimo-pardavimo sutarčiai, sprendė, kad 1/2 dalis ieškovei priklausiusio gyvenamojo namo buvo parduota du kartus. Teismas sprendė, kad surašant aktą Nr. 001809 buvo padaryta ne techninė klaida, o parduota turto daugiau nei buvo nurodyta skelbime. Antstolė turėjo surašyti patvarkymą dėl akto pripažinimo negaliojančiu, nedelsiant apie tai informuoti VĮ Registrų centrą ir pateikti tai patvirtinančius dokumentus. Teismo antstolė taip pat turėjo pakartoti varžytinių procedūrą, nes vyr. teismo antstolio patvirtintas turto pardavimo be varžytinių aktas prilyginamas notariškai patvirtintai pirkimo-pardavimo sutarčiai ir yra nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas. Teismas nustatė, kad turto pardavimo be varžytinių aktas Nr. 001832 buvo patvirtintas vyr. teismo antstolio 2002-11-18, nors pats aktas buvo išduotas antstolei po 2002-12-06. Tai įrodo, kad pardavimas įvyko ne 2002-10-25, o kitą dieną, tuo pažeidžiant LR CPK 436 str. reikalavimus, dėl ko šis sandoris laikomas niekiniu (LR CK 1.80 str.). Teismas nurodė, kad antstolių veiksmuose yra dokumentų suklastojimo požymių, dėl ko būtina atlikti ikiteisminį tyrimą. Teismas, vadovaudamasis LR CK 4.96 str., sprendė, kad parduotas turtas gali būti išreikalautas iš sąžiningo įgijėjo. Teismas nustatė, kad ieškovė sutinka V. G. atiduoti 60100 Lt, kuriuos jis sumokėjo perkant jos turtą. Teismas sprendė, kad ieškovė nepraleido termino kreiptis į teismą, nes byloje neįrodyta, kad ieškovei buvo pranešta apie jos turto pardavimą V. G. . Apie turto pardavimą be varžytinių ieškovė sužinojo tik 2003-01-22, kai gavo Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo hipotekos skyriaus nutartį.
Šalies argumentai
Atsakovas V. G. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo 2004-03-31 sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinys būtų atmestas. Mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo priimtas netinkamai išaiškinus ir pritaikius materialinės ir procesinės teisės normas bei netinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes. Savo apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1) teismo išvada, jog antstolis neteisėtai nukreipė išieškojimą į vienintelį šeimos būstą, tuo pažeisdamas 1964 m. LR CPK 424 str. normas, yra nepagrįsta, prieštarauja įstatymams ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai praktikai. Skolininkė sprendimo vykdymo metu nereiškė reikalavimo dėl išieškojimo nukreipimo į kitą turtą. Priešingai, ji sutiko, kad būtų areštuota tik jai priklausanti 1/2 dalis gyvenamojo namo, ji pati pateikė antstoliui prašymą atlikti areštuotos 1/2 gyvenamojo namo dalies įvertinimą, vykdomojoje byloje yra ieškovės sutuoktinio prašymas sumažinti 1/2 dalies gyvenamojo namo kainą ir tęsti jo pardavimą. Teismas nepagrįstai taikė 1964 m. LR CPK 424 str. 1 d., nes parduotas ieškovės turtas buvo įkeistas išieškotojui J. S. ;
2) teismas nepagrįstai sprendė, kad faktas, jog ieškovė LR CPK 472 str. nustatyta tvarka neskundė teismo antstolio veiksmų įkainojant turtą, neužkertas kelio minėtu pagrindu ginčyti šio sandorio teisėtumą. Teismas, padarydamas tokią išvadą, pažeidė 1964 m. LR CPK 265 str. 2 d. nuostatas, nes peržengė pareikštų reikalavimų ribas, o taip pat 1964 m. LR CPK 435 str., 472 str. 1 d. reikalavimus. Ieškovė neginčijo turto įkainojimo ar turto pardavimo akto tuo pagrindu, kad yra netinkamai atliktas turto įvertinimas. Teismas nepagrįstai kritiškai vertino UAB „MTW“ vertinimo aktą, nes pagal LR Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 24 str. 1 d., 23 str. turto vertinimo ataskaita turi juridinę galią ir laikoma teisinga, kol nenuginčyta įstatymų nustatyta tvarka;
3) teismas padarė nepagrįstą išvadą, konstatuodamas, kad antstolė nepareikalavo ieškovės sutikimo parduoti jos turtą už nurodytą kainą, nes įstatymas neįpareigojo teismo antstolio tokiais atvejais gauti skolininko sutikimą. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė ilgainiui nustojo domėtis vykdymo procesu ir visur dalyvavo jos vyras G. A., teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovė nedavė įgaliojimų savo vyrui vykdymo procese veikti jos vardu. Vadovaujantis LR CK 2.133 str., teismas turėjo pripažinti, jog G. A. veikė kaip R. A. atstovas;
Žemesnės instancijos teismas
4) teismo sprendimas dalyje, kurioje pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog turtas buvo parduotas pažeidžiant turto pardavimo be varžytinių aktą ir kad ieškovės turtas buvo parduotas du kartus, laikytinas nepagrįstu ir neatitinkančiu LR CPK 270 str. 4 d. nustatytų teismo sprendimo turinio reikalavimų, nes minėti teismo sprendimo motyvai yra neišsamūs, nesuprantami;
Šalies argumentai
5) apeliantas nesutinka su teismo išvada, jog surašant aktą Nr. 001809 buvo padaryta ne techninė klaida, o parduota turto daugiau ne buvo nurodyta skelbime, dėl ko antstolė turėjo pakartoti varžytinių procedūrą. Tokia teismo išvada nėra pagrįsta jokiomis teisės normomis. Kadangi aktas yra prilyginamas turto pirkimo-pardavimo sutarčiai, nagrinėjamu atveju buvo ištaisyta klaida, kuri, jei būtų palikta, sudarytų prielaidas ir pagrindą pripažinti sandorį negaliojančiu, nes turto būtų buvę parduota daugiau, negu buvo įvertinta už tą kainą. Antstolė, anuliuodama aktą, laikėsi teisingumo ir protingumo principų: paėmė iš apelianto originalą ir išdavė jam naują aktą. Akto Nr. 001804 apeliantas nurodo iš viso negavęs, jis nebuvo pasirašytas antstolės ir vyr. teismo antstolio. Tai, jog iš aktų šaknelių matyti, kad Turto pardavimo be varžytinių aktas Nr. 001832, patvirtintas vyr. teismo antstolio 2002-11-18, buvo išduotas teismo antstolei po 2002-12-06, neduoda pagrindo pripažinti, kad pardavimas įvyko kitą dieną ar kad buvo pažeisti įstatymo reikalavimai surašant ar patvirtinant turto pardavimo be varžytinių aktą. Akte esanti data pažymi pardavimo datą, o ne akto surašymo datą;
6) teismas, spręsdamas restitucijos klausimą, pažeidė materialinės teisės normas ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojamą praktiką. Teismas nepagrįstai taikė LR CK 4.96 str. 2 d. nuostatą, leidžiančią išreikalauti nekilnojamąjį daiktą iš sąžiningo įgijėjo, jei savininkas daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Nei šioje, nei kitoje byloje nėra konstatuota nusikaltimo fakto. Teismo 2004-03-31 nutartis, kuria nutarta pranešti prokurorui spręsti ikiteisminio tyrimo pradėjimo klausimą, nepatvirtina nusikaltimo padarymo fakto. Todėl teismas privalėjo taikyti LR CK 4.96 str. 4 d. nuostatą, pagal kurią daikto išreikalavimo iš sąžiningo įgijėjo taisyklės netaikomos, kai daiktas parduotas teismo sprendimams vykdyti nustatyta tvarka. Tai patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktika. Kai turtas įgyjamas varžytinių metu, jo įgijėjo sąžiningumas yra preziumuojamas. Ieškovė nagrinėjamoje byloje įgijėjo sąžiningumo neginčijo;
7) teismas netinkamai nustatė ir įvertino faktines aplinkybes, susijusias su terminu paduoti skundą dėl teismo antstolio veiksmų ir pažeidė 1964 m. LR CPK 472 str. reikalavimus. Teismas neįvertino, kad ieškovė buvo iš anksto informuota apie turto pardavimą be varžytinių, dėl ko apskundimo terminas jai skaičiuotinas nuo 2002-10-25, t.y. nuo veiksmo atlikimo dienos. Todėl ieškinys turėjo būti atmestas 1964 m. LR CPK 435 str. d. pagrindu.
Atsakovė antstolė J. G. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo 2004-03-31 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Mano, kad teismo išvados neatitinka faktinių aplinkybių. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovė apie tai, kad jos turtas buvo parduotas iš varžytinių sužinojo tik 2003-01-22, kai gavo Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo hipotekos skyriaus nutartį. Ieškovė pati pripažino, kad 2002-10-14 jai buvo įteiktas pranešimas apie 2002-10-25 įvyksiantį turto pardavimą, jai buvo žinoma. Mano, kad ieškovė žinodama apie varžytines praleido 1964 m. LR CPK 472 str. įtvirtintą 10 d. terminą. Teismas neįvertino, kad ieškovė kaip skolininkė nevykdė savo pareigų vykdymo procese (1964 m. LR CPK 393 str.). Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovė negavo raginimo įvykdyti sprendimą geruoju, nes ji pati pripažino, kad raginimas jai buvo įteiktas. Antstolė nurodo, kad ji turėjo teisę nukreipti išieškojimą į gyvenamąjį namą, nes 1964 m. LR CPK 426 str. norma yra speciali LR CPK 424 str. atžvilgiu. Vykdant įkeitimu užtikrintą prievolę, turi būti laikomasi reikalavimų, taikomų įkeistam turtui realizuoti. Sprendime nepagrįstai nurodyta, kad ieškovės turtas buvo parduotas pažeidžiant turto pardavimo be varžytinių aktą, kadangi aktu įforminamas varžytinių rezultatas ir pačio dokumento jokiais veiksmais pažeisti negalima. Keli aktai buvo surašyti dėl apsirikimo (techninės klaidos). Nepagrįsta teismo išvada, kad 1/2 namo dalis buvo parduota du kartus. Ieškovei priklausantis turtas buvo parduotas 2002-10-25 be varžytinių. Teismas, pripažindamas antstolių veiksmus neteisėtais, sprendime nenurodė, kokie įstatymo reikalavimai buvo pažeisti.
Atsakovas V. Č. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo 2004-03-31 sprendimą ir nauju sprendimu ieškinį atmesti. Mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismas pažeidė materialinės ir procesinės teisės normas, visapusiškai ir pilnutinai neištyrė visų bylos aplinkybių, sprendimas neatitinka LR CPK 270 str. reikalavimų dėl sprendimo turinio. Savo apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1) teismas, priimdamas sprendimą nenurodė, kurios redakcijos LR CPK normomis vadovavosi. Tai sukėlė neapibrėžtumą ir pažeidė atsakovų teisę į gynybą;
2) V. Č. ir J. G. yra netinkami atsakovai, nes reiškiant ieškinį dėl pardavimo be varžytinių akto pripažinimo negaliojančiu atsakovu turėjo būti Teismo antstolių kontora, o turtą perleidę antstoliai – kaip tretieji asmenys be savarankiškų reikalavimų. Tuo tarpu likvidavus Teismo antstolių kontorą prie Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo Teisingumo ministro 2002-08-30 įsakymo Nr. 234 pagrindu jos veikla nutrūko ir teisės bei pareigos kitiems asmenims neperėjo;
3) vadovaujantis 1964 m. LR CPK 472 str., skundą dėl antstolio veiksmų ieškovė turėjo paduoti per 10 d. nuo tos dienos, kurią teismo antstolis atliko skundžiamą veiksmą arba nuo tos dienos, kurią, būdama neinformuota apie veiksmo atlikimo laiką ir vietą, sužinojo apie jį. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovė tik 2003 m. sužinojo apie įvykusį turto pardavimą be varžytinių. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad ieškovė dar 2002-10-14 žinojo apie antstolės veiksmus ir varžytines: ji pasirašė 2001-02-08 turto arešto akte ABC Nr. 0593730, 2001-02-08 parašė prašymą dėl areštuoto turto įvertinimo, ieškovės vyrui buvo įteikti pranešimai dėl pakartotinių ir antrųjų varžytinių, ieškovei asmeniškai 2002-10-14 įteiktas 2002-10-10 pranešimas apie pardavimą be varžytinių. Ieškovė aktyviai dalyvavo vykdomajame procese, ne kartą skundė antstolio veiksmus, todėl yra gerai susipažinusi su vykdomuoju procesu, žino savo teises. Kadangi 2002-10-14 ieškovei buvo pranešta apie pardavimo be varžytinių laiką ir vietą, ieškovė galėjo atvykti į teismo antstolių kontorą 2002-10-25 ir sužinoti apie pardavimo eigą (1964 m. LR CPK 6 str.);
4) 1964 m. LR CPK 435 str. numato, kad ieškinio pagrindą gali sudaryti tik neteisėti antstolio veiksmai, pripažinti tokiais 1964 m. LR CPK 472 str. nustatyta tvarka. Teismas negalėjo vertinti antstolių atliktų veiksmų teisėtumo nagrinėdamas šią civilinę bylą ir jais grįsti savo sprendimą, o ieškovė nepateikė teismui įrodymų, kad kuris nors iš ieškinyje minimų antstolių veiksmų būtų pripažintas neteisėtu 1964 m. LR CPK 472 str. nustatyta tvarka;
5) teismas nepagrįstai nurodė, kad skolininkei neįteiktas raginimas, nes vykdomojoje byloje yra raginimo šaknelė su skolininkės parašu. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad antstolė negalėjo nukreipti išieškojimo į vienintelį šeimos būstą, nes nekilnojamasis turtas buvo įkeistas išieškotojui. Teismo išvados dėl turto įkainojimo yra nepagrįstos, nes pirmųjų varžytinių metu turtas įvertintas 104300 Lt ir buvo neparduotas net trijose varžytinėse;
6) teismo išvada dėl varžytinių akto serija ABC Nr. 001832 pripažinimo niekiniu yra nepagrįsta, nes teismas neturėjo sieti akto išdavimo datos su pardavimo data. 1964 m. LR CPK 436 str., kurį teismas nurodė kaip pažeidimą, neįtvirtina nuostatų dėl akto išdavimo datos. Teismas, vertindamas kelių pardavimo be varžytinių aktų išdavimo aplinkybes ignoravo atsakovų parodymus, neanalizavo pačių turto pardavimo be varžytinių aktų turinio ir jų išdavimo tikslo, nepasisakė savo sprendime dėl šių įrodymų atmetimo;
7) turto pardavimo be varžytinių aktas serija ABC Nr. 001804 nesukėlė jokių teisinių pasekmių ir neturėjo būti vertinamas kaip procesinis dokumentas.
Ieškovė R. A. su apeliaciniais skundais nesutinka ir paduodama atsiliepimus į juos prašo apeliacinius skundus atmesti, o Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo 2004-03-31 sprendimą palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai tenkinami.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.).
Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 str.).
2002-10-25 turto pardavimo be varžytynių metu galiojusi 1964 LR CPK 435 str. redakcija ieškiniui dėl pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos realizuojant turtą be varžytinių, pripažinimo negaliojančiu pareikšti numatė sutrumpintą 3 mėn. ieškinio senaties terminą bei privalomą teismo antstolio veiksmų, pažeidžiančių vykdymo procesą reglamentuojančias CPK normas, apskundimą 1964 m. LR CPK 472 str. nustatyta tvarka. Tai reiškia, jog pagal 1964 m. LR CPK 435 str. 2 d. ieškiniai dėl pirkimo–pardavimo sutarties, sudarytos realizuojant turtą be varžytynių, pripažinimo negaliojančia galėjo būti grindžiami LR CPK normų pažeidimais tik tais atvejais, kai teismo antstolio veiksmai 1964 m. LR CPK 472 str. nustatyta tvarka buvo pripažinti neteisėtais.
Nagrinėjamoje byloje ieškovė R. A. 1964 m. LR CPK 435 str. 1 d. tvarka skundė teismo antstolių J. G. ir V. Č. veiksmus realizuojant ieškovei priklausantį turtą be varžytinių bei reiškė reikalavimą dėl 2002-10-25 turto pardavimo be varžytinių akto (serija ABC, Nr. 001832) pripažinimo negaliojančiu. 1964 m. LR CPK 472 str. 1 d. numatė dešimties dienų terminą skundui dėl antstolio veiksmų paduoti, skaičiuojant jį nuo tos dienos, kurią teismo antstolis atliko skundžiamą veiksmą arba nuo tos dienos, kurią nurodytieji asmenys, neinformuoti apie veiksmo atlikimo laiką ir vietą, apie jį sužinojo. Iš vykdomosios bylos Nr. 33-4500 medžiagos matyti, jog ieškovė R. A. 2002-10-04 pranešimu Nr. 3-34/02 buvo informuota apie jai priklausančios 1/2 gyvenamojo namo dalies pardavimą be varžytinių, pardavimo laiką ir vietą, kuris jai buvo įteiktas asmeniškai (vykd. b.l. 144-145). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija pripažįsta, jog nagrinėjamu atveju įstatymo nustatytas dešimties dienų senaties terminas skundui dėl antstolio veiksmų paduoti skaičiuojamas nuo 2002-10-25, t.y. nuo tada, kai ieškovei priklausantis turtas buvo realizuotas be varžytinių. Kadangi teismo antstolių veiksmai, susiję su skolininkės R. A. skolos išieškojimu, priverstinai realizuojant be varžytinių skolininkei priklausiusio gyvenamojo namo dalį, nebuvo pripažinti neteisėtais 1964 m. LR CPK 472 str. nustatyta tvarka, ir antstolė praleido 1964 m. LR CPK 472 str. numatytą skundo dėl šių veiksmų padavimo terminą, todėl pripažinti negaliojančiu turto pardavimo iš varžytynių aktą, remiantis 1964 m. LR CPK normų, reglamentuojančių vykdymo procesą, pažeidimais šiuo atveju nebuvo teisinio pagrindo. Tačiau ieškovei išliko teisė ginčyti pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą realizuojant turtą be varžytynių, 1964 m. LR CPK 435 str. tvarka, ieškinį grindžiant materialinės teisės normų pažeidimais. Teisėjų kolegija pripažįsta, jog ieškovė nepraleido 1964 m. LR CPK 435 str. 1 d. numatyto trijų mėnesių termino ieškiniui paduoti, kuris nagrinėjamu atveju skaičiuojamas nuo 2002-01-22, t.y. nuo tos dienos, kai ieškovė gaudama Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2003-01-13 nutartį dėl įkeitimo teisės pasibaigimo ir duomenų iš hipotekos registro išbraukimo realiai sužinojo apie savo teisės pažeidimą (t.1, b.l.4).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 1999-06-18 nutarimu Nr. 17 aprobuotoje apibendrinimo apžvalgoje konstatavo, kad prie procesinės teisės normų pažeidimų, sudarančių pagrindą sandorį pripažinti negaliojančiu, priskiriami atvejai, kai skolininkas neinformuotas apie priverstinį sprendimo vykdymą (LR CPK 390 str., 393 str.), pažeistos turto įkainojimo taisyklės (LR CPK 411 str.), išieškojimas nukreipiamas į prievolėmis neapsunkintą gyvenamąjį būstą, žemę, esant pakankamai kito turto (LR CPK 424 str. 1 d.). Kadangi ieškovė praleido 1964 m. LR CPK 472 str. 1 d. numatytą dešimties dienų terminą antstolio veiksmams apskųsti, ji minėtais procesinės teisės normų pažeidimais negalėjo remtis reikšdama reikalavimą dėl turto pardavimo be varžytinių akto serija ABC Nr. 001832 pripažinimo negaliojančiu. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas minėtus 1964 m. LR CPK normų pažeidimus kaip turinčius įtakos ginčijamo turto pardavimo be varžytinių akto galiojimui, netinkamai taikė ir aiškino 1964 m. LR CPK 435 str. ir 472 str. normas, bei netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nustatant termino skundui dėl antstolių veiksmų paduoti pradžią.
Vilniaus miesto pirmas apylinkės teismas skundžiamu sprendimu nepagrįstai sprendė, kad ieškovei nebuvo išsiųstas raginimas geruoju įvykdyti sprendimą, nes iš vykdomosios bylos medžiagos matyti, kad jai raginimas 1964 m. LR CPK 390 str. nustatyta tvarka buvo įteiktas asmeniškai 2000-01-21 (vykd. b.l. 3).
Byloje nustatyta, jog 1964 m. LR CPK 436 str. tvarka 2002-10-25 be varžytinių parduodant skolininkei R.A. priklausiusią 1/2 dalį gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, patalpų gyvenamojo namo mansardoje, bendras plotas 90,01 kv. m., antstolė J. G. surašė turto pardavimo be varžytinių aktą serija ABC Nr. 001804, kurį pasirašė turto pirkėjas V. G. . Šį aktą antstolė J. G. dėl padarytos klaidos anuliavo, surašydama kitą turto pardavimo be varžytinių aktą serija ABC Nr. 001809, kuris buvo pasirašytas pirkėjo V. G. , teismo antstolės J. G. ir patvirtintas vyr. antstolio V. Č. . Tačiau pastarasis aktas taip pat buvo anuliuotas dėl techninė klaidos apibūdinant parduotą turtą ir surašytas kitas turto pardavimo be varžytinių aktas serija ABC Nr. 001832, kurį patvirtino vyr. teismo antstolis V. Č. , pasirašė teismo antstolė J. G. ir pirkėjas V. G. . Pastarojo turto pardavimo be varžytinių akto pagrindu pirkėjas V. G. Nekilnojamojo turto registre įregistravo nuosavybės teises į 1/2 dalį gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje.
Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis vertinant šių aktų surašymu sukeliamas teisines pasekmes. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad 1/2 dalis gyvenamojo namo buvo parduota du kartus, nes laikė, jog turto pardavimo be varžytinių akte serija ABC Nr. 001809 buvo padaryta ne techninė klaida, o parduota turto daugiau nei buvo nurodyta skelbime, atsižvelgiant į tai, kad vyr. antstolio patvirtintas turto pardavimo be varžytinių aktas prilygo notariškai patvirtintai pirkimo-pardavimo sutarčiai. Teisėjų kolegija turto pardavimo be varžytinių akto serija ABC Nr. 001832 surašymą vertina kaip teismo antstolio siekį anuliuoti turto pardavimo be varžytinių aktą serija ABC Nr. 001809 dėl jame padarytos techninė klaidos apibūdinant parduotą turtą, atsižvelgiant į tai, kad šiame akte realizuoto turto nurodyta daugiau nei buvo areštuota ir ketinta parduoti 1964 m. LR CPK 436 str. tvarka. Tai atitinka turto pardavimo be varžytinių akte serija ABC Nr. 001832 esantį įrašą dėl ankstesnio akto anuliavimo (t.2, b.l. 25). Minėtą teismo antstolio siekį patvirtina faktinės bylos aplinkybės, nes 2001-02-08 turto arešto aktu serija ABC Nr. 059373 buvo areštuota tik 1/2 gyvenamojo namo dalis, kuri priklausė skolininkei R. A. (vykd. b.l. 19), o sprendimų vykdymo proceso metu realizuoti galima tik areštuotą skolininko turtą. Teismo antstolio techninę klaidą apibūdinant parduotą turtą patvirtina ir tai, jog turto pardavimas be varžytinių 1964 m. LR CPK 436 str. tvarka buvo skelbiamas tik dėl skolininkei priklausiusių 1/2 dalies gyvenamojo namo patalpų kaip parduotino turto nenurodant 1/2 dalies kitų namų valdos statinių, priklausančių R. A.. Teisėjų kolegija pripažįsta, jog įvertinus minėtas aplinkybes tas faktas, jog turto pardavimo be varžytinių aktas serija ABC Nr. 001809 buvo anuliuotas nesilaikant teismo antstolių kontoroje nustatytos tvarkos (nebuvo surašytas teismo antstolio patvarkymas dėl turto pardavimo be varžytinių akto serija ABC Nr. 001809 pripažinimo negaliojančiu, antstolio sugadintas aktas nebuvo negrąžintas vyr. teismo antstoliui, nebuvo perbrauktas, nurodant, kad jis anuliuotas), nėra esminis ir nesudaro pagrindo pripažinti, jog surašant turto pardavimo be varžytinių aktą serija ABC Nr. 001832 tas pats ieškovei priklausęs turtas buvo parduotas antrą kartą. Faktas, jog turto pardavimo be varžytinių aktas serija ABC Nr. 001809 buvo patvirtintas vyr. teismo antstolio V. Č. , nesąlygoja klaidos ištaisymo galimybės nebuvimo ir būtinybės iš naujo skelbti turto pardavimą be varžytinių.
Pažymėtina, jog Vilniaus miesto apylinkės prokuratūroje atlikus ikiteisminį tyrimą pagal LR BK 300 str. 1 d. dėl turto pardavimo be varžytinių aktų suklastojimo, Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2007-02-05 skyriaus prokuroro nutarimu ikiteisminio tyrimo bylą buvo nutarta nutraukti, nesant veikos, turinčio nusikaltimų, numatytų LR BK 300 str., 229 str., požymių. Šiame nutarime konstatuota, jog antstolė J. G. netyčia surašė du turto pardavimo be varžytinių aktus ABC Nr. 001804 ir ABC Nr. 001809, o jos veiksmai du kartus perrašant minėtus aktus vertintini kaip siekimas ištaisyti padarytas klaidas. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros Vilniaus apylinkės vyriausiojo prokuroro 2007-03-28 nutarimu Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2007-02-05 nutarimas paliktas galioti.
Įvertinus klaidos padarymo faktą surašant turto pardavimo be varžytinių aktą serija ABC Nr. 001809 ir teismo antstolio siekį ją ištaisyti, teisėjų kolegija pripažįsta, jog neturi teisinės reikšmės ta aplinkybė, kada teismo antstoliui buvo išduotas turto pardavimo be varžytinių aktas serija ABC Nr. 001832. Turto pardavimo be varžytinių akte yra nurodoma ne akto surašymo data, o procesinio veiksmo, t.y. turto pardavimo be varžytinių data, kuri turi sutapti su skelbime apie turto pardavimą nurodyta data. VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registre esantis įrašas byloja, jog V. G. nuosavybės teisių į 1/2 dalį gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, atsiradimo pagrindas – būtent turto pardavimo be varžytinių aktas serija ABC Nr. 001832.
Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog teismo antstolė J. G. savo veiksmais parduodama skolininkei priklausančią gyvenamojo namo dalį be varžytinių pažeidė 1964 m. LR CPK 242 str. normas. Vadovaujantis 1999-06-18 Lietuvos Aukščiausiojo teismo Teisėjų senato nutarimo Nr. 17 Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje, nagrinėjant skundus dėl teismo antstolių veiksmų, atliktų vykdant turto varžytynes, taip pat nagrinėjant civilines bylas dėl turto pardavimo iš (be) varžytynių aktų arba turto perdavimo išieškotojui aktų pripažinimo negaliojančiais 12 p., įvertinus ieškovei priklausiusio turto realizavimo be varžytinių metu galiojusią 1964 m. LR CPK redakciją, pagal LR CPK 424 str. 1 ir 408 str. 3 d. skolininko reikalavimas nukreipti išieškojimą į kitą turtą, o ne į gyvenamąjį būstą, jei kito turto pakanka sprendimui įvykdyti, teismo antstoliui yra privalomas. Išimtis iš šios taisyklės numatyta tais atvejais, kai šis nekilnojamas turtas įkeistas išieškotojui (CPK 426¹ str.) arba išieškoma paskola, duota namui (butui) statyti (CPK 424 str. 2 d.). Byloje nustatyta, jog ieškovė R. A. tarp jos ir kreditoriaus J. S. susiklosčius paskolos teisiniams santykiams, savo prievolės įvykdymui užtikrinti įkeitė 1/2 dalį jai priklausančio gyvenamojo namo, šiltnamio, garažo, rūsio ir kiemo įrenginių, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Vykdydamas Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo 1999-10-04 sprendimą dėl 58260 Lt paskolos, 22096 Lt palūkanų bei 2000 Lt teismo išlaidų iš R. A. priteisimo J. S. naudai, teismo antstolis 2001-02-08 turto arešto aktu areštavo 1/2 dalį įkeisto gyvenamojo namo (1A1m), 169,94 m² bendro naudingo ploto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kuri nuosavybės teisėmis priklauso R. A. (vykd. b.l. 35). Vadovaujantis LR CPK 408 str. 3 d., skolininkė nepasinaudojo teise pareikšti teismo antstoliui, į kurį turtą šis turėtų pirmiausiai nukreipti išieškojimą. Be to, atsižvelgiant į išieškomą 82 356 Lt įsiskolinimo sumą bei Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išraše nurodytą kito įkeisto turto vidutinę rinkos vertę (verčių nustatymo data 2000-03-22) (t.1, b.l.86-89), o taip pat pinigų sumą, kuri buvo gauta pardavus skolininkei R. A. priklausiusią 31 paprastą vardinę UAB „Ginvesta“ akciją (2002-06-03 Turto pardavimo iš varžytinių aktas serija AAA Nr. 003371 (vykd. b.l. 88)), darytina išvada, jog minėto turto nebūtų užtekę išieškomai pinigų sumai padengti. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pripažįsta, jog nagrinėjamu atveju neegzistavo sąlygos, dėl kurių būtų negalimas išieškojimo nukreipimas į skolininkei priklausiusią gyvenamojo namo dalį.
Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl be varžytinių parduodamo skolininkei priklausiusio turto kainos. Pažymėtina, jog 2002-10-25 be varžytinių parduotos gyvenamojo namo dalies kaina buvo nustatyta laikantis 1964 m. LR CPK 436 str. 1 d. reikalavimų antstolio sudarytos komisijos (vykd. b.l. 106, 109-139), apie pradinę skolininkei priklausančio parduodamo turto kainą R. A. buvo žinoma (vykd. b.l. 143-145), tačiau skolininkė nereiškė prieštaravimų ir neskundė teismo antstolio veiksmų tuo pagrindu 1964 m. LR CPK 472 str. nustatyta tvarka.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė 1964 m. LR CPK 435 str., 472 str. 1 d. įtvirtintas procesines teisės normas, netinkamai aiškino ir taikė 1964 m. LR CPK 424 str. 1 d., 426¹ str., 436 str. 1 d. ir 5 d. normas, o taip pat netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, turinčias reikšmės tinkamam antstolio veiksmų teisėtumo įvertinimui. Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo 2004-03-31 sprendimas naikintinas, nes dėl minėtų procesinės teisės normų pažeidimų ir netinkamų jų pritaikymo buvo neteisingai išspręsta byla (LR CPK 329 str. 1 d.). Įvertinus, kad nagrinėjamos bylos esmės yra atskleista ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylą galima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, teisėjų kolegija priima naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmeta kaip nepagrįstą, nenustačius materialinės teisės normų pažeidimų teismo antstolei J. G. organizuojant bei vykdant nekilnojamojo turto – 1/2 dalies skolininkei R. A. priklausiusio gyvenamojo namo, t.y. patalpų, esančių gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, mansardoje, bendras plotas 90,01 kv.m. – pardavimą be varžytinių. Nesant teisinio pagrindo pripažinti negaliojančiu 2002-10-25 turto pardavimo be varžytinių aktą, restitucija negalima. Teisėjų kolegija pripažįsta, jog aptarti teismo antstolio veiksmai atitiko 1964 m. LR CPK 379 str. 3 d. nuostatas, numatančias, jog teismo antstolis turi imtis visų teisėtų priemonių ginant šalių teisėtus interesus bei užtikrinti teismo bei kitų institucijų sprendimų įvykdymą. Byloje nėra nustatyta, jog teismo antstolis areštuodamas skolininko turtą ir parduodamas turtą be varžytynių pažeidė imperatyvias vykdymo proceso normas. Priešingai, byloje nustatyti faktai leidžia daryti išvadą, jog skolininkė R. A. nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, kad būtų padengti įsiskolinimai, bei savo veiksmais (neveikimu) vilkino vykdymo procesą (1964 m. LR CPK 393 str. 2 d.).
Tenkinant apeliacinį skundą ir atmetant ieškinį iš ieškovės apeliantams turi būti priteistas žyminis mokestis, sumokėtas paduodant apeliacinius skundus (CPK 93 str.). Apeliantai V. G. , J. G. ir V. Č. kiekvienas sumokėjo po 1800 Lt žyminio mokesčio. Tačiau byloje sprendžiamas ginčas dėl vieno 60000 Lt vertės sandorio, todėl apeliantai turėjo teisę bendroje sumoje sumokėti 1800 Lt žyminio mokesčio (CPK 80 str. 1 d. 1 p.). Todėl iš ieškovės kiekvienam apeliantu priteisiama po 600 Lt sumokėto žyminio mokesčio, o po 1200 Lt permokėto mokesčio jiems grąžinama (CPK 87 str. 1 d. 1 p.). Iš ieškovės apeliantams V. G. ir J. G. taip pat priteisiamos atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidos (CPK 98 str.). Tačiau atsižvelgiant į bylos apimtį apeliacinėje instancijoje ir į LR Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas „Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“ šios prašomos priteisti išlaidos mažinamos iki 500 Lt kiekvienam apeliantui.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 329 str. 1 d., 326 str. 1 d. 2 p., teisėjų kolegija
nusprendė:
Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo 2004 m. kovo 31 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Ieškinį atmesti.
Iš ieškovės R. A. priteisti: atsakovo V. G. naudai 600 Lt žyminio mokesčio sumokėto paduodant apeliacinį skundą ir 500 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, atsakovės antstolės J. G. naudai 600 Lt žyminio mokesčio sumokėto paduodant apeliacinį skundą ir 500 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, antstolio V. Č. naudai 600 Lt žyminio mokesčio sumokėto paduodant apeliacinį skundą.
Atsakovams V. G. , J. G. ir V. Č. grąžinti po 1200 Lt sumokėto žyminio mokesčio.