Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo D. J., atstovaujamo advokato Raimondo Kivyliaus, apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 21 d. nutarties D. J. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Klaipėdos rajono agentūros (toliau – ir Institucija) 2010 m. sausio 19 d. nutarimu D. J. pripažintas kaltu padaręs Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 51² straipsnio 2 dalyje numatytą pažeidimą ir jam skirta 2250 litų bauda. Nuobauda skirta už tai, kad 2009 m. gruodžio mėnesį, D. J. būnant UAB „Aktila“ projektų vadovu, bendrovė, neturėdama Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimo (TIPK) ir neįsiregistravusi atliekas tvarkančių įmonių registre, užsiėmė atliekų tvarkymo veikla. Tuo pažeidė Aplinkos apsaugos įstatymo 9 straipsnį, 19 straipsnio 1 dalį, Atliekų tvarkymo įstatymo 6 straipsnio 1 punktą, Atliekų tvarkymo taisyklių 8.1, 9 punktus Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. sausio 30 d. įsakymo Nr. D1-80 2 priedo 8 ir 9 punktus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

II.

Apeliacinis skundas tenkintinas.

D. J. administracinėn atsakomybėn patrauktas už ATPK 51² straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo padarymą, t. y. už tai, kad jo vadovaujama UAB „Aktila“ užsiėmė atliekų tvarkymo veikla, neturėdama teisės užsiimti tokia veikla, t. y. neturėdama TIPK leidimo ir neįsiregistravusi atliekas tvarkančių įmonių registre.

Byloje yra kilęs ginčas dėl to, ar asfalto granulės laikytinos atliekomis ar statybine medžiaga. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas šį produktą atliekomis, vadovavosi byloje esančiomis sutartimis, prie krovinio pridėta lydinčia informacija, kur nurodyta, jog gabenama medžiaga yra atliekos, konkrečiai – kelių statybos ir priežiūros bituminė medžiaga (asfalto atliekos), kurioje nėra gudrono.

Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad atliekos – bet kokios medžiagos ar daiktai, kurių atliekų turėtojas atsikrato, nori atsikratyti ar privalo atsikratyti ir kurie priklauso atliekų kategorijoms, nurodytoms Įstatymo 1 priede, bei patenka į Aplinkos ministerijos patvirtintą atliekų sąrašą. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/12/EB „Dėl atliekų“ 1 straipsnio 1 dalies a) punkte, Atliekų tvarkymo taisyklių 5.2 punkte. Pažymėtina, kad šių Taisyklių 2 priedo įvado 3 pastraipoje nurodyta, kad jei medžiaga ar daiktas įrašytas į Atliekų sąrašą, tai dar nereiškia, kad jis bet kokiomis sąlygomis yra atliekos. Medžiagos ir daiktai yra atliekos tik tada, kai atitinka atliekų apibrėžimą Taisyklių 5 punkte. Europos Teisingumo Teismas, aiškindamas atliekų sąvoką, yra nurodęs, kad tam tikrais atvejais prekė, medžiaga ar žaliava, gaunamos kaip gavybos ar gamybos proceso, kuris iš esmės nėra skirtas joms pagaminti, rezultatas, gali būti ne atliekos, o subproduktas, kurių įmonė nesiekia „šalinti“ minėtos nuostatos prasme, tačiau ketina naudoti arba realizuoti jai naudingomis sąlygomis vėlesniame procese iš anksto neperdirbus. Tokiu atveju prekėms, medžiagoms arba žaliavoms, kurios ekonominiu požiūriu turi produkto vertę, nesvarbu, ar jos buvo kaip nors perdirbtos, ir kurioms taikomi šiems produktams skirti teisės aktai, minėtos direktyvos nuostatos, skirtos reglamentuoti atliekų šalinimą arba apdorojimą, netaikomos su sąlyga, kad jų pakartotinis panaudojimas, iš anksto neperdirbus ir tęsiant gamybos procesą, yra ne tik galimas, bet ir neabejotinas (pvz., sprendimai bylose Nr. C-121/03, C-188/07 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje Klaipėdos apygardos administracinis teismas, konstatuodamas, kad asfalto granulės yra atliekos, iš esmės formaliai vertino tik byloje pateiktus dokumentus, kuriuose nurodytas medžiagos kodas, reiškiantis atliekas. Tačiau nebuvo tiriama, ar sandėliuojamas produktas bus naudojamas tolimesniame procese. Atkreiptinas dėmesys, kad nors pirmosios instancijos teismas, remdamasis sutartimis, nurodė, jog granulės pateikiamos neperdirbtos ir jas prieš panaudojant reikėtų tam tikru būdu perdirbti, apeliacinės instancijos teismo kolegija su tokia išvada nesutinka – byloje neabejotinų įrodymų, patvirtinančių ar paneigiančių būtinybę atvežtas granules perdirbti, nėra. Todėl ši aplinkybė taip pat turėtų būti tikslinama.

Vienareikšmiška išvada dėl asfalto granulių pripažinimo ar nepripažinimo atliekomis Lietuvos Respublikoje remiantis šiuo metu byloje surinktais dokumentais negali būti daroma. Todėl pirmosios instancijos teismo nutartis naikinama ir byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Taip pat pažymėtina, kad tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniame skunde D. J. akcentuoja padarytus procesinius pažeidimus, t. y. kad formuluojant kaltinimą protokole ir Institucijos nutarime nėra nurodyta nei konkreti pažeidimo padarymo data, nei pažeidimo esmė. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius dokumentus, sprendžia, kad šie apelianto argumentai pagrįsti – nei administracinio teisės pažeidimo protokole, nei Institucijos nutarime nėra nurodyta konkreti pažeidimo padarymo data – protokole ji apskritai nenurodyta, o nutarime teigiama, kad pažeidimas nustatytas 2009 m. gruodį (b. l. 29, 30). Tačiau atsakomybės taikymui yra svarbus būtent pažeidimo padarymo momentas. Nagrinėjamoje byloje tai ypač svarbu, kadangi atsakingu asmeniu, priklausomai nuo nurodyto laikotarpio, gali būti pripažinti skirtingi asmenys – bendrovės direktorius V. M. arba apeliantas, direktoriaus ligos laikotarpiu pavadavęs pastarąjį. Pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės apskritai netyrė. Vien tai, kad D. J. anksčiau buvo baustas už atliekų tvarkymo taisyklių pažeidimą, nesudaro pagrindo daryti išvados, kad atsakomybėn už nagrinėjamą veiką buvo patrauktas tinkamas subjektas. Taip pat pažymėtina, kad formuluojant kaltinimą protokole ir nutarime, abstrakčiai nurodyta, kad įmonė užsiėmė atliekų perdirbimo veikla. Pirmosios instancijos teismas, formaliai išvardindamas, kas įtvirtinta protokole nurodytuose pažeistuose teisės aktuose, tinkamai šio pažeidimo nepašalino – neįvardino, nei kuo konkrečiai pasireiškė pažeidimas, nei kokiais byloje surinktais įrodymais remdamasis teismas tokią išvadą padarė. Įvertinus D. J. formuluojamo kaltinimo pobūdį, spręstina, kad šių aplinkybių nustatymas gali būti svarbus sprendžiant atsakomybės klausimą. Tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje dėl šių D. J. skundo argumentų motyvuotai nepasisakė, pripažinęs protokolo trūkumus, jų tinkamai nepašalino – nenurodė, nei kokiu būdu jie ištaisyti, nei kokios protokole privalomos nurodyti aplinkybės nustatytos ir kuo remiantis tai padaryta, taip apribodamas asmens teisę į gynybą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

D. J., atstovaujamo advokato Raimondo Kivyliaus, apeliacinį skundą tenkinti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 21 d. nutartį D. J. administracinio teisės pažeidimo byloje panaikinti ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Nutartis neskundžiama.