Šiaulių apylinkės teismo įsakymas, 1-1138-900/2013

Teismas: Šiaulių apylinkės teismas
Dokumentas: Įsakymas
Data: 2013-09-10
Bylos Nr.: 1-1138-900/2013
Teisminio proceso Nr.: 1-01-2-00068-2013-4
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjas: Alma Berniūnaitė
Kaltinamasis: V. G.

Kategorijos

1.1.7.2.4Bauda (BK 47 str.)

Baudžiamoji byla Nr. 1-1138-900/2013Teisminio proceso Nr. 1-01-2-00068-2013-4Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.2.4.; 1.1.8.6.2.; 1.1.8.6.14.; 1.1.9.6.; 1.2.16.5.; 2.10.1.4. (S)

ŠIAULIŲ APYLINKĖS TEISMASTEISMO BAUDŽIAMASIS ĮSAKYMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. rugsėjo 10 d.Šiauliai

Šiaulių apylinkės teismo teisėja Alma Berniūnaitė,

rašytinio proceso tvarka susipažinusi su Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro pareiškimu dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje, kurioje

V. G., a. k. (duomenys neskelbtini), gimęs (duomenys neskelbtini), LR pilietis, lietuvis, turintis specialųjį vidurinį išsilavinimą, dirbantis pagal verslo liudijimą, išsituokęs, gyvenantis (duomenys neskelbtini), neteistas,

yra kaltinamas pagal BK 198² straipsnio 1 dalį,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. G. neteisėtai pagamino programinę įrangą ir pardavė ją bei įrenginius, tiesiogiai skirtus daryti nusikaltimus – grobti didelės vertės svetimą turtą (vilkikus „Scania“, „Volvo“, „Mercedes“), o būtent: 2011 m. vasarą gavęs užsakymą iš ginkluoto nusikalstamo susivienijimo vadovo A. B. ir dalyvių V. V., T. T. neteisėtai pagaminti ir jiems parduoti programinę įrangą bei įrenginius, skirtus grobti ne senesnius kaip 2010 m. laidos vilkikus „Scania“, „Volvo“, Mercedes“, 2011 m. vasarą savo namuose, esančiuose adresu (duomenys neskelbtini), internetu surinko duomenis apie kompiuterines vilkikų „Scania“, „Volvo“, „Mercedes“ aptarnavimo programas, internetu įgijo nešiojamąjį kompiuterį „Panasonic“, prietaisą informacijai įrašyti, kompaktinį diską, jungtis bei tuščius duomenų kaupiklius, neteisėtai pagamino programinę įrangą, tiesiogiai skirtą daryti nusikaltimus – grobti didelės vertės svetimą turtą, t. y. nuskaityti, perprogramuoti ir perrašyti vilkikų „Scania“, „Volvo“, „Mercedes“ kompiuterių duomenis, siekiant pašalinti apsauginius kodus ir variklio užvedimo blokavimą bei pagaminti atsarginius automobilių užvedimo raktus. Neteisėtai pagaminęs programinę įrangą, 2011 m. vasarą (duomenys neskelbtini) V. G. už 6 000 EUR (ekvivalentas nacionaline valiuta - 20 700 Lt) pardavė A. B., T. T. ir V. V. nešiojamą kompiuterį „Panasonic“ su programine įranga, prietaisą informacijai įrašyti, kompaktinį diską, jungtis, tuščius duomenų kaupiklius, tiesiogiai skirtus daryti nusikaltimus – grobti didelės vertės svetimą turtą, t. y. nuskaityti, perprogramuoti ir perrašyti vilkikų „Scania“, „Volvo“, „Mercedes“ kompiuterių duomenis, siekiant pašalinti apsauginius kodus ir variklio užvedimo blokavimą bei pagaminti atsarginius automobilių užvedimo raktus.

Pagrindiniai duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas:

Kaltinamojo (įtariamojo) V. G. paaiškinimais, užfiksuotais apklausos protokoluose (5 t., 74-77, 85-86, 88-94, 98 b. l.), kuriuose nurodyta, kad 2010 m. vasaros pabaigoje pas jį į namus (duomenys neskelbtini) atvažiavo V. J. ir paprašė parūpinti kompiuterį, kuriame būtų įdiegtos specialios kompiuterinės programos, skirtos vilkikų ir lengvųjų automobilių užvedimo kodams nuskaityti ir perrašyti į tuščius duomenų kaupiklius („čypus“). Už nešiojamąjį kompiuterį su jame įdiegtomis specialiomis kompiuterinėmis programomis, programatorių, skirtą perrašyti duomenis į naujus tuščius kaupiklius, VAG grupės klaidų analizatorių V. J. jam sumokėjo 7 000 EUR. Be to, už 1 000 Lt jis pardavė V. J. ne mažiau kaip 10 vnt. tuščių duomenų kaupiklių, t. y. po 100 Lt/vnt. V. J. matė ne mažiau kaip tris kartus: pirmą kartą užsakant kompiuterį su programatoriumi, antrą – atsiimant kompiuterį su programatoriumi, trečią kartą, kai šis buvo atvažiavęs su pažįstamais T. T., V. V.. Pastarieji atvažiavo, kad jis pašalintų parduoto kompiuterio „Panasonic“ gedimus. V. J. buvo atvežęs savo kompiuterį ir „Motorola“ mikrovaldiklių programatorių, skirtą nuskaityti programas iš mikrovaldiklių; paprašė pasižiūrėti, ar mikrovaldiklis techniškai tvarkingas. Jis pašalino kompiuterio „Panasonic“, kuriame neįsijungė paleidimo mygtukas, gedimus, patikrino mikrovaldiklį, už tai piniginio atlygio negavo.

Pagal V. J. rekomendaciją 2011 m. vasarą jam į mobilųjį telefoną Nr. (duomenys neskelbtini) paskambino nepažįstamas vyras, kuris pasakė esąs iš Kauno ir norįs susitikti. Susitarė už 1-2 d. susitikti, V. G. pasakė savo adresą. Už dienos į jo mobilųjį telefoną iš telefono automato paskambino tas pats vyras ir pasakė, kad atvažiavo. Tada pas jį į namus užėjo T. T., A. B. ir V. V.. Svečių teigimu, juos domina kompiuteris, kuriame būtų įdiegtos specialios kompiuterinės programos, skirtos vilkikų „Scania“, „Volvo“, „Mercedes“ užvedimo kodams nuskaityti bei perrašyti į tuščius duomenų kaupiklius. Jis (V. G.) atsakė, kad jų užsakymą įvykdys per 1-2 savaites; už tai paprašė 5 000 EUR. Šią sumą A. B. iš karto sumokėjo. Pastarasis taip pat paprašė nupirkti triukšmo generatorių, skirtą apsisaugoti nuo telefoninių pokalbių pasiklausymo ir GPS signalams slopinti. A. B. neaiškino, kokiu tikslu ir kur ruošiasi naudoti šį prietaisą. Jis (V. G.) pasakė, kad toks prietaisas kainuos 1 500 EUR. Čia pat A. B. padavė dar 1 500 EUR. Po to V. V., T. T. ir A. B. išvažiavo.

Kompiuterines programas, programatorių jis (V. G.) pirko internetu tinklalapyje (duomenys neskelbtini); internetu iš Bulgarijos įsigijo plastmasinę dėžutę su įvairiomis mikroschemomis, kompaktiniais diskais ir jame esančiomis kompiuterinėmis vilkikų „Scania“, „Volvo“, „Mercedes“ aptarnavimo programomis. Prietaisas yra skirtas gaminti atsarginius automobilių užvedimo raktus. Jeigu yra galiojantis automobilio užvedimo raktas, jis dedamas į prietaise esančią specialią angą. Prietaisas specialia jungtimi per USB sąsają sujungiamas su kompiuteriu, o kompiuterio skaitytuve turi būti įdėtas kompaktinis diskas, kuris yra prietaiso sudedamoji dalis ir kuriame yra speciali kompiuterinė programa, skirta nuskaityti norimo pagaminti rakto atmintį. Nuskaitytą informaciją prietaisas laiko savo atmintyje. Į tą pačią prietaise esančią angą dedamas naujas tuščias duomenų kaupiklis ir prietaisas į jį perrašo visą būtiną informaciją; po to kaupiklis išimamas ir tvirtinamas ar įdedamas į užvedimo raktą, kurį padaro raktininkas. Kaupiklio viduje yra įvairios mikroschemos, turinčios atminties registrus. Jei galiojančio automobilio užvedimo rakto nėra, prietaisas specialia jungtimi jungiamas prie automobilio kompiuterio specialios vietos ir „nuskaito“ užvedimo rakto informaciją. Į prietaiso angą įdėjus tuščią duomenų kaupiklį, „nuskaityta“ informacija perrašoma į jį. Su šiuo prietaisu jis užsisakė laidus (jungtis), kompaktinį diską ir 15-21 vnt. tuščių duomenų kaupiklių, kiekvienai pozicijai po 5-7 vnt. (atskirai kiekvienai vilkikų rūšiai: „Scania“, „Volvo“, „Mercedes“). Užsakęs minėtas prekes, į nurodytą sąskaitą pervedė apie 4 000 Lt ir praėjus 2-3 d. per kurjerių tarnybą „TNT“ užsakymas buvo pristatytas į namus. Kol prietaisas su priedais keliavo į Lietuvą, internetu skelbimų tinklalapyje (duomenys neskelbtini) surado parduodamą nešiojamąjį kompiuterį „Panasonic“ ir jį už maždaug 300 Lt nupirko. Kai po kelių dienų jau turėjo visus minėtus daiktus, paskambino ir pas jį į namus atvyko A. B., V. V. ir T. T.. Jis savo namuose įjungė nešiojamąjį kompiuterį „Panasonic“, įdėjo į diskasukį kompaktinį diską su vilkikų „Scania“, „Volvo“, „Mercedes“ aptarnavimo programomis, prie kompiuterio specialiomis jungtimis prijungė prietaisą, paaiškino, kaip naudotis prietaisu ir kompaktiniame diske esančiomis programomis, norint nuskaityti vilkikų „Scania“, „Volvo“, „Mercedes“ užvedimo raktuose esančią informaciją, perrašyti ją į tuščius duomenų kaupiklius. Kalbėdamas suprato, kad atvykusiems svarbiausiais klausimas yra atsarginių automobilių užvedimo raktų gamyba. Paaiškino, kad jei nėra užvedimo rakto originalo, iš išimto vilkiko kompiuterio valdiklio išlituojama viena iš valdiklio plokštėje esančių mikroschemų, kuri prijungiama prie prietaiso; nuskaičius joje esančią informaciją, ji įlituojama atgal į valdiklio plokštę; taip galima išvengti nuskaitytos informacijos sugadinimo. Visą šį procesą pademonstravo. Pasibaigus pokalbiui, A. B., V. V., T. T. pasiėmė nešiojamąjį kompiuterį „Panasonic“, prietaisą, kompaktinį diską, 15-21 vnt. tuščių duomenų kaupiklių bei prie prietaiso buvusias jungtis ir išvažiavo. Su šiais vyrais jis bendravo kelis kartus; visi susitikimai vyko jo namuose. Praėjus 2 mėn., vasaros pabaigoje, pas jį atvažiavo V. V. ir T. T.. V. V. pasakė, kad sugedo kompiuterio „Panasonic“ įjungimo mygtukas. Pašalino gedimą ir pasakė, kad yra išleisti programų atnaujinimai; pasiūlė juo įdiegti už 500 EUR. V. V. ir T. T. sutiko. Programos atnaujinimas užtruko beveik 1 val. Kadangi sužinojo, kad triukšmo generatoriui eksploatuoti būtinas Susisiekimo ir ryšių ministerijos leidimas, prietaiso nepirko ir grąžino 1 000 EUR, 500 EUR pasilikdamas kaip atlygį už programinės įrangos atnaujinimą. Dar kartą jie buvo atvežę vilkiko „Mercedes“ variklio valdiklį („smegenis“), prašydami įprogramuoti vieną atsarginį raktą. Jis tai padarė už 500-700 Lt.

2012 m. spalio 22 d. ir 2012 m. gruodžio 3 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotraukas protokoluose (5 t., 78-84 b. l.) užfiksuota, kad V. G. atpažino asmenis, su kuriais bendravo, t. y. V. J., A. B., T. T., V. V..

Liudytojo T. T. (jo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas pagal BK 39¹ str., 3 t., 1-26 b. l.) paaiškinimais, užfiksuotais apklausos protokoluose (2 t., 13-18, 38-57, 92-112, 114-131, 149-150, 175-181 b. l.; 3 t., 27-28 b. l.). Juose nurodyta, kad maždaug 2010 m. pavasarį per draugą D. V. jis (T. T.) susipažino su D. Š., pravarde „Š.“. Tuo metu D. Š. priklausė organizuotai grupei, kuriai vadovavo A. B., jo brolis T. B. ir V. V., pravarde „Š.“. Šiai grupei, be kita ko, priklausė S. A., Ž. Š., pravarde „Ž.“, V. V., pravarde „V.“, E. B., pravarde „E.“, S. G.. A. B., T. B., V. V. buvo grupuotės lyderiai. Jie spręsdavo bendrus grupuotės klausimus, vogtų daiktų pardavimą, valdydavo finansus, t. y. spręsdavo kam, kada ir kiek reikia pinigų ir t. t. Lietuvoje iš vieno miesto į kitą ar iš vienos vietos į kitą (vietas nurodydavo A. ar T. B.) balninius vilkikus pervarinėjo jis, S. A.. Ž. Š., D. Š. arba V. V., E. B. važiuodavo į Europą vogti balninių vilkikų su puspriekabėmis.

Pagrindinė grupuotės veikla susijusi su balninių vilkikų su puspriekabėmis ir juose buvusių materialinių vertybių vagystėmis bei realizavimu. Vagystės buvo vykdomos tik Vakarų Europoje, daugiausia Vokietijoje ir Belgijoje, kartais Danijoje. Pavogtus balninius vilkikus dažniausiai parduodavo Kėdainiuose gyvenančiam D. M., pravarde „Z.“; Kaune – A. K. ir T. P.. Kartą A. B. parodė jam automobilių stovėjimo aikštelę šalia degalinės „Aris“, esančios Mastaičių k., Kauno r. Pasak A. B., šioje aikštelėje vilkikai ir puspriekabės buvo perduodami T. P.. 2011-2012 m. naktimis atvaryti vogti vilkikai ir puspriekabės dažniausiai buvo statomi kelio „Via Baltica“ Kauno aplinkelyje esančioje degalinėje „Vakoil“ (Armoniškių g. 31, Kauno m.). Pardavimu rūpinosi Algis ir T. B., V. V. ir S. A.. T. T. parodė kelyje Suvalkai-Marijampolė-Kaunas prie pastato Karkliškių k., Kauno r., esantį nuvažiavimą, kur jį pasitikdavo S. A. perimdavo pagrobtų vilkiko ir puspriekabės vairavimą iki angaro (duomenys neskelbtini), arba iki vietos, kur laukė pirkėjai. Jei iškildavo kokių nors svarbių klausimų, susijusių su grupės veikla, daromais nusikaltimais ar pinigų, gautų už realizuotus vogtus daiktus, dalyba, A. B., T. B., V. V., S. A., D. Š. ir T. T. rinkdavosi pas T. B. namuose (duomenys neskelbtini) arba prie jo namo esančioje pavėsinėje. Rinkdavosi beveik kiekvieną dieną. Ten dažniausiai kalbėdavo apie būsimas vagystes, aptardavo įvairius nusikaltimo darymo būdus, variantus ir aplinkybes, kaip elgtis nenumatytose situacijose ir kitus aktualius klausimus, vogtų balninių vilkikų ar puspriekabių bei juose buvusių vertybių realizavimo būdus. Susitikimų metu nuspręsdavo, kada, kas ir su kuo, kokiu automobiliu važiuos į užsienio valstybę vogti. Jeigu jis ar D. Š. būdavo išvykę į užsienį, A. B. nuspręsdavo, ką, su kuo ir kada siųsti į užsienio valstybes.

Vagysčių, padarytų nuo 2010 m. pavasario iki 2012 m. kovo 2 d., schema buvo tokia. Maždaug kas dvi savaites ar kartą į mėnesį, suradus vieną ar du vairuotojus (tuo rūpinosi A. ir T. B., S. A. ir V. V.), jis su Z. Š., V. V. ar kitu grupuotės nariu (pats spręsdavo, su kuo nori važiuoti į užsienį) važiuodavo į Vokietiją ar Belgiją. Dažniausiai vykdavo dviese Anglijoje pirktu automobiliu, kurio valstybiniai numeriai buvo angliški. Tokio automobilio Vokietijoje ar Belgijoje policijos pareigūnai nestabdydavo ar stabdydavo itin retai, todėl parlydėti į Lietuvą pavogtą vilkiką su puspriekabe buvo saugiau. Vokietijoje su bendrininku lengvuoju automobiliu nuo pavogto vilkiko su puspriekabe važiuodavo apie 30-50 km atstumu, Lenkijoje – iki 10 km atstumu, kad mobiliuoju telefonu spėtų perspėti vairuotojus, kur stovi policijos pareigūnai. Vairuotojai sustodavo aikštelėse ir palaukdavo, kol transporto policijos pareigūnai nuvažiuodavo. Nuvykę į Vokietiją, jie dažniausiai važiuodavo į Bremeną, Kiolną, Bremerhafeną, Hamburgą, Frankfurtą prie Maino ir jų apylinkes, Uną. Belgijoje dažniausiai važiuodavo į Antverpeną, Briuselį, Gentą, Genką, Liegę. Į šias šalis ir miestus su savimi veždavosi navigacijos prietaisą, juo susirasdavo pramoninį rajoną, po to nakties metu nuvažiuodavo apžiūrėti ten esančius balninius vilkikus su puspriekabėmis ar tik puspriekabes su kroviniais. Jei „prekė“ tinkama, ją pavogdavo. Vogdavo dažniausiai nakties metu nesaugomose teritorijose, kai vilkikai stovėdavo gatvėse (iš saugomos teritorijos T. T. yra pavogęs apie 20 vilkikų ir puspriekabių). Priėjęs prie vilkiko kabinos durelių, visrakčiu ir atsuktuvu sulaužydavo durelių spynelę, įlipdavo į vilkiko kabiną. Tuo tarpu kitas bendrininkas stovėdavo „sargyboje“ ir stebėdavo teritoriją; kartais būdavo atvirkščiai („sargyboje“ stovėdavo T. T.). Įsilaužus į vilkiko kabiną, priklausomai nuo automobilio modelio, išlauždavo užvedimo spynelę, po to ištraukdavo vilkike esantį kompiuterį ir atjungdavo palydovinę įrangą, kad nebūtų galima susekti vilkiko buvimo vietos. Po to paimdavo automobilio kompiuterį ir dažniausiai važiuodavo į viešbutį, kur atsivežta kompiuterine įranga ir specialiomis jungtimis (kurių gamintojas ir tiekėjas V. G.) perrašydavo vilkiko kompiuterio duomenis (imobilizatoriaus mikroschemos atpažinimo kodus), skirtus vilkikui užvesti. Tuos kodus perrašydavo į naują imobilizatorių, po to imobilizatorių paduodavo vairuotojui, o šis, pridėjęs prie sulaužytos užvedimo spynelės, užvesdavo vilkiką. Vairuotojas į miestą atvažiuodavo vienas, apsigyvendavo viešbutyje. Vairuotojas vilkiką nuvairuodavo į kitą maždaug už 100 km esantį pramoninį rajoną, o jie (T. T. su bendrininku) visada vairuotoją lydėdavo, be to, šiek tiek palaukdavo, tikrindami, ar prie vilkiko niekas neina, neieško; po to grįždavo į Lietuvą. Kai pavogtą vilkiką pervarydavo į kitą pramoninį rajoną, apie tai SMS žinute pranešdavo A. B.. Tekstas būdavo, pvz., „nupirkom V 11“; tai reiškia, kad pavogtas 2011 m. gamybos vilkikas „Volvo“. Jei pavogdavo vilkiką su puspriekabe ir joje esančiu kroviniu, uždėdavo LR valstybinius numerius tiek ant vilkiko, tiek ant puspriekabės. LR automobilių valstybinius numerius atsiveždavo iš Lietuvos, o Lietuvoje numerius prieš pat kelionę parūpindavo S. A. ar A. B.. Numerius paimdavo Kaune iš klastotojo R. G.. Prieš kelionę S. A. ar A. B. paduodavo techninės apžiūros ir VĮ „Regitra“ lipdukus, kurie klijuojami ant automobilio valstybinių numerių. Visą tai T. T. ir kiti grupuotės nariai su savimi iš Lietuvos veždavo į Vokietiją ar Belgiją. Valstybinių numerių duomenis S. A. nurašydavo nuo bet kokio automobilio, po to važiuodavo pas savo žmogų (E. P.); pastarasis patikrindavo kompiuteriu ir S. A., D. Š. paduodavo atspausdintą lapą, kuriame būdavo surašyta, kam priklauso automobilis, automobilio modelis, valst. Nr., VIN numeris, techninės apžiūros galiojimo laikas ir visa kita informacija, kuri nurodoma automobilio techniniame pase. Su šia informacija S. A. važiuodavo pas kažkokį žmogų (R. G., A. B. ar P. B.), paduodavo duomenis, kad pagamintų LR valstybinius numerius ir visus reikiamus dokumentus, techninį automobilio pasą, techninės apžiūros taloną, draudimą ir kitus, kurių reikėjo kelionei. Automobilių techninius pasus ir techninės apžiūros talonus jie parsiveždavo be parašų. Kai kuriuos iš jų kaire ranka pasirašydavo A. B.. Jei vogdavo tik puspriekabę, tai iš Lietuvos atvažiuodavo vilkikas su tikrais (neklastotais) dokumentais. (Lietuviškam ) balniniam vilkikui uždėdavo iš anksto pavogtus bet kokio automobilio vokiškus valstybinius numerius, nes puspriekabė irgi buvo su vokiškais numeriais. Vilkiką su puspriekabe pervarydavo į kitą vietą, stebėdavo dvi paras, prieš tai puspriekabę apieškodavo, kad nebūtų sumontuota jokia palydovinė įranga; po to puspriekabei uždėdavo suklastotus LR valstybinius automobilio numerius, balninis vilkikas su originaliais LR valstybiniais numeriais T. T. ir bendrininkų lydimas važiuodavo į Lietuvą. Vagystėms buvo naudojamas balninis vilkikas „Renault Premium“. Jį specialiai įsigijo tam, kad iš užsienio partemptų pavogtas puspriekabes su kroviniu, nes būdavo atvejų, kai užsienyje jų grupuotė pavogdavo puspriekabę su vertingu kroviniu. Taip pat buvo naudojami S. G. firmos vilkikai „Mercedes“. Su S. G. bendravo A. B. ir S. A.. Prieš nuvairuojant pavogtus vilkikus ir puspriekabes pas S. G. į Rumšiškes, transporto priemonės sustodavo degalinėje „Neste Oil“, esančioje Ateities g. 50B, Kauno m., kelyje Kaunas -Vilnius.

Už parduotą vogtą vilkiką su puspriekabe, priklausomai nuo komplektacijos, gaudavo nuo 20 000 iki 30 000 EUR. Iš šių pinigų apmokėdavo kelionės išlaidas, kurios siekė 5 000-8 000 EUR (pragyvenimas viešbučiuose, maistas, kuras ir t. t.), sumokėdavo vilkikų vairuotojams, pirkdavo įvairią įrangą, technines priemones, būtinas vagystei įvykdyti, 10 % dėdavo į bendrą kasą, likusius pinigus pasidalindavo. Pinigai lygiomis dalimis buvo dalinami tarp A. B., T. B., S. A., V. V., D. Š. ir jo. Kitiems grupės nariams už atliktus darbus mokėdavo A. B..

A. ir T. B. per G. K. išsinuomojo angarą, esantį (duomenys neskelbtini), kur buvo slepiami pavogti vilkikai su puspriekabėmis. Šį angarą jie pradėjo nuomoti 2011 m. vasaros pabaigoje. Per pasitarimus (duomenys neskelbtini) buvo aptartas ir kompiuterio, kuriame būtų įdiegtos specialios kompiuterinės programos, skirtos vilkikų užvedimo kodų nuskaitymui ir perrašymui į naujus imobilizatorius, įgijimo klausimas. Turėdami tokį kompiuterį, galėjo vogti vilkikus „Scania“, „Volvo“, „Mercedes“, kurie pagaminti po 2001 m. ir kurių užvedimo sistemos turėdavo apsaugos kodus. Apie tokio kompiuterio egzistavimą žinojo, kadangi tokį kompiuterį jau turėjo „Kaulų“ grupuotė. A. B. su broliais J. išsiaiškino, iš kur minėtos grupuotės nariai gavo tokį kompiuterį. 2011 m. vasaros pradžioje, kai jis (T. T.), A. B. ir V. V. buvo pas T. B. (duomenys neskelbtini), A. B. pasakė, kad iš brolių J. gavo vyro, kuris pagamins kompiuterį, telefoną. Šio vyro pravardė buvo „K.“ (V. G.). A. B. pasakė, kad toks kompiuteris kainuos 5 000 - 7 000 EUR. Pasakė, kad šiuos pinigus paims iš bendros grupuotės kasos ir kad po dviejų dienų važiuos pas „K.“ pirkti kompiuterio. A. B. liepė kartu važiuoti jam (T. T.) ir V. V.. V. G. turėjo apmokyti jį dirbti su tuo kompiuteriu. Po 1-2 d. A. B., V. V. ir jis (T. T.) automobiliu „VW Passat“ su Anglijos valstybiniais numeriais nuvažiavo pas V. G. į Šiaulius. Ten V. G. jiems smulkiai paaiškino, kokios bus kompiuterio galimybės, t. y. kad jie galės nuskaityti ir perrašyti vilkikų „Scania“, „Volvo“, „Mercedes“ užvedimo kodus, neturėdami vilkikų užvedimo raktų. Be to, papasakojo apie specialias jungtis, kurių dėka iš vilkikų „Scania“, „Volvo“, „Mercedes“ išimti kompiuteriai bus jungiami prie kažkokios dėžutės, skirtos įstatyti naują imobilizatorių, į kurį bus perrašomi vilkiko užvedimo apsaugos kodai. V. G. minėjo, kad prie kompiuterio dėžutės, specialių jungčių bus pridėta ne mažiau kaip 15 vnt. imobilizatorių, t. y. kiekvienam vilkikų modeliui po 5 vnt.; 15 vnt. tuščių duomenų kaupiklių buvo įskaičiuota į bendrą kainą, tačiau norint pirkti atskirai vieno kaupiklio kaina siekė apie 200 Lt. A. B. sumokėjo 5 000 EUR. V. G. pasakė, kad kompiuterį su visais priedais paruoš per dvi savaites. Praėjus dviem savaitėms, V. V. paskambino V. G. ir jie trise vėl nuvažiavo į Šiaulius. V. G. darbo kambaryje ant stalo buvo padėtas kompiuteris „Panasonic“, šalia – apie 15 cm ilgio, 7 cm aukščio ir 7 cm pločio plastmasinė pilkos spalvos dėžutė, kurios viršuje buvo viena apie 2 cm gylio ertmė, į kurią dedamas duomenų kaupiklis („čypas“). Taip pat buvo atskirų vilkikams „Scania“, „Man“, „Volvo“ ir „Mercedes“ skirtų jungčių. Prie kompiuterio buvo du laidai ir 20 vnt. tuščių kaupiklių. V. G. pademonstravo, kaip veikia kompiuteris, juos apmokė. Viskas trūko apie 2 val. A. B. pasakė, kad reikia slopintuvo, kuris blokuotų GPS ir mobiliųjų telefonų signalus; šį slopintuvą ketino laikyti angare, kuriame buvo slepiami vogti vilkikai ar puspriekabės. V. G. pažadėjo jį gauti už 1 500 EUR. A. B. sumokėjo dar 2 000 EUR už kompiuterį ir 1 500 EUR už GPS ir mobiliųjų telefonų slopintuvą. V. G. pasakė V. V., kad atsiradus kompiuteryje įdiegtos programinės įrangos atnaujinimams, apie tai elektroniniu paštu praneš V. V.. Apie 2 mėn. jie naudojo kompiuterį su visa minėta įranga ir prietaisais vogdami vilkikus, tačiau vienos vagystės metu negalėjo nuskaityti vilkiko „Scania“ užvedimo apsaugos kodų. 2011 m. rudenį jis (T. T.) su V. V. nuvažiavo pas V. G.. Jis turėjo vilkiko „Scania“ kompiuterį. V. G. pasiėmė „Scania“ kompiuterį, iš ten išlitavo kažkokią mikroschemą, kurią prijungė prie kompiuterio „Panasonic“ ir nuskaitė apsaugos kodus, po to paaiškino, kad iš vilkiko kompiuterio visada būtina išlituoti mikroschemą; parodė kurią ir kaip tai padaryti. Praėjus 1-2 mėn., jis (T. T.) norėjo pavogti Vokietijoje du vilkikus „Mercedes“, tačiau nepavyko nuskaityti vilkikų kompiuteriuose esančių užvedimo apsaugos kodų. Apie tai pasakė A. ir T. B., V. V.. Tuomet jis (T. T.) ir V. V. bei vienas iš brolių J., kuris turėjo nešiojamąjį kompiuterį, skirtą vilkikų vagystėms palengvinti, nuvyko pas V. G. į namus. V. G. pažadėjo už 500 EUR gauti naujų kompiuterinių programų. Už 2-3 d. jis (T. T.) nuvažiavo pas A. B. į namus (duomenys neskelbtini). A. B. padavė jam 700 EUR, paimtų iš bendros grupuotės kasos. Paėmęs pinigus, nuvažiavo pas V. V. į namus, perdavė pinigus ir jie nuvažiavo į Šiaulius pas V. G.. V. G. parodė įdiegtas atnaujintas vilkikų „Mercedes“ programas, paaiškino, kaip reikia jomis naudotis. V. V. sumokėjo V. G. 500 EUR. Kompiuteris buvo laikomas jo (T. T.) namuose (duomenys neskelbtini), nes jis geriausiai iš visų mokėjo juo naudotis. Šiuo kompiuteriu ir programomis jis išmokino naudotis D. Š., V. V., V. V., Z. Š. ir E. B..

Liudytojas T. T. paaiškino apie jam žinomas vilkikų, puspriekabių ir jose buvusių krovinių vagysčių aplinkybes, pagrobto turto realizavimą; parodymus patvirtino patikrinimo vietoje metu (2 t., 20-37, 59-70, 140-148 b. l).

2012 m. balandžio 12 d. ir 2012 m. spalio 26 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokoluose (2 t., 71-91, 132-138 b. l.) užfiksuota, kad T. T. atpažino asmenis, apie kuriuos davė parodymus, įskaitant V. G., pravarde „K.“.

Liudytojo D. Š. (jo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas pagal BK 39¹ str., 3 t., 155-168 b. l.) paaiškinimais, užfiksuotais apklausos protokoluose (3 t., 42-65, 90-105, 111-112, 140-141, 154, 169-170 b. l.), kuriuose nurodyta, kad D. Š. su S. A., broliais A. ir T. B., V. V., T. T., Ž. Š., V. V., E. B., S. G. ir kitais asmenimis 2010-2012 m. užsienyje vogė balninius vilkikus, puspriekabes ir jose esančius krovinius. Dažniausiai buvo vagiama Danijoje, Belgijoje ir Vokietijoje. Jie buvo susibūrę į gaują, kuri turėjo bendrų lėšų, buvo gerai organizuota. Grupuotei vadovavo broliai A. ir T. B. bei V. V., T. T., V. V., E. B., Z. Š., Z. J.. Suklastoti automobilių LR valstybiniai numeriai, būtini transporto priemonės registravimo, techninės apžiūros, draudimo dokumentai bei LR asmens tapatybės dokumentai buvo gaunami per S. A.. Pastarasis, be kita ko, pervarydavo vogtą balninį vilkiką ar pertempdavo vogtą puspriekabę iš vienos Lietuvos vietos į kitą. Pasitardamas su S. A., V. V., D. Š. ir T. T. ir/ar T. B., A. B., sprendė visus grupuotės nariams svarbius klausimus, susijusius su nusikalstamomis veikomis, vogtų vilkikų, puspriekabių ir vogtų krovinių realizavimo klausimus. Kiekvienas nuo gautos pinigų sumos 10 % atiduodavo A. B., kad šis įdėtų pinigus į bendrą grupuotės kasą. Iš bendrų grupuotės pinigų V. V. ir T. T. už 6 000 EUR nupirko iš V. G. kompiuterį „Panasonic“ su įdiegta kompiuterine programa, skirta nuskaityti ir perrašyti vilkikų „Volvo“, „Mercedes“ ir kitų užvedimo kodus į naujus imobilizatorius.

Liudytojas D. Š., be kita ko, paaiškino apie jam žinomas vilkikų, puspriekabių ir jose buvusių krovinių vagysčių aplinkybes, naudojant iš V. G. įgytą kompiuterinę įrangą ir imobilizatorius. Nurodė, kad iš V. G. grupuotės nariai pirkdavo naujus imobilizatorius („čypus“), į kuriuos, panaudoję V. G. parduotas kompiuterines programas, perrašydavo perprogramuotus vilkikų užvedimo kodus. Vieno „čypo“ kaina buvo 25 EUR, jų buvo nupirkę ne mažiau kaip 50 vnt. T. T. su V. V. kelis kartus važiavo pas V. G. į Šiaulius, kur pastarasis T. T. ir V. V. apmokė, kaip naudotis kompiuterine technika ir joje esančiomis kompiuterinėmis programomis, perlituoti mikroschemas, tvarkė kompiuterį ir aiškino, kad kompiuteryje turi būti tik tos programos, kurias instaliavo V. G.. Apie tai D. Š. sužinojo iš T. T. ir V. V.. Naudotis kompiuteriu ir jame esančiomis programomis T. T. apmokė jį (D. Š.); jis ne kartą naudojo kompiuterį ir „čypus“ vilkikų vagysčių metu.

Parodymus liudytojas D. Š. patvirtino jų patikrinimo vietoje metu (3 t., 114-131, 133-139 b. l.).

2012 m. gegužės 3 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokoluose (3 t., 66-88, 106-110 b. l.) užfiksuota, kad D. Š. atpažino asmenis, apie kuriuos davė parodymus.

Įtariamojo S. A. paaiškinimais, užfiksuotais apklausos protokoluose (3 t., 190-198 b. l.; 4 t. 21-38, 76-97 b. l.), kuriuose teigiama, kad 2010 m. birželio mėn. pradžioje buvo paleistas iš Vokietijos kalėjimo, bendravo su broliais A. ir T. B., D. Š., T. T., V. V., V. V.. Broliai B., sužinoję apie D. Č. vykdomas puspriekabių vagystes Danijoje, nusprendė nusipirkti vilkiką ir užsiimti puspriekabių su vertingais kroviniais vagystėmis užsienio valstybėse. Tuo tikslu S. A. rado vilkiką „Renault Premium“, kurį už 9 000 EUR nupirko broliai B.. Pastarieji taip pat naudojosi S. G. įmonei priklausančiais dviem vilkikais „Mercedes Benz“. Įmonės teritorija buvo (duomenys neskelbtini). S. G. su A. B., T. B., V. V. ir kitais grupuotės nariais 2010 m. rudenį supažindino jis (S. A.). S. G. su A. B. sutarė, kad duos savo įmonės vilkikus „Mercedes Benz“, kuriais iš užsienio į Lietuvą bus partempiamos vogtos puspriekabės su kroviniais. Sutarė, kad jos bus saugomos pas S. G. (duomenys neskelbtini). Broliai B. pas save laikydavo visus pinigus, gautus pardavus vogtus vilkikus su puspriekabėmis ar juose buvusius krovinius, spręsdavo kam, kur, kada ir kokiu tikslu duoti pinigų, ką pirkti ir pan. Netikrų valstybinių numerių, transporto priemonių registracijos dokumentų gavimu 2010 m. rudenį rūpinosi broliai B., V. V.. Jų gaunami suklastoti LR transporto priemonių registracijos valstybiniai numeriai buvo padaryti nekokybiškai, nuo jų nusiplaudavo dažai, raidžių storis ir plotis neatitikdavo standarto, todėl S. A. pradėjo ieškoti asmenų, kurie kokybiškai gamintų netikrus valstybinius numerius ir klastotų transporto priemonių registracijos dokumentus. 2011 m. pradžioje pokalbio su D. Č. metu jis paklausė, kur šis gauna netikrus valstybinius numerius ir suklastotus transporto priemonių registracijos dokumentus; paprašė duoti to asmens telefono numerį. Už kelių dienų D. Č. pasakė, kad jis gali susitikti su žmogumi, kuris gamina netikrus valstybinius numerius ir klastoja transporto priemonių registracijos dokumentus; davė šio vyro mobiliojo telefono numerį. Jis (S. A.) paskambino vyrui, kurį jie vadino „A.“ (A. B.) ir susitarė susitikti. Paprastai su A. B. susitikdavo neveikiančios degalinės teritorijoje Savanorių pr., Kauno m. Be jo, A. B. mobiliojo telefono numerio niekas nežinojo; su juo tiesiogiai bendravo tik jis (S. A.). Kartais jis su D. Š. nuvažiuodavo susitikti su A. B. ir užsakydavo netikrus valstybinius numerius ar transporto priemonės registracijos, techninės apžiūros dokumentus ar juos atsiimdavo, tačiau D. Š. niekuomet iš automobilio neišlipdavo. Vienas netikrų valstybinių numerių komplektas ir suklastoti transporto priemonių registracijos dokumentai vilkikui ar puspriekabei kainavo 2 000 Lt. Pinigus jis (S. A.) pasiimdavo iš A. ar T. B., retkarčiais pinigus paduodavo V. V. ar D. Š.. „Komplektą“ sudarė 3 vnt. LR transporto priemonės registracijos valstybinių numerio ženklų (2 vnt. vilkikui ir 1 vnt. puspriekabei), 2 vnt. transporto priemonių registracijos liudijimų (vienas vilkikui ir vienas puspriekabei) ir 2 vnt. techninių apžiūrų lapų (vienas vilkikui ir vienas puspriekabei). Su A. B. per mėnesį jis susitikdavo vieną ar kelis kartus, priklausomai nuo suklastotų valstybinių numerių ir registracijos dokumentų poreikio. 2011 m. rudenį susitikus su A. B., šis pasakė, kad yra labai užsiėmęs ir dėl netikrų valstybinių numerių ir suklastotų dokumentų pagaminimo liepė skambinti kitam vyrui. Šį vyrą vadino „A. 2“ (P. B.); su juo susitikdavo toje pačioje neveikiančioje degalinėje Savanorių pr., Kaune, taip pat prie sporto klubo „Undinė“, automobilių stovėjimo aikštelėje prie AB „Kauno grūdai“ Partizanų g., Kaune, prie parduotuvės „Šiaurinė“ ir kitur. P. B. greitai ir kokybiškai už tą patį 2 000 Lt atlygį pagamindavo visus prašomus transporto priemonių registracijos valstybinius numerius ar registracijos dokumentus. P. B. bendravo tik su juo (S. A.), tačiau P. B. galėjo matyti ir D. Š.. Informaciją, susijusią su vilkikų identifikacijos duomenimis, VIN numerius, transporto priemonių savininkus ir kitą būtiną informaciją, kurios reikia norint pagaminti netikrus transporto priemonės registracijos valstybinius numerius ir registracijos dokumentus, gaudavo iš E. P.. Vyro, kurį jie vadino „K.“ (V. G.), nepažinojo ir niekada nebuvo matęs, tačiau žino, kad šis padėjo gauti kompiuterį, kuriame buvo įdiegta speciali kompiuterinė programa, skirta nuskaityti ir perrašyti įvairiausių modelių vilkikų užvedimo kodus.

Įtariamasis S. A. paaiškino jam žinomas vilkikų, puspriekabių ir jose buvusių krovinių vagysčių aplinkybes, apie pagrobto turto realizavimą; parodymus patvirtino patikrinimo vietoje metu (4 t., 40-62, 64-74 b. l.).

2012 m. spalio 10 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokole užfiksuota, kad įtariamasis S. A. atpažino asmenis, apie kuriuos davė parodymus (4 t., 1-20 b. l.).

Įtariamojo Ž. Š. paaiškinimais, užfiksuotais apklausos protokoluose (4 t., 107-128, 143-154, 156-162 b. l.), kuriuose nurodyta, kad nuo 2010 m. gruodžio iki 2012 m. kovo mėn. priklausė nusikalstamai grupuotei, kuri užsienio valstybėse vogdavo vilkikus ir puspriekabes su vertingais kroviniais. Jo užduotis nusikalstamos grupuotės veikloje buvo vilkikų ir puspriekabių su vertingais kroviniais vagystės užsienio valstybėse ir sėkmingas jų parlydėjimas į Lietuvą. Iš visų grupuotės narių į bendrą kasą buvo renkami pinigai. Nuo gautos už parduotus vogtus automobilius, puspriekabes ar krovinius pinigų sumos kiekvienas į bendrą kasą turėjo sumokėti po 10 %. Grupuotės lyderis buvo A. B.; šis su broliu T. B., S. A. ir V. V. sprendė visus grupuotės nariams svarbius klausimus, susijusius su vagystėmis užsienio valstybėse, vogtų daiktų realizavimo klausimus, rinko pinigus iš grupuotės narių, juos skirstė. Jis, V. V., E. B., T. T., D. Š. buvo vykdytojai - vagys, kurių užduotis buvo vilkikų ir puspriekabių su kroviniais vagystės užsienio šalyse. Nežino, kas, kur surasdavo vilkikų vairuotojus. Kiekvieną kartą važiuojant vogti į užsienio valstybes, kelionės metu buvo dalinami mobilieji telefonai ir naujos SIM korteles. Šiais telefonais reikėdavo naudotis visos kelionės metu. Užsienyje SMS žinutėmis buvo bendraujama su pasilikusiais Lietuvoje broliais A. ir T. B., S. A.. Pastariesiems rašydavo SMS žinutes apie tai, kur yra ir ką surado; iš jų gaudavo patvirtinimą vogti vieną ar kitą vilkiką (puspriekabę). Iškilus problemoms, SMS žinutėmis visuomet susisiekdavo su broliais B., S. A.. Grupuotės nariai vagystėms naudojo lengvuosius automobilius, kurie priklausė broliams B. Automobiliai buvo su Jungtinės Karalystės registracijos numeriais ir dokumentais. Automobiliuose „Audi A6“ ir „O. S.“ po rankiniu stabdžiu buvo įrengta slėptuvė, kurioje veždavo suklastotus transporto priemonių registracijos, techninės apžiūros ir kitus dokumentus, netikrus valstybinius numerius, nešiojamas racijas, įvairiausius - gamyklinius ir savadarbius - įrankius, kuriuos naudojo vagystėms. Slėptuvėje buvo kompiuteris, skirtas nuskaityti ir perrašyti vilkikų užvedimo kodus. Nežino, kas, kur, kokiomis aplinkybėmis klastodavo automobilių registracijos dokumentus, LR valstybinius numerius, kas ir iš kur juos gaudavo.

Pasak įtariamojo Ž. Š., vogdamas T. T. ištraukdavo vilkikų kompiuterius ir perrašinėdavo užvedimo kodus į naujus imobilizatorius. Tuo tikslu T. T. iš Lietuvos buvo atsivežęs kompiuterį su programa, skirta automobilio užvedimų kodų perrašymui. Vilkikai buvo užvedami naudojant atsuktuvus su prie jų pritvirtintais imobilizatoriais.

2012 m. balandžio 17 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokole (4 t., 129-142 b. l.) užfiksuota, kad įtariamasis Ž. Š. atpažino asmenis, apie kuriuos davė parodymus.

Liudytojo V. J. paaiškinimais, užfiksuotais apklausos protokole (4 t., 163-164 b. l.), kuriame teigiama, kad nuo 18 m. pažįsta S. A., su kuriuo palaikė draugiškus santykius. Nuo vaikystės pažįsta ir D. Š., tačiau su juo artimiau bendrauti pradėjo prieš 4 m. Su S. A. ir D. Š. leisdavo laisvalaikį; bendri verslo ar darbo interesai jų nesiejo. Nežino, kuo vertėsi S. A. ir D. Š.. Kelis kartus buvo susitikęs ir bendravęs su A. B., jo broliu T. B., V. V.. Jis su A. B. ar T. B. ir V. V. važiavo į Šiaulius pas V. G., kurį pažįsta nuo 2009-2010 m. kaip transporto priemonių kompiuterių specialistą. Kadangi broliai B. ar V. V. turėjo problemų su automobilio kompiuteriu, todėl klausė, gal jis (V. J.) žino gerą šios srities specialistą. Jis rekomendavo V. G.. Paaiškino, kad iš matymo pažįsta vyrą, pravarde „A.“ (A. B.) ir jo brolį (P. B.); su jais jokių ryšių nepalaiko. Nei S. A., nei D. Š. ar kokiam nors kitam asmeniui nėra padėjęs ar tarpininkavęs parduodant metalo laužą. Gali būti, kad S. A. ar D. Š. klausė jo, ar pažįsta asmenis, dirbančius kokioje nors metalo laužo supirktuvėje; gali būti, kad S. A. ar D. Š. sakė, kad turi parduoti metalo laužo, tačiau šių aplinkybių V. J. nurodė neprisimenantis.

2013 m. gegužės 3 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokole (4 t., 165-172 b. l.) užfiksuota, kad V. J. atpažino asmenis, apie kuriuos davė parodymus, įskaitant V. G..

Įtariamojo Ž. J. paaiškinimais, užfiksuotais apklausos protokoluose (4 t., 177-181, 191-192 b. l.), kuriuose pažymėta, kad vilkiko vagystės metu T. T. iš automobilio „VW Passat“ bagažinės pasiėmė nešiojamąjį kompiuterį ir įdėjo jį į automobilio saloną. Vėliau T. T. iš vilkiko „Volvo“ prietaisų skydelio ištraukė vilkiko kompiuterį, nusinešė į automobilį „VW Passat“, prie vilkiko „Volvo“ kompiuterio prijungė nešiojamąjį kompiuterį ir perprogramavo vilkiko užvedimo kodus.

2012 m. kovo 31 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokole (4 t., 182-190 b. l.) užfiksuota, kad Ž. J., be kitų asmenų, atpažino T. T..

Įtariamųjų S. L. ir R. Z. paaiškinimais, užfiksuotais apklausų protokoluose (4 t., 199-204 b. l.; 5 t., 20-25, 30-33, 40-50 b. l.), kuriuose nurodyta, kad vilkikų „Volvo“ ir „Mercedes“ vagysčių metu D. Š. ar T. T. kažką ardė, krapštė vilkikų kabinoje, po to padavė vairuotojams atsuktuvus, ant kurių su izoliacija buvo pritvirtinti imobilizatoriai („čypai“). Naudojant atsuktuvus, pavyko užvesti vilkikų variklius. Šias aplinkybes įtariamieji patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (5 t., 10-14, 52-54 b. l.).

2012 m. balandžio 18 d., 2012 m. gegužės 17 d. ir 2012 m. rugpjūčio 8 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokoluose užfiksuota, kad įtariamieji S. L. ir R. Z., be kitų asmenų, atpažino D. Š. ir T. T. (5 t., 1-8, 26-29, 34-38 b. l.).

2012 m. kovo 2 d. kratos protokolas (1 t., 143-144 b. l.); 2012 m. liepos 26 d. apžiūros protokolas (1 t., 148-205 b. l.), kuriame užfiksuota S. A., T. T., T. B., A. B. priklausančių mobiliojo ryšio telefonų, SIM kortelių apžiūra; 2013 m. birželio 27 d. Lietuvos kriminalinės policijos biuro Organizuoto nusikalstamumo tyrimo 2-osios valdybos 2-ojo skyriaus vyriausiojo tyrėjo J. M. tarnybinis pranešimas (2 t., 1-7 b. l.), kuriame nurodyta, kad T. T. mobiliojo ryšio telefone „Samsung GT-E1080i“, IMEI Nr. (duomenys neskelbtini), su SIM kortele „Pildyk“ Nr. (duomenys neskelbtini) yra įrašai: K. (duomenys neskelbtini) (V. J. tel. Nr.); K1 (duomenys neskelbtini) (V. G. tel. Nr.); S. (duomenys neskelbtini) (S. A. tel Nr.); V. (duomenys neskelbtini) (V. V. tel. Nr.).

Motyvuojamoji dalis

Įvertinus surinktus duomenis, kurie pripažįstami įrodymais, jų sąsajumą ir pakankamumą, konstatuotina, kad kaltinamojo veiksmai iš esmės teisingai kvalifikuoti pagal BK 198² straipsnio 1 dalį, kadangi yra visi būtinieji inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties elementai. Iš išvardintų rašytinių ir žodinių įrodymų, kurie vieni kitus atitinka, papildo, tarp kurių nėra prieštaravimų, nustatyta, kad kaltinamasi pagamino programinę įrangą, tiesiogiai skirtą daryti nusikaltimus, vėliau ją su įrenginiais pardavė nusikalstamo susivienijimo nariams, todėl šie veiksmai yra neteisėti. Iš kaltinimo šalinamos juridinės reikšmės neturinčios aplinkybės, kad kaltinamasis apmokė užsakovus naudotis sukurta kompiuterine (turėtų būti - programine) įranga, atnaujino kompiuterinę (turėtų būti - programinę) įrangą, atliko jos remonto darbus.

Prokuroras siūlo baigti procesą teismo baudžiamuoju įsakymu ir už nusikaltimo pagal BK 198² straipsnio 1 dalį padarymą skirti kaltinamajam 200 MGL baudą, kuri prilygsta 26 000 Lt.

Kaltinamasis neprieštarauja prokuroro siūlymui užbaigti procesą teismo baudžiamuoju įsakymu, sutinka su prokuroro siūlomos bausmės rūšimi, tačiau prašo skirti mažesnę baudą ir jos mokėjimą išdėstyti per 10 mėn. (5 t., 184-185 b. l.), t. y. ne daugiau kaip po 20 MGL/mėn., kas prilygsta 2 600 Lt.

Neteisėtas disponavimas įrenginiais, programine įranga, slaptažodžiais, prisijungimo kodais ir kitokias duomenimis baudžiamas viešaisiais darbais, bauda, areštu arba laisvės atėmimu iki 3 m.

Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į bendruosius bausmių skyrimo pagrindus, nurodytus BK 54 straipsnyje. Kaltinamojo padaryta veika priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 str. 3 d.), nusikaltimas baigtas, padarytas tiesiogine tyčia (BK 15 str. 2 d. 2 p.), sudėtis formali. Kaltinamasis neteistas (5 t., 166 b. l.), galiojančių administracinių nuobaudų neturi (5 t., 167-168 b. l.). Dirba pagal verslo liudijimą (5 t., 169 b. l.), į VšĮ Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės, VšĮ Šiaulių centro poliklinikos Psichikos sveikatos centro įskaitą neįrašytas (5 t., 173, 175 b. l.). Kaltinamojo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis laikytina tai, kad jis prisipažino padaręs inkriminuotą nusikaltimą ir, jį padaręs, gailisi; duodamas teisingus ir išsamius parodymus, padėjo atskleisti nusikalstamos veikos darymo mechanizmą; savo noru grąžino iš nusikalstamos veikos gautas lėšas (BK 59 str. 1 d. 2 p. 2 d.); atsakomybę sunkinančių aplinkybių (BK 60 str.) nenustatyta.

Parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas jos trukmę, teismas atsižvelgia į nurodytą reglamentavimą, aptartų ir bausmės skyrimui teisiškai reikšmingų aplinkybių visumą, kaltinamojo asmeninių savybių, kitų jį charakterizuojančių duomenų pobūdį, jų kiekį ir tarpusavio santykį (BK 61 str. 1-2 d.).

Viešieji darbai skiriami tuo atveju, jei asmuo sutinka (BK 46 str. 1 d.). Kaltinamasis nedavė sutikimo dirbti viešuosius darbus, todėl ši bausmės rūšis net negali būti svarstoma. Areštas – tai trumpalaikis laisvės atėmimas (BK 49 str. 2 d.), o pirmą kartą teisiamiems už nesunkų tyčinį nusikaltimą paprastai skiriama su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė (BK 55 str.). Susiklosčius nurodytai situacijai, kaltinamajam skiriama prokuroro siūloma bausmės rūšis – bauda, kurios dydis parenkamas mažesnis nei sankcijos vidutinis (BK 47 str. 3 d. 2 p.).

Laikantis BK 64¹ straipsnio (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-499 redakcija, įsigaliojo nuo 2013 m. liepos 13 d.) reikalavimų, paskirta bausmė mažinama vienu trečdaliu.

Kaltinamasis buvo laikinai sulaikytas BPK 140 straipsnio tvarka 2012 m. spalio 16 d. 11⁰⁰ val. (5 t., 61-62 b. l.). Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismas 2012 m. spalio 17 d. nutartimi skyrė V. G. kardomąją priemonę – suėmimą, kuris buvo taikomas iki 2012 m. gruodžio 14 d. (5 t., 133-139, 160-161 b. l.). Į atliktą bausmę santykiu 1:2 įskaitomas kaltinamojo laikino sulaikymo ir suėmimo laikas (iš viso 59 d.) (mutatis mutandis BK 66 str.).

Už nusikalstamo susivienijimo nariams parduotą neteisėtai pagamintą programinę įrangą kaltinamasis neteisėtai praturtėjo 6 000 EUR (ekvivalentas nacionaline valiuta - 20 716,80 Lt). 2013 m. rugpjūčio 23 d. kaltinamasis grąžino iš neteisėtos veikos gautas pajamas, pervesdamas į LR generalinės prokuratūros depozitinę sąskaitą 20 716,80 Lt (5 t., 178 b. l.). LR generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Z. Tuliševski 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutarimu laikinai (6 mėn.) apribojo V. G. nuosavybės teises į šias lėšas (5 t., 179-180 b. l.).

Kadangi kaltinamojo į Generalinės prokuratūros depozitinę sąskaitą pervesti 20 716,80 Lt yra jo padaryto nusikaltimo rezultatas, tad jie, įsiteisėjus baudžiamajam įsakymui, konfiskuojami (BK 72 str.).

Kaltinamajam paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – taikoma tol, kol įsiteisės teismo baudžiamasis įsakymas (5 t., 162 b. l.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis BPK 420 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 421 straipsniu, teismas

nusprendžia:

V. G., a. k. (duomenys neskelbtini), pripažinti kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 198² straipsnio 1 dalyje, ir skirti 201 (dviejų šimtų vieno) MGL baudą, kas prilygsta 26 130 Lt (dvidešimt šešiems tūkstančiams vieno šimto trisdešimčiai litų).

Vadovaudamasis BK 64¹ straipsniu, V. G. skirtą 201 (dviejų šimtų vieno) MGL baudą sumažinti 1/3 (vienu trečdaliu) iki 134 (vieno šimto trisdešimt keturių) MGL baudos, kas prilygsta 17 420 Lt (septyniolikai tūkstančių keturiems šimtams dvidešimčiai litų).

Į atliktą bausmę santykiu 1:2 įskaityti V. G. laikino sulaikymo ir suėmimo laiką (iš viso 59 d.), jas prilyginant 118 MGL (vieno šimto aštuoniolikos) MGL baudai, kas prilygsta 15 340 Lt (penkiolikai tūkstančių trims šimtams keturiasdešimčiai) litų, ir laikyti, kad V. G. turi sumokėti 16 (šešiolika) MGL baudą, kas prilygsta 2 080 Lt (dviem tūkstančiams aštuoniasdešimčiai litų).

Įsiteisėjus teismo baudžiamajam įsakymui, panaikinti Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Z. Tuliševski 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutarimą dėl laikino nuosavybės teisių apribojimo į V. G. lėšas, kurias jis įnešė į Generalinės prokuratūros depozitinę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. 20 716,80 Lt (dvidešimt tūkstančių septynis šimtus šešiolika litų 80 ct.) ir, remiantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, konfiskuoti.

V. G. skirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – taikyti tol, kol įsiteisės teismo baudžiamasis įsakymas.

Išaiškinti V. G., kad, nesutikdamas su teismo baudžiamuoju įsakymu skirta bausme ar jos dydžiu, turi teisę per 14 d. nuo šio dokumento gavimo dienos paduoti teismui prašymą surengti bylos nagrinėjimą teisme. Teismas, išnagrinėjęs bylą ir pripažinęs kaltinamąjį kaltu, gali skirti kitos rūšies ar dydžio bausmę, negu skirta teismo baudžiamuoju įsakymu. Minėta teise nepasinaudojus, teismo baudžiamasis įsakymas įsiteisės ir nebegalės būti skundžiamas.

Teisėja Alma Berniūnaitė