Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Evaldo Gražio, Daivos Jankauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. G. (toliau – R. G.) apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Lazdijų rūmų (toliau – Alytaus apylinkės teismas) 2018 m. gegužės 11 d. nuosprendžio, kuriuo R. G. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 1 (vienerių) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausme, kuri BK 64¹ straipsnio pagrindu buvo sumažinta vienu trečdaliu, paskiriant R. G. sumažintą 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

R. G. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas.

Tuo pačiu nuosprendžiu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį buvo nuteista ir G. U., tačiau apeliaciniai skundai dėl jos pateikti nebuvo.

Civiliniai ieškiniai dėl turtinės žalos atlyginimo buvo patenkinti visiškai, iš R. G. ir G. U. solidariai priteisiant: F. K. 105 eurus turtinės žalos atlyginimui, V. K. (V. K.) – 150 eurų turtinės ir 150 eurų neturtinės žalos atlyginimui.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

R. G. Alytaus apylinkės 2018 m. gegužės 11 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 12 d. iki 2017 m. vasario 13 d., veikdamas bendrininkų grupe su G. U. bei ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, turint tikslą apgaule savo ir kitų asmenų naudai įgyti svetimą turtą, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims internetiniame tinklalapyje www.alio.lt patalpinus melagingą skelbimą apie išnuomojamą būstą, iš nukentėjusiųjų V. K. ir F. K. apgaulės būdu savo ir kitų asmenų naudai įgijo svetimą turtą – pinigus, t. y. 2017 m. vasario 12 d. iš nukentėjusiojo V. K. apgaulės būdu įgijo 150 eurų, kuriuos nukentėjusysis V. K. pervedė į G. U. jam (R. G.) nurodytą D. G. AB „S.“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), padarydamas nukentėjusiajam V. K. 150 eurų turtinę žalą; tęsdamas nusikalstamą veiką, 2017 m. vasario 13 d. iš nukentėjusiojo F. K. apgaulės būdu įgijo 105 eurus, kuriuos nukentėjusiojo F. K. prašymu iš savo sąskaitos G. D. pervedė į G. U. jam (R. G.) nurodytą D. G. AB „S.“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), padarydamas nukentėjusiajam F. K. 105 eurų turtinę žalą, tačiau žadėto buto nukentėjusiesiems neišnuomojo, pinigų negražino, G. U. šiuos pinigus per du kartus išgryninus bankomatuose – 2017 m. vasario 12 d. bankomate, esančiame (duomenys neskelbtini), ir 2017 m. vasario 13 d. bankomate, esančiame (duomenys neskelbtini), ir per Lietuvos pašto „PayPost“ paslaugą jo (R. G.) ir kito ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens nurodymu dalį pinigų, 220 eurų, išsiuntus nurodytam asmeniui, už likusią dalį nupirkus telefonų sąskaitų papildymus, apgaule savo ir kitų ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų naudai įgijo svetimą, nukentėjusiesiems V. K. ir F. K. priklausantį turtą, iš viso 255 eurus.Apeliaciniu skundu nuteistasis R. G. prašo pakeisti Alytaus apylinkės teismo 2018 m. gegužės 11 d. nuosprendį, sušvelninant jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę; pakeisti jam taikomą griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą; baudžiamąją bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka. Nuteistojo teigimu, savo kaltę dėl padaryto nusikaltimo jis pripažino visiškai, o ikiteisminio tyrimo metu davė nuoseklius parodymus apie jam inkriminuotos nusikalstamos veikos įvykdymo aplinkybes. Pasak R. G., 2017 m. vasario 12 d., jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose, nuteistasis D. jo paklausė, ar šis negalėtų gauti banko sąskaitos, į kurią draugas iš užsienio galėtų pervesti pinigus. Bijodamas, kad nebūtų įtrauktas į nusikalstamą veiką, apeliantas paklausė D., ar pinigų pervedimas nebus susijęs su nusikalstamais veiksmais, o šis patikino, kad jokio nusikaltimo nebus. Po šio pokalbio, jis paskambino savo mamai G. U., paaiškino jai D. išdėstytą situaciją ir ši jam davė apelianto sesers D. G. AB „S.k“ banko sąskaitos numerį. 2017 m. vasario 12 d. D. pranešė R. G., jog pinigai yra pervesti į D. G. banko sąskaitą ir liepė pranešti G. U., jog ši pinigus išgrynintų ir persiųstų ten, kur šis lieps, pagrasindamas R. G. susidorojimu. R. G. teigimu, tik tuomet jis suprato, jog yra įtrauktas į nusikalstamus veiksmus. Už šių veiksmų atlikimą D. davė jam keletą pakelių cigarečių, tačiau jokios naudos iš šių veiksmų atlikimo apeliantas neturėjo. Dėl tokio savo elgesio R. G. gailisi. Pirmosios instancijos teismas, apelianto įsitikinimu, šių aplinkybių tinkamai neįvertino, skirdamas jam laisvės atėmimo bausmę, neatsižvelgė į jo antraeilį vaidmenį nusikaltimo įvykdyme.Apeliaciniu skundu pažymima, kad vertinamu atveju nukentėjusiesiems buvo padaryta nedidelė turtinė žala, dėl ko, pagal BK 182 straipsnio 1 dalį nuteistajam inkriminuoti veiksmai turėjo būti perkvalifikuoti į BK 183 straipsnio 1 dalį. Nors kaip vieną iš laisvės atėmimo bausmės skyrimo nuteistajam motyvą apylinkės teismas nurodė siekį, kad būdamas laisvėje nuteistasis nedarytų daugiau nusikaltimų, tačiau neįvertino, kad R. G. nusikaltimas buvo įvykdytas pataisos namuose, o būdamas laisvėje panašaus pobūdžio nusikaltimų jis nebuvo įvykdęs. Šiuo aspektu pažymima ir tai, kad 2018 m. gegužės 11 d. paleistas į laisvę jis susirado darbą, norėjo atlyginti nukentėjusiesiems padarytą žalą, stengėsi keisti savo gyvenimo būdą, gyveno su savo senyvo amžiaus močiute, kurią prižiūrėjo, kol 2018 m. gegužės 23 d. buvo vėl sulaikytas. Prašant pakeisti R. G. taikomą kardomąją priemonę – suėmimą švelnesne, nurodoma, kad būdamas laisvėje naujų nusikalstamų veikų nedarys, skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotas nusikaltimas buvo padarytas nuteistajam atliekant bausmę pataisos namuose. Duomenų, patvirtinančių, kad praeityje jis būtų slapstęsis nuo jo atžvilgiu vykdomo baudžiamojo persekiojimo, pasak apelianto, taip pat nėra. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo R. G. gynėja advokatė A. R. Medišauskienė pritarė nuteistojo apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir juos pagrindžiantiems motyvams, prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras, nesutikdamas su nuteistojo apeliacinio skundo argumentais, prašė jį atmesti.Nuteistojo R. G. apeliacinis skundas atmetamas. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).Pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas aukščiau aptartų BPK nuostatų, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas R. G. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai sprendė dėl R. G. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Nuteistojo kaltumas grindžiamas teisme ištirtais ir nuosprendyje aptartais bylos duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir priemonėmis, t. y. baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, kas visumoje suponuoja abejonių nekeliančią išvadą, jog sprendžiant R. G. kaltės klausimą baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo. Nors R. G. apeliaciniu skundu iš esmės prašoma sušvelninti jam paskirtą bausmę, tačiau, sprendžiant iš pateikto apeliacinio skundo motyvų, akivaizdu, kad tam tikra apimtimi nesutinkama ir su nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos faktinėmis aplinkybėmis bei veikos kvalifikavimu, todėl šiuo atveju pasisakytina ne tik dėl pirmosios instancijos teismo motyvų, susijusių su R. G. paskirta bausme, bet ir dėl jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį. Būtent dėl šios priežasties, t. y. nuteistajam pateikus apeliacinį skundą ne tik dėl jam paskirtos bausmės švelninimo, bet ir dėl veikos kvalifikavimo, jo apeliacinis skundas Kauno apygardos teisme buvo nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad R. G., veikdamas bendrininkų grupėje su G. U. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, šios nutarties 1 punkte aprašytu laiku, vietoje ir aplinkybėmis, apgaule savo ir kitų ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų naudai įgijo svetimą, t. y. nukentėjusiesiems V. K. ir F. K. priklausantį turtą – 255 eurus. Kaip matyti iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio, savo kaltės perdavus ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui (R. G. teigimu, tai buvo nuteistasis, atliekantis laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose, prisistatęs D. vardu) savo sesers D. G. banko sąskaitą, apeliantas neneigia, tačiau tvirtina, jog tiek prašydamas banko sąskaitos savo mamos, tiek ir perduodamas ją jos prašiusiam asmeniui, jis nežinojo, kad sąskaita bus panaudota nusikalstamų veikų darymui. Ir vis tik, įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų ir tinkamai pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visumą, tikėti šiais nuteistojo teiginiais ir jų pagrindu naikinti/keisti skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį, teisinio pagrindo nėra. Konstatuojant šią išvadą visų pirma pažymėtina, kad paties nuteistojo parodymai dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių skirtingose proceso stadijose nebuvo nuoseklūs, jie nesutapo tarpusavyje, prieštaravo kitiems byloje surinktiems duomenims. Bylos duomenimis, ikiteisminio tyrimo metu R. G. buvo apklaustas kelis kartus: 2017 m. spalio 13 d. apklausos metu jokių parodymų apie jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką jis nedavė, teigdamas, jog turi pagalvoti, kokius parodymus duos (t. 3, b. l. 131); 2017 m. spalio 27 d. apklausos metu R. G. neneigė savo mamos G. U. prašęs banko sąskaitos, į kurią galima būtų pervesti pinigus už draugo parduotus telefonus, teigė, jog tokius veiksmus atliko nuteistojo L. prašymu, neigė, ką nors žinantis apie jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymą (t. 3, b. l. 139-140); 2018 m. sausio 26 d. apklausos metu, visiškai pripažindamas savo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, savo parodymus R. G. pakeitė iš esmės. Nurodė, kad banko sąskaitos jo prašė nuteistasis D. (prieš tai aiškino, jog tai buvo L.), pripažino, jog savo veiksmais jis (R. G.) prisidėjo prie nusikalstamos veikos darymo, žinodamas, jog banko sąskaita bus panaudota nusikaltimų darymui (prieš tai aiškino, jog nežinojo, kad banko sąskaita bus panaudota nusikalstamiems tikslams). Šios apklausos metu R. G., be kita ko, atsisakė praeitoje savo apklausoje duotų parodymų, teigdamas, jog jie yra neteisingi, duodamas juos, jis siekė išvengti atsakomybės, apkalbėjo kitus asmenis (t. 4, b. l. 20-21). Apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu R. G., nors ir patvirtino 2018 m. sausio 26 d. apklausos metu savo duotus parodymus, tačiau vėlgi nebuvo nuoseklus. Iš esmės pripažindamas savo kaltę, jis teigė, jog apie reikalingą banko sąskaitą savo mamai pranešė asmens, vardu D., prašymu, manydamas, jog D.ji reikalinga tam, kad jo draugas iš užsienio galėtų pervesti pinigus (paskutinės apklausos ikiteisminio tyrimo metu nurodydamas, jog žinojo, kad minėta banko sąskaita bus panaudota nusikalstamiems tikslams), pabrėždamas ir tai, kad apie nusikalstamos veikos įvykdymą jis sužinojo tik tuomet, kai jo sesers banko sąskaita buvo užblokuota. Tačiau, nuteistojo gynėjui teisiamojo posėdžio metu paprašius pertraukos, tęsiant teisiamąjį posėdį po jos, R. G. savo poziciją vėlgi pakeitė, nurodydamas, jog jis vis tik žinojo, kad jo sesers banko sąskaita bus panaudota nusikaltimo darymui, tačiau nežinojo, kokio pobūdžio nusikaltimas bus įvykdytas (t. 5, b. l. 85-88). Apeliaciniu skundu R. G. savo poziciją dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos vėlgi pakoregavo. Remiantis jo apeliaciniame skunde išdėstytais teiginiais, banko sąskaitos jo prašė D., patikindamas R. G., kad jokios nusikalstamos veikos su ja nebus vykdomos. Kai pinigai buvo pervesti į D. G. banko sąskaitą, D. pareikalavo R. G., kad jo mama tuos pinigus išgrynintų, pagrasindamas susidorojimu. Tik tuomet nuteistasis suvokė, jog yra įtrauktas į nusikalstamos veikos įvykdymą. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus prieštaravimus R. G. parodymuose, neabejotina, jog vadovautis vien tik jais, sprendžiant jo kaltės klausimą, teisinio pagrindo nėra. Sprendžiant iš aukščiau aptartų duomenų visumos akivaizdu, jog nuteistojo pozicija skirtingose proceso stadijose keitėsi, ji nebuvo nuosekli, jo parodymai esminėse nagrinėjamos baudžiamosios bylos faktinėse aplinkybėse nesutapo tarpusavyje. Nors R. G. ir teigė, jog banko sąskaitos jo prašė kitas nuteistasis, tačiau jokių jo nustatymui galėjusių pagelbėti duomenų jis nenurodė, teigdamas, jog menkai jį pažinojo, pažymėdamas ir tai, kad nors minėtas asmuo ir prisistatydavo D. vardu, tačiau jo tikrasis vardas nebuvo toks. Ir vis tik, nepaisydamas šių aplinkybių, jis paprašė savo motinos banko sąskaitos, į kurią galėtų būti pervedami pinigai, žinodamas, jog mama jam davė sesers banko sąskaitą, jis sąskaitos duomenis perdavė, jo teigimu, iš esmės jam nepažįstamam asmeniui, be kita ko, atliekančiam laisvės atėmimo bausmę. Tokie nuteistojo veiksmai, į jų vykdymą įtraukiant ir savo artimuosius, ne tik kad kelia pagrįstų abejonių jo nuoširdumu, bet ir prieštarauja sveikai logikai. Iš esmės analogiškai vertintini ir R. G. teiginiai, jog D., paprašęs banko sąskaitos, kiek vėliau jam grasino susidorojimo, dėl ko, jis nuosekliai vykdė jam duodamus nurodymus. Šių nuteistojo teiginių jokie objektyvūs bylos duomenys nepatvirtina, o įvertinus dar ir tai, kad iš esmės R. G. nesugebėjo įvardinti jokių D. asmenybę charakterizuojančių duomenų, tačiau patvirtino, jog šis asmuo jam davė kelis pakelius cigarečių (prieš ar po nusikalstamos veikos įvykdymo nuteistojo dėstomos aplinkybės skirtingose proceso stadijose, priklausomai nuo jo palaikomos pozicijos (pripažįsta kaltę visiškai ar tik tam tikrose faktinėse aplinkybėse), taip pat skyrėsi), teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai abejoti jų patikimumu. Ir vis tik, net ir tikint šia nuteistojo versija, jo baudžiamosios atsakomybės tai vertinamu atveju nešalina. Net ir po tariamo D. grasinimo, kai, pasak R. G., jis suprato, jog jo sesers banko sąskaita buvo panaudota nusikaltimo padarymui, į teisėsaugos institucijas jis nesikreipė, jokių veiksmų, siekiant užkirsti kelią nusikalstamos veikos įgyvendinimui, jis taip pat nesiėmė. Kritiškai vertinant nuteistojo parodymus, tame tarpe ir jo argumentus, išdėstytus apeliaciniame skunde, vis tik pažymėtina, kad vieningai šiuo klausimu formuojamoje teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik kaltinamojo/nuteistojo paaiškinimais nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog gindamasis nuo pareikšto kaltinimo, suvokdamas gresiančią baudžiamąją atsakomybę bei siekdamas jos išvengti, asmuo neatskleis tikrųjų jam inkriminuojamo nusikaltimo aplinkybių. Juo labiau, kad sakyti tiesą jo neįpareigoja ir atitinkamos BPK nuostatos, dėl ko, sprendžiant kaltininko parodymų patikimumo ir objektyvumo klausimą, jų visuma vertinama bendrame nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste, jų neišskiriant, nesuteikiant jiems jokio prioriteto, itin kruopščiai lyginant skirtingose proceso stadijose kaltininko duotus parodymus, vertinant juose esančius prieštaravimus ir sprendžiant, ar nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje jie yra esminiai. Tuo tarpu analizuojamu atveju R. G. kaltę (veikus kartu su kitais asmenimis) betarpiškai patvirtina ne tik G. U. parodymų visuma, bet ir kita baudžiamosios bylos medžiaga – telefono abonento pokalbių ir SMS pranešimų išklotinių analizė, duomenys, gauti iš internetinių portalų, kuriuose buvo patalpinti klaidingi skelbimai, D. G. banko sąskaitos išrašų analizė ir kiti skundžiamame nuosprendyje išsamiai aptarti įrodymai. Atmetant nuteistojo apeliacinį skundą svarbu paminėti ir tai, kad R. G. inkriminuotas nusikaltimas buvo įvykdytas jam bendrininkaujant tiek su G. U., tiek ir kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, todėl vien tai, kad, R. G. teigimu, jokių sukčiavimo veiksmų jis neatliko – netalpino skelbimų į internetinius portalus, su nukentėjusiaisiais nebendravo (sprendžiant iš skundžiamu nuosprendžiu R. G. suformuotų kaltinimų, akivaizdu, kad šių veiksmų atlikimas yra priskirtas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims), jo baudžiamosios atsakomybės nešalina. Nors nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis nenustatyta, kas internetiniuose portaluose patalpino apgaulingus skelbimus, kas bendravo su į skelbimus atsiliepusiais asmenimis ir pan., tačiau, atsižvelgiant į tai, kad R. G. inkriminuotas nusikaltimas buvo įvykdytas bendrininkaujant su kitais asmenimis, nesant abejonių, jog R. G. parūpino banko sąskaitą tinkamam ir sklandžiam nusikaltimų įgyvendinimui, šios aplinkybės esminės reikšmės nuteistojo veiksmų kvalifikavimui vis tik neturi. Darant šią išvadą pažymėtina, kad bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis (BK 24 straipsnio 1 dalis). Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę dėl bendrininkavimo darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų (dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas) ir subjektyviųjų (tyčia ir susitarimas padaryti nusikalstamą veiką) požymių visuma (bendrininkavimo sudėtis), numatyta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose. Susitarimas padaryti nusikalstamą veiką gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje iki bus pasiektas nusikalstamas rezultatas ir gali būti išreikštas bet kokia forma – tiek žodžiu, tiek ir konkliudentiniais veiksmais. Konstatuojant susitarimo buvimą, nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Esant susitarimui ir bendrai tyčiai, visi bendrininkai nepriklausomai nuo to, kokius konkrečiai veiksmus jie atliko realizuodami nusikalstamą sumanymą, atsako už tą pačią nusikalstamą veiką. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad bendravykdytojas yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2016 m. liepos 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-271-303/2016). Aptarto teisinio reguliavimo ir teismų praktikos kontekste, neabejojant tuo, kad R. G. žinojo, kokiam tikslui ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo prašė jo surasti banko sąskaitą, į kurią būtų galima pervesti pinigus, R. G. teikiant nurodymus, kas turi būti padaryta su į D. G. banko sąskaitą pervestais pinigais, savo motinai, akivaizdu, jog analizuojamu atveju R. G. kartu su G. U. ir kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis veikė esant vienam sumanymui bei vieningai tyčiai, bendrininkaujant, todėl vien tai, kad R. G. analizuojamu atveju pats nerealizavo visų BK 182 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymių, jo baudžiamosios atsakomybės nešalina. Šiuo atveju jo veiksmų – banko sąskaitos suradimo, jos perdavimo kitiems asmenims, nurodymų davimo savo motinai, pakanka pagrįstai spręsti, jog vertinamu atveju, jis veikė kaip bendravykdytojas. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl nuteistojo kaltės. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad R. G. veiksmuose yra visi būtini BK 182 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Pripažindamas R. G. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 dalies ir 4 dalies nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl R. G. kaltės bei jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį.Priešingos išvados teisėjų kolegijai neleidžia daryti ir apelianto teiginiai, jog analizuojamu atveju jo veiksmai turėjo būti kvalifikuojami pagal kitą BK straipsnį, atsižvelgiant į turto vertę. Nors apeliaciniame skunde nurodoma BK 183 straipsnio 1 dalis, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad šiame straipsnyje įtvirtinta nusikalstama veika (Turto pasisavinimas) nėra susijusi su R. G. inkriminuotais neteisėtais veiksmais, akivaizdu, jog šiuo atveju kalbama apie BK 182 straipsnio 3 dalį (būtent apie šį straipsnį buvo kalbama nuteistojo skunde dėl kaltinamojo akto (t. 5, b. l. 60)). BK 182 straipsnio 3 dalis numato baudžiamąją atsakomybę už nedidelės vertės svetimo turto ar turtinės teisės įgijimą apgaule savo ar kitų asmenų naudai. Kaip nustatyta BK 190 straipsnio 1 dalyje, nedidelės vertės turtu laikytinas toks turtas, kurio vertė viršija 3 MGL, bet neviršija 5 MGL. R. G. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo metu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1031 „Dėl bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio patvirtinimo“ (2014 m. rugsėjo 3 d. teisės akto redakcija), 1 MGL atitiko 37,66 eurus. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis, R. G., G. U. ir kitų ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų neteisėti veiksmai buvo atlikti dviejų nukentėjusių asmenų atžvilgiu – F. K. padaryta 105 eurų žala, V. K. – 150 eurų žala, šiuos veiksmus vienijo bendras sumanymas ir vieninga tyčia, todėl vertinamu atveju jie buvo pagrįstai kvalifikuoti kaip viena tęstinė nusikalstama veika, nustatant, jog neteisėtais R. G. ir kitų asmenų veiksmais nukentėjusiesiems buvo padaryta bendra 255 eurų žala. Ji viršija BK 190 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nedidelės vertės turto dydį (nuo 112,98 eurų iki 188,30 eurų), todėl kvalifikuoti R. G. veiksmus pagal BK 182 straipsnio 3 dalį šiuo atveju nėra jokio objektyvaus pagrindo. Be nuteistojo R. G. veiksmų kvalifikavimo apeliaciniu skundu keliamas ir jam paskirtos bausmės klausimas, teigiant, jog skundžiamu nuosprendžiu jam paskirta bausmė yra per griežta. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, yra įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Remiantis komentuojamo straipsnio nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Ir tik įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį bei tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuojamą nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Be aptartų esminių bausmės skyrimo pagrindų, tinkamas kaltininko asmenybės įvertinas neabejotinai taip pat yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir rinkdamas bausmės rūšį bei dydį, teismas turi ypač atidžiai ištirti, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo bei jo ankstesnio elgesio padarinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2013 m. spalio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-391/2013). Aptarto teisinio reguliavimo ir teismų praktikos kontekste sprendžiant skundžiamu nuosprendžiu R. G. paskirtos bausmės individualizavimo klausimą pažymėtina, jog analizuojamu atveju jis padarė vieną tyčinį, baigtą, nesunkų nusikaltimą. Nusikaltimas įvykdytas R. G. bendrininkaujant su kitais asmenimis, kas ne tik didina nuteistojo bei jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą visuomenei, bet ir sunkina jo atsakomybę (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Jo atsakomybę lengvina tai, kad savo kaltę (esmines jam inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes) jis iš esmės pripažino ir nuoširdžiai gailisi dėl padaryto (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vertinant nuteistojo asmenybę svarbu paminėti, kad šis teistumas R. G. nėra pirmasis – praeityje už įvairaus pobūdžio ir sunkumo nusikalstamų veikų padarymą jis jau buvo ne kartą teistas (t. 4, b. l. 26-34), naują nusikalstamą veiką įvykdė atlikdamas jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, esant neišnykusiam ir įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintam teistumui, kas leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog R. G. nėra linkęs prisitaikyti prie visuomenėje egzistuojančių taisyklių ir jų laikytis, savo elgesio išimtinai teigiama linkme nekoreguoja, ką neabejotinai patvirtina ir nuteistojo elgesys jam paskirtos bausmės atlikimo metu. Kaip matyti iš nuteistojo charakteristikos, bausmę pataisos namuose jis atlieka nuo 2016 m. spalio 12 d., per tą laiką jis net 17 kartų pažeidė pataisos namų režimo reikalavimus, dėl ko, dar 2017 m. liepos 14 d. tolimesniam bausmės atlikimui buvo perkeltas iš paprastosios į drausmės grupę. R. G. apibūdinamas kaip lengvabūdiška, negalvojanti savo neigiamų veiksmų pasekmių, pasiduodanti kitų nuteistųjų neigiamai įtakai asmenybė, palaikanti ryšius su neigiamai charakterizuojamais nuteistaisiais (4 t., b. l. 109). Šių duomenų visuma neabejotinai neigiamai charakterizuoja nuteistąjį, rodo, jog jo elgesys teigiama linkme nesikeičia net ir pataisos namuose, kas visumoje atskleidžia antivisuomenines nuteistojo nuostatas, nihilistinį požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas ir leidžia pagrįstai spręsti, jog ir vertinamu atveju R. G. nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos. Esant šių duomenų visumai manyti, jog bausmės tikslai dar gali būti pasiekti be realaus nuteistojo laisvės atėmimo, ar skyrus R. G. švelnesnio pobūdžio bausmę, nėra jokio pagrindo, ką visiškai pagrįstai skundžiamu nuosprendžiu konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, R. G. paskirdamas terminuoto laisvės atėmimo bausmę, mažesnę už BK 182 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmės vidurkį, kuri BK 64¹ straipsnio pagrindu dar buvo sumažinta vienu trečdaliu. Kaip matyti iš skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio turinio, spręsdamas R. G. skirtinos bausmės individualizavimo klausimą apylinkės teismas įvertino ir nuteistojo vaidmenį jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padaryme, todėl švelninti jam paskirtą bausmę tuo pačiu motyvu, teisinio pagrindo nėra. Iš esmės analogiškai vertintini ir nuteistojo teiginiai, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad išėjęs į laisvę jis darys naujus nusikaltimus, kadangi, apelianto teigimu, jam inkriminuota nusikalstama veika buvo įvykdyta pataisos namuose, o praeityje už analogiško nusikaltimo padarymą jis teistas nebuvo. Atmetant šiuos nuteistojo argumentus, vis tik pažymėtina, jog pagal BK 41 straipsnio 2 dalies 1 punktą, kaltininkui skiriama bausme, be kita ko, siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo. Atsižvelgiant į tai, kad praeityje R. G. buvo teistas ne kartą, jo elgesys teigiama linkme nebuvo koreguojamas ir jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu, kur jis ir toliau veikė nusikalstamai, nepaisė ir pataisos namuose egzistuojančių taisyklių, nesutikti su apylinkės teismo išvada, jog tik laisvės atėmimo bausmės paskyrimu analizuojamu atveju bus pasiekti bausmės tikslai, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Tai, kad analizuojamu atveju R. G. nusikalto jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu, neabejotinai didina jo pavojingumą visuomenei, bet jokiu būdu nesudaro pagrindo manyti, jog nuteistojo elgesio korekcija teigiama linkme galima paskyrus jam švelnesnio pobūdžio bausmę. Pernelyg švelnus baudžiamumas gali tik paskatinti R. G. ir toliau daryti nusikalstamas veikas, lengvabūdiškai tikintis išvengti teisinės atsakomybės. Juo labiau, jog praeityje R. G. jau buvo skirtos tiek švelnesnio pobūdžio bausmės (pvz. laisvės apribojimas), tiek ir bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau teismo parodyto pasitikėjimo jis nepateisino ir vėl nusikalto, kas leidžia pagrįstai teigti, jog nuteistasis negeba pozityvaus savo elgesio išlaikyti ilgesį laikotarpį. Tuo tarpu taikant asmeniui švelnesnio pobūdžio bausmę ar laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą siekiama, kad jis laikytųsi įstatymų imperatyvų ne tik jam paskirtos bausmės vykdymo laikotarpiu, bet ir toliau rinktųsi socialiai pozityvius savo elgesio veikimo būdus. Tuo tarpu aukščiau aptartas R. G. elgesys vis tik rodo, jog savo tikslų siekti tik teisėtais būdais ir priemonėmis, jis negeba. Kartu pažymėtina, kad bausmė – tai valstybės prievartos priemonė, skiriama asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, todėl neigiami padariniai yra natūralus padarytos nusikalstamos veikos rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas, todėl švelninti R. G. teisinę padėtį aukščiau bendrųjų visuomenės interesų iškeliant asmeninius nusikalstamą veiką įvykdžiusio asmens interesus – močiutės priežiūrą, teisėjų kolegijos įsitikinimu, teisinio pagrindo nėra.Įvertinus aukščiau paminėtas nuteistojo R. G. asmenybę bei jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą apibūdinančias aplinkybes, jo buvusius teistumus, jo elgesį atliekant jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, nuteistajam paskirtą bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą nėra pagrindo – paskirtoji bausmė nėra per griežta, ji neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir 54 straipsnis). Aplinkybės, turinčios reikšmės R. G. paskirtos bausmės individualizavimui, buvo tinkamai išnagrinėtos ir įvertintos pirmosios instancijos teisme. Išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pobūdžiu ar jo asmenybe, kurių pagrindu būtų galima švelninti jam paskirtą bausmę, šioje byloje nenustatyta. Nors apeliaciniu skundu prašoma pakeisti skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. G. paskirtą griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą švelnesne, iš esmės pateikiant analogiškus motyvus, kaip ir dėl jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės švelninimo, tačiau, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio motyvų, apylinkės teismas, skirdamas R. G. kardomąją priemonę – suėmimą, atsižvelgė į ankstesnius jo teistumus, į tai, kad nusikalstama veika padaryta bausmės atlikimo metu, todėl pagrįstai sprendė, kad švelnesnių kardomųjų priemonių paskyrimas būtų nepakankamas BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų pasiekimui. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus motyvus, kurių visumoje sutinkama su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl R. G. paskirtos laisvės atėmimo bausmės, švelninti jam paskirtą kardomąją priemonę – suėmimo, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Įvertinus paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti ar keisti jį apeliacinio skundo motyvais, pagrindo nėra. Nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo R. G. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.