Šiaulių apylinkės teismo nutartis

Įžanginė dalis

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal R. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gimusio (duomenys neskelbtini), gyvenančio (duomenys neskelbtini) Šiaulių rajone, skundą dėl Šiaulių apskrities VPK Šiaulių miesto ir rajono PK Viešosios policijos skyriaus Kaimiškosios policijos nuovados 2016-12-02 nutarimo nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną Nr. 40-AT1-1704-(5.14E) bei

Aprašomoji dalis

nustatė:

2016-12-02 Šiaulių apskrities VPK Šiaulių miesto ir rajono PK Viešosios policijos skyriaus Kaimiškosios policijos nuovados nutarimu (toliau – skundžiamas nutarimas), vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 250 straipsnio 1 punktu, buvo nutraukta administracinio teisės pažeidimo dėl ATPK 110 straipsnio bylos teisena pagal pil. R. A. 2016-11-09 pareiškimą dėl kaimynų šuns, esančio (duomenys neskelbtini) Šiaulių rajone, keliamo nuolatinio triukšmo. Pareiškėjas nurodė, kad šiuo adresu, ties jų su kaimynais sklypų riba, laikomo šuns ištisinio lojimo triukšmas 2016-11-05 ryte, nuo 7.20 val. iki 8.45 val., trikdė ramybę, buvo šeštadienis, neleido ramiai ilsėtis, nors tuo laiku jo niekas neerzino, kitaip niekas jo neprovokavo, lojo be sustojimo, pats į kiemą nebuvo išėjęs, kitų pašalinių asmenų ar priklydusių svetimų gyvūnų aplinkui nebuvo, jų pačių katinas buvo namuose, ir tuo buvo pažeistos Šiaulių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintos taisyklės „Dėl gyvūnų laikymo Šiaulių rajono savivaldybės gyvenamosiose vietovėse“ bei jose nustatyta tvarka (7.7 pp.), pagal kurią gyvūno laikytojas privalo užtikrinti, kad jam priklausantis gyvūnas nesužeistų žmonių ar kitų gyvūnų, nedarytų žalos kitų žmonių turtui, nekeltų grėsmės žmonių ramybei, sveikatai, netrikdytų viešosios rimties. Kartu prie pareiškimo buvo pridėtas ir prašė įvertinti garso įrašą su šuns lojimu, sklindančiu, jo teigimu, būtent iš adreso (duomenys neskelbtini) Šiaulių r., kas, jo vertinimu, pilnai įrodo, kad kaimynai minėtu adresu piktybiškai nesilaiko ir pažeidžia minėtas taisykles „Dėl gyvūnų laikymo Šiaulių rajono savivaldybės gyvenamosiose vietovėse“, prašė už šio šuns netinkamą laikymą kaimynus patraukti administracinėn atsakomybėn įstatymų nustatyta tvarka ir įpareigoti imtis visų galimų priemonių triukšmui pašalinti bei ramybei užtikrinti, kaip to reikalauja teisės aktai. Tačiau atlikus gauto pareiškimo tyrimą ir nenustačius administracinio teisės pažeidimo subjekto bei subjektyviosios pusės, būtent kalto asmens, kuriam priklausytų ir atsakytų už šuns keliamą triukšmą, jo ištisinį lojimą, įrašytą garso įranga 2016-11-05 nuo 7.20 val. iki 7.27 val. ir nuo 8.30 val. iki 8.45 val., sutrikdžiusį pareiškėjo R. A. ramybę, administracinio teisės pažeidimo bylos teisena buvo nutraukta. Kartu nutarime pažymėta, kad, vykdant administracinių teisės pažeidimų prevenciją, atsižvelgiant į pareiškėjo nurodytos kaimynės I. Z. charakterizuojančią medžiagą, jog ne kartą praeityje jau bausta už savo augintinio tinkamo laikymo neužtikrinimą bei jo keliamą triukšmą, trikdant kitų žmonių ramybę ir viešąją rimtį, ir šiuo atveju ji pakartotinai buvo supažindinta su atsakomybe pagal ATPK 110 straipsnį, kilsiančia dėl netinkamo savo augintinio laikymo.

Nesutikdamas su skundžiamu nutarimu ir jame padaryta išvada, R. A. 2016-12-28 skundu, adresuotu Šiaulių apylinkės teismui, prašo jį panaikinti, kaip neteisėtą ir nepagrįstą, bei patraukti administracinėn atsakomybėn asmenį, nesugebantį tinkamai prižiūrėti savo augintinio, šuns, adresu (duomenys neskelbtini) Šiaulių r., iš kurio būtent 2016-11-05 ryte, nuo 7.20 val. iki 8.45 val., ir sklido šuns ištisinio lojimo triukšmas, trikdęs pareiškėjo ramybę, kenkęs jo sveikatai. Policijos pareigūnas, nagrinėjęs jo pareiškimą, nesiėmė visų priemonių, kad išsamiai išsiaiškinti visas jame nurodytas aplinkybes, apsiribojo tik pačios kaimynės I. Z. žodiniu paaiškinimu, jog nuo 2016-11-04 jai priklausantis šuo yra laikomas nebe kieme, voljere, o garaže, uždaroje patalpoje, ir jo pagrindu padarė klaidingą išvadą, nepagrįstą jokiais kitais faktiniais duomenimis, jog iš jo pateikto garso įrašo, nesant vaizdinės medžiagos, negalima nustatyti šuns, lojimu kėlusio triukšmą ir 2016-11-05 ryte trikdžiusio pareiškėjo ramybę, bei jo šeimininko (savininko), tiesiogiai atsakančio už savo augintinį. Nepagrįstai buvo atmesti ir neįvertinti jo argumentai bei faktai, jog matė, girdėjo ir užfiksavo, kad tai ne kieno nors kito asmens, o būtent kaimynų, gyvenančių (duomenys neskelbtini) Šiaulių r., šuns ištisinis lojimas 2016-11-05 kėlė triukšmą ir trikdė ramybę. Šių jo argumentų patikimumą buvo galima patikrinti, atlikus ankstesnių jo pateiktų garso įrašų perklausas, esančių prie jo ankstesnių pareiškimų policijoje, ir įsitikinti, kad tai vienas ir tas pats kaimynų šuo, dėl kurio keliamo triukšmo I. Z. jau buvo ne vieną kartą nubausta, bei ir šiuo atveju ji turėtų atsakyti už savo augintinį ir jo sukeltą triukšmą 2016-11-05. Kaimynė nuo 2014 metų neatsižvelgia į jo prašymą patraukti šunį kuo toliau nuo jo sklypo ribos, šuo ir toliau laikomas be priežiūros voljere arba šalia jo prie pat jo sklypo ribos, voljeras be jo leidimo pritvirtintas prie jo tvoros stulpo, naudojant jo tvoros dalimi kaip viena voljero dalių siena, jame nuolat yra išmatų bei šlapimo, nuo kurių ypač vasarą dvokia. Šis ginčas dėl šuns ir jo triukšmo trunka nuo 2016-07-27 iki 2016-11-09, šuo nuolat be sustojimo loja ir trikdo kitų ramybę. Prašo panaikinti skundžiamą nutarimą ir asmenis, pažeidusius tvarką bei nesugebančius tinkamai laikyti ir prižiūrėti savo augintinio, patraukti administracinėn atsakomybėn.

Šiaulių apskrities VPK Šiaulių miesto ir rajono PK Viešosios policijos skyriaus Kaimiškosios policijos nuovados pateiktame atsiliepime dėl skunde išdėstytos situacijos nurodyta, kad, priimant pareiškėjo skundžiamą nutarimą, tinkamai surinkti ir įvertinti visi įrodymai, nepavykus nustatyti kalto asmens, kuriam priklausančio šuns lojimo keliamas triukšmas 2016-11-05 trukęs nuo 7.20 val. iki 7.27 val. ir nuo 8.30 val. iki 8.45 val. trikdė pareiškėjo R. A. ramybę ir kenkė jo sveikatai, vadovaujantis ATPK 257 straipsniu („Įrodymų vertinimas“), priėmė objektyvų ir pagrįstą nutarimą nutraukti administracinio teisės pažeidimo pagal ATPK 110 straipsnį bylos teiseną. Tyrimo metu I. Z. priklausančio šuns laikomo adresu (duomenys neskelbtini) Šiaulių r., nepriežiūros faktas nenustatytas.

Teisme R. A. palaikė savo skundą ir jame išdėstytus argumentus, parodė, kad analogiško pobūdžio pareiškimas jo vardu policijai paduotas ne vienas ir dėl tos pačios problemos, dėl kaimynų šuns keliamo triukšmo. Skundžiamame nutarime nurodyta, kad jo pateikti įrodymai yra nepakankami, dėl ko jam kilo abejonių, todėl ir kreipėsi į teismą, kad šie jo įrodymai būtų peržiūrėti ir įvertinti teisme. Nuo 2017-01-01 kaimynų šuns keliamo triukšmo jau nebegirdi, šis įvykis buvo 2016-11-05, paskutinis. Policija jo žodinius paaiškinimus ir jo paties garso įranga surinktus įrodymus laiko nepakankamais. Pats gyvena adresu (duomenys neskelbtini) Šiaulių r., buvo 2016-11-05, 7.20 val., kai išgirdo intensyvų šuns lojimą ir pradėjo dairytis pro langą, katinas buvo namuose, to šuns niekas neerzino, garsas sklido iš gretimo (duomenys neskelbtini) namo. Šuns lojimas tęsėsi iki 8.45 val. Buvo pradaręs duris ir langą, suprato, kad tai I. Z. šuo intensyviai be sustojimo lojo, jo balsą pažino ir jį atskyrė. Girdėjosi ir kitų šunų lojimas, tačiau pastarųjų lojimas, jų diapazonas tolimesnis, aplink 40 m atstumu kitų šunų niekas nelaiko, užfiksuoto šuns lojimo diapazonas artimesnis, tai kaimynų, 2016-11-05 buvusio prie jo tvoros, garsas ir jo keliamas triukšmas, kuris neleido ramiai ilsėtis. Šuo nustojo loti tik 8.45 val., buvo šeštadienis. Iš savo kiemo praktiškai šio kaimynų šuns nematė, nes jo voljeras iš karto už tvoros, o tvoroje šiokie tokie tarpeliai yra, bet praktiškai ji sandari. Tik po to pamatė, kaip šuo buvo išvedamas iš kiemo pasivaikščioti, dėl ko jis ir nustojo tada loti, šį momentą jis taip pat užfiksavo. Prašo skundžiamą nutarimą panaikinti, iš naujo peržiūrėti ir įvertinti bylą, taip pat I. Z. charakterizuojančią medžiagą pagal jo ankstesnius pareiškimus, bei ją patraukti administracinėn atsakomybėn, pažeidus nustatytą tvarką ir nesugebančią tinkamai laikyti bei prižiūrėti savo augintinio. Su šiais kaimynais nesutarimai tęsiasi jau kurį laiką, jie skundžia ir juos, tai stogą ne taip dengia, tai sniegą garsiai valo ar pan.

Liudytoja R. A. teismo posėdžio metu parodė, kad 2016-11-05 jai nebuvo išskirtinė, kaimynų šuo lodavo ir dieną, ir naktį. Atsikraustė gyventi prieš 3,5 metų ir tas jo lojimas prasidėjo nuo pat pradžių. Bandė gražiuoju su kaimynais susitarti, bet neišėjo. Konkrečiai dėl 2016-11-05 įvykio nieko pasakyti negali, diena nebuvo išskirtinė, šuo nuolat lodavo, ir dieną, ir naktį, po pusvalandį be sustojimo. Dabar jis jau nebeloja. Šuo buvo laikomas prie jų tvoros, pati kaimynė jiems skambino ir klausė, ką jie laiko prie tvoros, kad šuo taip draskosi, puola ant tvoros ir loja. Tada buvo įsileidusi kaimynę į savo kiemą, aprodė, kad nieko prie tvoros, kas galėtų erzinti šunį, jie nelaiko, kaimynė tai matė ir įsitikino. Dabar to šuns prie tvoros nebėra, ten jis nebelaikomas maždaug nuo Kalėdų.

Apklausta I. Z. teismo posėdžio metu parodė, kad jau nuo 2016 m. lapkričio mėn. pr. savo šuns prie kaimynų tvoros, voljere, nebelaiko, po to, kai buvo nubausta už savo augintinio netinkamą laikymą, jį uždarė garaže ir į lauką tam tikru laiku išveda ji pati arba jos sūnus. Ankstesnėje laikymo vietoje, voljere, prie kaimynų tvoros, šunį jau ir bijo laikyti, pats šuo tos tvoros bijosi, kažkada yra radę jį su šautinėmis žaizdomis. Jų šuo beveik nelojantis, jei naktį ir sulodavo, tai kokias 5 minutes. Kad šuo lotų 1 valandą ir 15 minučių, taip nėra buvę. Kaip minėjo, 2016 m. lapkričio mėn. pr. ji jau buvo nubausta už netinkamą savo šuns laikymą, dėl jo nuolatinio lojimo ir keliamo triukšmo, su tuo ji sutiko ir baudą sumokėjo, nuo tos dienos šuns į voljerą nebeveda ir ten jo nebelaiko. Tam specialiai buvo sudaryta ir savivaldybės komisija, atvykusi matė ir įsitikino, jog jų šuo be sustojimo neloja, kad nėra agresyvus. Šuniui 9 metai. Jų kaimynams daug kas netinka, dabar šuo, anksčiau buvo vištos, po to rūkykla, dėl rūkyklos irgi buvo speciali komisija atvykusi, kuri įsitikino, kad jų rūkykla nenaudojama. Ir šiuo atveju su skundu nesutinka, 2016-11-05 jos šuns lauke, prie kaimynų tvoros, jau nebebuvo, tuo metu ir iki šiol jis laikomas namo garaže, visada uždarytas, išvedamas į lauką tik rytais ir vakarais. Prašo skundą atmesti. Kartu atkreipė dėmesį, kad tarp pačių kaimynų šioks toks nesuderinamumas yra, vienas sako, kad šuns nebėra ir nebegirdi lojančio bei triukšmaujančio nuo 2017 m. sausio 1 d., kitas, kad nuo Kalėdų, o šuo ten nebelaikomas nuo 2016 m. lapkričio mėn. pr., kas rodo, kad jie patys du mėnesius nesuprato, kad to šuns ten jau nebėra.

Liudytoja J. R. teismo posėdžio metu parodė, kad ji atliko šio pareiškimo tyrimą, tai buvo paskutinis R. A. pareiškimas, gautas lyg 2016-11-10, kuriame buvo nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) Šiaulių r., prie tvoros laikomas šuo kelia triukšmą. Triukšmo laikas, trikdęs kaimynų ramybę, buvo nurodytas 2016-11-05 nuo 7.20 val. iki 8.45 val. Tą pačią dieną buvo nuvykta šiuo adresu (duomenys neskelbtini) Šiaulių r., apie savo vizitą (apsilankymą) šio namo gyventojai iš anksto nebuvo įspėti. Šuns lauke laikomo nerado, triukšmo negirdėjo. Po to susisiekė su I. Z., kuri nurodė, kad po jos nubaudimo, šuns lauke nebelaiko, kad jis nebekeltų triukšmo ir nebedrumstų kaimynų ramybės. Šuo laikomas namo viduje, garaže. Apklausti aplinkiniai gyventojai nurodė, kad niekas negirdėjo ir nematė apskritai triukšmaujančio šuns. Nebuvo nustatyta, kad koks šuo keltų triukšmą. R. A. nurodė, kad 2016-11-05 nebuvo išėjęs į lauką, bet jis atpažinęs, kad be sustojimo lojo ir triukšmą kėlė būtent I. Z. šuo. Pateiktoje medžiagoje girdėjosi šuns lojimas, bet nebuvo nustatyta, kad loja būtent I. Z. šuo. Buvo nustatyta, kad R. A. nurodytame įvykyje yra požymių administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 110 straipsnyje, bet nebuvo nustatyta, kam priklauso pareiškėjo garso įrašo įranga užfiksuotas belojantis ir triukšmaujantis šuo, trikdęs R. A. ramybę, todėl bylos teisena buvo nutraukta. Minėtu adresu su kolegomis yra daug kartų vykę dėl įvairių problemų, tame tarpe, ir jų kaimyniškų tarpusavio nesutarimų. Šie jų nesutarimai tęsiasi pakankamai netrumpą laiko tarpą, gal nuo praėjusios vasaros. Šis R. A. pareiškimas 5 ar 6 konkrečiai dėl kaimynų šuns keliamo triukšmo. Būta kitų nesutarimų, pvz., dėl R. A. neteisėtai pastatytų statinių, abi pusės konfliktuojančios. Dėl kenkimo sveikatai, tai gali pasakyti, kad buvo kreiptasi į specialią sveikatos tarnybą, gautas atsakymas, kad triukšmas matuojamas, kai triukšmą kelia stacionarūs įrenginiai, o dėl šuns lojimo tokio tyrimo (matavimų, paskaičiavimų) tarnyba neatlieka.

Liudytojas E. T. teismo posėdžio metu parodė, kad policija pagal pareiškėjo pareiškimus darbo nesibaidė, savo darbą pilnai atliko ir juos tyrė, pagal kai kuriuos I. Z. buvo ir nubausta. Šiuo atveju pritrūko įrodymų, todėl bylos teisena buvo nutraukta. Po tiek pareiškimų matyti, kad konfliktas tarp kaimynų yra ne tik dėl šuns, šalims siūlė mediatoriaus paslaugas, taikiai viską išsispręsti. R. A. į policiją kreipėsi ir dėl voljero, jo neteisėto įrengimo, dėl atstumų nuo tvoros, tačiau šių reikalų tvarkymas ne policijoje, kiek žino, savivaldybė jau yra I. Z. įpareigojusi įrengtą voljerą nuo kaimynų tvoros patraukti. R. A. į policiją kreipėsi dėl visko, tai šunys lojo, tai garsiai transportas važinėja ir jų keliamo triukšmo. Šiuo atveju pareigūnai į įvykio vietą nuvyko iškart po pareiškimo gavimo, šuns nurodytoje vietoje nerastas, jo laikymo vieta išsiaiškinta, jog tai uždaroje patalpoje, namo viduje, garaže, nustatyta, jog I. Z. po jos nubaudimo išvadas padarė ir pasitaisė, šuns laikymo vietą perkėlė, kad netrikdyti kaimynų ramybės, ir jo keliamas triukšmas 2016-11-05 nebuvo nustatytas, įvertinus tiek pačios I. Z. paaiškinimus, tiek aplinkinių gyventojų paaiškinimus, sprendimas priimtas pagal surinktą medžiagą, remiantis šios medžiagos duomenų visuma.

Skundas netenkintinas.

Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinė nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo (nusižengimo) sudėtis – įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą administracinį teisės pažeidimą (nusižengimą), visuma.

Pažymėtina, kad administracinė teisena negali būti pradėta, o pradėtoji turi būti nutraukta, kai padaryta veika neturi administracinio nusižengimo (pažeidimo) sudėties arba požymių visumos (ATPK 250 straipsnio 1 punktas arba 2017-01-01 įsigaliojusio Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 591 straipsnio 1 punktas).

Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 3 straipsnio 10 dalies 2 punkte numatyta, kad, užtikrinant gyvūnų gerovę ir apsaugą, savivaldybių administracijos tvirtina gyvūnų laikymo savivaldybių teritorijų gyvenamosiose vietovėse taisykles ir kontroliuoja, kaip jos įgyvendinamos. To paties įstatymo 21 straipsnio 1 dalis nustato, kad šio įstatymo reikalavimus pažeidę asmenys atsako Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo ir kitų gyvūnų gerovės ir apsaugos, atskirų rūšių gyvūnų ženklinimo ir registravimo reikalavimus reglamentuojančių teisės aktų nesilaikymas ir jų pažeidinėjimas užtraukia administracinę atsakomybę gyvūno laikytojui – t. y. asmeniui, kuris yra gyvūno savininkas ar jį laiko atlygintinai ar neatlygintinai. Gyvūno savininko sąvoka apibrėžiama – kiekvienas fizinis (sulaukęs 16 metų) ar juridinis asmuo, kuris nuolat ar laikinai augina gyvūną. Tai yra blanketinio pobūdžio administracinis nusižengimas (pažeidimas), kuriam inkriminuoti būtina konstatuoti konkrečios teisės normos, reglamentuojančios gyvūnų laikymą gyvenamosiose vietovėse savivaldybės teritorijoje, pažeidimo faktą. Nustatyta, kad Šiaulių rajono savivaldybės teritorijoje galioja šios savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. A-919 (3.1) 2013-07-31 patvirtintos taisyklės „Dėl gyvūnų laikymo Šiaulių rajono savivaldybės teritorijos gyvenamosiose vietovėse“ (2015-11-17 įsakymo Nr. A-1404 pakeitimo redakcija), kurių 7.7 pp. numatyta gyvūno savininko (laikytojo) pareiga užtikrinti (garantuoti), kad jam priklausantys laikomi gyvūnai nesužeistų žmonių ar kitų gyvūnų, nedarytų žalos kitų žmonių turtui, nekeltų grėsmės žmonių ramybei, sveikatai, netrikdytų viešosios rimties. Esant ne tariamai, o objektyviai pažeistam bent vienam iš šių numatytų požymių, gyvūno savininkas (laikytojas) gali būti traukiamas administracinėn atsakomybėn už tai, kad neužtikrino, jog jo laikomas (jam priklausantis) gyvūnas (šuo) netrikdytų kitų asmenų ramybės, viešosios rimties ir tuo pažeidė kitų asmenų teises bei interesus.

Nagrinėjamoje situacijoje R. A. su pareiškimu į policiją bei su skundu į teismą kreipėsi dėl kaimynės I. Z. galimai administracinės veikos už savo šuns netinkamą laikymą. Teigiama, kad adresu (duomenys neskelbtini) Šiaulių r., esantis šuo 2016-11-05 ryte, nuo 7.20 val. iki 8.45 val., intensyviai (ištisai, be sustojimo) ir labai garsiai lojo, buvo šeštadienis, taip neleisdamas ramiai ilsėtis, trikdė poilsį, ramybę ir viešąją rimtį. R. A. kaip įrodymą, pagrindžiantį kaimynei I. Z. galimai inkriminuojamą veiką, pateikė laikmeną su garso įrašu, kuriame, jo teigimu, fiksuotas tas laiko periodas, kuriuo, kaip teigiama, jos (I. Z.) šuo lojo be perstojimo 2016-11-05 ryte, nuo 7.20 val. iki 8.45 val., bei momentiniu vaizdo įrašu, iš kurio matyti, kaip ji (I. Z.) savo šunį iš namų (kiemo) išveda pasivaikščioti, bei nuo to momento šuns lojimas liovėsi. Įvertinus garso medžiagą, teismas pritaria skundžiamo nutarimo padarytai išvadai ir konstatuoja, kad R. A. nurodytame įvykyje, klausant jo padaryto garso įrašą, yra požymių, atitinkančių administracinį nusižengimą (pažeidimą), kadangi įrašyto šuns ištisiniu lojimu keliamas triukšmas ir tuo pasireiškia rimties trikdymas, trukęs 2016-11-05 nuo 7.20 val. iki 7.27 val. bei nuo 8.30 val. iki 8.45 val. Tačiau šios bylos nagrinėjimo metu keliamas ginčas dėl šio šuns, kurio triukšmas užfiksuotas garso įraše, bei kuris 2016-11-05, šeštadienį, trikdęs R. A. šeimos poilsį, ramybę, savininko. Pati I. Z. teismo posėdžio metu parodė, kad nuo 2016-11-04 savo šuns prie kaimynų A. tvoros, voljere, nebelaiko, iškart po to, kai policijoje jai buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas ir nubausta už laikomo šuns keliamą triukšmą (2016-11-04 pagal ankstesnius gautus pareiškimus), jį uždarė namo garaže su tikslu nebetrikdyti kaimynų poilsio ir ramybės, bei 2016-11-05 jo lauke laikomo iš viso nebuvo, tik trumpam išvestas į lauką pavedžiojimui. Pareigūnė J. R., atlikusi gauto pareiškimo tyrimą, teisme patvirtino, kad 2016-11-10, t. y. tą pačią dieną, kai buvo gautas policijoje šis pareiškimas, buvo nuvykta adresu (duomenys neskelbtini) Šiaulių r., neįspėjant šio namo gyventojų, įvykį patikrinti, tačiau šio namo teritorijoje lauke laikomo šuns nerado, triukšmo negirdėjo, po to susisiekus su savininke I. Z., pastaroji parodė, kad po jos nubaudimo policijoje, 2016-11-04, savo šuns lauke nebelaiko, jis namo viduje, garaže, 2016-11-05 nuo 7.20 val. iki 8.45 val. jos šuo nelojo ir kiemo teritorijoje nebuvo, pati tuo laiku buvo namuose, kam priklausantis šuo lojo pareiškėjo nurodytu laiku, nežino, pati kieno nors šuns lojimo negirdėjo ir paties šuns nematė. R. A. teisme parodė, kad garso įrašu 2016-11-05 fiksuodamas šuns ištisinį lojimą ir jo keliamą triukšmą pats į lauką nebuvo išėjęs, tai darė pradaręs duris ir (ar) langą, pats nei lojančio, nei apskritai šuns nematė, tik iš jo balso suprato, kad tai I. Z. šuo, kuris intensyviai be sustojimo lojo, jo balsą pažino ir jį atskyrė, kartu patvirtino, jog fone girdėjo (įraše taip pat girdisi) kitų šunų lojimas, tačiau pastarųjų lojimas, jų diapazonas kur kas tolimesnis, aplink 40 m atstumu kitų šunų niekas nelaiko, užfiksuoto šuns lojimo diapazonas artimesnis, ir tuo įsitikinęs, kad tai būtent kaimynų šuns, 2016-11-05 buvusio prie jo tvoros, balsas (garsas) ir iš ten jo keliamas triukšmas, o vaizdo įrašas, jo teigimu, tai tik įrodo, kadangi matyti, kaip kaimynė šunį išsiveda pavedžioti ir tuo jo keliamas triukšmas baigėsi. Kartu nurodė ir tai patvirtino liudytoja R. A. teisme, kad dėl kaimynų šuns keliamo triukšmo jų tarpusavio nesutarimai vyksta pakankamai ilgą laiko tarpą, o nuo 2016-07-27 jaučia pastovų nerimą, irzlumą, to neapsikentus pradėjo kreiptis į atitinkamas institucijas (policiją, savivaldybę), juos kaimynai taip pat skundžia, tai stogą ne taip dengia, tai sniegą garsiai valo ar pan. Kad konfliktas tarp kaimynų yra ne tik dėl šuns, dėl šios problemos tai 5 ar 6 gautas pareiškimas policijoje, R. A. į policiją kreipėsi ir dėl voljero, jo neteisėto įrengimo, dėl atstumų nuo tvoros, dėl kitų šunų lojimo, garsiai važinėjančio transporto rajone ir jų keliamo triukšmo teisme patvirtino abu apklausti pareigūnai J. R. ir E. T. Esant kaimyniniams nesutarimams patvirtino ir pačios konfliktuojančios šalys R. A., R. A. ir I. Z.

Todėl nagrinėjamoje situacijoje, esant tokiems įtemptiems santykiams tarp kaimynų, būtina nustatyti, kokiomis įrodinėjimo priemonėmis grindžiamos aplinkybės, ar surinkti faktiniai duomenys pakankami administracinio nusižengimo (pažeidimo) inkriminavimui I. Z. atžvilgiu, ar asmenys nėra vieni kitų skundžiami ir baudžiami vedini kaimynų savanaudiškų paskatų, keršto. Iš teismo gautos medžiagos Nr. 40-AT1-1704-(5.14 E) matyti, kad, tiriant pareiškimą dėl 2016-11-05 ryte šuns keliamo triukšmo, buvo bendrauta su aplinkiniais gyventojais, gyvenančiais netoli namų valdų, esančių adresu (duomenys neskelbtini) Šiaulių r., tačiau tyrimui naudingos informacijos apie šį įvykį negauta. Policijoje nebuvo ir nėra gauta kitų gyventojų nusiskundimų nei dėl konkrečiai šuns, laikomo (duomenys neskelbtini) Šiaulių r., keliamo triukšmo, nei dėl apskritai 2016-11-05 ryte šuns keliamo triukšmo.

Vertinant aukščiau išdėstytų aplinkybių visumą, kartu teisme nustatytus faktus, kad I. Z. 2016-11-04 policijos bei 2016-11-07 administracinės komisijos prie Šiaulių rajono savivaldybės tarybos buvo pripažinta kalta ir administracine tvarka patraukta už netinkamą savo šuns laikymą ir jo keliamą triukšmą, trikdant kitų žmonių ramybę, teismas daro išvadą, kad R. A. pateikta garso vaizdo medžiaga negali būti pripažinta įrodymu, kuris pagrįstų vienašališkus kaimynų A. teiginius, ir būtų pakankamu administracinio nusižengimo (pažeidimo) inkriminavimui I. Z. atžvilgiu. R. A. pateiktuose 2016-11-05 garso vaizdo įrašuose yra tik užfiksuotas šuns lojimo garsas, tačiau nurodytu laiku pats lojantis šuo vaizdo įraše neužfiksuotas. Skundo argumentas ir įsitikinimas, kad tai kaimynės I. Z. šuo, jį pažino iš balso, jo sklindančios pusės, yra tik R. A. prielaida (manymas), kadangi pats lojančio šuns nematė, į lauką nebuvo išėjęs, fiksavo kaip foną ir jame išryškėjusio šuns balsą (garsą) pro duris ar langą, šuns iš viso nematydamas, jo teiginys, jog 40 m atstumu niekas daugiau šunų nelaiko, tik I. Z., keliantis abejonių, kadangi įrašytame garso fone girdisi, nors ir skirtingu diapazonu, ne vieno šuns balsas (garsas), o vaizdo momentas, kai yra išvedamas kaimynų šuo ir tuo baigiasi jo keliamas triukšmas, galimas tik sutapimas, kadangi pati I. Z. patvirtino ryte ir vakare iš namų išvedanti šunį pasivaikščioti, todėl vienareikšmiškai teigti, kad 2016-11-05 ryte būtent I. Z. šuo kėlė triukšmą, nėra objektyvaus pagrindo. Priešingai, teisme nustatytos aplinkybės I. Z. paaiškinimai, jog nuo 2016-11-04 savo šuns prie kaimynų A. tvoros, voljere, nebelaiko, iškart po to, kai policijoje jai buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas ir nubausta už laikomo šuns keliamą triukšmą (2016-11-04 pagal ankstesnius gautus pareiškimus), jį uždarė namo garaže tikslu nebetrikdyti kaimynų poilsio ir ramybės, šiuos jos paaiškinimus patvirtino teisme apklausti pareigūnai, jog neįspėjus ir 2016-11-10 nuvykus į įvykio vietą patikrinti, (duomenys neskelbtini) Šiaulių r., namo teritorijoje lauke laikomas šuo nerastas, jo nuolatinio laikymo lauke, voljere, pėdsakų neaptikta, triukšmas neužfiksuotas, kitų gyventojų nusiskundimų negauta, R. A. 2016-11-05 nebuvo išskirtinė, be to, patys A. teisme patvirtino, kad ištisai lojančio ir triukšmą keliančio kaimynų šuns nebegirdi, pagrįstai leidžia suabejoti, I. Z. veikoje esant administracinio nusižengimo (pažeidimo) požymių.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio nusižengimo (pažeidimo) sudėtis. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą, būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančio in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini to asmens naudai. Duomenų, kuriais remiantis tik galima manyti, kad teisės pažeidimas (nusižengimas) galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad konkretus asmuo iš tikrųjų padarė veiką ir jam už tai turi būti skiriama nuobauda. Taip pat teismas pažymi, kad duomenys apie asmens anksčiau padarytus teisės pažeidimus yra svarbūs vertinant pažeidėjo asmenybę, į kurią yra atsižvelgiama skiriant administracinę nuobaudą, tačiau tai nėra aplinkybės, kurios patvirtina ar paneigia asmens kaltumą dėl nagrinėjamos situacijos ir pažeidimo padarymo, ankstesni I. Z. teisės pažeidimai nepreziumuoja jos kaltės dėl nagrinėjamo įvykio.

Įvertinus visumą nustatytų aplinkybių, teismas sprendžia, kad policijos pareigūnas išsamiai ištyrė visas įvykio aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, todėl jo naikinti skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Šiaulių apskrities VPK Šiaulių miesto ir rajono PK Viešosios policijos skyriaus Kaimiškosios policijos nuovados 2016-12-02 nutarimas nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną Nr. 40-AT1-1704-(5.14E), nesant administracinio nusižengimo (pažeidimo) sudėties (subjekto ir subjektyviosios pusės), paliktinas nepakeistas.

Kartu atkreiptinas R. A. dėmesys, kad esant kaimyniniams nesutarimams dėl pastatyto šuns voljero legitimumo ir jo nugriovimo ar patraukimo nuo jo sklypo ribos, kaip nurodyta skunde, šie klausimai turi būti sprendžiami civilinės teisės priemonėmis kartu su savivaldybės administracijos specialistais, pagal teisme paaiškėjusias aplinkybes, Šiaulių rajono savivaldybės administracija jau yra įpareigojusi I. Z. jos sklype įrengtą voljerą patraukti nuo kaimynų sklypo ribos (tvoros).

Remdamasis aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų 639-646 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apskrities VPK Šiaulių miesto ir rajono PK Viešosios policijos skyriaus Kaimiškosios policijos nuovados 2016-12-02 nutarimą nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną Nr. 40-AT1-1704-(5.14E) palikti nepakeistą ir R. A. skundo netenkinti.

Nutartis per 20 dienų nuo jos paskelbimo dienos gali būti skundžiama apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismą.