Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Emilijos Akelienės, teisėjų Egidijaus Jono Grigaravičiaus, Svetlanos Jurgaitienės, sekretoriaujant Audronei Stankevičiūtei, Laimai Grėbliūnienei, dalyvaujant prokurorei Rimai Žaltauskaitei, nukentėjusiajai Ž. S., nuteistajam R. G., jo gynėjui advokatui Kęstučiui Šlitui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. G. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2007 metų kovo 20 dienos nuosprendžio, kuriuo R. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, įpareigojant nuteistąjį atsiprašyti nukentėjusiųjų A. S. ir Ž. S. bei atlyginti padarytą turtinę žalą.

Iš nuteistojo R. G. Ž. S. naudai priteista 300 litų turtinei ir 2000 litų neturtinei žalai atlyginti bei A. S. naudai 6000 litų neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. G. pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą nuteistas už tai, kad jis 2005 m. rugsėjo 24 d. apie 14 val. nukentėjusiajam A. S. (gim. duomenys neskelbtini)) paskambinus į namo (duomenys neskelbtini), Kaune, vartelius, tyčia sugriebė mažamečiui A. S. už kaklo ir tokiu būdu įsitempė į namo kiemą, kur laikė jį už kojų žemyn galva ir spyrė į sėdmenis, padarydamas odos nubrozdinimus sprando srityje, kairio klubo srityje ir dešinio klubo srityje, kas sukėlė A. S. nežymų sveikatos sutrikdymą, toliau tęsdamas savo nusikalstamą veiką, nukentėjusįjį uždarė į kieme stovintį mikroautobusą ir laikė prieš jo valią, o išleidęs iš autobuso, laikė kieme parklupdytą, kol atėjo jo mama. Šių veiksmų visuma mažamečiui A. S. sukėlė potrauminio streso sutrikimą, tai yra nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis R. G. prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2007-03-20 nuosprendį kaip neteisėtą ir nepagrįstą panaikinti bei baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti. Skųsdamas nuosprendį, R. G. nurodo, kad nei fizinio, nei psichinio smurto prieš mažametį A. S. nenaudojo, nuosprendis paremtas subjektyviais mažamečio ir tendencingais jo motinos Ž. S. parodymais, kitų objektyvių ir neginčytinų įrodymų, kurie patvirtintų nukentėjusiųjų duotus parodymus, nėra. Apelianto teigimu, specialisto išvados ir teismo medicinos ekspertizės išvadų teiginiai prieštarauja įvykio aplinkybėms. Darant ekspertizę, nebuvo įvertinti vaiko psichinės – psichologinės būklės duomenys iki 2005-09-24 įvykio. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė paskirti pakartotinę teismo medicininę ir psichiatrinę – psichologinę ekspertizę sveikatos sutrikdymo laipsniui nustatyti. Nuteistasis neigia uždaręs nukentėjusįjį A. S. į kieme stovėjusį mikroautobusą bei pastarąjį laikęs už kojų žemyn galva. Skundo autorius nurodo, kad teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojų A. J. ir G. S. parodymais, jog A. S. buvo uždarytas į mikroautobusą, nes jos pačios to nematė. K. Š. taip pat tokio įvykio nematė, o automobilio durelių trinktelėjimas, pasak nuteistojo, negali būti laikomas patikimu įrodymu, nes kieme buvo ir G. B. automobilis, kuriame tuo metu buvo pats G. B.. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nebuvo atlikta įvykio vietos apžiūra, nebuvo apžiūrėtas mikroautobusas, be to, teismas netikrino aplinkybės, kur yra vaikų nurodytas kalnelis, nuo kurio matomas pastarojo kiemas. Teismas, anot apelianto, neįvertino tos aplinkybės, kad A. S. sveikata po įvykio nesiskundė, lankė mokyklą, ligoninėje Ž. S. nurodytu laiku nesigydė.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas skundą palaikė, nukentėjusioji ir prokurorė prašė skundą atmesti.

Nuteistojo R. G. apeliacinis skundas atmestinas.

Apelianto nurodytais argumentais pagrindo nutraukti jo atžvilgiu baudžiamąją bylą nėra. Baudžiamoji byla gali būti nutraukta tik nustačius pagrindus, numatytus Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 235 straipsnyje, kur nurodyta, kad byla nutraukiama, kai yra šio Kodekso 3 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės, dėl kurių procesas negalimas, arba yra Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 36-40 ir 93 straipsniuose numatyti pagrindai atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės. Tačiau iš apeliacinio skundo argumentacijos galima spręsti, kad nuteistasis prašo panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, nes apie tikrąjį skundo autoriaus norą skundą nagrinėjantis teismas turi spręsti iš skunde išdėstytų aplinkybių visumos (apie apeliacinio skundo ribas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2005-06-23 Nutarime Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“).

Priimti išteisinamąjį nuosprendį pagrindo nėra. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visų bylos aplinkybių visetą ir, vadovaudamasis įstatymu, tinkamai įvertino bylos įrodymus. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra tinkamai argumentuotas, tiksliai nurodant, kuriais įrodymais teismas remiasi pagrįsdamas nuteistojo kaltę. Kolegija su nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu sutinka. Be to, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, buvo atliktas įrodymų tyrimas, papildomai apklausta nukentėjusioji Ž. S., liudytojas G. B.. Be to, apklausta nukentėjusiojo A. S. mokytoja liudytoja J. R., atlikta pakartotinė A. S. teismo psichiatrinė- teismo psichologinė ekspertizė. Šie naujai surinkti duomenys pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigia, jas patvirtina.

Apeliaciniame skunde nuteistasis ginčija ikiteisminio tyrimo bei bylos nagrinėjimo teisme metu nustatytas aplinkybes, tai yra neigia vartojęs fizinį ar psichinį smurtą mažamečio A. S. atžvilgiu - prievarta įtemtą į kiemą nukentėjusįjį A. S. laikęs už kojų žemyn galva, uždaręs į kieme stovintį mikroautobusą ir laikęs prieš jo valią. Savo nekaltumą nuteistasis grindžia iš esmės vien tik savo paties parodymais, kuriais pirmosios instancijos teismas nesivadovavo pagrįstai. R. G. iškeltą įvykio versiją visų pirma tiesiogiai paneigia nukentėjusiojo mažamečio A. S. parodymai, o juos patvirtina nukentėjusiosios Ž. S., kitų liudytojų, tame tarpe A. J., G. S., M. B. parodymai. Mažamečio atžvilgiu panaudoto fizinio bei psichologinio smurto pobūdį, dėl kurio vaikui buvo diagnozuotas nesunkus sveikatos sutrikdymas- potrauminio streso sutrikimas, patvirtino ir duomenys, užfiksuoti apeliacinės instancijos teismo paskirtos pakartotinės teismo psichiatrinės, teismo psichologinės ekspertizės akte. Kaip teigiama šiame akte, potrauminio streso sutrikimas A. S. diagnozuotas remiantis ir subjektyvia, ir objektyvia anamneze, o A. S. psichotraumuojanti situacija apima visą konflikto momentą, įskaitant ir tolimesnius veiksmus, atliekant ikiteisminį tyrimą bei nagrinėjant bylą. Visi psichotraumuojantys veiksniai išplaukė iš neteisėtos nuteistojo veikos, todėl visi jie yra priežastiniame ryšyje su pasekmėmis. Nuteistojo veiksmų apimtis A. S. atžvilgiu nustatyta nuosprendyje aptartais įrodymais, tačiau, esant minėtai teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės išvadai, veiksmų apimtis neturi lemiamos reikšmės priežastiniam veikos ir pasekmių ryšiui nustatyti, nes psichotraumuojantį poveikį turėjo visi iš įvykio išplaukę veiksmai.

Apeliaciniame skunde be pagrindo teigiama, kad faktinių bylos aplinkybių, turinčių įtakos kaltės įrodymui ir veikos kvalifikavimui, nebuvo galima tikslai nustatyti, nepadarius įvykio vietos ar mikroautobuso apžiūros, neatlikus mažamečių liudytojų parodymų patikrinimo. Kad mažamečiui A. S. atėjus į nuteistojo kiemą 2005 m. rugsėjo 24 d., tarp nuteistojo ir vaiko įvyko konfliktas, vaikui buvo uždrausta išeiti iš kiemo, kol ateis mažamečio mama, tai yra, kad buvo sukurta, kaip paaiškėjo tyrime, psichotraumuojanti situacija, matyti ir iš paties nuteistojo parodymų, duotų įvairiose bylos tyrimo ir nagrinėjimo stadijose, buvus tą situaciją ir atsiradus jos pasekmėms, patvirtina kiti nuosprendyje įvertinti įrodymai.

Keisti ar naikinti nuosprendį pagrindo nėra.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo R. G. apeliacinį skundą atmesti.