Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas A. Kisielius Baudžiamoji byla Nr. 1A-391-315/2014

Teisėja I. Stefanovič Teisminio proceso Nr. 1-87-1-00894-2012-3

2014 m. gegužės 26 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arūno Kisieliaus,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 24 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams, pagal Lietuvos Respublikos BK 233 str. 3 d. – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1, 4 d. d. bausmės subendrintos, jas iš dalies sudedant bei prie griežtesnės bausmės iš dalies pridedant švelnesnę bausmę, ir galutinė subendrinta bausmė A. V. paskirta – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 10 (dešimčiai) mėnesių, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. V. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad nežymiai sutrikdė V. F. sveikatą, o būtent: 2012 m. gruodžio 2 d., apie 02.30 val. R. ir K. gatvių sankryžoje, esančioje (duomenys neskelbtini) r. sav., (duomenys neskelbtini) k. kilusio asmeninio konflikto tarp V. F. ir A. V. metu A. V. dešine ranka sugriebė V. F. už sprando, o kaire ranka peiliu vieną kartą dūrė V. F. į kaklą, padarydamas V. F. durtinę pjautinę paviršinę žaizdą kaklo vidurinėje dalyje virš kremzlės projekcijos, vertinamą nežymiu sveikatos sutrikdymu, po to tęsdamas nusikalstamą veiką ėmė nukentėjusįjį V. F. smaugti.

Taip pat A. V. nuteistas už tai, kad jis, panaudodamas psichinę prievartą, siekė paveikti nukentėjusįjį V. F., davusį parodymus ikiteisminio tyrimo metu baudžiamojoje byloje Nr. 87-1-894-12, kurioje A. V. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 1 d., kad šis duotų melagingus parodymus jo naudai, o būtent: jis 2013 m. sausio 21 d., apie 19.05 val., būdamas nenustatytoje vietoje paskambino iš mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) ir siekdamas paveikti nukentėjusįjį V. F. duoti melagingus parodymus ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu pagrasino nukentėjusiajam V. F., tuo metu buvusiam pas draugą R. R., adresu (duomenys neskelbtini) g. 3-7, kad jei V. F. nepakeis parodymų A. V. naudai, duotų apie V. F. sužalojimą 2012-12-02, 02.30 val. R. – K. gatvių sankryžoje, tai V. F. automobilis sprogs ar sudegs ir bus susidorota su jo sūnumi.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė nuteistojo skundą atmesti,

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. V. apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga, vertinant įrodymus - vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Priešingai, nei tvirtina apeliantas, pirmos instancijos teismas įvertino bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, o savo išvadas, išdėstytas nuosprendyje, pagrindė būtent išsamia įrodymų visumos analize bei išdėstė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus. Vien tai, kad nuteistasis savo apeliaciniame skunde nesutinka su nuosprendyje padarytomis išvadomis, savaip interpretuodamas byloje surinktus įrodymus, nėra pagrindas teigti apie nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį.

Lietuvos Respublikos BK 2 str. 4 d. įtvirtinta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nusikalstamos veikos sudėties požymiai būtini, kad pavojinga veika būtų pripažinta nusikalstama, o kaltas asmuo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmos instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visus byloje surinktus ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtus įrodymus bei, pasisakęs dėl jų įvertinimo ir reikšmės, pagrįstai pripažino A. V. kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 233 str. 3 d. padarymo. Skundžiamame nuosprendyje pagrįstai bei teisingai konstatuota, kad A. V. buvo suinteresuotas paveikti nukentėjusįjį V. F., kad pastarasis pakeistų parodymus baudžiamojoje byloje bei panaudojo psichinę prievartą, t.y. 2013 m. sausio 21 d., apie 19.05 val., būdamas nenustatytoje vietoje paskambino iš mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) ir siekdamas paveikti nukentėjusįjį V. F. duoti melagingus parodymus ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu pagrasino nukentėjusiajam V. F., tuo metu buvusiam pas draugą R. R., adresu (duomenys neskelbtini) g. 3-7, kad jei V. F. nepakeis parodymų A. V. naudai, duotų apie V. F. sužalojimą 2012-12-02, 02.30 val. R. – K. gatvių sankryžoje, tai V. F. automobilis sprogs ar sudegs ir bus susidorota su jo sūnumi.

Apklaustas teisme nukentėjusysis V. F. parodė, kad A. V. iki tol nepažinojo. A. F. yra jo buvusi žmona, su kuria jau metus kartu nebegyvena. 2012-12-02 apie 2 val. jis atsikėlė, nes reikėjo važiuoti į darbą. Atsisėdo į savo automobilį VW Passat ir pradėjo važiuoti link darbovietės. Apie 2.30 val. išvažiuojant prie Paluknio pamatė savo žmonos automobilį. Apsisuko ir nuvažiavo paskui. Aplenkė žmonos automobilį ir sustojo. Išlipo iš automobilio ir nuėjo prie žmonos automobilio. Atidaręs jį, pastebėjo, kad jame sėdi vyras. Pasakė žmonai, kad atiduotų namų raktus ir važiuoti. Tuomet ištraukė iš žmonos automobilio spynelės raktelius ir norėjo nuo tų raktų atsegti buto raktus, tačiau iš automobilio išlipo A. V.. Pastarasis pasakė, kad V. F. atiduotų raktus. A. F. pasakė, kad šis vyras yra jos sesers J. vaikinas, pavežė jį todėl, kad pastarasis ėjo pėsčiomis ir stabdė automobilį. Kai A. V. pareikalavo atiduoti raktus, liudytojas pasakė, kad jam reikalingi tik buto raktai. Tuomet A. V. paėmė V. F. už kaklo ir prie gerklės kažką pridėjo, tada patraukė ranką ir iš kaklo pradėjo bėgti kraujas. A. V. rankose buvo peilis. Nežino, kur paskui tą peilį nuteistasis padėjo, tačiau liudytojas peilį pastūmė po mašina. Taip pat A. V. pasiūlė su jais važiuoti į ligoninę. Liudytojo teigimu, jis išsigando, tačiau sutiko. Kai nuėjo prie savo automobilio, norėdamas atsisėsti į vidų, A. V. pradėjo jį smaugti. Kai liudytojas nuteistąjį sugriebė už piršto, pastarasis jį paleido. Atsisėdęs į automobilį V. F. nuvažiavo į Vilnių, greitosios pagalbos ligoninę, kur jam buvo suteikta pagalba ir buvo paleistas. Liudytojas taip pat parodė, kad jam skambino nepažįstamas numeris vyrišku balsu bei pasakė, kad jo turima mašina gali sudegti, be to, grasino susidoroti su liudytojo vaiku. Mano, kad skambino tas pats žmogus, kuris jį sužalojo, bet nebuvo visiškai tuo įsitikinęs. Skambinęs asmuo nurodė, kad skambina vyras, kuris buvo su peiliu.

Šiuos V. F. parodymus taip patvirtino liudytoju apklaustas R. R..

Iš VA VPK Trakų r. PK KPS tyrėjos J. Ž. tarnybinio pranešimo matyti, kad atlikus nukentėjusiojo V. F. mobiliojo ryšio telefono įeinančių ir išeinančių skambučių išklotinių analizę nustatyta, kad į V. F. priklausantį telefoną Nr. (duomenys neskelbtini) buvo skambinta iš telefono Nr. (duomenys neskelbtini) 2 kartus 2013-01-21 laikotarpiu nuo 19:05:48 iki 19:17:20.

Abejoti minėtų asmenų parodymais pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo, jie buvo išsamūs ir nuoseklūs, be to, juos vienu ar kitu aspektu patvirtino kiti byloje surinkti įrodymai. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė A. F. duotais parodymais. Kaip matyti iš bylos medžiagos, liudytoja iš pradžių teigė, kad nepažinojo vyriškio, kurį pavežė, t.y. nukentėjusiojo V. F., nors iš bylos aplinkybių buvo neginčijamai nustatyta, kad jie buvo pažįstami.

Nuteistojo A. V. padaryti veiksmai atitinka BK 233 str. 3 d. numatytą kitokios prievartos ir smurto požymį, todėl jo nusikalstami veiksmai pagrįstai kvalifikuoti būtent pagal šį baudžiamąjį įstatymą. Įgyvendindami teises ir pareigas asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus, veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų, kas šiuo konkrečiu atveju nebuvo padaryta.

Esant šioms aplinkybėms, naikinti apylinkės teismo nuosprendį dėl apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra įstatyminio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. V. apeliacinį skundą atmesti.