- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-01-05
- Bylos Nr.
- 1S-46-785/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-31786-2015-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Ramūnas Antanavičius
- Kaltinamasis
- D. P.
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Ramūnas Antanavičius, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kaltinamojo D. P. (D. P.) skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 7 d. nutarties,
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. P. kaltinamas tuo, kad jis 2015 m. birželio 6 d., apie 11.00 val., vairuodamas jam priklausantį automobilį „Ford Focus“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) važiuodamas gyvenamąja zona – P. Vaičiūno gatve tarp namų Nr. 12 ir Nr. 6, Jonavoje, pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 9 punkto reikalavimų nurodymą, kad „eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eisimo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinki...“, KET 127 punkto reikalavimų nurodymą, kad „vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio. Pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatytos kliūties...“, KET 175 punkto reikalavimų nurodymą, kad „Gyvenamojoje zonoje pėstieji turi pirmumo teisę prieš transporto priemones“, KET 176.1. punkto reikalavimų nurodymą, kad „Gyvenamojoje zonoje draudžiama važiuoti didesniu kaip 20 km/h greičiu“. Nevykdydamas šių reikalavimų, nepasirinko saugaus greičio ir partrenkė per gatvę ėjusią pėsčiąją V. J., tuo padarydamas nukentėjusiajai V. J. dešinio blauzdikaulio lūžį su dislokacija, kairės čiurnos abiejų kulkšnelių lūžius bei blauzikaulio užpakalinio krašto lūžius su dislokacija, šokikaulio panirimu – nesunkų sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
Nukentėjusioji V. J. teisiamojo posėdžio metu pateikė civilinį ieškinį ir prašymą taikyti D. P. laikiną nuosavybės teisių apribojimą – 12 150,19 Eur turtinės ir neturtinės žalos atlyginimui.
Prokuroras nukentėjusiosios prašymą palaikė.
Kaltinamasis ir jo gynėjas nesutiko su nukentėjusiosios prašymu taikyti kaltinamajam laikiną nuosavybės teisės apribojimą.
Jonavos rajono apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 7 d. nutartimi nukentėjusiosios V. J. civilinio ieškinio užtikrinimui laikinai apribojo nuosavybes teises kaltinamajam D. P. į jam nuosavybės teise priklausantį turtą neviršijant pareikšto reikalavimo sumos – 12 150,19 Eur.
Šalies argumentai
Skunde kaltinamasis D. P. prašo panaikinti Jonavos rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 7 d. nutartį. Nurodo, kad Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau TPVCAPDĮ) 11 straipsnis numato, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio Lietuvos Respublikos teritorijoje, nepaisant to, kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų, nuo 2012 m. birželio 11d. – 5 000 000 eurų dėl žalos asmeniui (tarp jų 5 000 eurų dėl neturtinės žalos) ir 1 000 000 eurų dėl žalos turtui. Remiantis sisteminiu TPVCAPDĮ normų ir tikslų aiškinimu darytina išvada, kad iš privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutarties atsiradusi prievolė vykdytina pirmiau už deliktinę prievolę. Nors nukentėjusysis įgyja dvi savarankiškais pagrindais atsiradusias reikalavimo teises, įstatyminis šių santykių reguliavimas nustato tokį šių prievolių santykį, kad nukentėjusysis pirmiausia savo reikalavimą turi tenkinti iš draudiko, o jeigu draudimo atlyginimo nepakanka žalai visiškai atlyginti, draudimo atlyginimo ir faktinės žalos skirtumą atlygina transporto priemonės valdytojas. Nukentėjusioji V. J., pasinaudodama savo teisėmis, pirmiausiai privalėjo kreiptis į pagrindinį skolininką – draudimo bendrovę. Nukentėjusioji dėl nesuprantamų priežasčių netgi savo civiliniame ieškinyje neprašė civiliniu atsakovu patraukti draudimo bendrovę. Tik teismas 2015 m. gruodžio 7 d. posėdžio metu protokoline nutartimi įtraukė draudimo bendrovę „Lietuvos draudimas“ atsakovu šioje baudžiamojoje byloje. Skunde kaltinamasis teigia, jog atlyginimą gauna į savo sąskaitą DNB banke. Daugiau jokių sąskaitų bankuose neturi. Savo vardu neturiu jokio registruoto kilnojamojo ar nekilnojamojo turto. Jokių kitų pajamų pragyvenimui neturi, todėl negalės disponuoti savo gaunamomis pajamomis tol, kol sąskaitoje nebus 12 150,19 eurų suma, tai yra negalės naudotis pragyvenimui būtinomis pajamomis.
Atsiliepimas
Atsiliepimų negauta.
Motyvuojamoji dalis
Kaltinamojo D. P. skundas atmetamas.
Laikinas nuosavybės teisės apribojimas yra viena iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) XII skyriuje numatytų kitų procesinių prievartos priemonių, kuri skiriama civiliniam ieškiniui, galimam turto konfiskavimui arba išplėstiniam turto konfiskavimui užtikrinti.
Ši prievartos priemonė daro poveikį asmens nuosavybės teisių neliečiamumui, tačiau akcentuotina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnis ir Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas nėra absoliutus. Nuosavybės neliečiamumo ribojimai baudžiamojo proceso kontekste reglamentuojami baudžiamojo kodekso ir baudžiamojo proceso kodekso nuostatuose ir yra galimi. BPK 151 straipsnio 1 dalis numato, kad vienas iš pagrindų laikinam nuosavybės teisės apribojimui skirti yra civilinio ieškinio užtikrinimas.
Iš bylos duomenų matyti, kad D. P. yra kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 1 dalį. Nukentėjusioji V. J. pateikė civilinį ieškinį, kuriame patirtą žalą įvertinta 12 150,19 Eur. Nukentėjusioji taip pat prašė civiliniam ieškiniui užtikrinti laikinai apriboti kaltinamojo teises į jam priklausantį 12 150,19 Eur vertės turtą. BPK 116 straipsnis įpareigoja bylą nagrinėjantį teismą imtis priemonių galimam civiliniam ieškiniui užtikrinti: surasti kaltinamajam arba už kaltinamojo veiksmus materialiai atsakingiems asmenims priklausantį turtą ir laikinai apriboti nuosavybės teisę į jį. Taigi laikinas jam priklausančio turto nuosavybės teisės apribojimas laikytinas proporcinga procesine priemone, kuria siekiama užtikrinti nuosprendžio įvykdymą tuo atveju, jeigu D. P. bus pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, kurios padarymu jis kaltinimas, ir nukentėjusiosios V. J. civilinis ieškinys bus patenkintas.
Skunde kaltinamasis nurodo, kad neturi jokio registruoto kilnojamojo ar nekilnojamojo turto, jokių kitų pajamų pragyvenimui neturi, todėl negalės naudotis pragyvenimui būtinomis pajamomis. Tačiau atkreipiamas dėmesys, kad 2015 m. gruodžio 7 d. teisiamojo posėdžio metu D. P. parodė, kad turi savo vardu registruotą automobilį. Taigi teismas pagrįstai pavedė antstolio kontorai surasti ir aprašyti kaltinamojo D. P. turtą. Kaltinamasis taip pat akcentuoja, kad nukentėjusiajai žalą privalo atlyginti draudimo bendrovė, tačiau vien tai nesudaro pagrindo netaikyti kaltinamajam laikino nuosavybės teisės apribojimo. Šiame kontekste aukštesnysis teismas pažymi, jog civilinės atsakomybės draudimo atveju yra du asmenys, kuriems kyla pareiga atlyginti padarytą žalą, – žalą padaręs asmuo (draudėjas) ir draudikas. Žalą padaręs asmuo turi atlyginti žalą, kiek jos nepadengia draudimo atlyginimas (draudimo išmoka) (CK 6.254 straipsnio 2 dalis). Taigi, nors pareigą atlyginti padarytą žalą turi žalą padaręs asmuo ir draudikas, tačiau šios minėtų asmenų pareigos atsiradimo pagrindai ir apimtis yra skirtingi. Žalą padariusio asmens pareiga atlyginti padarytą žalą kyla delikto pagrindu, t. y. jį ir nukentėjusįjį sieja deliktinė prievolė. Žalą padariusiam asmeniui, kaip deliktinės prievolės subjektui, taikomi deliktinės civilinės atsakomybės principai. Draudiko pareiga atlyginti žalą kyla visiškai kitu pagrindu – iš draudimo sutarties. Tai reiškia, kad draudiko pareigos apimtis nustatoma ne pagal deliktinės civilinės atsakomybės taisykles, o pagal teisės normas, reglamentuojančias draudimo santykius, ir pagal pačią draudimo sutartį. Būtent draudimo sutartinius santykius reglamentuojančios teisės normos ir pati draudimo sutartis nustato, kokią žalą ir kokia apimtimi atlygina draudikas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose byloje Nr. 3K-3-174/2005, 2K-410/2008, 2K-288/2010). Nagrinėjamu atveju atkreipiamas dėmesys, jog civilinis ieškinys nėra atlygintas ir visa jo suma negalėtų būti priteista vien tik iš draudimo bendrovės, todėl šiuo atveju nuosavybės teisės apribotos pagrįstai, o skundžiama nutartis yra teisėta ir pagrįsta, ją naikinti skundo argumentais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Kaltinamojo D. P. (D. P.) skundą atmesti ir palikti galioti Jonavos rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 7 d. nutartį.
Nutartis galutinė ir neskundžiama.