Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

dalyvaujant pareiškėjui T. J., jo atstovui advokato padėjėjui Algminui Gutauskui ir atsakovo atstovams Vyčiui Belkevičiui bei Verai Konopliovai,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. J. skundą atsakovui Vadovybės apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kadangi J. P. yra pareiškėjo žmonos klasės draugė, su ja pareiškėjas bendraudavo kaip su sena pažįstama. Teigia, kad 2016-02-02 yra baigęs karinę tarnybą ir turi pažymėjimą, todėl juokaudamas yra J. P. pasakojęs, kaip jo žmona ne kartą sakė, jog lytiniai santykiai su pensininku ne prastesni, nei su aktyviu karininku. Tačiau jo žodžiuose nebuvo jokios asmenį žeidžiančios užuominos. Jokių nepadorių gestų V. M. J. P. akivaizdoje pareiškėjas teigia nerodęs. Jos akivaizdoje yra padaręs V. M. pastabą dėl neatlikto darbo, palygindamas jį su anekdotu apie darbą, atliekamą "50 %" apimtimi. Tai sukėlė J. P. juoką. Pareiškėjas teigia, kad V. M. darbu nebuvo patenkintas, jis neatlikdavo eilės užduočių. Kadangi individualūs pokalbiai nepadėjo, pareiškėjas tikėjosi, kad viešas pajuokavimas dėl jo darbo bus veiksmingesnis.

Skunde pažymima, kad jokių pastabų dėl bendravimo būdo pareiškėjas nėra gavęs. Jis stengėsi su savo skyriaus kolegomis palaikyti draugiškus ir tuo pačiu dalykiškus santykius, sukurti bendram skyriaus darbui tinkamą aplinką: organizavo skyriaus renginį boulingo žaidimui, išvyką baidarėmis, kartu šventė gimtadienius, darbo metu sunegalavusią G. N. vežė namo, tarpininkavo dėl siuntimo į kvalifikacijos kėlimo mokymus, teikė darbuotojus skatinimui, pagirdavo už gerai atliktus darbus. Tačiau negailėjo ir kritikos, jei darbai buvo atliekami netinkamai ar aplaidžiai.

Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad gavusi skundus vadovybė nei su juo, nei su kolektyvu nesikalbėjo, dėl netoleruotino elgesio pareiškėjo nė karto neįspėjo. Pareiškėjas teigia, kad niekada nesiekė sukelti kolektyve baimės atmosferos, įžeisti ir, juo labiau, seksualiai priekabiauti, tačiau dėl susidariusios atmosferos toliau dirbti tame pačiame kolektyve nebegalėjo ir gavęs vadovybės pasiūlymą, sutiko nutraukti tarnybos teisinius santykius bendru šalių susitarimu. Nežiūrint į tai, tarnybinis patikrinimas buvo tęsiamas ir skundžiamu įsakymu pareiškėjo veika įvertinta, kaip pažeidžianti valstybės tarnautojo etikos reikalavimus.

Su atsakovo 2016-07-28 įsakymu Nr. PK 401 pareiškėjas nesutinka, mano, kad tarnybinis patikrinimas atliktas netinkamai įvertinus jo veiksmus ir jų motyvaciją, nenustačius tarnybinio pažeidimo fakto ir jo aplinkybių.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas ir jo atstovas palaikė skundo reikalavimus.

Didžioji dauguma Departamento darbuotojų patvirtino, kad pareiškėjas neretai vartodavo keiksmažodžius bei pasakodavo nešvankius anekdotus, dėl kurių kai kurie darbuotojai pasijausdavo nepatogiai ir nežinodavo, kaip reaguoti.

Departamento nuomone, aukščiau aprašyti pareiškėjo veiksmai yra nesuderinami su Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo valstybės tarnautojams keliamais valstybės tarnybinės veiklos svarbiausiais etikos principais, Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-06-24 nutarimu Nr. 968 „Dėl valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių patvirtinimo", Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatyme įtvirtintu draudimu diskriminuoti lyties pagrindu, todėl, nežiūrint į tai, kad pareiškėjas dar tyrimui nesibaigus Departamento direktoriaus 2016-07-04 įsakymu Nr. PK-341 buvo atleistas iš darbo šalių susitarimu, įvertinus pareiškėjo padarytų pažeidimų pobūdį ir mastą, 2016-07-28 įsakymu Nr. PK-401 pareiškėjui už šiurkštų tarnybinį nusižengimą paskirta nuobauda – atleidimas iš pareigų – yra adekvati padarytam nusižengimui, atitinka proporcingumo ir teisingumo kriterijus.

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovai palaikė atsiliepimo į skundą argumentus. Prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Iš į bylą pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad 2016-06-01 tarnybiniu pranešimu TP-1120 Departamento Kriminalinės žvalgybos skyriaus viršininko pavaduotojas Ž. S. informavo Departamento direktorių, jog vykdant Departamento vidaus saugumo užtikrinimo funkciją buvo gauta informacija, signalizuojanti apie nederamą, neetišką Bendrųjų reikalų skyriaus vedėjo T. J. elgesį su moteriškos lyties Departamento darbuotojomis, galimai atitinkantį Lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 5 punkte įtvirtintą „priekabiavimo“ apibrėžimą. Tarnybiniame pranešime nurodoma, kad T. J. vykdoma komunikacija su dauguma pavaldžių darbuotojų yra užgauli ir žeminanti asmens orumą, sukurianti bauginančią ir (ar) įžeidžiančią darbinę aplinką.

2016-06-20 tarnybiniu pranešimu Nr. TT-68 Departamento teisės ir vidaus tyrimo skyriaus viršininkas V. B. kreipėsi į Direktorių su siūlymu sudaryti komisiją T. J. galimam tarnybiniam nusižengimui tirti.

2016-06-21 įsakymu Nr. V-238 Departamento direktorius sudarė komisiją Bendrųjų reikalų skyriaus vedėjo T. J. galimai padaryti tarnybinio nusižengimo tyrimui tęsti.

2016-06-27 T. J. buvo surašytas pranešimas Nr. NP-23 apie tarnybinį nusižengimą, kuriame nurodyta, jog yra duomenų, kad jo (pareiškėjo) pasirinktas elgesio modelis buvo nesuderinamas su Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 ir 8 punktuose valstybės tarnautojams keliamais valstybės tarnybinės veiklos svarbiausiais etikos principais ir tokiu būdu buvo pažeistas Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktai, Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-06-24 nutarimu Nr. 968 (toliau – Etikos taisyklės) 2.1, 9.2, 9.4 punktai ir Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 6 dalis.

Departamento direktoriaus 2016-06-28 įsakymu Nr. PK-330 T. J. buvo nušalintas nuo pareigų laikotarpiui nuo 2016-06-29 iki 2016-07-22.

2016-06-30 T. J. kreipėsi į Departamento direktorių su siūlymu atleisti jį (pareiškėją) iš darbo šalių susitarimu nuo 2016-07-04.

2016-07-04 įsakymu Nr. PK-337 T. J. grąžintas į pareigas ir tos pačios dienos įsakymu Nr. PK-341 atleistas iš pareigų bei nurodyta išmokėti jam 3 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką.

2016-07-11 tarnybiniu pranešimu Nr. TP-1505 Departamento Personalo skyriaus vyriausioji specialistė A. T. informavo Departamento direktorių, kad Bendrųjų reikalų skyriaus darbuotojai patyrė didelę įtampą jų skyriaus vedėjo T. J. nušalinimo nuo darbo ir tarnybinio patikrinimo metu. 2016-07-01 buvo organizuota emocijų ventiliacijos grupė, kaip neatidėliotina psichologinės pagalbos priemonė, kurios metu paaiškėjo, kad darbuotojai patyrė daug pažeminimų ir jų darbo nuvertinimo, jautėsi nuolat kontroliuojami ir sekami darbo vietoje, darbuotojos moterys nuolat susidurdavo su seksistiniu vedėjo elgesiu, seksualiniu priekabiavimu, dauguma darbuotojų moterų aktyviai vengė spręsti darbinius klausimus su skyriaus vedėju vienumoje. Trikdančiai darbuotojus veikė subordinuoti santykiai, kuomet darbuotojams sunkiau pasipriešinti. Antrinio darbuotojų traumavimo patirtį lėmė aplinkybė, kai T. J. išviešino tarnybiniame tyrime pateiktus darbuotojų parodymus.

2016-07-25 buvo surašyta Tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada Nr. TPI-22 (toliau – Išvada), kuria siūloma pripažinti, kad T. J. nesilaikė Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 6 dalies, Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 ir 8 punktų bei Taisyklių 2.1, 9.2 ir 9.4 punktų reikalavimų ir tuo padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą. Išvadoje suformuluotas ir siūlymas skirti T. J. tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš darbo.

Departamento direktoriaus 2016-07-28 įsakymu Nr. PK-401 pripažinta, kad Bendrųjų reikalų skyriaus vedėjo pareigas ėjęs T. J. padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą, pasireiškusį Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 6 dalies nesilaikymu bei Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 ir 8 punktų, 15 straipsnio 1 dalies 1, 3 ir 5 punktų bei Taisyklių 2.1, 9.2 ir 9.4 punktų reikalavimų pažeidimu. Už šiurkštų tarnybinį nusižengimą pareiškėjui T. J. paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš darbo.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro tarnybinės nuobaudos – atleidimo iš darbo pareiškėjui T. J. skyrimo teisėtumas bei pagrįstumas. Teismas įpareigotas nustatyti, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektai neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktai neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (ABTĮ 3 str. 2 d.). Sprendžiant pareiškėjo reikalavimo panaikinti ginčijamą įsakymą pagrįstumą, pirmiausia būtina įvertinti skundžiamo sprendimo, kuris laikytinas viešojo administravimo aktu, atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas.

Kaip jau minėta, byloje kilo ginčas dėl valstybės tarnautojui (pareiškėjui) paskirtos tarnybinės nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo. Tarnybinis nusižengimas yra viena iš teisės pažeidimų rūšių, todėl jam būdingi visi teisės pažeidimo elementai, t. y. objektas, subjektas, objektyvioji ir subjektyvioji pusės. Tik esant šių elementų visumai vienu metu galima konstatuoti, kad yra tarnybinis nusižengimas, sukeliantis tarnybinę atsakomybę. Tarnybinio nusižengimo subjektu laikomas valstybės tarnautojas, turintis tarnybinį teisnumą ir veiksnumą. Tarnybos pažeidimo objektu pripažįstama nustatyta valstybės tarnybos tvarka. Tarnybinio nusižengimo objektyvioji pusė – tai valstybės tarnautojo neteisėtas elgesys. Tarnybinio nusižengimo subjektyvioji pusė – tai valstybės tarnautojo, neatlikusio ar netinkamai atlikusio pareigas, kaltė, kuri gali pasireikšti tiek tyčios, tiek neatsargumo forma. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tam, jog valstybės tarnautojas būtų patrauktas tarnybinėn atsakomybėn, nepakanka vien fakto, kad valstybės tarnautojas neatliko savo pareigų arba jas atliko netinkamai, konstatavimo, o būtina nustatyti, ar valstybės tarnautojo veiksmuose yra tarnybinio nusižengimo sudėtis: nustatytas pažeidimo padarymo faktas, jį padaręs tarnautojas, pasekmės, priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių, tarnautojo kaltė (LVAT 2012-12-17 sprendimas Nr. A520-2635/2012). Be to, vertinant, ar valstybės tarnautojas padarė tarnybinį nusižengimą, būtina nustatyti konkrečias pareigūno veikas (veiksmus ar neveikimą), kuriomis pažeidžiami teisės aktai, reglamentuojantys jo pareigų atlikimą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl tarnybinių nuobaudų teisėtumo ir pagrįstumo, ne kartą yra konstatavęs, jog pagal VTĮ 30 straipsnio ir Tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklių nuostatas nuobaudų skyrimo procedūros baigiamieji administraciniai aktai turi griežtai atitikti teisės normų nustatytus reikalavimus. Viena iš svarbiausių tokios procedūros sudėtinių dalių yra tarnybinio nusižengimo tyrimas, kuris nėra vien formalus veiksmas, apsiribojantis tik tarnautojo veiklos ar neveikimo konstatavimu. Tai – plati įstaigos vadovo įpareigoto pareigūno ar komisijos veikla, susijusi su išsamiu visų tariamo tarnybinio nusižengimo padarymo aplinkybių ir priežasčių, nulėmusių nusižengimą, išaiškinimu (LVAT 2013-03-04 nutartis Nr. A662–565/2013). Būtent tarnybinio patikrinimo išvadoje, kuris yra sudėtinė įsakymo dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo dalis, turi būti motyvuotai nurodyta, kokios nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą manyti, jog buvo (arba nebuvo) padarytas tarnybinis nusižengimas. Tad sprendžiant ginčą dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo teismas, visų pirma, turėtų analizuoti ar minėtoje išvadoje nurodyti faktai ir jų teisinis įvertinimas įrodo tarnybinio nusižengimo padarymą, paskirtos tarnybinės nuobaudos teisėtumą ir pagrįstumą.

Ginčijamas įsakymas priimtas vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 3 dalies 4 punktu, 4 ir 6 dalimis, 6 dalies 1 punktu, 30 straipsnio 2 dalies 2 punktu ir Taisyklių 14.1 punktu bei atsižvelgus į Išvadą.

Valstybės tarnybos įstatymo (VTĮ) 29 straipsnio 3 dalies 4 punkte nustatyta, kad už tarnybinius nusižengimus valstybės tarnautojui gali būti tarnybinė nuobauda - atleidimas iš pareigų. To pateis straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų gali būti skiriama už šiurkštų tarnybinį nusižengimą, taip pat už kitą tarnybinį nusižengimą, jei prieš tai valstybės tarnautojui nors kartą per paskutinius 12 mėnesių buvo taikyta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas. Šiurkštus tarnybinis nusižengimas VTĮ 29 straipsnio 5 dalyje apibrėžiamas, kaip nusižengimas, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamos valstybės tarnybos bei kitų valstybės tarnautojo veiklą reglamentuojančių įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nuostatos arba kitaip šiurkščiai nusižengiama valstybės tarnautojo pareigoms ar valstybės tarnautojo veiklos etikos principams. VTĮ 29 straipsnio 6 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad šiurkščiu pažeidimu laikoma valstybės tarnautojo elgesys, susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, diskredituojantis valstybės tarnybą, žeminantis žmogaus orumą, ar kiti veiksmai, tiesiogiai pažeidžiantys žmonių konstitucines teises.

VTĮ 30 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad tarnybinio nusižengimo tyrimas, gavus oficialią informaciją apie galimą valstybės tarnautojo tarnybinį nusižengimą, pradedamas, o pradėtas tarnybinio nusižengimo tyrimas tęsiamas ir atitinkamas sprendimas dėl tarnybinio nusižengimo padarymo pripažinimo ir tarnybinės nuobaudos skyrimo priimamas taip pat ir kai valstybės tarnautojas, dėl kurio galimo tarnybinio nusižengimo gauta oficiali informacija arba dėl kurio pradėtas tarnybinio nusižengimo tyrimas atleidžiamas iš valstybės tarnautojo pareigų (netenka valstybės tarnautojo statuso). Sprendimą dėl asmens, ėjusio valstybės tarnautojo pareigas, pripažinimo padarius tarnybinį nusižengimą ir tarnybinės nuobaudos, kuri turėtų būti jam skirta, priima tarnybinio nusižengimo tyrimą pradėjęs asmuo, atsižvelgdamas į šio straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus. Šis sprendimas Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka perduodamas valstybės tarnybos tvarkymo funkcijas atliekančiai įstaigai ir asmeniui, ėjusiam valstybės tarnautojo pareigas.

Taisyklių 14.1 punkte nustatyta, kad valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo arba valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos, į kurią perkeltas valstybės tarnautojas, vadovas per VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą priima atitinkamu teisės aktu įformintą vieną sprendimų, tarp kurių ir sprendimas pripažinti, kad valstybės tarnautojas padarė tarnybinį nusižengimą, ir skirti jam tarnybinę nuobaudą, jeigu pateiktoje išvadoje nurodyta, kad valstybės tarnautojas padarė tarnybinį nusižengimą.

Atkreiptinas dėmesys, kad tarp proceso šalių nėra ginčo dėl atsakovo kompetencijos, tarnybinio patikrinimo procedūrų ir pan. Iš esmės ginčas tarp šalių likęs dėl faktinių aplinkybių teisinio įvertinimo.

Išvadoje iš darbuotojų rašytinių paaiškinimų nustatytos faktinės aplinkybės apie pareiškėjo elgesį ir darbo metodus buvo įvertintos kaip patvirtinančios Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 6 dalies, VTĮ 3 straipsnio 2 dalies 1 ir 8 punktų bei Taisyklių 2.1, 9.2 ir 9.4 punktų reikalavimų pažeidimą. Tuo tarpu pareiškėjas šias aplinkybes, kurių egzistavimo iš esmės neginčija, vertina kaip pastangas palaikyti kolektyve gerą atmosferą ir siekį užtikrinti Bendrųjų reikalų skyriui pavestų funkcijų geriausią įgyvendinimą.

VTĮ 3 straipsnio, kuriame yra įtvirtinti pagrindiniai valstybės tarnybos ir valstybės tarnautojų veiklos etikos principai, 2 dalies 1 punkte nustatytas pagarbos žmogui ir valstybei principas, kuris reiškia, kad valstybės tarnautojas privalo gerbti žmogų ir pagrindines jo teises bei laisves, Konstituciją, valstybę, jos institucijas ir įstaigas, įstatymus, kitus teisės aktus ir teismų sprendimus, o 8 punkte – pavyzdingumo principas, reiškiantis kad valstybės tarnautojas privalo deramai atlikti savo pareigas, nuolat tobulėti, būti nepriekaištingos reputacijos, tolerantiškas, pagarbus ir tvarkingas.

Etikos taisyklių 2.1 punkte nustatyta, kad valstybės tarnautojas privalo gerbti žmogų, jo teises ir laisves, valstybę, jos institucijas ir įstaigas, laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų, kitų teisės aktų, teismų sprendimų reikalavimų, valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų vidaus tvarkos taisyklių. Tų pačių Etikos taisyklių 9.2 punkte nustatyta, kad valstybės tarnautojas privalo būti mandagus, malonus, paslaugus ir tvarkingas, o 9.4 punkte - būti tolerantiškas, pagarbiai elgtis su kitais valstybės tarnautojais, kitais žmonėmis.

Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje seksualinis priekabiavimas apibrėžiamas, kaip nepageidaujamas užgaulus, žodžiu, raštu ar fiziniu veiksmu išreikštas seksualinio pobūdžio elgesys su asmeniu, kai tokį elgesį lemia tikslas ar jo poveikis pakenkti asmens orumui, ypač sukuriant bauginančią, priešišką, žeminančią ar įžeidžiančią aplinką.

Būtina pažymėti, kad pareiškėjas anksčiau teismo sprendime nurodytas teisės aktų nuostatas privalėjo žinoti ir jų laikytis pagal Bendrųjų reikalų skyriaus vedėjo pareigybės aprašymą patvirtintą Departamento direktoriaus 2015-09-24 įsakymu Nr. V-365.

Atkreiptinas dėmesys, kad tarnybinis tyrimas buvo pradėtas gavus informaciją apie T. J. elgesį su moteriškos lyties Departamento darbuotojomis, kas galimai leistų jį (elgesį) vertinti kaip priekabiavimą.

Lietuvos įstatymų leidėjas seksualinį priekabiavimą kaip neleistiną elgesį teisės aktuose įtvirtino siekdamas apsaugoti visus asmenis - vyrus ir moteris - nuo nepagarbaus ir juos žeminančio elgesio, nuo kėsinimosi į asmens orumą ir kitas pamatines vertybes, nes būtent tokį efektą turi priekabiavimas ar seksualinis priekabiavimas asmeniui, į kurį jis nukreiptas. Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 6 ir 7 dalių nuostatos atkartoja 2006 m. liepos 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/54/EB dėl moterų ir vyrų lygių galimybių ir vienodo požiūrio į moteris ir vyrus užimtumo bei profesinės veiklos srityje principo įgyvendinimo (toliau - Direktyvos 2006/54) nuostatas, įtvirtindamos, kad seksualinis priekabiavimas reiškia nepageidaujamą užgaulų, žodžiu, raštu ar fiziniu veiksmu išreikštą seksualinio pobūdžio elgesį su asmeniu, kai tokį elgesį lemia tikslas ar jo poveikis pakenkti asmens orumui, ypač sukuriant bauginančią, priešišką, žeminančią ar įžeidžiančią aplinką; o priekabiavimas reiškia nepageidaujamą elgesį, kai dėl asmens lyties siekiama įžeisti arba įžeidžiamas asmens orumas ir siekiama sukurti arba sukuriama bauginanti, priešiška, žeminanti ar įžeidžianti aplinka. Direktyvos 2006/54 preambulėje, be kita ko, nurodoma, kad priekabiavimas ir seksualinis priekabiavimas prieštarauja vienodo požiūrio į moteris ir vyrus principui, todėl laikoma, kad tai yra diskriminacija dėl lyties. Direktyvos 2006/54 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad diskriminacija apima priekabiavimą ir seksualinį priekabiavimą, taip pat mažiau palankų požiūrį dėl to, kai asmuo laiko tokį elgesį netinkamu arba paklūsta jam. Taigi, seksualinis priekabiavimas (kaip ir kiekvienas tokio priekabiavimo faktas atskirai) yra kartu laikytinas ir ne tokiu palankiu asmens traktavimu (less favourable treatment), t. y. tiesiogine diskriminacija. Tiek nacionalinės tiek ES teisės normose nurodoma, kad seksualiniu priekabiavimu laikomas seksualinio pobūdžio užgaulus elgesys; galiojančiuose teisės aktuose papildomai nurodoma, kad jį lemia tikslas ar jo poveikis pakenkti asmens orumui. Taigi, seksualiniam priekabiavimui konstatuoti reikia įrodyti neteisėtą ketinimą.

1997 m. gruodžio 15 d. Tarybos Direktyvos 97/80/EB dėl įrodinėjimo pareigos diskriminacijos dėl lyties bylose 4 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad valstybės narės taiko tokias priemones, kurios, remiantis jų nacionalinėmis teismų sistemomis, yra būtinos, norint užtikrinti, jog tais atvejais, kai asmenys, manantys esą nuskriausti, nes jiems nebuvo taikomas vienodo požiūrio principas, nurodo teismui ar kitai kompetentingai institucijai aplinkybes, leidžiančias daryti prielaidą dėl tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos, atsakovas turėtų įrodyti, kad vienodo požiūrio principas nebuvo pažeistas. Direktyvos 2006/54 19 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad valstybės narės taiko tokias pagal jų nacionalines teismų sistemas numatytas priemones, kurios yra būtinos užtikrinti, kad tais atvejais, kai asmenys, manantys, jog jie nukentėjo, nes jiems nebuvo taikomas vienodo požiūrio principas, teismui ar kitai kompetentingai institucijai nurodo faktines aplinkybes, leidžiančias daryti prielaidą dėl tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos, atsakovas turi įrodyti, kad vienodo požiūrio taikymo principas nebuvo pažeistas. Taigi, šios normos įtvirtina valstybės pareigą įrodinėjimo naštą paskirstyti taip, kad diskriminaciją (įskaitant seksualinį priekabiavimą) patyrusiam asmeniui pateikus prima facie įrodymus apie tai, jog diskriminacijos (seksualinio priekabiavimo) faktas buvo, atsakovui tektų pareiga įrodyti, kad pažeidimas nebuvo padarytas. Direktyvos 2006/54 19 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad šio straipsnio 1 dalis netrukdo valstybėms narėms nustatyti ieškovams palankesnes įrodymų taisykles. Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 2¹ straipsnyje nustatyta, kad, teismuose ar kitose kompetentingose institucijose nagrinėjant fizinių asmenų skundus ir pareiškimus, taip pat asmenų ginčus dėl diskriminacijos lyties pagrindu, preziumuojama, jog tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos faktas buvo. Skundžiamas asmuo ar institucija turi įrodyti, kad lygių teisių principas nebuvo pažeistas. Taigi, byloje tiesiogiai taikytina nacionalinės teisės norma įtvirtina dar palankesnę įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę - pažeidimo faktas yra preziumuojamas (LAT 2012-06-26 nutartis Nr. 3K-3-309/2012).

Nagrinėjamų aplinkybių kontekste svarbu pažymėti, kad šioje nutartyje kasacinis teismas išaiškino, jog pažeidimo konstatavimui nėra būtina nustatyti, jog pats priekabiautojas savo veiksmus vertintų kaip seksualinį priekabiavimą.

Atsižvelgiant į nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą bei įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, t.y. darbuotojų J. A., D. G., V. Š., J. P., I. C., M. K., D. K. ir G. N. rašytinius paaiškinimus, kuriuose darbuotojai nurodo apie jiems nepriimtiną ir jų orumą žeiddžiantį pareiškėjo elgesį keikiantis, pasakojant nešvankius anekdotus, laidant nepadorius seksualinio pobūdžio juokelius ir posakius, formuluojant dviprasmiškus replikas ir pasiūlymus bei į bylą pateiktą pareiškėjo susirašinėjimą su darbuotojomis elektroniniu paštu, teismas daro išvadą, kad atsakovas turėjo pagrindą konstatuoti Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 6 dalies, VTĮ 3 straipsnio 2 dalies 1 ir 8 punktų bei Taisyklių 2.1, 9.2 ir 9.4 punktų reikalavimų pažeidimą.

Pabrėžtina, kad pareiškėjas nagrinėjant administracinę bylą iš esmės ir neneigė nustatytų faktinių aplinkybių. Pareiškėjo vertinimas, jog tokiu būdu jis stengėsi kurti kolektyve gerą atmosferą, t.y. tokį elgesį laiko priimtinu ir toleruotinu, tik patvirtina tarnybinio tyrimo metu komisijos padarytą išvadą, jog pareiškėjas linkęs nesilaikyti nustatytų normų.

Atsižvelgdamas į byloje rašytiniais įrodymais nustatytas faktines aplinkybes ir remdamasis anksčiau teismo sprendime išdėstytais motyvais bei vadovaudamasis nurodytu teisiniu reglamentavimu teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju Departamento direktorius pagrįstai konstatavo pareiškėjo padarytą tarnybinį nusižengimą.

Nei VTĮ, nei Taisyklėse nėra nustatyta draudimo iš karto skirti griežčiausią tarnybinę nuobaudą. Taip teisės aktuose nėra įtvirtinta aiškių imperatyvių laipsniškumo taisyklių, pagal kurias konkrečiu atveju būtų parenkamos tarnybinės nuobaudos. Teisinis reglamentavimas leidžia daryti išvadą, kad konkrečios tarnybinės nuobaudos rūšies pasirinkimas yra tokią nuobaudą taikančio subjekto (šiuo atveju – Departamento direktoriaus) diskrecija. Tai reiškia, kad teismas gali nesutikti su konkrečia paskirta tarnybine nuobauda tik tuo atveju, kai ji yra akivaizdžiai neproporcinga ir neadekvati padarytam tarnybiniam nusižengimui ir tuo neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų. Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą ir pareiškėjo poziciją dėl tokio elgesio priimtinumo ir toleravimo, daro išvadą, kad paskirta nuobauda atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus, todėl keisti ją nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjos T. J. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.