- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-06-08
- Bylos Nr.
- 2S-854-567/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Neringa Švedienė
- Kreditorius
- UAB „SNORO LIZINGAS“
- Skolininkas
- G. P.
- Kategorijos
- 125.11.1pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal kreditoriaus UAB „SNORO LIZINGAS“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. sausio 24 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. L2-2193-817/2012 pagal kreditoriaus UAB „SNORO LIZINGAS“ pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo skolininkei G. P. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
Kreditorius UAB „SNORO LIZINGAS“ kreipėsi į teismą su pareiškimu išduoti teismo įsakymą priteisti iš skolininkės G. P. 2957,24 Lt skolos, 1090,66 Lt delspinigių, 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo įsakymo visiško įvykdymo bei 30 Lt bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad netinkamai įvykdyta 2010-12-28 Paskolos sutartis Nr. VKM0128MSTA.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus misto 2 apylinkės teismas 2012-01-24 nutartimi nutarė atsisakyti priimti kreditoriaus UAB „SNORO LIZINGAS“ pareiškimą skolininkei G. P. dėl skolos priteisimo ir grąžinti kreditoriui UAB „SNORO LIZINGAS“ 2012-01-18 mokėjimo nurodymu Nr. TL27481 sumokėtą 30 Lt žyminį mokestį; išaiškinant kreditoriui, kad atsisakymas priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo neužkerta kelio kreditoriui, ištaisius trūkumus įstatymų nustatyta tvarka, pateikti naują pareiškimą arba pareikšti ieškinį teisme pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles; pareiškimą (išskyrus pirmąjį pareiškimo egzempliorių su gavimo teisme spaudu, kurį palikti byloje kaip įrodymą, kad toks procesinis dokumentas buvo gautas teisme bei žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinančio dokumento originalą) su priedais grąžinti kreditoriui UAB „SNORO LIZINGAS“. Teismas nustatė, jog kreditorius, remdamasis 2010-12-28 Paskolos sutartimi Nr. VKM01288MSTA, sudaryta su skolininke, prašo priteisti 1090,66 Lt dydžio netesybas. Netesybos – tai įstatymų ar sutarties nustatyta pinigų suma, kurią kaltoji sutarties šalis (skolininkas) privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (CK 6.71 str. 1 d., 6.258 str. 1 d.). Skolininkas laikomas pažeidusius prievolę, kai jis praleidžia prievolės įvykdymo terminą (CK 6.63 str. 1 d. 2 p., 6.260 str. 1 d.). Netesybos turi atlikti kompensuojamąją funkciją, jos nustatomos, siekiant atlyginti nukentėjusiajai šaliai nuostolius, tačiau netesybos negali leisti nukentėjusiajai šaliai (kreditoriui) piktnaudžiauti savo teise ir nepagrįstai praturtėti kitos šalies (skolininko) sąskaita. Nors šalys netesybų dydį nustatė tarpusavio susitarimu, tačiau netesybos neturi būti pernelyg didelės, nes sutarties dalyviai tarpusavio santykius privalo grįsti protingumo, sąžiningumu ir teisingumu, o šaliai prašant priteisti netesybas, teismui pavesta kontroliuoti šalių elgesį ir tikrinti netesybų dydį. Teismo teisė, o tuo pačiu ir pareiga yra kontroliuoti netesybų dydį, kad nebūtų sudaryta pagrindo šaliai piktnaudžiauti teise ir nepagrįstai praturtėti. Vertindamas, ar netesybos yra aiškiai per didelės arba aiškiai neprotingos, konkrečią bylą nagrinėjantis teismas turi atsižvelgti į nagrinėjamos bylos aplinkybes (šalių sutartinių santykių pobūdį, ar nebuvo susitarimo taikyti išimtines arba alternatyvias netesybas, prievolės vertę, prievolės pažeidimo aplinkybes, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį ir kt.), remtis teisingumo, sąžiningumo, protingumo principais bei nepažeisti sutarties šalių interesų pusiausvyros. Kreditoriaus pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo ir jo priedai patvirtina, kad kreditorius reikalauja priteisti iš skolininkės 1090,66 Lt netesybų. Netesybų dydis pagal sutarties nuostatas yra 0,5 proc. dydžio už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad sutartimi nustatytos 0,1 proc. ir didesnės netesybos paprastai yra aiškiai per didelės (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2008-08-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008). Remdamasis išdėstytu bei vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, teismas padarė išvadą, kad kreditoriaus prašomos priteisti netesybos yra aiškiai per didelės ir neprotingos. Teismas konstatavo, jog atsisakytina priimti pareiškimą, kaip aiškiai nepagrįstą (CPK 435 str. 2 d.).
III. Atskirojo skundo argumentai
Kreditorius UAB „SNORO LIZINGAS“ pateikė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-01-24 nutartį ir išspręsti pareiškimo priėmimo bei teismo įsakymo išdavimo klausimą iš esmės – priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo. Nurodė, kad LR CPK XXIII skyriaus normos, reglamentuojančios bylų dėl teismo įsakymo išdavimo nagrinėjimo ypatumus, nenumato, jog teismas tokiose bylose turėtų pareigą tikrinti kreditoriaus pareikšto reikalavimo pagrįstumą. LR CPK 437 str. 2 d. 4 p. yra nustatyta, jog kartu su kreditoriaus pareiškimo bei teismo įsakymo nuorašais, teismas siunčia skolininkui pranešimą, kuriame turi būti nurodyta informacija apie tai, jog, priimdamas teismo įsakymą, teismas netikrino kreditoriaus pareikšto reikalavimo pagrįstumo. Minėtos LR CPK normos leidžia skolininkui apginti savo interesus, pareiškiant prieštaravimus dėl kreditoriaus pateikto pareiškimo per LR CPK 439 str. 2 d. nustatytą 20 dienų terminą nuo pranešimo apie teismo įsakymo išdavimą įteikimo skolininkui dienos. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas neturi pareigos kontroliuoti netesybų dydžio, kadangi skolininkas turi teisę gintis pats, pareikšdamas prieštaravimą. LR CPK 433 str. 3 d. nurodoma, jog prie pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo jokie įrodymai nepridedami. Apeliantas pažymėjo, jog pagal galiojančią LR CPK redakciją kreditorius neturi pareigos pateikti įrodymus, o visas aplinkybes turi išdėstyti pareiškime. Nepaisant to, kreditorius pateikė teismui paskolos sutarties mokėjimo grafiką, delspinigių skaičiavimo lentelę. Teismas, atsisakydamas priimti pareiškimą, pažeidė procesinės teisės normas. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo klausimą, nepagrįstai nagrinėjo kreditoriaus pateiktus įrodymus ir išdėstytas faktines aplinkybes. Teismas vertino tik delspinigių normos dydį, o ne prašomą priteisti delspinigių sumą. Minėtos aplinkybės apriboja kreditoriaus teisę kreiptis į teismą, kadangi iš teismo pozicijos akivaizdu, jog kreditorius negali kreiptis į teismą, jeigu su jo klientais sudarytose vartojimo kredito sutartyse numatytas delspinigių dydis yra 0,5 proc. Sutarčių laisvės principas, leidžiantis laisva valia susitarti dėl sutarties sąlygų, nedraudžia sutartyje numatyti ir priteistinų delspinigių dydžio, kuris, kaip prievolės užtikrinimo priemonė, skatintų sutarties šalį tinkamai vykdyti sutartį ir užtikrinti kreditoriaus interesų gynybą prievolės pažeidimo atveju. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2010-03-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2010) konstatavo, jog šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų reiškia tai, kad kreditoriui nereikia įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais. Apeliantas pažymėjo, jog sąvoka „aiškiai nepagrįstas reikalavimas“ suvokiama kaip neturinti pagrindo, neargumentuotas arba nesąžiningas reikalavimas. Toks konstatavimas įmanomas tada, kai teismas iš pateiktų dokumentų turi pakankamai duomenų daryti tokią išvadą. Minėto pareiškimo negalima laikyti nesąžiningu, kadangi iš pateiktų įrodymų akivaizdu, jog kreditorius turėjo teisę reikalauti tiek likusių mokėjimų skolos priteisimo, tiek delspinigių priteisimo (LR CPK 433 str. 3 d., 435 str. 3 d., 437 str. 2 d. 4 p.).
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).
Nagrinėjamu atveju kreditorius UAB „SNORO LIZINGAS“ kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas priteisti iš skolininkės G. P. 2957,24 Lt skolos, 1090,66 Lt delspinigių, 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo įsakymo visiško įvykdymo bei 30 Lt bylinėjimosi išlaidas. Prie pareiškimo kreditorius pridėjo G. P. suteiktos paskolos pagal Paskolos sutartį Nr. VKM01228MSTA delspinigių skaičiavimo lentelę (b.l. 5), bei Paskolos sutartį Nr. VKM01228MSTA, kurioje išdėstytos paskolos suteikimo sąlygos, tarp kurių delspinigių norma - 0,5 proc. (b.l. 6).
LR CPK XXIII skyrius nustato bylų dėl teismo įsakymo nagrinėjimo ypatumus. CPK 431 str. 1 d. nustatyta, kad šiame skyriuje nustatyta tvarka nagrinėjamos bylos pagal kreditoriaus pareiškimą dėl piniginių reikalavimų (atsirandančių iš sutarties, delikto, darbo santykių, išlaikymo priteisimo ir kt.). Teismo įsakymo instituto pagalba realizuojami CPK įtvirtinti proceso operatyvumo ir koncentruotumo principai leidžia veiksmingiau ginti pažeistas teises. Kreditorius neprivalo pagrįsti savo reikalavimo ir jo faktinio pagrindo įrodymais (CPK 433 str. 3 d.). Pažymėtina, jog teismas, spręsdamas pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo klausimus, netikrina kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo (CPK 435 str. 3 d.). Teismas turi atsisakyti priimti pareiškimą išduoti teismo įsakymą tik tuo atveju, jeigu jis yra aiškiai nepagrįstas (CPK 435 str. 2 d.). Šis pagrindas taikytinas, kai iš faktinio pareiškimo pagrindo galima padaryti išvadą, jog reikalavimas materialiosios teisės normos kontekste vienareikšmiškai laikytinas nepagrįstu. Atsižvelgiant į bylų dėl teismo įsakymo nagrinėjimo ypatumus, teismas konstatuoja, kad kreditoriaus reikalaujamas priteisti delspinigių dydis, jeigu jis atitinka sutarties sąlygas, sprendžiant klausimą dėl teismo įsakymo priėmimo, negalėjo būti vertinamas.
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto argumentu, jog kreditoriaus 2012-01-18 pareiškimo negalima laikyti neturinčio pagrindo, kadangi pareiškime nurodyta, jog kreditoriaus reikalavimas kildinamas iš tarp skolininko ir kreditorius sudarytos paskolos sutarties Nr. VKM01228MSTA.
Teismas konstatuoja, jog, atsisakydamas priimti kreditoriaus pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, kaip aiškiai nepagrįstą (CPK 435 str. 2 d. 4 p.), pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti ir įvertinti aplinkybę, ar pareiškiamas reikalavimas yra iš esmės neįmanomas.
Teismas kritiškai vertina pirmosios instancijos teismo argumentą, jog kreditoriaus prašomos priteisti netesybos yra aiškiai per didelės ir neprotingos. Šis klausimas galėtų būti spendžiamas tik nagrinėjant bylą iš esmės, t. y. skolininkui pareiškus prieštaravimus ir teismui toliau bylą nagrinėjant ginčo teisenos tvarka (CPK 439 str.).
Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesines teisės normas, reglamentuojančias pareiškimo priėmimo klausimą pagal kreditoriaus pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismui atsisakyti priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, kaip aiškiai nepagrįstą, dėl per didelio delspinigių dydžio šioje proceso stadijoje nebuvo teisinio pagrindo. Pažymėtina, kad kreditoriaus kreipimasis į teismą su tokiais reikalavimais įstatyme nustatyta tvarka (šiuo atveju – supaprastinto proceso tvarka) yra vienas iš teisėtų jo pažeistų teisių gynybos būdų skolininkui laiku negrąžinant skolą. Be to, gavęs teismo įsakymą, skolininkas turi teisę CPK nustatyta tvarka pareikšti prieštaravimus ir tokių būdu gintis nuo kreditoriaus pareikštų reikalavimų priteisti ne tik skolą, bet ir delspinigius (CPK 439 straipsnis).
Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė procesines teisės normas, reglamentuojančias pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimą (CPK 435 str.) ir tai sudaro pagrindą skundžiamą teismo nutartį panaikinti ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui kitam teisėjui nagrinėti iš naujo, kadangi pagal CPK nuostatas tik pirmosios instancijos teismas sprendžia pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimo klausimą. Teismas nevertina kitų atskirojo skundo argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų apeliacijos objektui (LR CPK 7 str., 8 str., 88 str., 177 str., 178 str., 185 str., 313 str., 320 str., 334 str., 338 str., 431 str., 433 str. 435 str. 2 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos LR CPK 337 str. 1 d. 3 p., teismas
nutaria:
Panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. sausio 24 d. nutartį ir kreditoriaus UAB „SNORO LIZINGAS“ pareiškimo dėl skolos priteisimo iš skolininkės G. P. priėmimo klausimą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.