Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Paaiškina, kad ginčo turtą pareiškėjai padovanojo dukrai, kuri kartu su sutuoktiniu šį turtą pardavė ir gavo pajamų. Kauno AVMI patikrinimo aktuose nėra pasisakyta dėl Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 69 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygų ir pagrindų ginčo turto pardavimo sandoriams, t. y. MAĮ 69 straipsnio 1 dalis nebuvo taikyta sandoriams, kurių pagrindu gautas pajamas mokesčių administratorius siekia apmokestinti. Nurodo, kad mokesčių administratoriui nenustačius aplinkybės, kad pajamas iš turto pardavimo gavo pareiškėjai, nėra jokios galimybės jų atžvilgiu taikyti apmokestinimą GPM ir PVM. Pažymi, kad lėšas gavo ir naudojo tik I. K. ir D. K., o pareiškėjai nedalyvavo turto pardavimo procese ir neįgijo jokių teisių ar pareigų turto pirkimo–pardavimo sutarčių pagrindu bei neįgijo teisės jas gauti ateityje.

Paaiškina, kad Kauno AVMI atliko pareiškėjos K. K. PVM ir GPM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo mokestinį patikrinimą už 2014–2018 m. laikotarpį ir 2021 m. gruodžio 30 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (7.45 Mr) FR0680-402 (toliau – ir Patikrinimo aktas Nr. 1), kuriuo apskaičiavo papildomai mokėtiną 33 962 Eur PVM ir 2 599 Eur GPM. Kauno AVMI Sprendimu Nr. 1 patvirtino Patikrinimo aktą Nr. 1 ir nurodė pareiškėjai sumokėti į biudžetą 33 962 Eur PVM, 2 599 Eur GPM, 15 196,29 Eur PVM delspinigius, 934,89 Eur GPM delspinigius, 10 189 Eur PVM baudą ir 780 Eur GPM baudą.

Taip pat Kauno AVMI atliko pareiškėjo S. K. PVM ir GPM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo mokestinį patikrinimą už 2014–2018 m. laikotarpį ir 2021 m. gruodžio 30 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (7.45 Mr) FR0680-401 (toliau – ir Patikrinimo aktas Nr. 2), kuriuo apskaičiavo papildomai mokėtiną 21 129 PVM ir 5 176 Eur GPM. Kauno AVMI Sprendimu Nr. 2 patvirtino Patikrinimo aktą Nr. 2 ir nurodė pareiškėjui sumokėti į biudžetą 21 129 Eur PVM, 5 176 Eur GPM, 7 757,60 Eur PVM delspinigius, 1 538,55 Eur GPM delspinigius, 6 339 Eur PVM baudą ir 1 553 Eur GPM baudą.

Nurodo, kad pareiškėjai minėtus sprendimus apskundė VMI, kuri VMI Sprendimais Nr. 1 ir Nr. 2 patvirtino sprendimus dėl Patikrinimo akto Nr. 1 ir Nr. 2 tvirtinimo.

Pareiškėja VMI Sprendimą Nr. 1 apskundė Komisijai. MGK Sprendimu Nr. 1 patvirtino VMI Sprendimą Nr. 1 dalyje dėl nurodymo sumokėti į biudžetą 33 962 Eur PVM, 2 599 Eur GPM, 15 196,29 Eur PVM delspinigius ir 934,89 Eur GPM delspinigius bei pakeitė VMI Sprendimą Nr. 1 dalyje dėl apskaičiuotų PVM ir GPM baudų, t. y. vietoje nurodymo sumokėti į biudžetą 10 189 Eur PVM baudą ir 780 Eur GPM baudą nurodė sumokėti 6 792 Eur PVM baudą ir 520 Eur GPM baudą. Pareiškėjas taip pat apskundė VMI Sprendimą Nr. 2 Komisijai. MGK Sprendimu Nr. 2 patvirtino VMI Sprendimą Nr. 2 dalyje dėl nurodymo sumokėti į valstybės biudžetą 5 176 Eur GPM, 1 538,55 Eur GPM delspinigių, 21 129 Eur PVM, 7 757,60 Eur PVM delspinigių bei pakeitė VMI Sprendimą Nr. 2 dalyje dėl apskaičiuotų GPM ir PVM baudų, t. y. vietoje nurodymo sumokėti į valstybės biudžetą 6 339 Eur baudą ir 1 553 Eur GPM baudą nurodė sumokėti 4 226 Eur PVM baudą ir 1 035 Eur GPM baudą.

Nustatyta, kad 2016 m. birželio 22 d. tarp pareiškėjų ir jų dukters I. K. sudarytos Nekilnojamojo turto dovanojimo sutartys (notarinio registro Nr. 4037, Nr. 4038), kurių pagrindu I. K. padovanoti: 1) butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Butas Nr. 1); 2) butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Butas Nr. 2); 3) butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Butas Nr. 4); 4) žemės sklypai. 2016 m. gruodžio 5 d. tarp pareiškėjų ir I. K. sudaryta Nekilnojamojo turto dovanojimo sutartis (notarinio registro Nr. 8062), kuria I. K. padovanotas butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Butas Nr. 3), taip pat žemės sklypų dalys. Kauno AVMI konstatavo, jog pareiškėjų sudaryti dovanojimo sandoriai dukrai yra apsimestiniai, sudaryti tarpusavyje susijusių artimais giminystės ryšiais asmenų, tarpiniai sandoriai nekilnojamojo turto pardavimo sandorių grandinėje.

Pažymi, kad mokestinio patikrinimo metu pareiškėjai paaiškino, jog nekilnojamąjį turtą statėsi sau. Pareiškėja K. K. mokestinio patikrinimo metu paaiškino, kad labai norėjo gyventi šalia dukters, rado tuo metu vienintelį dar nenupirktą žemės sklypą (duomenys neskelbtini) gatvėje, tačiau jau vedant derybas paaiškėjo, kad tai ne vienas 10 arų žemės sklypas, o padalinti du mažesni žemės sklypai. Kadangi tuo metu nebuvo kitokio pasirinkimo, nusprendė juos įsigyti, o kadangi ant vieno žemės sklypo negalėjo statytis vieno individualaus gyvenamojo namo, nusprendė statyti sublokuotą dvibutį namą. Paaiškino, kad architektas parodė pavyzdžius, jog tokiame sublokuotame name juridiškai galima turėti keturis butus, todėl nusprendė, kad tai geras variantas, jeigu kada nors senatvėje būtų per didelis gyvenamasis plotas ir norėtų kitas dalis padovanoti dukrai ar anūkams. Pareiškėjas S. K. mokestinio patikrinimo metu paaiškino, kad statydamas namą daug laiko savaitgaliais ir atostogų metu praleido Vilniuje, tačiau jam labai nepatiko ten būti, todėl įkalbėjo sutuoktinę nesikraustyti gyventi į Vilnių. Kadangi namas tapo jiems nebereikalingas, nusprendė visą nekilnojamąjį turtą padovanoti dukrai.

Nurodo, kad nekilnojamojo turto įsigijimą ir statybas finansavo pareiškėjai. Pareiškėja 2019 m. rugsėjo 18 d. paaiškinime, atsakydama į Kauno AVMI 2019 m. rugpjūčio 28 d. prašymą pateikti informaciją, iš kokių pajamų šaltinių vykdė (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) statybos darbus, nurodė, kad naujų butų statybos išlaidas padengė iš smulkios prekybos gaunamų pajamų, banko paskolos ir santaupų. Pareiškėja, atsakydama į mokesčių administratoriaus 2019 m. spalio 24 d. raštu išdėstytą prašymą paaiškinti, koks konkretus asmuo (ar asmenys) padengė išlaidas, patirtas projektuojant, statant bei įrengiant minėtus butus Vilniuje, (duomenys neskelbtini) gatvėje, 2019 m. lapkričio 18 d. atsakyme nurodė, jog „visas išlaidas padengėme mes“. Paprašyta nurodyti D. K. 2014 m. rugsėjo 8 d. UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ perduotų 110 000 Lt grynųjų pinigų savininką iki sumokėjimo momento (kam minėta suma priklausė iki atsiskaitymo su bendrove), nurodė, jog ,,visi pinigai buvo mūsų“.

Nustatyta, kad pareiškėjai ar jų dukra naujai pastatytuose butuose negyveno. I. K. padovanotas nekilnojamasis turtas buvo greitai parduotas – trys butai padovanoti 2016 m. birželio 22 d., o parduoti 2016 m. liepos 8 d., 2016 m. rugpjūčio 11 d., 2016 m. rugsėjo 21 d., taip pat dar vienas butas padovanotas 2016 m. gruodžio 5 d., o parduotas 2017 m. balandžio 11 d. Akcentuoja, kad trys butai buvo parduoti už mažesnę bei vienas butas už didesnę kainą nei dovanojimo sutartyse nurodyta jų vidutinė rinkos vertė, todėl I. K. prievolė mokėti GPM už Buto Nr. 4, Buto Nr. 2 ir Buto Nr. 3 pardavimus neatsirado, o už Buto Nr. 1 pardavimą susidarė tik 75 Eur (500 Eur x 15 proc.) mokėtina GPM suma.

Nurodo, kad pagal dokumentus ir pareiškėjų banko sąskaitų išrašus apskaičiuota suma yra ženkliai mažesnė nei VĮ Registrų centro nustatyta butų statybinė vertė (atkūrimo kaštai). Taigi tuo atveju, jeigu pareiškėjai būtų patys pardavinėję ginčo turtą, o ne per tarpininką, kuriuo nagrinėjamu atveju buvo jų duktė, GPM prievolė būtų ženkliai didesnė nei I. K. sumokėta 75 Eur suma.

Atsakovės nuomone, anksčiau minėti duomenys patvirtina, jog MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatos, priešingai nei nurodė pareiškėjai, buvo pritaikytos to asmens ir to sandorio atžvilgiu. Pažymi, jog mokesčių administratorius nurodė, kokiais sandoriais buvo siekiama gauti mokestinę naudą, ištyrė ir įvardijo sandorius, kurių atžvilgiu taikė MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatas, nurodė, kokios yra konkrečios tikrosios teisiškai reikšmingos aplinkybės, kuriomis remiantis yra apskaičiuoti papildomi mokesčiai, nurodė, kokiais veiksmais pareiškėjai buvo nesąžiningi, taip pat atskleidė tikruosius susiklosčiusius mokestinius teisinius santykius.

Pažymi, kad pareiškėjai naujo nekilnojamojo turto (dviejų dvibučių gyvenamųjų namų) statybas vykdė savarankiškai. Iš byloje surinktų duomenų matyti, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2014 m. rugsėjo 26 d. S. K. išdavė leidimą statyti naują statinį. Pareiškėjai mokestinio patikrinimo metu paaiškino, kad 2014 m. rugpjūčio 18 d., planuojant gyvenamojo namo statybas, iš AB DNB banko paėmė 129 000 Lt paskolą. Be to, D. K. mokestinio patikrinimo metu nurodė, kad visas statybas organizavo S. ir K. K., pats sprendimų nepriėmė ir neturėjo įtakos įgaliotojų sprendimams, teigė, kad visas išlaidas dengė S. ir K. K.

Akcentuoja, kad aplinkybė, jog 2014 m. rugsėjo 15 d. pareiškėjai įgaliojo D. K. veikti jų vardu ir dėl jų interesų santykiuose su kitais asmenimis dėl dviejų dvibučių gyvenamųjų namų statybos, taip pat pareiškėjų prie skundo MGK pateikta D. K. susirašinėjimo su tiekėjais medžiaga, patvirtinanti D. K. dalyvavimą statybų organizavime, nepaneigia byloje surinktais įrodymais patvirtinto pareiškėjų vykdytos veiklos savarankiškumo fakto.

Atsakovė pažymi, kad I. K. 2016 m. rugsėjo 6 d. ir 2016 m. rugsėjo 8 d. atliko du mokėjimus UAB „(duomenys neskelbtini)“, paskirtyje nurodydama, jog atsiskaitoma pagal 2014 m. gegužės 27 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį. Tačiau iš byloje esančios tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir pareiškėjos K. K. sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties (notarinio registro Nr. 3-4368) matyti, kad bendra žemės sklypų kaina – 184 000 Lt, iš kurių 40 000 Lt buvo sumokėta grynaisiais iki sutarties pasirašymo, o likusią sumą – 144 000 Lt – buvo įsipareigota sumokėti ne vėliau kaip per 3 darbo dienas, pervedant į UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu atidarytą sąskaitą. Atliktus mokėjimus patvirtina byloje esantis 2014 m. kovo 12 d. kasos pajamų orderis, kvito Nr. D14-001, ir pareiškėjos K. K. akcinės bendrovės „Šiaulių bankas“ sąskaitos išrašas, kuriame atsispindi 2014 m. gegužės 28 d. atliktas mokėjimas UAB „(duomenys neskelbtini)“ 144 000 Lt sumai.

Įvertinus tai, kad žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas Nr. 1), ir žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas Nr. 2), kuriuose buvo vykdomos dvibučių gyvenamųjų namų statybos, įsigyti 2014 m. gegužės 24 d., dvibutis gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), pradėtas statyti 2014 m., o baigtas – 2017 m., dvibutis gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), pradėtas statyti 2014 m., o baigtas 2016 m., atsižvelgiant į tai, kad šis nekilnojamasis turtas buvo parduotas greitai po dovanojimo sutarčių sudarymo, atsakovė vertina, kad nekilnojamojo turto perleidimo sandoriai nelaikytini atsitiktiniais, o laikytini pareiškėjų vykdytos ekonominės veiklos dalimi. Atsakovės manymu, pareiškėjai piktnaudžiavo teise, pasinaudoję GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 26 punkte numatyta pajamų neapmokestinimo lengvata (dovanojimo būdu gautos pajamos iš vaikų ir tėvų yra neapmokestinamos), siekė gauti mokestinę naudą ir išvengti nekilnojamojo turto pardavimo pajamų apmokestinimo PVM ir GPM.

Pasisakydama dėl delspinigių dydžio atsakovė pažymi, kad delspinigiai nėra sankcija už mokesčių įstatymų pažeidimus, o yra mokestinės prievolės užtikrinimo būdas. Be to, atleidimas nuo delspinigių mokėjimo yra galimas tik esant išskirtinėms aplinkybėms, kurios buvo nulemtos norminių aktų reikalavimų neatitinkančių mokesčių administratoriaus veiksmų ar jo neveikimo. Šiuo atveju pareiškėjų mokestinis patikrinimas pradėtas 2019 m. rugpjūčio 23 d. ir baigtas 2021 m. gruodžio 30 d., tačiau atsakovė atkreipia dėmesį, kad, įvertinus šalyje buvusią pandeminę situaciją, pareiškėjai yra atleisti nuo delspinigių, skaičiuojamų už laikotarpį nuo 2020 m. kovo 16 d. iki 2021 m. spalio 31 d. Taigi, delspinigiai kontrolės procedūrų metu buvo skaičiuojami trumpiau nei metus, o pareiškėjams apskaičiuoti delspinigiai nesiekia nei pusės naujai apskaičiuotų PVM ir GPM sumų, todėl prašymas atleisti pareiškėjus nuo 90 proc. dalies delspinigių mokėjimo nepagrįstas.

Pažymi, kad MGK nusprendė pakeisti VMI Sprendimą Nr. 1 ir Nr. 2 pareiškėjų atžvilgiu dalyje dėl apskaičiuotų GPM ir PVM baudų bei vietoje 30 proc. dydžio GPM ir PVM baudų skyrė 20 proc. dydžio GPM ir PVM baudas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno AVMI atsiliepimo į skundą nepateikė, teismo posėdyje, apie kurį pranešta tinkamai, nedalyvavo.

Pareiškėjai, nesutikdami su jų atžvilgiu priimtais Kauno AVMI ir VMI sprendimais, pateikė skundus Komisijai, kuriuose nurodė, kad nesutinka su Patikrinimo aktuose Nr. 1 ir Nr. 2 bei Kauno AVMI sprendimuose Nr. 1 ir Nr. 2, taip pat VMI sprendimuose Nr. 1 ir Nr. 2 nurodytų faktinių aplinkybių vertinimu bei padarytoms išvadomis, kad sandoriai sudaryti siekiant mokestinės naudos, kadangi neįrodyti pareiškėjų veiksmai ir valia siekiant gauti mokestinę naudą. Be to, pareiškėjų nuomone, tiek Kauno AVMI, tiek VMI nepagrįstai pritaikė MAĮ 69 straipsnį. Pareiškėjai skunduose prašė panaikinti Kauno AVMI sprendimus Nr. 1 ir Nr. 2 bei VMI sprendimus Nr. 1 ir Nr. 2, taip pat sumažinti paskirtas baudas ir atleisti juos nuo papildomai apskaičiuotų delspinigių.

Pažymėtina, kad pareiškėjai neginčija aritmetinio mokesčių, baudų ir delspinigių apskaičiavimo. Jie iš esmės nesutinka su skundžiamuose sprendimuose pateiktu mokesčių administratoriaus surinktų įrodymų vertinimu. Šiame kontekste paminėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 7 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Šiame kontekste paminėtina, kad pagal MAĮ (akto redakcija, galiojusi ginčui aktualiu metu nuo 2013 m. gruodžio 5 d.) 66 straipsnio 2 dalį tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas teisės aktų nustatyta tvarka neapskaičiavo mokesčio arba neteisingai apskaičiavęs jo neperskaičiavo, mokesčių mokėtojui priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja mokesčių administratorius, remdamasis mokesčių mokėtojo pateiktomis mokesčių deklaracijomis, apskaitos bei kitais dokumentais arba kitais šiame skyriuje numatytais specialiais mokesčių apskaičiavimo būdais. MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta mokesčių administratorius pareiga pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad sąvoka „pagrįsti“ turi dvejopą reikšmę. Vienu atveju „pagrįsti“ reiškia pateikti pagrįstus argumentus, kad pagal mokesčių administratoriaus turimą ir tirtą medžiagą mokestis apskaičiuotas neteisingai ar neteisingai nustatyta mokesčio bazė arba neteisingai interpretuotos faktinės aplinkybės, arba neteisingai taikytos materialinės teisės normos. Kitu atveju sąvoka „pagrįsti“ reiškia pateikti naujus įrodymus, kurie patvirtintų faktines aplinkybes, sąlygojančias nustatytos mokesčio bazės neteisingumą ar mokesčio dydžio apskaičiavimo neteisingumą arba įrodymus apie kitas aplinkybes, kuriomis mokesčių mokėtojas grindžia savo reikalavimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2006 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A15-1108/2006). Pagal MAĮ 67 straipsnyje įtvirtintas taisykles įrodinėjimo pareiga (lot. onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius turi turėti atitinkamus įrodymus, priimdamas ir grįsdamas savo sprendimus, nes priešingu atveju tokie sprendimai būtų niekiniais bei nulemti besąlyginiam naikinimui. Tačiau, kai mokesčių administratorius yra surinkęs atitinkamus faktinius duomenis ir jais grindžia apskaičiuotus papildomus mokesčius bei su jais susijusias sumas, mokesčių mokėtojui apsiginti galimybė atsiranda, kai jis savo ruožtu teikia kitokius faktinius duomenis, suponuojančius priešingą nei mokesčių administratoriaus padarytą išvadą. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė (žr. pvz., LVAT 2017 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-488-556/2017, 2011 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575–926/2011).

Pareiškėjai skunde teismui akcentuoja, kad jie nepatyrė jokių finansinių išlaidų dėl ginčo objektų, o visos išlaidos teko I. K. ir D. K.. Vis dėlto, skundžiamuose sprendimuose nustatyta, kad pareiškėjai patyrė 68 802,10 Eur statybos išlaidų (už geoterminius darbus, šilumos siurblius ir vandens šildytuvus bei jų įrengimą ginčo objektuose). Taip pat iš banko sąskaitų matyti, kad pareiškėjai finansavo ginčo objektų statybas, butų įrengimą, aiškino, jog iš pradžių planuodami patys gyventi ginčo objektuose paėmė 129 000 Lt paskolą, išlaidas dengė ir iš santaupų bei parduoto nekilnojamojo turto Raseiniuose. Pažymėtina, kad D. K. taip pat patvirtino, jog visas išlaidas dengė Kristina ir S. K..

Pareiškėjai nesutinka su tuo, kad jie, sudarydami nekilnojamojo turto dovanojimo sandorius ir iš karto po to pareiškėjų dukrai sudarant padovanoto nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis, siekė mokestinės naudos, t. y. elgėsi taip, kad gautos nekilnojamojo turto pardavimo pajamos nebūtų apmokestintos GPM. Pareiškėjų teigimu, mokesčių administratorius ir Komisija rėmėsi prielaidomis, nevertino pareiškėjų paaiškinimų ir kitų svarbių aplinkybių.

Šioje byloje nėra ginčo, kad pareiškėjai 2014 m. gegužės 27 d. įsigijo Žemės sklypus Nr. 1, Nr. 2 ir Nr. 3, o vėliau Žemės sklypų Nr. 1 ir Nr. 2 teritorijoje buvo pastatyti du dvibučiai gyvenamieji namai bei suformuoti keturi butai. Iš byloje esančių dovanojimo ir pirkimo–pardavimo sutarčių matyti, kad lyginant su dovanojimo sutartyse numatyta vidutine rinkos verte (359 400 Eur) visi keturi nauji butai buvo parduoti už mažesnę ar jai artimą kainą, t. y. Buto Nr. 4 vidutinė rinkos vertė nurodyta 95 800 Eur, o parduotas už 77 000 Eur; Buto Nr. 2 vidutinė rinkos vertė nurodyta 82 700 Eur, o parduotas už 77 400 Eur; Buto Nr. 1 vidutinė rinkos vertė nurodyta 83 500 Eur, o parduotas už 84 000 Eur; Buto Nr. 3 vidutinė rinkos vertė nurodyta 97 400 Eur, o parduotas už 90 000 Eur.

2016 m. ir 2017 m., t. y. ginčo butų pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo laikotarpiu, galiojo GPMĮ, pagal kurį pajamų mokesčio objektas yra gyventojo pajamos (5 straipsnio 1 dalis). Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 16 dalies 3 punktą pajamoms, kurių šaltinis yra Lietuvoje, priskiriamos ir pajamos, gautos už nekilnojamąjį daiktą, esantį Lietuvoje. GPMĮ 17 straipsnyje nustatytos neapmokestinamųjų pajamų kategorijos, įskaitant ir dovanojimo būdu gautas pajamas iš sutuoktinių, vaikų (įvaikių), tėvų (įtėvių), brolių, seserų, vaikaičių ir senelių. Pagal GPMĮ 16 straipsnio 1 dalį, apskaičiuojant apmokestinamąsias pajamas, iš pajamų šio įstatymo nustatyta tvarka atimamos per mokestinį laikotarpį parduoto ar kitaip perleisto nuosavybėn ne individualios veiklos turto ir individualios veiklos turtui priskirto nekilnojamojo pagal prigimtį daikto įsigijimo kaina ir su to turto ar daikto pardavimu ar kitokiu perleidimu nuosavybėn susijusios išlaidos – šio įstatymo 19 straipsnyje nustatyta tvarka (4 punktas).

Taigi, vertinant, ar dovanojimo sandoriai buvo neapsimestiniai, pažymėtina, kad nei mokesčių administratoriui, nei Komisijai, nei teismui pareiškėjai nepaaiškino tikrųjų dovanojimo sandorių ketinimų, t. y. nėra aišku, dėl kokių priežasčių buvo nuspręsta visus keturis butus padovanoti dukrai. Kaip nurodė pareiškėjai, iš pradžių jie ketino gyventi Vilniuje, tačiau vėliau persigalvojo. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjai dar prieš įsigydami žemės sklypus suprato, kad sklypai neatitinka jų tikrųjų poreikių (pareiškėjams jau vedant derybas paaiškėjo, kad tai ne vienas 10 arų žemės sklypas, o padalinti du mažesni žemės sklypai, tačiau, kadangi tuo metu nebuvo kitokio pasirinkimo, nusprendė vis tiek juos įsigyti, tačiau neaišku, kodėl negalėjo apskritai jų nepirkti; taip pat nėra duomenų, ar kreipėsi į nekilnojamojo turto brokerį dėl kitų pasiūlymų ir pan.), todėl, teismo vertinimu, pareiškėjai jau prieš įsigydami žemės sklypus neketino jų naudoti savo asmeninėms reikmėms. Taip pat bylos duomenys patvirtina, kad patys pareiškėjai rūpinosi ir visų butų įrengimu, nors jie buvo dovanojami dukrai I. K.. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog pati I. K. dalyvautų įrenginėjant butus ar sprendžiant dėl jų įrengimo, nors, pasak pareiškėjų, butai buvo įrenginėjami ir jai bei jos šeimai gyventi ateityje. Be to, kaip jau minėta, statybų finansavimu rūpinosi pareiškėjai, naudodami tiek savo asmenines lėšas, tiek iš banko paimtą paskolą. Taip pat byloje nepaneigtos aplinkybės, kad jau dovanojant butus buvo nuspręsta dėl jų pardavimo. Iš nekilnojamojo turto UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ duomenų matyti, kad D. K. dar 2015 m. lapkričio mėnesį kreipėsi į agentūrą dėl konsultavimo–tarpininkavimo paslaugų parduodant nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini), o vėliau susitarta dėl tų pačių paslaugų parduodant butus (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini). Todėl akivaizdu, kad pareiškėjai dar nebaigus butų statybos ir iki dovanojimo sandorių sudarymo ketino butus parduoti.

Kaip jau minėta, lyginant su dovanojimo sutartyse numatyta vidutine rinkos verte (359 400 Eur) visi 4 nauji butai buvo parduoti už mažesnę ar jai artimą kainą, t. y. 3 butai buvo parduoti už mažesnę kainą nei dovanojimo sutartyse numatyta rinkos vertė, todėl GPM prievolė nesusidarė, išskyrus vieną butą, kuris parduotas už nežymiai didesnę kainą, todėl I. K. susidarė 75 Eur GPM suma. Akcentuotina, kad pareiškėjams patiems pardavus minėtus butus ir žemės sklypą, būtų kilusi prievolė nuo šio turto pardavimo apskaičiuoti ir sumokėti GPM. Matyti, kad pareiškėjai, dovanodami butus dukrai, siekė išvengti mokestinės prievolės, kuri būtų atsiradusi jiems tiesiogiai pardavus minėtą turtą.

Pareiškėjų teigimu, jie turėtų būti atleisti nuo 90 proc. jiems paskirtų mokėti delspinigių, kadangi paskirtos didelės baudos, mokestinis patikrinimas truko daugiau nei dvejus metus, buvo atliktas su klaidomis ir nekokybiškai, o delspinigių sumos sumažinimas bent iš dalies sušvelnintų pareiškėjams sunkiai pakeliamus ekonominius padarinius.