Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Josifo Tomaševičiaus,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios G. K. atstovo kasacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 14 d. nuosprendžio, kuriuo O. F. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalį jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Nukentėjusiosios G. K. civilinis ieškinys dėl 1726,40 Lt neturtinės žalos ir 300 Lt turtinės žalos priteisimo iš AB „Lietuvos draudimas“, dėl 11547,20 Lt neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš kaltinamojo O. F. paliktas nenagrinėtas.

Taip pat skundžiama ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 17 d. nutartis, kuria Kėdainių rajono apylinkės prokuratūros ir nukentėjusiosios G. K. atstovo apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorės, išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, nukentėjusiosios atstovo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

O. F. išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 281 straipsnio 1 dalį tuo, kad jis 2009 m. rugpjūčio 21 d., apie 17.30 val., Kėdainių rajone, Akademijos mstl., ties Parko gatvės namu Nr. 6, vairuodamas jam priklausantį automobilį „Opel Vectra“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važiuodamas pagrindiniu keliu ir sukdamas į dešinėje kelio pusėje esančią automobilių stovėjimo aikštelę, pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 108 punktuose nurodytus reikalavimus, t. y. būdamas eismo dalyviu ir privalėdamas laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui (KET 9 p.), išvažiuodamas iš kelio privalėdamas duoti kelią juo važiuojančioms transporto priemonėms, kurių judėjimo kryptį jis kerta (KET 108 p.), nedavė kelio pėsčiųjų taku tiesiai dviračiu važiavusiai G. K., dėl to dviratininkė atsitrenkė į jo vairuojamo automobilio dešinį šoną ir nuvirto; dėl eismo įvykio metu gautų sužalojimų G. K. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata.

Kasaciniu skundu nukentėjusiosios atstovas prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimus ir baudžiamąją bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, nes teismai padarė esminių BPK pažeidimų ir dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Kasatorius mano, kad teismai, pažeisdami BPK 20 straipsnio 4 ir 5 punktų reikalavimus, netinkamai vertino baudžiamosios bylos medžiagą, nukentėjusiosios ir liudytojų parodymus, o tai lėmė neteisingų išvadų padarymą bei netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą. Nukentėjusioji teigia, kad išteisintasis nesilaikė Kelių eismo taisyklių reikalavimų ir sužalojo ją. Apeliacinės instancijos teismas, anot kasatoriaus, pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus - neatsakė į visus apeliacinių skundų (nukentėjusiosios atstovo ir prokuroro) argumentus, t. y. nepatikrino baudžiamosios bylos tiek, kiek buvo prašoma. Teismai besąlygiškai patikėjo išteisintojo O. F. parodymais, kad jis važiavo tik 10 km/val. greičiu (tokiu pat, kaip ir dviratininkė) ir kad įvažiavęs į automobilių stovėjimo aikštelę ir jau sustojęs, pastebėjo nuo dviračio griūnančią G. K. Tai neatitinka tikrovės dėl objektyvių priežasčių, kurios liko neištirtos nei pirmosios, nei apeliacinės instancijų teismuose. Autotechninė ekspertizė atlikta praėjus labai daug laiko po įvykio, o per tą laiką automobilio apgadinimo žymes, kasatoriaus nuomone, išteisintasis galėjo panaikinti. Išdėstytos aplinkybės nei paneigtos, nei patvirtintos. Ekspertizei klausimai apie galimus transporto priemonių atstumus susidūrimo vietos atžvilgiu nebuvo pateikti. Tai galima padaryti bylą nagrinėjant iš naujo. Neatsakyta į pagrindinį klausimą, kodėl nukentėjusioji nugriuvo ir susižalojo. O. F. keitė parodymus, nurodydamas vis kitokias įvykio aplinkybes, taip akivaizdžiai siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Kasatorius mano, kad teismai neteisingai aiškino ir taikė Kelių eismo taisykles, dėl to netinkamai pritaikė tiek procesinės, tiek materialinės teisės normas ir priėmė įstatymui prieštaraujančius sprendimus. Teismai pažeidė nukentėjusiosios teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis).

Nuteistosios G. K. gynėjo kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 383 straipsnio reikalavimų

Kasatorius prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Visų pirma, kasatoriaus prašymo formuluotė neatitinka įstatymo nustatytų kasacinių nutarčių rūšies, BPK 382 straipsnyje nenumatytas tokios nutarties, kurią prašo priimti kasatorius, priėmimas. Perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, panaikinus kasacine tvarka pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nėra prasmės, nes apeliacinė instancija negali tikrinti kasacinės instancijos sprendimų. Antra, pagal BPK 383 straipsnio nuostatą kasacinės instancijos teismas panaikina ir pakeičia nuosprendį ar nutartį vadovaudamasis BPK 369 straipsnyje nustatytais pagrindais. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas gali panaikinti ir pakeisti nuosprendį ar nutartį tik tuo atveju, jeigu nustato, kad teismų sprendimuose netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas arba nagrinėjant bylą pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai. Nors kasatorius ir nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 4 ir 5 punktų reikalavimus, o apeliacinės instancijos teismas ir BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, tačiau kasatoriaus motyvai neįtikina, kad tokie pažeidimai buvo padaryti.

Dėl BPK 20 straipsnio 4 ir 5 punktų reikalavimų

Kasatoriaus nuoroda į šio įstatymo pažeidimą yra nemotyvuota ir nepagrįsta.

BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Kasatorius nenurodo nė vieno įrodymo iš išvardytų pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, kuris būtų gautas neteisėtu būdu. Teisėjų kolegija tokių įrodymų taip pat nenustatė, todėl nėra patikrinimo problemos, dėl kurios kasacinės instancijos teismas turi pateikti motyvuotą išvadą.

BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Kasatoriaus nuoroda į BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimą nėra pagrįsta konkrečiais argumentais. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Pirmosios instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje yra išdėstyti įrodymų įvertinimo motyvai ir jų pagrindu padarytos išvados dėl kaltinamojo išteisinimo. Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 17 d. nutartyje pažymėta, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įgyvendino įrodymų vertinimo taisykles. Kasacinio skundo argumentai apeliacinės instancijos teismo išvados nepaneigia. Skundas argumentuotas prielaidomis dėl transporto priemonių susidūrimo vietos, kurių nepatvirtina bylos aplinkybės. Kasacinės instancijos teismas nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrindamas teisės taikymo aspektu, byloje esančių įrodymų netiria ir nevertina. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad šioje baudžiamojoje byloje vertinant įrodymus pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose buvo pažeistos BPK normos.

Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų

BPK 320 straipsnio 3 dalis nustato apeliacinio skundo nagrinėjimo ribas. Pagal šią įstatymo nuostatą apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, tačiau tai nereiškia, kad būtina pateikti detalų atsakymą į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą, ypač kai argumentas yra deklaratyvus. Nors kasatorius šioje byloje ir teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo jo apeliacinį skundą, tačiau nenurodo konkrečių argumentų, kurie liko neišnagrinėti. Aplinkybė, kad kasatorius nesutinka su teismo išvadomis dėl apeliacinio skundo, nėra pagrindas pripažinti, jog pažeisti BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimai.

Nesant BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį, kasacinis skundas netenkintinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistosios G. K. atstovo kasacinį skundą atmesti.